Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Tamašausko teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. S. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-70-849/2016 pagal ieškovo E. Z. ieškinį atsakovams L. S., B. S. ir V. S. dėl skolos priteisimo ir termino atnaujinimo pareikšti kreditorinį reikalavimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

Bylos duomenimis nustatyta, kad V. S., L. S. sutuoktinis ir nepilnamečių vaikų V. S., gim., (duomenys neskelbtini), ir B. S., gim. (duomenys neskelbtini), tėvas, gimęs (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini). Po jo mirties palikimą priėmė atsakovai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje surinktų, ištirtų, sprendime aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad ieškovas iš fizinių asmenų ir kredito įstaigų buvo pasiskolinęs 31 250 Lt, t. y. 9051 Eur. Ieškovas nurodė, kad šiuos visus pinigus jis skolinosi su tikslu vėliau juos paskolinti atsakovės vyrui V. S. ir kad būtent šią pinigų sumą V. S. poreikiams - autovežio ir automobilių pirkimui, prieš kiekvieną jo vykimą į Vokietiją pirkti automobilių ieškovas skirtingomis datomis laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio mėn. iki V. S. žūties skirtingomis sumomis perdavė, t. y. paskolino V. S.. Pirmosios instancijos teismas priteisė solidariai iš atsakovų L. S. bei nepilnamečių B. S., ir V. S., atstovaujamų įstatyminės atstovės L. S., ieškovui E. Z. 9051,00 Eur skolą ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; atnaujino ieškovui praleistą terminą pareikšti 9051,00 Eur kreditorinį reikalavimą mirusiojo V. S. įpėdiniams.

Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl paskolos teisinių santykių egzistavimo tarp ieškovo E. Z. ir apeliantės (atsakovės) L. S. 2014 m. rugpjūčio 12 d. avarijoje žuvusio sutuoktinio V. S..

Teisėjų kolegija vertina, kad iš esmės yra pagrįsti apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, netinkamai išaiškino ir pritaikė tiek materialinės, tiek ir procesinės teisės normas, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota bei suvienodinta teismų praktika šios kategorijos bylose.

CK 6.870 straipsnio 1 dalyje pateikta paskolos sutarties samprata – paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Paminėto straipsnio 2 dalis nustato, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. V. R. R., bylos Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. R. K. bylos Nr. 3K-3-235/2009; 2013 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. S. G., V. G., bylos Nr. 3K-3-351/2013 ir kt.).

CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas, kuris reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia sudaryti sutartį ar ne. Šis principas taip pat reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai. Ginčui aktualios redakcijos CK 6.871 straipsnio 1 dalis nustatė, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Pažymėtina, kad įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 str. 1 d.). Nesant tokio imperatyvaus nurodymo, žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 str. 2 d., 6.875 str. 5 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. A. v. V. K., bylos Nr. 3K-3-377/2009; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. A. T., R. T., bylos Nr. 3K-3-368/2011, 2013 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. S. G., V. G., bylos Nr. 3K-3-351/2013 ir kt.). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys jokios rašytinės formos paskolos sutarties su būtinomis tokiai sutarčiai sąlygomis, nebuvo sudariusios. Dėl to kvalifikuojant tarp šalių susiformavusius civilinius teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visetą. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, pinigų pervedimas (nagrinėjamu atveju – perdavimas) yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu (perdavimu), gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. V. R. R., bylos Nr. 3K-3-203/2008), kad įrodinėjimo pareiga, jog šalis sieja prievoliniai paskolos teisiniai santykiai, tenka paskolos davėjui (CPK 178 str.). Šiuo atveju paskolos santykių tarp jo ir V. S. atsiradimą ieškovas įrodinėjo turėta, pasiskolinta iš fizinių asmenų bei kredito įstaigų, 9051 Eur suma, mirusiojo V. S. sunkia materialine padėtimi ir laisvų pinigų automobilių pirkimui nebuvimu. Kaip jau minėta, ieškovas byloje pripažįsta, jog su V. S. rašytinės paskolos sutarties (-čių) nesudarė. Ši aplinkybė patvirtina, jog ieškovas veikė savo rizika ir, kilus ginčui dėl paskolos grąžinimo, jis apsunkino savo padėtį paskolos sutarčiai įrodyti. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu taip pat pripažino, kad jis ir V. S. nuo vaikystės buvo geri ir artimi draugai, kartu užaugo, visą laiką artimai bendravo, todėl jis pasitikėjo V. S. ir jo žodiniu įsipareigojimu grąžinti paskolas. Kadangi ieškovas įrodinėja sutartinių santykių buvimą tarp šalių, teisėjų kolegija vadovaujasi CK 6.193 straipsnio 1 dalies nuostata, jog nustatant tikruosius šalių ketinimus turi būti vertinama tai, kokią prasmę sutarčiai analogiškomis aplinkybėmis būtų suteikę protingi asmenys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad sudarant paskolos sutartis protingi ir apdairiai veikiantys asmenys turi susitarti dėl paskolos dydžio, grąžinimo terminų, paskolos užtikrinimo priemonių. Nagrinėjamoje byloje ieškovas aukščiau nurodytų aplinkybių neįrodė, nors veikdamas apdairiai ir rūpestingai, skolindamas pinigų sumas, kurias pats buvo pasiskolinęs, jis privalėjo susitarti dėl rašytinės sandorių formos, paskolos dydžio, grąžinimo terminų, paskolų grąžinimo užtikrinimo priemonių. Byloje ieškovas įrodinėjo sunkią V. S. materialinę padėtį, dėl ko šiam reikėjo skolintis pinigų automobilių pirkimui, todėl esant tokioms aplinkybėms, turėjo būti aiškiai išreikšta V. S. valia dėl paskolos grąžinimo terminų bei prievolės grąžinti paskolą įvykdymo užtikrinimo, t. y. ieškovas veikdamas apdairiai ir rūpestingai privalėjo užsitikrinti paskolų grąžinimą. Kaip matyti iš liudytojo A. A. parodymų, jis keletą kartų paskolino pinigų ieškovui, nes šį geriau nei V. S. pažinojo, o byloje esantys paprastieji vekseliai patvirtina, kad ieškovas skolinosi pinigų iš A. A. (4 paprastieji vekseliai), o taip pat ir P. P. (dar 4 paprastieji vekseliai) ir visą tai leidžia spręsti, kad pats ieškovas skolindamasis pinigus iš jam pažįstamų asmenų išrašė vekselius, taigi, jam buvo žinomos skolų užtikrinimo priemonės, tačiau pats skolindamas pinigus V. S., žinodamas jo turtinę padėtį ir veikdamas kaip rūpestingas ir atidus asmuo, jokio dokumento, kuriame būtų išreikšta šalių valia raštu, nepareikalavo. Pastebėtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiui V. S. nors ir statėsi namą, turėjo kreditorinių įsipareigojimų bankams, tačiau tiek V. S., tiek jo sutuoktinė – atsakovė dirbo ir turėjo pakankamas, susijusias su darbo santykiais, pajamas, kai tuo tarpu pats ieškovas buvo registruotas Darbo biržoje ir tik nuo 2014-08-13 (t. y. jau po V. S. mirties) jam buvo paskirta mokymo stipendija (t. 2, b. l. 75). Visiškai pagrįsta yra apeliantės abejonė, kokią sumą turėjo V. S. grąžinti ieškovui, nes ieškovui paskolintas sumas grąžinant kreditų teikimo bendrovėms jos ženkliai skirtųsi nuo paskolintų dėl imamų procentų už skolinimą. Pinigų skolinimo faktą V. S. ieškovas įrodinėja liudytojų V. Z., A. Z., E. S. (kurie yra ieškovo tėvai ir sesuo), T. K., D. B., P. P. ir A. A. parodymais. Pagal juos (išskyrus A. Z., E. S.), jie matė ieškovą perduodant pinigus V. S., tačiau šie liudytojai nepatvirtino esminės paskolos sutarties sąlygos, kad pinigus ieškovas V. S. skolino, o šis įsipareigojo ieškovui tokią pat kaip paskolinta pinigų sumą grąžinti. Priešingai, T. K. ir D. B. supratę, kad ieškovas su V. S. susimesdavo pinigų automobilių pirkimui. Ieškovo teigimu, autovežio ir automobilių pirkimui, skolą jis skirtingomis sumomis perdavė (t. y. paskolino) V. S. laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio mėn. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d., tačiau VĮ „Regitra“ pažyma rodo, jog automobilis Mercedez Benz 312, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) V. S. vardu įregistruotas 2012-11-22 ir kito autovežio automobiliams vežti jo vardu nebuvo registruota (t. 3, b. l. 21); ieškovo banko asmeninės sąskaitos išrašas patvirtina (t. 2, b. l. 57-72, t. 3, b. l. 25-38), kad ieškovas greitųjų kreditų teikimo bendrovių paslaugomis naudojasi tiek iki jo nurodyto ginčo laikotarpio pradžios – 2014 m. balandžio mėn., tiek ir po V. S. žūties. Pažymėtina, jog iš 2014-12-08 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą turinio bei 2014-12-04 ieškovo paaiškinimo (t. 2, b. l. 82-85), šiam (t. y. ieškovui) V. S. už kelionės išlaidas, pirktus automobilius buvo skolingas 29 400 Lt (8514,83 Eur), po V. S. žūties iš V. S. namų šiai leidus už dalį skolos jis pasiėmė automobilį Opel Vectra, dokumentus, vėliau – jam priklausančias padangas, tačiau nieko neužsimenama apie 9051 Eur ieškovo paskolą V. S.. V. S. nėra patvirtinęs (pasirašęs) jokio dokumento, kuriame būtų pripažinęs, jog jis gavo iš ieškovo paskolą.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atvejų liudytojų parodymų panaudojimas nepažeidžia CK 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009 ir kt.). Taigi procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo taisyklės reiškia tai, kad pirmosios instancijos teismas, ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustatydamas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, privalėjo konstatuoti, ar labiau tikėtina, kad ieškovo įrodinėjami faktai buvo, ar labiau tikėtina, kad jų nebuvo.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, jog ieškovas įrodė savo reikalavimus, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas: rėmėsi subjektyviais, silpnais pagal prigimtį ir suinteresuotų pagal bylos aplinkybes liudytojų (ieškovo artimų giminaičių, draugų) parodymais bei suinteresuotos šalies aiškinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. L. v. P. D., bylos Nr. 3K-3-516-695/2015). Tokia įrodymų visuma ir turinys paprastai vertinama kaip nepakankama paskolos suteikimo faktui įrodyti (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendžia, jog labiau tikėtina, kad šie įrodymai patvirtina ne tarp ieškovo ir V. S. susiklosčiusius paskolos teisinius santykius, o jų bendrai vykdytą veiklą – prekybą naudotais automobiliais. Rašytinės paskolos sutarties, joje aptartų lėšų skolinimo sąlygų ir raštu išreikštos šalių valios sudaryti paskolos sutartį nebuvimas bei atsakovės nepripažinimas aplinkybės, jog tarp ieškovo ir V. S. buvo sudaryta paskolos sutartis, yra pagrindas nuspręsti, jog ieškovas neįvykdė CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos – neįrodė tų aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimus (paskolos, o ne kitokio sandorio sudarymo). Todėl ieškinyje nurodytu pagrindu (paskolos suma, 5 procentų dydžio procesinės palūkanos, o taip pat praleisto terminą pareikšti 9051 Eur kreditorinį reikalavimą mirusiojo įpėdiniams atnaujinimas, CK 6.870 str., 6.37 str. 2 d., 5.63 str. 1 d.) ieškinyje pareikšti reikalavimai negali būti patenkinami. Ieškovui nenurodžius kitokio pareikštų reikalavimo pagrindo, ieškinys (visi jo reikalavimai) atmestinas.

