Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės ir nukentėjusiosios E. F. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018-04-30 nuosprendžio, kuriuo D. F. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 1 p.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, E. F. civilinis ieškinys dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 104 straipsnio 2 dalimi, 105 straipsnio 6 dalimi, E. F. prašymas priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. F. buvo kaltinamas tuo, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą savo šeimos nariui - kartu negyvenančiai savo sutuoktinei E. F., o būtent: 2017-10-05, apie 18.00 val. namuose, esančiuose adresu: (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste, tyčia stūmė E. F. į sieną, dėl ko ji susitrenkė kairę ranką, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, drėskė nagais kaklą, krūtinę ir ranką, taip padarydamas E. F. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus - kaklo, krūtinės ląstos ir kairiojo peties odos nubrozdinimus, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje.

Nukentėjusiosios E. F. tvirtinimu, baudžiamojo proceso paskirtis yra išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą (BPK 1 str.) Teismas turi imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės (BPK 241 str. 2 d.). BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006). Apeliantės nuomone, teismas, priimdamas nuosprendį šioje baudžiamojoje byloje, nesilaikė anksčiau nurodytų BPK nuostatų. Nuosprendyje teismas, darydamas išvadas esminiais klausimais, tiek jos, tiek liudytojų parodymus, tiek specialisto išvadas, vertino išimtinai D. F. naudai, šiuos parodymus aiškino ir vertino tik taip, kaip buvo palanku D. F.. Apeliantė sprendžia, jog įrodymai buvo ištirti šališkai, priimant tik tuos byloje apklaustų asmenų parodymus, kurie leistų teismui D. F. išteisinti. Vertinant nuosprendį galima teigti, kad teismo išvados prieštarauja byloje surinktiems patikimiems įrodymams, todėl netinkamai pritaikytos ir aiškintos materialines teisės normos. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad D. F. pareikšti kaltinimai nėra pagrįsti byloje surinktais įrodymais, nes tuos įrodymus įvertino tendencingai, kaltinamojo naudai.

Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusiosios E. F. atstovė advokatė prašė prokurorės ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus tenkinti ir D. F. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį, išteisintasis D. F. ir jo gynėjas advokatas prašė prokurorės ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės J. Steponavičiūtės ir nukentėjusiosios E. F. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 str. 5 d.). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).

BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Nusikalstamos veikos motyvas nors ir nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos būtinasis požymis, tačiau ją kvalifikuojant yra svarbus, aiškinantis tyčios kryptingumą. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).

Kaip jau buvo minėta, D. F. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas dėl to, kad jis tyčia stūmė E. F. į sieną, dėl ko ji susitrenkė kairę ranką, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, drėskė nagais kaklą, krūtinę ir ranką, taip padarydamas E. F. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus - kaklo, krūtinės ląstos ir kairiojo peties odos nubrozdinimus. Prokurorė ir nukentėjusioji E. F. apeliaciniais skundais iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo padarytomis išvadomis ir prašo D. F. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes, prokurorės ir nukentėjusiosios nuomone, byloje esantys įrodymai patvirtina D. F. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir patikrinusi skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018-04-30 nuosprendį, nesutinka su šiais apeliacinių skundų argumentais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pritaria apylinkės teismo nuosprendyje padarytai išvadai, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad D. F. padarė veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamame teismo nuosprendyje teismas, išteisindamas D. F. dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais (kaltinamojo D. F., nukentėjusiosios E. F. parodymais, liudytojų R. S., K. R., V. S., L. Š., A. J. parodymais, specialisto L. J. paaiškinimais, rašytine bylos medžiaga), tinkamai įgyvendino Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Vien ta aplinkybė, kad nukentėjusioji E. F. ir prokurorė nesutinka bei nepritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, savaime nereiškia, jog buvo padaryti BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimai.

