Kauno apygardos teismo nutartis

procesinio dokumento kategorijos: 71; 75.7; 75.6.2; 121.1; 121.15; 121.21;121.22.

2013 m. sausio 2 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Galinos Blaževič, kolegijos teisėjų Albinos Rimdeikaitės, Ramūno Mitkaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. L. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-26-393/2012 pagal ieškovo R. L. ieškinį atsakovei E. L. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir neturtinės žalos priteisimo bei pagal atsakovės E. L. priešieškinį R. L., tretieji asmenys E. J. individuali įmonė „Egada“, akcinė bendrovė „Swedbank“, dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, neturtinės žalos ir piniginės kompensacijos priteisimo, išvadą teikianti institucija – Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl pripažinimo nuosavybės teisės į dalį išlaidų rekonstruoto gyvenamojo namo esančio (duomenys neskelbtini), įregistruoto asmeninės nuosavybės teise ieškovo R. L. vardu, bei kilnojamųjų daiktų (televizoriaus, minkšto baldų komplekto, dvigulės lovos, televizoriaus staliuko, dušo kabinos). Ieškovas ankstesnio bylos nagrinėjimo metu teigė, kad visi šie kilnojamieji daiktai yra jo asmeninė nuosavybė, nes pirkti iki santuokos įregistravimo už jo pinigus; bylą nagrinėjant panaikinto sprendimo dalyje jis pripažino, kad kilnojamasis turtas, toks, koks jis išvardintas, pirktas bendrai. Gyvenamojo namo dalis, kuri jam yra dovanota, buvo rekonstruojama iš jo asmeninių lėšų, yra jo asmeninis turtas, todėl negali būti dalijama. Atsakovė tvirtina, kad visas šis turtas įgytas ir pagerintas bendromis lėšomis ir bendru darbu, nes jie gyveno neregistruotoje santuokoje, vedė bendrą ūkį, todėl aptariamas turtas turėtų būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe ir jai priteista piniginė kompensacija, lygi pusei turto vertės, t. y. 2050 Lt už kilnojamąjį turtą ir 22 000 Lt už nekilnojamąjį turtą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Lazdijų rajono apylinkės teismas išnagrinėjęs bylą nusprendė priteisti iš ieškovo 19 338 Lt priešieškinio reikalavimui patenkinti ir 1305 Lt bylinėjimosi išlaidas atsakovei E. L. bei 784,70 Lt bylinėjimosi išlaidas valstybei. Su teismo sprendimu atsakovas nesutinka ir prašo skundžiamą sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, atsakovės priešieškinio reikalavimus atmesti dėl šių motyvų ir pagrindų.

Teismas, įvertinęs tai, kad su atsakove neregistruotoje santuokoje ieškovas gyveno nuo 2001 m pavasario, per tą laikotarpį susilaukė sūnaus, bendromis lėšomis įgijo kilnojamojo turto, o taip pat atsakovė iš esmės prisidėjo prie ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo pagerinimo, iš dalies tenkino priešieškinio reikalavimus. Teismas vadovavosi sprendime kasacinio teismo praktika, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Apeliantas mano, kad tokio atveju teismas privalėjo įvertinti tą aplinkybę, kad pagerinant namą buvo įsiskolinta, paimti iš bankų kreditai. Būtinybė įvertinti nurodytą aplinkybę išplaukia iš CK 6.974 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, kad abu jungtinės veiklos partneriai atsako už bendras išlaidas, taigi ir už būsimas, kurias teks patirti grąžinant paskolas, tai pažymėjo Kauno apygardos teismas, 2011-06-22 nutartimi panaikinęs Lazdijų rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą, o tai buvo vienas iš svariausių apeliacinės instancijos teismo argumentų grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad iki santuokos su atsakove, tačiau jau pradėjus šalių bendrą faktinį gyvenimą, t. y. iki 2006-04-29, ieškovas asmeniškai yra sudaręs šias kreditavimo sutartis:

• 2004-06-09 su AB banku „Hansabankas“ kreditavimo sutartis Nr. 04-022261-FA bei jos sąlygų pakeitimo ir papildymo 2005-03-25 susitarimu Nr.04-022261-FA-1 35 000 Lt, kurios grąžinimo terminas – 2024-06-09;

•2005-06-23 su AB banku „NORD/LB Lietuva“ kreditavimo sutartis Nr. 198 3 000 Lt, kurios grąžinimo terminas 2010-05-31;

• 2006-04-24 su AB banku „NORD/LB Lietuva“ kreditavimo sutartis Nr. 107 2 500 Lt, kurios grąžinimo terminas 2011-03-31;

Šios sutartys nepakeistos, nepanaikintos, kredito sumos prieš terminą negrąžintos ir įmokas moka ieškovas pagal pridėtus prie šių sutarčių grafikus.

Po santuokos sudarymo – 2007-08-14 solidariai su atsakove su AB banku „Hansabankas“ šalys sudarė 15000 Lt vartojimo kredito sutartį, kurios galutinis grąžinimo terminas 2012-07-17. Pagal visas sutartis įsipareigojimus vykdė ir tebevykdo ieškovas.

Kadangi teismas, priimdama sprendimą, šių aplinkybių iš esmės neįvertino, todėl pirmosios instancijos teismo nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką šiuo konkrečiu atveju yra tik deklaratyvaus pobūdžio, o skundžiamas sprendimas nenuoseklus ir tendencingas.

Šiuo atžvilgiu savo poziciją ieškovas grindžia šiais skundžiamo sprendimo fragmentais.

Teismas ieškovo bendrą su atsakove gyvenimą pripažįsta bendra veikla, kurios galutinis rezultatas – bendroji dalinė nuosavybė, t. y. įgytas kilnojamasis ir iš esmės pagerintas ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas yra dalytinas.

Ieškovo prievoles, kilusias iš kredito sutarčių, sudarytų iki santuokos, tačiau jau bendrai gyvenant su atsakove, teismas, vadovaudamasis CK trečiosios knygos VII skyriuje reglamentuotomis teisinėmis normomis, vertina kaip ieškovo asmenines prievoles ir į dalytiną partnerių turtą neįtraukia. O be ieškovo žinios ar suderinimo su ieškovu, atsakovės kreditan paimtas ir nežinia kur panaudotas prekes iš E. J. IĮ teismas įvertina kaip solidarią prievolę ir priteisia šios skolos 1/2 dalį iš ieškovo atsakovės naudai. Tai yra nelogiška ir prieštarauja CK reglamentuotoms teisės normoms bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo atžvilgiu suformuotai praktikai.

Teismas, priimdamas šį sprendimą, netinkamai įvertino proceso metu ištirtus įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė civilinės materialinės teisės normas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo atžvilgiu suformuotą praktiką, dėl ko neteisingai išsprendė bylą, taigi sprendimas naikintinas ir, atsižvelgiant į šiame skunde išdėstytą apelianto poziciją, priimtinas naujas sprendimas atmetant priešieškinio reikalavimus.

Tenkinus apeliacinį skundą atitinkamai pakeistinas priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis.

Byloje nustatyta, kad atsakovė su ieškovu gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį nuo 2001 metų pradžios iki santuokos įregistravimo, t. y. iki 2006 m. balandžio 29 d., taip pat po santuokos įregistravimo iki 2007 m. pabaigos. Per tą laikotarpį iš esmės buvo pagerinta atsakovui priklausanti gyvenamojo namo dalis.