Kadangi bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas - ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Patenkinus atsakovės apeliacinį skundą ir sprendimą panaikinus, pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tarp šalių (CPK 93 str. 5 d.).

Valstybei 14,50 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteistina iš ieškovo E. Z. (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Atsakovė už atsiliepimo į ieškinį parengimą ir advokato atstovavimą pirmosios instancijos teisme turėjo 650 Eur išlaidų, pateikė tai patvirtinančius įrodymus ir prašo šias išlaidas priteisti (t. 3, b. l. 70-71). Atsižvelgiant į tai, kad šios atsakovės turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (Rekomendacijų 8.2 p., 8.19 p.), yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, jos priteistinos iš ieškovo apeliantei.

Atsakovė, paduodama apeliacinį skundą, 2016-02-23 sumokėjo 100,00 Eur žyminio mokesčio (t. 5, b. l. 10) ir pateikė prašymą atidėti likusios 171 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimą, kurį tenkindamas teismas 2016-02-29 nutartimi atidėjo 171 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (t. 5, b. l.33-34). Patenkinus apeliacinį skundą, 100 Eur žyminio mokesčio dalis priteistina iš ieškovo atsakovei, o 171 Eur žyminio mokesčio dalis priteistina iš ieškovo valstybei (CPK 93 str. 1 ir 5 d.).

Apeliantė (atsakovė) L. S. nurodė, kad turėjo 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo parengimą, pateikė tai patvirtinančius įrodymus ir prašo šias išlaidas priteisti (t. 4, b. l. 7, 32). Atsižvelgiant į tai, kad šios atsakovės turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (Rekomendacijų 8.9 p.), yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, jos priteistinos iš ieškovo apeliantei.

Tokiu būdu iš ieškovo apeliantei priteistina 1250 Eur (650+100+500) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme bei valstybei 185,50 Eur (171+14,50) bylinėjimosi išlaidų.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo E. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei L. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 1250 Eur (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo E. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 185,50 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt penkis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, sumokant jas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, kodas 73000, įmokos kodas 5660.