Abiejuose apeliaciniuose skunduose keliamas specialisto išvados vertinimo klausimas, prokurorės teigimu, tai, kad teismo medicinos specialisto išvada nėra kategoriška, neduoda pagrindo abejoti jos teisingumu, kadangi, ją vertinant vieningoje visumoje su nukentėjusiosios parodymais, ji pagrindžia E. F. nurodytų aplinkybių teisingumą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, kad specialisto išvadoje Nr. G 1337/2017(04) konstatuota, jog E. F. padaryti sužalojimai - kaklo, krūtinės ląstos ir kairiojo peties odos nubrozdinimai - sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, nepatvirtina nukentėjusios E. F. parodymų ir neįrodo D. F. kaltės, kadangi pats specialistas L. J. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad visi nukentėjusiosios sužalojimai yra pasiekiami nukentėjusiosios rankai ir galėjo būti padaryti pačios rankomis, t. y. nagrinėjamu atveju sužalojimus galėjo padaryti tiek pati nukentėjusioji, tiek kitas asmuo. Taigi byloje esanti specialisto išvada nepašalina byloje esančių abejonių dėl kūno sužalojimų nukentėjusiajai E. F. padarymo (nepadarymo), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šia specialisto išvada nesirėmė kaip neginčytinai įrodančia D. F. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiosios E. F. parodymai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme duotus nukentėjusiosios parodymus, iš kurių matyti, kad ji vis skirtingai aiškino aplinkybes, kuo ir kuriuo momentu jai buvo padaryti sužalojimai, kada pajuto, kad buvo sužalota (pirmosios instancijos teisme iš pradžių ji parodė, jog ji pati laikė grandinėlę, kad D. F. jos nenutrauktų, vėliau nurodė, jog pati nebuvo paėmusi už grandinėlės, ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių E. F. nurodė, kad kūno nubraižymus ji pastebėjusi ryte, tačiau vėliau visą laiką teigė, kad sužalojimus ji pamatė tą pačią dieną, vakare išėjusi iš vonios, ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad D. F. tyčia griebė nagais kaklą, krūtinę ir kairę ranką ir taip ją apdraskė, apklausiama teisme nukentėjusioji negalėjo tiksliai pasakyti, kuo D. F. ją sužalojo), pritaria skundžiamame nuosprendyje teismo padarytoms išvadoms dėl nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiosios parodymai nesudaro nuoseklios visumos, iš dalies prieštarauja patys sau, be to, jos nurodytų aplinkybių jokie duomenys neginčytinai nepatvirtino.

Nukentėjusiosios E. F. ir prokurorės apeliaciniuose skunduose tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai suabejojo liudytojos V. S. parodymais. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į liudytojos V. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme duotus parodymus (teisme liudytoja V. S. parodė, kad nuėjus pas dukrą ir įėjus į butą, ji ėjo į virtuvę, anūkas tuo momentu ėjo pro duris į parduotuvę, atėjus D. F. stovėjo priekyje kambario durų, dukra buvo kambaryje, anūkas jai nesakė, kad tėvas mušė mamą, ji atėjusi nematė, kad dukra sužalota, tačiau ikiteisminio tyrimo metu V. S. parodė, kad jai atėjus pas dukrą anūko nebuvo, po kelių minučių jis grįžo iš parduotuvės), į tai, kad ji pati tiesiogiai byloje nagrinėjamo įvykio nematė, apie konfliktą sužinojo tik iš dukros pasakojimų, daro išvadą, kad liudytojos duoti parodymai negali būti vertinami kaip tikslūs, detalūs ir patvirtinantys D. F. kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo. Kita vertus apeliacinės instancijos teismas įvertina aplinkybę, kad liudytoja V. S. yra nukentėjusiosios E. F. motina, todėl liudytojos V. S. parodymai dėl nagrinėjamo įvykio pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo vertinami kritiškai, nes tikėtina, kad savo parodymais liudytoja tik nori patvirtinti nukentėjusiosios E. F. parodymus ir taip padėti dukrai.

Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, konstatavęs, jog tiek nukentėjusiosios E. F., tiek liudytojos V. S. parodymai yra nenuoseklūs ir nuolat besikeičiantys, nesiėmė įstatymo numatytų priemonių, kad būtų sprendžiamas klausimas dėl galimai E. F. ir V. S. įvykdytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 235 straipsnyje, dėl melagingų parodymų davimo, tai yra nepranešė prokurorui, jog E. F. ir V. S. galimai padarė minėtas nusikalstamas veikas. Tačiau pažymėtina, kad apeliantės skunde nurodoma aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas nukentėjusiosios E. F. ir liudytojos V. S. parodymus, nepagrįstai nesivadovavo BPK 257 straipsniu ir nepranešė prokurorui apie nukentėjusiosios ir liudytojos galimai padarytą BK 235 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, neturi jokios reikšmes skundžiamame nuosprendyje išdėstytam įrodymų vertinimui. Teismas negali priimti nutarčių, vadovaudamasis vien apelianto skunde nurodytu pagrindu, t.y. kai tokios nutarties priėmimo būtinumas išplauktų iš logikos dėsnių – tam būtinas pagrindas manyti, jog asmenys sąmoningai davė neteisingus parodymus. Nesvarstytas ir nepriimtas teismo sprendimas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos nėra apeliacinio apskundimo dalyku, todėl šie apelianto teiginiai plačiau nenagrinėjami.

