Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutarties, civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, konstatavus, kad kreditoriaus reikalavimas dėl negautų pajamų yra aiškiai nepagrįstas.

Byloje nustatyta, kad kreditorius UAB “ITM Inkasso” kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš skolininko I. S. 700 Lt skolos, 70 Lt palūkanų, 1 100,75 Lt kitų išlaidų, nuo kurių skaičiuojamas žyminis mokestis, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 11 Lt žyminio mokesčio. Pirmosios instancijos teismas pripažino kreditoriaus reikalavimą priteisti 1 100,75 Lt kitų išlaidų, delspinigiais ir atsižvelgdamas į Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatą, konstatavo tokį kreditoriaus reikalavimą akivaizdžiai prieštaraujančiu įstatymo imperatyviosioms normoms.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kt.). Teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Kreditorius, prašydamas išduoti teismo įsakymą, neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais, o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 433 str. 3 d., 435 str. 3 d.). Pažymėtina, kad teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą tik tuo atveju, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas (CPK 435 str. 2 d.), tačiau šis pagrindas taikytinas tik tada, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo matyti, jog reikalavimas yra nerealus arba materialiosios teisės normos vienareikšmiškai laikytinas nepagrįstu (pvz. jeigu pareiškėjas reikalauja įvykdyti terminuotą prievolę nesuėjus jos įvykdymo terminui (CK 6.34 str. 2 d.)). Atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 str. 2 d. 4 p.), teismas turi nustatyti ir įvertinti aplinkybę, ar pareiškiamas reikalavimas yra iš esmės negalimas.

Nagrinėjamos bylos atveju kreditorius reikalavimų dėl skolos, palūkanų ir negautų pajamų priteisimo iš skolininko faktiniu pagrindu įvardijo 2011 m. liepos 6 d. vartojimo kredito sutartį SP 22084, 2011 m. rugsėjo 23 d. skolos perdavimo aktą, sudarytą tarp UAB „Nordecum“ ir UAB „ITM Inkasso“.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. V. v. SP UAB „Karoliniškių būstas“, bylos Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB ,,Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008).

Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis nustato, kad didžiausios netesybos taikomos vartojimo kredito gavėjui pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad kreditoriaus reikalavimas priteisti 0,25 proc. negautų pajamų per dieną yra akivaizdžiai nepagrįstas ir prieštaraujantis Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatoms.

Pažymėtina ir tai, jog tais atvejais, kai netesybos ar kompensacinės palūkanos nepadengia kreditoriaus nuostolių dėl vartojimo kredito gavėjo vėlavimo atsiskaityti pagal sudarytą sutartį, kreditoriui išlieka teisė iš tokio skolininko reikalauti neatlygintų nuostolių. Teismas, vertindamas prašomų priteisti netiesioginių nuostolių (negautų pajamų) dydį, turi įvertinti įrodymus, kad kreditorius patyrė realių nuostolių, t.y. negavo pajamų dėl kitos sutarties šalies neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju nėra aišku, ar nurodyta vartojimo kredito sutartimi buvo susitarta dėl negautų pajamų atlyginimo. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos plenarinės sesijos 2006-11-06 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-P-382/2006; 2008-02-11 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-62/2008; 2011-03-21 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-124/2011; 2012-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-116/2012 ir kt.). Negautas pajamas apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, ir pajamas, kurias sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos. Tai turi būti kreditoriaus grynasis pelnas (CK 6.249 str. 1 d.). Negautos pajamos, kaip nuostoliai, kurie suprantami kaip grynasis pelnas, turi būti įrodomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-322/2008). Numanomos (tikėtinos) išlaidos nėra priteisiamos. Kadangi tokiu atveju žala nepreziumuojama, kreditorius turi įrodyti nuostolių (negautų pajamų) atsiradimą.

Teigtina, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į Vartojimo kredito įstatymo bei Civilinio proceso kodekso nuostatas, esant silpnesnei sutarties šaliai (skolininkui - vartotojui) buvo reikiamai aktyvus bei ginė vartotoją, pagrįstai sutartyje nustatytą negautų pajamų normą vertino kaip neprotingai didelę (CK 1.5 str. 4 d.), todėl padarė teisingą išvadą, kad kreditoriaus pareiškimas negali būti priimtinas, nes aiškiai nepagrįstas.

kreditoriaus reikalavimai išieškoti iš skolininko 0,25 proc. nuo negražintos sumos nuostolius per dieną yra nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.