Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (pranešėjas), Nerijaus Meilučio ir Arvydo Žibo (pirmininkaujantis), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2563-285/2013 pagal ieškovės A. T. ieškinį atsakovui K. T. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, santuokinio turto padalinimo, neturtinės žalos atlyginimo ir atsakovo K. T. priešieškinį ieškovei A. T. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, turto pripažinimo bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, santuokinio turto padalinimo, neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.

ekspertizės akte ekspertas nustatė, ekspertizės atlikimo dienai (2013 m. birželio mėn.) 61/100 dalies gyvenamojo namo rinkos vertė buvo 16 700 Lt, ši vertė yra objektyvi ir ja pagrįstai rėmėsi teismas savo sprendime. Nustatant turto rinkos vertę šiai datai, vertinimas buvo atliktas įskaičiuojant atliktus pagerinimus, kurie suminėje išraiškoje sudarė 6 664,86 Lt. Be to turto rinkos kainos pokyčius įtakoja ne tik remonto ir pagerinimų kaštai, bet ir pokyčiai rinkoje. Nuo gyvenamojo namo dalies įsigijimo (1997-12-01) iki 2005 metų, kai buvo atlikti namo dalies pagerinimai, buvo praėję 8 metų laikotarpis, todėl ir dėl objektyvių rinkos pokyčių, turto vertė padidėjo. Todėl įvertinant, kad atlikus pagerinimus iki 2005 m. ir 2013 m. birželio mėn. nustačius namo dalies rinkos vertę 16 700 Lt, akivaizdu, kad iki 2005 m. atlikti turto pagerinimai nebuvo esminiai, nes ženklių namo dalies vertės pokyčių neįvyko;

santuokos metu įgytas turtas – 39/100 dalys gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra nepritaikytas juo naudotis 2 savininkams, jokio 2 buto, kaip savo priešieškinyje nurodo atsakovas, toje namo dalyje nėra įrengta. Be to reiktų pažymėti, kad gyvenamojo namo atskiros dalys niekaip nėra identifikuotos, naudojimosi tvarka juo nenustatyta, tad natūra padalinus turtą, netgi būtų neaišku, kuria dalimi namo turėtų teisę naudotis atsakovas. Šie statiniai yra nedalomi;

santuokos metu turėti pinigai – 47 508,09 Lt buvo kaupiami atsakovo sąskaitoje, viso per 2011 m. gruodžio mėn. atsakovas paėmė iš sąskaitos 35 000 Lt ir juos vienas naudoja iki šiol. Šios lėšos buvo padalintos po ½ dalį, todėl lėšų padalijimas, paskiriant atsakovui 16 943,08 Lt, ženkliai pagerina atsakovo turtinę padėtį ir paneigia atsakovo argumentus, kad atsakovas yra pensinio amžiaus žmogus, neturintis turto ir pajamų, neturintis galimybės pasirūpinti gyvenamuoju būstu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Nagrinėjamoje byloje tarp ieškovės ir atsakovo ginčas nekyla dėl pirmosios instancijos teismo sprendimu priimto tarp šalių santuokos nutraukimo ir dėl to susijusių pasekmių, o taip pat ginčo tarp šalių nėra dėl ginčo žemės sklypų padalijimo. Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kyla dėl nekilnojamojo turto ( pastatų ir kitų statinių) pripažinimo sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe jį pagerinant ir šio turto padalijimo būdo parinkimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje aiškindamas civilinio kodekso normas dėl bendrąja jungtine nuosavybe sutuoktiniams priklausančio nekilnojamojo turto padalijimo yra pažymėjęs, kad nutraukiant santuoką, dalijamas turtas, sutuoktiniams priklausantis bendrosios jungtinės nuosavybės teise ( C K 3. 118 straipsnio 1 dalis), todėl pirmiausia nustatoma, koks sutuoktinių turtas priklauso jiems šia nuosavybės forma. Sprendžiant sutuoktinių ginčą dėl turto, priklausančio asmenine nuosavybės teise vienam sutuoktiniu, pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, būtina vadovautis C K 3. 90 straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos aplinkybės, t. y. asmeninis sutuoktinio turtas pagerinamas iš esmės; pagerinamas santuokos metu ir sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). CK 3.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąvoka „turto pagerinimas iš esmės“ yra vertinamasis kriterijus, kuris detaliau neapibūdinamas, tačiau pažymima, kad esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartis, civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-126/2006; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-584/2008). Tam, kad turtą, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, galima būtų pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų visumą. Teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurios sudaro pagrindą vieno sutuoktinio asmeninę nuosavybę pripažinti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, privalo įrodyti asmuo reikalaujantis asmeninį turtą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe (CPK 178 straipsnis) ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013m. rugpjūčio 29d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2013 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje tokį reikalavimą yra pareiškęs atsakovas, todėl jam ir yra pareiga įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl ieškovės asmeninio turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas prašė bendrąja jungtine nuosavybe pripažinti ieškovės vardu iki santuokos įgytą turtą: 61/100 dalį gyvenamojo namo, pastatą-tvartą, 61/100 dalį kiemo statinių, esančius (duomenys neskelbtini).