Prokurorės nuomone, teismas visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisme ištirtus įrodymus vertino tik derindamas su kaltinamojo D. F. išreikšta pozicija teisme, jog jis prieš savo sutuoktinę E. F. nesmurtavo, kadangi vienu atveju teismas konstatuoja, kad smurto iš viso nebuvo, o E. F. pati save tyčia susižalojo, siekdama pakenkti savo sutuoktiniui skyrybų procese, kitu atveju, jau nurodo, kad D. F. smurtiniai veiksmai buvo nukreipti ne į E. F. sveikatą, o į ant jos kaklo kabančią grandinėlę, todėl nebuvo tyčios sužaloti E. F., vėliau jau konstatuojama, jog nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių fizinio skausmo sukėlimą, dar kitu atveju teismas nurodo, jog E. F. pati save sužalojo netyčia, siekdama išsaugoti auksinę grandinėlę, kurią plėšė nuo kaklo D. F.. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad, atsižvelgiant į tai, jog bylos medžiagoje nėra objektyvių įrodymų, neginčytinai patvirtinančių, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, tokias skirtingas prokurorės nurodytas pirmosios instancijos teismo prielaidas lėmė pačios nukentėjusiosios E. F. nenuoseklūs parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, specialisto išvada, specialisto L. J. teisme duoti paaiškinimai apie galimas įvykio aplinkybes bei byloje nagrinėjamo įvykio kontekstas (susiklostę konfliktiški santykiai tarp D. F. ir E. F., vykstantis skyrybų procesas).

Prokurorė apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismui visiškai nepagrįstai sukėlė abejonių tai, kad įvykis įvyko 2017-10-05, apie 18 val., o sužalojimus E. F. pastebėjo tik apie 22 val. ir į policiją ji kreipėsi 2017-10-06 13 val. 29 min., o pas teismo medicinos specialistą apžiūrai nuvyko tik 2017-10-09. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės, tai yra, tai, kad E. F. 2017-10-05 (ketvirtadienį), apie 22 val., pamačiusi sužalojimus ant savo kūno, kitą dieną (penktadienį) nuvyko į policiją, kur parašė pareiškimą dėl sužalojimo ir gavo siuntimą pas teismo medicinos specialistą apžiūrai, pas kurį nuvyko kitą darbo dieną, tai yra 2017-10-09 (pirmadienį), pačios savaime, nesant pakankamai kitų objektyvių duomenų, nepatvirtina to, kad D. F. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Nukentėjusioji E. F. apeliaciniame skunde nurodo, kad, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas buvo šališkas. Tačiau patikrinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, byloje nėra. Nuosprendyje nėra nustatyta teisės aiškinimo ir taikymo klaidų ar kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Vien tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip to pageidauja nukentėjusioji E. F., ir priėmė jai nepalankų sprendimą, negali būti laikoma teismo šališkumu.

Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, įtvirtintu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis surinktų, teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, darytina išvada, jog šioje byloje neabejotinai neįrodyta, kad D. F. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes, įvertinęs, jog byloje esama abejonių, kurios negali būti pašalintos ir turi būti aiškinamos kaltinamojo asmens naudai, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas D. F. pagal kaltinimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, išteisino pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo prieštaravimą, esantį, jos manymu, tarp nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarytos teismo išvados, jog nėra surinkta pakankamai neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių D. F. kaltę, įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir rezoliucinėje dalyje nurodyto D. F. išteisinimo pagrindo, kad D. F. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Tačiau jokio prieštaravimo tarp atskirų nuosprendžio dalių teisėjų kolegija neįžvelgia, nes įrodymų nebuvimas padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką lemia būtent teismo nurodytą BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytą išteisinimo pagrindą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos D. F. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisėtą išteisinamąjį nuosprendį, todėl tenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės J. Steponavičiūtės ir nukentėjusiosios E. F. apeliacinius skundus ir D. F. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį nėra pagrindo. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad dėl pareikšto kaltinimo D. F. atžvilgiu priėmus išteisinamąjį nuosprendį, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, E. F. civilinis ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtas ir, vadovaujantis BPK 104 straipsnio 2 dalimi, 105 straipsnio 6 dalimi, E. F. prašymas priteisti jai turėtas bylinėjimosi išlaidas pagrįstai atmestas. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, kad palikus civilinį ieškinį nenagrinėtą nukentėjusiajai neužkertamas kelias reikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės ir nukentėjusiosios E. F. apeliacinius skundus atmesti.