Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „SOSCREDIT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „SOSCREDIT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei NOVUM SITUM dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Nė viename atsakovės mokėjime (tiek iki sutarties sudarymo, tiek ir po to) nebuvo nurodyta, kad mokama už butą arba pagal 2019 m. liepos 16 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Todėl ieškovės apskaitoje visą laiką buvo fiksuojamas 330 000 Eur įsiskolinimas už butą (2019 m. rugpjūčio 1 d. PVM sąskaita faktūra).

4. Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-2280-580/2022 pagal ieškovės ieškinį atsakovei ir G. B. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo atsakovė, atskirsdama į ieškinį, nurodė, kad už butą neva buvo pilnai atsiskaityta pagal 2019 m. liepos 11 d. vekselį ir susitarimą, ir pateikė šių dokumentų bei bankinių mokėjimų kopijas. Iki atsakovės atsiliepimo minėtoje civilinėje byloje pateikimo ieškovei apie vekselio ir susitarimo egzistavimą nebuvo žinoma.

5. Ieškovė negali nei patvirtinti, nei paneigti sutarties ir atsakovės atliktų bankinių mokėjimų laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 22 d. iki 2019 m. gruodžio 16 d. (penki bankiniai mokėjimai iš viso 316 000 Eur; mokėjimo paskirtis – „dalinis skolos dengimas pagal susitarimą“) ryšio bei sąsajumo.

7. Nei pagal sutartį, nei pagal vekselį ir susitarimą už parduotą butą pilnai nebuvo sumokėta. Ieškovei šiuo ieškiniu neginčijant atsakovės nurodomų bankinių mokėjimų (penki bankiniai mokėjimai, iš viso 316 000 Eur; mokėjimo paskirtis – „dalinis skolos dengimas pagal susitarimą“, kurių ryšio ir sąsajumo su buto kainos dalies sumokėjimu ieškovė negali nei paneigti, nei patvirtinti), prašo priteisti likusią buto kainos dalį – 14 000 Eur (330 000 Eur – 316 000 Eur).

8. Vekselyje nurodoma, kad už vekselio sumą nuo vekselio išrašymo dienos iki galutinio apmokėjimo dienos skaičiuojamos 15 procentų metinės palūkanos. Atsižvelgiant į tai, kad reiškiamas reikalavimas tik dėl dalies nesumokėtos buto pardavimo kainos priteisimo, bei į protingumo, sąžiningumo, teisingumo principus, ieškovė reiškia reikalavimą priteisti iš atsakovės 26 949,30 Eur palūkanas: laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 11 d. (vekselio išrašymo datos) iki 2019 m. gruodžio 16 d. (paskutinio atsakovės nurodomo atlikto mokėjimo datos) palūkanos sudaro 21 303,30 Eur (5 mėnesiai ir 5 dienos; apskaičiuota 15 procentų metinių palūkanų norma nuo 330 000 Eur sumos); laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 17 d. iki 2022 m. rugpjūčio 24 d. (ieškinio pateikimo datos) palūkanos sudaro 5 646 Eur (32 mėnesiai ir 8 dienos; apskaičiuota 15 procentų metinių palūkanų norma nuo 14 000 Eur sumos).

9. Byloje nėra ginčo, kad 2019 m. rugpjūčio 9 d. mokėjimo pavedimu 30 000 Eur ieškovė gavo, o atsakovė lėšas perdavė. Mokėjimo paskirtyje atsakovė įrašė lėšų pervedimo paskirtį „paskolos grąžinimas“, kas suponuoja atsakovės valią grąžinti ieškovei paskolą bei vykdyti iki tol šalių susiklosčiusius paskolos teisinius santykius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

21. Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas skundo ribų.

22. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės reikalavimas dėl skolos ir palūkanų priteisimo. Ieškovė apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad teismas: nepagrįstai laikė įrodyta, jog atsakovė yra atsiskaičiusi už ginčo butą; atmesdamas ieškinį, išėjo už ieškinio ribų; nepagrįstai nepriteisė ieškovei palūkanų. Taigi apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias prievolių pabaigą, taip pat proceso teisės normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei bylos nagrinėjimo ribas.

Dėl nustatytų esminių faktinių bylos aplinkybių

23. 2019 m. liepos 11 d. atsakovė ieškovei išdavė paprastą neprotestuotiną vekselį, kurio suma – 330 000 Eur. Vekselio apmokėjimo terminas – 2020 m. birželio 30 d. Vekselyje nurodyta, kad už vekselio sumą nuo vekselio išdavimo dienos iki galutinio apmokėjimo dienos skaičiuojamos 15 procentų metinės palūkanos.