Byloje nustatyta, kad ieškovė dar iki santuokos su atsakovu 1997m. gruodžio 1d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 6647 asmeninės nuosavybės teise įgijo 0,61 dalį žiogrinio gyvenamojo namo su dviem priestatais, 95,93 kv. m. bendro ploto, mūrinį tvartą su temperiu, priestatu 2JI/p, visą medinį pastatą 3JI/m su dalimi kiemo įrengimų, esančius (duomenys neskelbtini), už 16000 Lt. Todėl pagal C K 3.89 straipsnio 1 dalie 1 punktą šis turtas yra laikomas asmenine sutuoktinio nuosavybe.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas remdamasis turto vertės ekspertizės aktu Nr. RE13-010 nustatė, kad ginčo nekilnojamojo turto – 61/100 dalies gyvenamojo namo, rinkos vertė 2013m. balandžio 25d. yra 16700 Lt, o ieškovė šį turtą pirko už 16858 Lt. Nustatęs nurodytas aplinkybes teismas sprendė, kad nėra galimybės pripažinti, jog ginčo nekilnojamas turtas buvo pagerintas iš esmės ir, kad buvo atlikta kapitalinė pastatų rekonstrukcija. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, apelianto apeliacinio skundo ir ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus sprendžia, kad tokia apylinkės teismo padaryta išvada yra teisinga. Teisėjų kolegija pažymi, kad jau paminėtu ekspertizės aktu buvo konstatuota, kad gyvenamajam namui atlikti pagerinimai 2005 metais sudarė 10926 Lt vertę, o šio turto 61/100 dalies vertė 2013m. balandžio 25d. yra 16700 Lt. Taigi, vertinant į ginčo gyvenamojo namo dalį santuokos metu atliktų pagerinimų vertę visam namui ir skaičiuojant pagerinimus 61/100 daliai gyvenamojo namo rinkos vertė sudarytų 6664,86 Lt. Tokia suma pagerinus turtą negalima pripažinti, kad esminiai pagerinimai buvo atlikti šalių santuokos metu bei kito sutuoktinio lėšomis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 1997 metais įsigydama ieškovė gyvenamojo namo dalį asmenine nuosavybės teise įsigijo ir kitus statinius, kurie šalims gyvenant santuokoje buvo pagerinti labai nežymiai ( Turto vertės ekspertizės aktas Nr. RE13-010). Pirmosios instancijos teismas nustatydamas aplinkybes, ar vienam sutuoktiniui priklausančio turto pagerinimus reikia laikyti esminiais atsižvelgė į asmeninio turto vertę prieš pagerinimą ir po pagerinimo ir vadovavosi byloje pateiktu rašytiniu įrodymu – kompetentingo teismo eksperto ekspertizės akto išvadomis. Apeliantas sutinka, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė asmeninio turto vertę prieš jį pagerinant, tačiau teigia, kad netinkamai nustatė turto rinkos vertę po pagerinimų ir nepagrįstai vadovavosi teismo eksperto išvada. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apelianto tvirtinimai nėra pagrįsti, nes nėra paneigti kitais byloje pateiktais įrodymais. Taigi, apelianto aptarta argumentacija pripažintina nepagrįsta ir atmestina. Bylos duomenimis neįrodyta, kad buvo atlikta pastatų kapitalinė rekonstrukcija ( C P K 178 straipsnis). Pagal C P K 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu ( C P K 176 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas nustatydamas faktines aplinkybes dėl esminių turto pagerinimų ir kapitalinės pastatų rekonstrukcijos fakto nebuvimą tinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir juos vertindamas visumoje įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ( C P K 185 straipsnis).

Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padaryti ( C K 3. 127 straipsnio 3 dalis). Tokiu atveju sutuoktiniai tampa nebe jungtinės nuosavybės teisės, o bendrosios nuosavybės teisės subjektais ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011m. gegužės 9d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011 ir kt.). Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Nors turto padalijimo natūra būdas yra laikomas prioritetiniu, tačiau jeigu konkrečios bylos aplinkybės lemia, kad šis būdas negali būti taikomas, tai vadovaujantis įstatymo nuostatomis yra taikomas šioje byloje apeliacinės instancijos teismo pasirinktas turto padalijimo būdas, t. y. vienam sutuoktiniui turto natūra priteisimas, kitam sutuoktiniui atitinkama jo dalies kompensacija pinigais. Teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, vadovaujasi CK ir CPK nuostatomis, remiasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir kitais faktiniais jos duomenimis, tačiau pirmiausia atsižvelgia į sutuoktinių išdėstytus pageidavimus – šių nėra griežtai saistomas, tačiau tik tada, kai sutuoktinių norai dėl turto padalijimo iš esmės skiriasi, įvertinęs visas konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintas (nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, taip pat kitas svarbias) aplinkybes, parenka santuokinio turto padalijimo būdą. Teismui parenkant turto padalijimo būdą, taip pat dalijant turtą natūra, atsižvelgiama į objektyvius sutuoktinių poreikius, nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (CK 3.123 straipsnio 1 dalis, 3.127 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tam tikrais atvejais sutuoktiniams turtas negali būti padalytas natūra dėl objektyvaus pobūdžio veiksnių, t. y. dėl to, kad konkretus turtas yra nedalus (pvz., kai techniškai neįmanoma paskirstyti konkrečių turto objektų ar atskirti turto dalių). Kitais atvejais turtas negali būti padalytas natūra dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, t. y. dėl bendraturčių santykių, jų galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą, dėl vaikų ar pačių buvusių sutuoktinių interesų apsaugos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2006; 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2008; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-430/2011, 2013m. rugpjūčio 29d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2013).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, parikdamas sutuoktinių turto padalijimo būdą, laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse suformuotų teisės normų, reglamentuojančių apariamus santykius, taikymo ( aiškinimo ) taisyklių. Apylinkės teismas įvertindamas aplinkybes, kad tarp šalių susiklostė labai konfliktiški santykiai, o taip pat, kad atsakovas nuo 2011 metų pabaigos ginčo gyvenamajame name negyvena bei atsižvelgdamas į teismo posėdžiuose parodytą šalių neigiamą buvusių sutuoktinių nusiteikimą vienas kito atžvilgiu sprendė, kad padalijus nekilnojamąjį turtą natūra jo bendras naudojimas ir valdymas taps labai suvaržytu ir pažeis buvusių sutuoktinių interesus, gyvenimo kokybę ir gali iššaukti tolimesnius tarp šalių ginčus. Teisėjų kolegija tokioms teismo nustatytoms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms pritaria ir pažymi, kad esant nustatytoms aplinkybėms ginčo nekilnojamąjį turtą padalijus natūra neabejotinai nebūtų pasiektas nuosavybės socialinis ir ekonominis vertingumas, nes šalys negalėtų tuo turtu tinkamai ir nevaržant jų teisių naudotis ir tuo nebūtų įgyvendinti jau paminėti tikslai.

Apeliantas nurodo, kad byloje nėra paneigta, jog atsakovas gyventi turi kitą gyvenamąją vietą. Taip pat jis nurodo, kad yra senyvo amžiaus ir gauna mažą senatvės pensiją, o teismo priteista piniginė kompensacija nepakankama, nes atsakovas turės pagal teismo priimtą sprendimą išmokėti ieškovei padalintas sąskaitoje buvusias sutuoktinių pinigines lėšas. Pabrėžtina, kad ta aplinkybė, jog vienas iš sutuoktinių, kad ir praranda turėtą gyvenamąją vietą ir neturi kitos, nėra lemiama teisminio ginčo dėl turto padalijimo baigčiai, nes pirmenybę teismas teikia šalių ginčui išspręsti ir užkirsti kelią naujų ginčų atsiradimui ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008m. sausio 25d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2008 ir kt.). Pažymėtina, kad teismo priteista apeliantui 17190 Lt dydžio kompensacija atitinka santuokos metu abiejų sutuoktinių atliktus turto pagerinimus ir yra pakankama bei atitinka kompensacinio turto padalijimo tikslus. Tai, kad apeliantas turės išmokėti pusę piniginių lėšų ieškovei, įgytų santuokos metu su ieškove, nėra reikšminga aplinkybe teismui padalinant santuokoje įgytą turtą ir parenkant sutuoktinių nekilnojamojo turto padalijimo būdą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinę civilinę bylą, atsižvelgdama į apelianto apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Atmetus apelianto apeliacinį skundą iš jo pagal C P K 98 straipsnio taisykles priteistinos ieškovei bylinėjimosi išlaidos turėtos apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovo K. T. priteisti 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų turėtų apeliacinės instancijos teisme ieškovei A. T..