24. 2019 m. liepos 11 d. tarp šalių sudarytas susitarimas prie 2019 m. liepos 11 d. vekselio, kuriame nurodyta, kad vekselis yra pasirašytas, kaip užtikrinimo priemonė atsiskaitymui už ieškovės parduodamą turtą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Susitarimu šalys susitarė, kad atsakovė įsipareigoja už butą sumokėti iki 2019 m. gruodžio 31 d.

25. 2019 m. liepos 16 d. šalys sudarė notarinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 5644, dėl buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo. Sutartyje nurodyta buto pardavimo kaina – 330 000 Eur. Sutarties 2.2.1 papunktyje nurodyta, kad sutarties sudarymo metu atsakovė yra pilnai atsiskaičiusi su ieškove, abi šalys neturi pretenzijų ir ateityje neturės.

26. Laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 9 d. iki 2019 m. gruodžio 16 d. atsakovė ieškovei pervedė 374 002,19 Eur (mokėjimo paskirtis – paskolos grąžinimas; dalinis skolos dengimas pagal susitarimą).

27. Ieškovės teigimu, atsakovė nėra visiškai atsiskaičiusi už butą pagal pirkimo–pardavimo sutartį, taip pat nesumokėjusi palūkanų pagal vekselį. Atsakovės teigimu, ji ieškovei mokėjimo pavedimais yra pervedusi didesnę sumą nei buto kaina, taigi yra visiškai atsiskaičiusi už butą, o likusi suma yra skirta pagal vekselį mokėtinoms palūkanoms padengti. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pritarė atsakovės pozicijai, todėl ieškinį atmetė. Apeliaciniame skunde ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, teigia, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovė būtų atsiskaičiusi už butą, be to, atsakovė nėra sumokėjusi palūkanų pagal vekselį.

Dėl ginčo esmės

28. Šiuo atveju byloje kilo ginčas, ar atsakovė yra tinkamai atsiskaičiusi pagal 2019 m. liepos 11 d. vekselį bei papildomą susitarimą, t. y. pagal 2019 m. liepos 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį, taigi sprendžiamas klausimas dėl tinkamo prievolės įvykdymo.

29. Prievolės vykdymas yra veiksmų, kurie yra prievolės dalykas, atlikimas. Piniginės prievolės dalykas – skolininko pareiga perduoti kreditoriui nustatytą pinigų sumą. Tinkamas prievolės įvykdymas reiškia jos pasibaigimą, o netinkamai įvykdyta prievolė nepasibaigia (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.123 straipsnio 1 dalis). Prievolė įvykdoma tinkamai, jeigu laikomasi jos vykdymo principų, nustatytų CK 6.38 straipsnyje, t. y. jei prievolė vykdoma tinkamam kreditoriui, tinkamo skolininko, nustatytoje vietoje nustatytu būdu, laiku ir pan.

30. Nagrinėjamu atveju šalys nesutaria, ar atsakovės 2019 m. rugpjūčio 9 d. mokėjimas gali būti laikomas atsiskaitymu pagal 2019 m. liepos 11 d. vekselį bei papildomą susitarimą, nes jame nurodyta kitokia mokėjimo paskirtis – paskolos grąžinimas. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atlikdama šį mokėjimą atsakovė mokėjo už butą, įgytą pirkimo–pardavimo sutartimi, ir teisėjų kolegija neturi pagrindo situacijos vertinti kitaip.

31. Byloje nustatyta, kad 2019 m. rugpjūčio 9 d. atsakovė ieškovei pervedė 30 000 Eur mokėjimo paskirtyje nurodydama – paskolos grąžinimas, o ieškovė šiuos pinigus gavo ir juos priėmė. Tais atvejais, kai viena šalis, atlikdama pinigų pervedimą, mokėjimo dokumente įvardija konkrečią lėšų pervedimo paskirtį, o kita šalis pervedamas lėšas priima ir nepareiškia jokių prieštaravimų dėl pervestų lėšų paskirties, tokie šalių veiksmai suponuoja pagrįstą tikimybę, kad pervedami pinigai yra mokėjimo paskirtyje nurodyto teisinio santykio dalykas. Tačiau šiuo atveju ieškovė į bylą nepateikė duomenų, kokių konkrečiai teisinių santykių pagrindu pinigai buvo pervedami, apskritai netgi negalėjo jų konkrečiai įvardinti ir nurodyti. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės teiginiai, kad nurodyta suma buvo pervesta ankstesnių paskolos santykių tarp ieškovės ir atsakovės pagrindu, laikytini neįrodytais. Ieškovė į bylą nepateikė konkrečių paskolos sutarčių ar kitokių dokumentų, pagrindžiančių atsakovės pareigą paskolos teisinių santykių pagrindu pervesti ieškovei 30 000 Eur. Duomenų, kad pervesti pinigai ieškovės apskaitoje būtų įskaityti kaip paskolos grąžinimas, taip pat nėra.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad tą pačią dieną, t. y. 2019 m. rugpjūčio 9 d. atsakovė ieškovei pervedė ir kitą pinigų sumą (28 002,19 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodydama „paskolos grąžinimas“, savaime nepatvirtina nei konkrečių paskolos teisinių santykių tarp šalių egzistavimo, nei juo labiau aplinkybės, kad 30 000 Eur buvo pervesti tų pačių prievolinių santykių pagrindu (kitaip tai būtų atvaizduota ieškovės finansiniuose dokumentuose).

33. Taigi, įrodinėjant, kad 2019 m. rugpjūčio 9 d. mokėjimo nurodymu pervesta pinigų suma (30 000 Eur) buvo skirta atsiskaityti pagal 2019 m. liepos 11 d. vekselį bei papildomą susitarimą, svarbu yra tai, jog ieškovė nurodytos pinigų sumos iki šiol nėra paskirsčiusi, t. y. lėšos nėra priskirtos konkrečiam paskolos ar kitokio pobūdžio atsakovės įsipareigojimui įvykdyti.

34. Įrodinėdama atsakovės pareigą sumokėti ieškinyje nurodytą sumą, ieškovė turėjo įrodyti, kad tarp šalių egzistavo konkretūs prievoliniai teisiniai santykiai, kilę iš pirkimo–pardavimo sutarties (vekselio, susitarimo) ir atsakovė šių prievolinių santykių neįvykdė. Tuo tarpu atsakovė, atsikirsdama į pareikštus reikalavimus, turėjo pareigą įrodyti, kad prievolė yra įvykdyta. Šiuo atveju byloje įrodyta, kad tarp šalių egzistavo prievoliniai santykiai (buto pirkimo–pardavimo sutartis, užtikrinta vekseliu), kurių pagrindu atsakovė turėjo pareigą su ieškove atsiskaityti, tačiau atsakovei pateikus įrodymus, jog ji tokią savo prievolę įvykdė, ieškovė leistinais įrodymais atsakovės teiginių nepaneigė. Atsižvelgiant į nurodytą, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovės 2019 m. rugpjūčio 9 d. atliktas 30 000 Eur mokėjimas buvo skirtas atsiskaityti pagal 2019 m. liepos 11 d. vekselį bei papildomą susitarimą, t. y. pagal 2019 m. liepos 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį, todėl šių sandorių pagrindu atsakovė nebėra skolinga ieškovei. Dėl to konstatuotina, kad šiuo atveju atsakovės prievolė pagal 2019 m. liepos 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį yra pasibaigusi šios prievolės tinkamu įvykdymu. Juolab kad ir notaro patvirtintoje pirkimo–pardavimo sutartyje yra užfiksuotas abiejų šalių pareiškimas (patvirtinimas), jog pagal sutartį yra pilnai atsiskaityta.

35. Ieškiniu taip pat buvo reiškiamas reikalavimas dėl 26 949,30 Eur palūkanų priteisimo remiantis tuo, kad 2019 m. liepos 11 d. atsakovė ieškovei išdavė paprastą neprotestuotiną vekselį, kurio suma 330 000 Eur. Vekselyje nurodyta, jog už vekselio sumą nuo vekselio išdavimo dienos iki galutinio apmokėjimo dienos skaičiuojamos 15 procentų metinės palūkanos. Atsakovė iš esmės neneigia savo pareigos mokėti šiame vekselyje nurodytas palūkanas, tačiau šalys skirtingai vertina palūkanų skaičiavimo pobūdį. Ieškovės vertinimu, palūkanos turėtų būti skaičiuojamos nuo visos vekselio sumos, neatsižvelgiant į tai, kad laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 9 d. iki 2019 m. gruodžio 16 d. įsiskolinimo pagal vekselį suma vis mažėjo. Atsakovės ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, pagal tai, kad palūkanų skaičiavimo modelis šiuo atveju nei vekselyje, nei papildomame susitarime nėra aptartas, palūkanos turėtų būti skaičiuojamos nuo faktiškai negražintos vekselio sumos, t. y. atsižvelgiant į palūkanų paskirtį (įprastai palūkanos mokamos už naudojimąsi pinigais). Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai.

36. Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už naudojimąsi pinigais (vadinamosios mokėjimo (pelno) palūkanos); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos) (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-646-798/2022). Šiuo atveju nustatyta, kad palūkanų pagal vekselį mokėjimas nėra siejamas su termino įvykdyti prievolę praleidimu, taigi šalys susitarė dėl palūkanų, kaip mokesčio už pinigų skolinimą. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Pareiga mokėti pelno palūkanas (kitaip tariant, pinigų skolinimo kaina) yra pagrindinė paskolos prievolę apibrėžianti sąlyga (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019). Nors šiuo atveju tarp šalių susiklostė ne paskolos teisiniai santykiai, tačiau atsakovė iš esmės naudojosi ieškovės pinigais (nesumokėta už butą pinigų suma), taigi jai kilo pareiga už tokį naudojimąsi sumokėti palūkanas.

37. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2019 m. rugpjūčio 9 d. atsakovės naudojama ieškovei priklausanti pinigų suma nuolat mažėjo, palūkanos už naudojimąsi ieškovės pinigais skaičiuotinos nuo negrąžintos vekselio sumos, o ne nuo visos sumos, kaip teigia ieškovė. Pažymėtina, kad priešingai nei teigia apeliantė, šalys vekselyje tiksliai nesusitarė, jog palūkanos mokamos nuo visos vekselio sumos nepriklausomai nuo faktinės negrąžintos sumos, todėl laikytina, kad šalys nebuvo aiškiai susitarusios dėl palūkanų skaičiavimo sąlygų. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paprastai, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos už naudojimąsi pinigais, todėl ir šiuo atveju, nesant aiškaus susitarimo nuo kokios sumos skaičiuojamos palūkanos, jos skaičiuotinos tik nuo tos sumos, kuria atsakovė naudojosi (negrąžintos sumos). Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė neįrodė, jog už negrąžintą paskolos sumą iki 2019 m. gruodžio 16 d. skaičiuotos palūkanos viršijo 16 000 Eur, kuriuos atsakovė sumokėjo 2019 m. rugpjūčio 9 d. mokėjimo nurodymu, todėl ieškovės reikalavimas šioje dalyje taip pat atmestas pagrįstai.

38. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, įskaitydamas 30 000 Eur (sumokėtų 2019 m. rugpjūčio 9 d.) į buto kainos dalies ir palūkanų mokėjimą, peržengė šios bylos nagrinėjimo ribas bei pažeidė ieškovės, kurios atžvilgiu yra vykdoma bankroto procedūra, bei bendrovės kreditorių teisėtus interesus. Su šiais apeliacinio skundo teiginiais nesutiktina.

39. CK 6.130 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti prievolės pabaigą įskaitymo pagrindu, nustato, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Priešingai nei teigia apeliantė, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atsakovės prievolės pasibaigimą siejo ne su įskaitymu, o su prievolės įvykdymu, t. y. teismas nenustatė vienarūšių abipusių priešpriešinių galiojančių ieškovės ir atsakovės reikalavimų, tačiau konstatavo, kad atliktas mokėjimo nurodymas buvo skirtas skolai pagal pirkimo–pardavimo sutartį (vekselį, susitarimą) padengti. Atsakovė, atsikirsdama į ieškinio reikalavimus, įrodė, kad 2019 m. rugpjūčio 9 d. mokėjimo nurodymu buvo apmokėta dalis skolos už butą bei palūkanos pagal vekselį, todėl nesutiktina, kad šiems teiginiams pritaręs pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas.

40. Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo labai svarbius duomenis apie buto pardavimo sandorio metu ieškovei ir atsakovei vadovavusių asmenų asmeninius ir verslo ryšius bei sąsajas, kuriomis pasinaudojant minimi asmenys sudarė eilę nesąžiningų, teisės aktams ir ieškovės, kaip juridinio asmens, tikslams prieštaraujančių sandorių. Su šiais apeliacinio skundo argumentais taip pat nesutiktina.

41. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas nurodė, kad aplinkybės (apie įmonės valdymą per susijusius asmenis, apie buto pardavimo priešistorę ir pan.) yra perteklinės ir nėra susiję su šios bylos dalyku. Teisėjų kolegija šioms teismo išvadoms iš esmės pritaria, kadangi sandoriai, kurių pagrindu yra reiškiamas ieškinys, nėra nuginčyti, yra galiojantys, o buvusių vadovų galbūt neteisėti veiksmai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to pritartina pirmosios instancijos teismui, jog šalių nurodyti duomenys apie buvusių ieškovės ir atsakovės vadovų sąsajas laikytini pertekline informacija, iš esmės nesusijusia su ginčo dalyku, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų nevertino.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

42. Apeliacinės instancijos teismas įvertino pagrindinius apeliacinio skundo argumentus ir dėl jų pasisakė. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų išsamiau nepasisakytina, nes jie neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K- 3-133-823/2020 40 punktą).

43. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias prievolių pasibaigimą, teisingai vadovavosi civilinio proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis ir padarė pagrįstas išvadas dėl šalių ginčo esmės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos ieškovei nepriteistinos. Atsakovė duomenų apie patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.