Byloje yra pakankamai patikimų įrodymų, kuriuos teismas nurodė sprendime, kad didžia dalimi prie gyvenamojo namo dalies pagerinimo prisidėjo atsakovė savo darbu, lėšomis, savo giminaičių darbu ir lėšomis bei gaudama gyvenamojo namo rekonstrukcijai išsimokėtinai statybines medžiagas iš E. J. IĮ „Egada“, kurių vertė – 9 879,20 litų.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas privalėjo įvertinti tą aplinkybę, kad pagerinant namą buvo įsiskolinta, paimti iš banko kreditai, kad „būtinybė įvertinti šią aplinkybę išplaukianti ir CK 6.974 str. įtvirtintos taisyklės, kad abu jungtinės veiklos partneriai atsako už bendras išlaidas, taigi ir už būsimas, kurias teks patirti grąžinant paskolas...“ Taip aiškinant minėtą teisės normą būtų visiškai eliminuojamas atsakovės indelis į gyvenamojo namo esminį pagerinimą, atsakovei nepriklausytų jokia pagerinimo dalis, o atsakovė dar asmeniškai už išsimokėtinai gautas statybines medžiagas IĮ „Egada“ turėtų sumokėti 9 879,20 litų. Ieškovui priklausanti ir šalių bendrai rekonstruota gyvenamojo namo dalies vertė padidėjo 44 000 litų, ir visa tai turėtų atitekti ieškovui.

Antra, teismas visiškai pagrįstai priėjo išvados, vadovaudamasis Civilinio kodekso normomis bei teismine praktika, kad kreditai, kurie buvo paimti vieno ieškovo iki santuokos sudarymo, yra asmeninės R. L. prievolės. CK 3.110 str. sako, kad iki santuokos įregistravimo atsiradusios prievolės pripažįstamos asmeninėmis prievolėmis.

Taip pat pagrįstai pripažinta, kad 2007-08-16 ieškovo ir atsakovės gautas 15 000 litų kreditas iš AB „Swedbank“ ir iš E. J. IĮ paimtos prekės už 9 879,20 litų yra bendra ir solidari prievolė juos grąžinti. Ši prievolė kilo jau santuokos metu iš vieno sutuoktinio vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui. Byloje yra pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, kad ieškovas žinojo apie kreditan išsimokėtinai imamas prekes iš E. J. IĮ, pats prekes rinkosi, dalį medžiagų parduotuvės darbuotojai gabeno prie šalių statomo, rekonstruojamo gyvenamojo namo dalies. Tai patvirtino liudytojai D. J., S. S., V. S. ir PVM sąskaita faktūra (t. l, b. 1. 80, 81).

Taigi, sprendime detaliai aptartos ir įvertintos aplinkybės, susijusios su vieno ieškovo ir šalių po santuokos sudarymo atsiradusiais bendrais kreditoriniais įsiskolinimais, jos pagrįstos CK normomis ir suformuota teismų praktika. Dėl to apeliacinio skundo teiginys, kad teismas šių aplinkybių iš esmės neįvertino, dėl ko sprendimas yra nenuoseklus ir tendencingas, yra nepagrįstas.

Trečia, apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad teismas priteisė atsakovei iš ieškovo 19 338 litų, tačiau sprendžiamojoje dalyje nenurodė už ką, taip pat nėra pagrindas sprendimui naikinti. Sprendimo motyvuojamoje dalyje detaliai aptarta ir suskaičiuota, kiek ir už ką priteista. Pavyzdžiui, nurodyta, kad 18 288 litų priteistina už R. L. priklausančios gyvenamojo namo dalies pagerinimą, atsižvelgiant į santuokos metu įgytus kreditorinius įsiskolinimus, ir 1 050 litų už priklausančią kilnojamojo turto dalį.

Teismas visapusiškai, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino objektyviai, todėl sprendimas yra teisingas, naikinti jį ieškovo apeliaciniame skunde nurodytų motyvų pagrindu nėra jokios galimybės.

Kadangi apeliantas apeliacinį skundą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl atsakovė tam pritaria ir prašo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes, ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176–185 straipsniuose numatytų taisyklių; tinkamai pritaikė procesinės ir nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, bei, patenkindamas ieškinį iš dalies, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.), kurį keisti ieškovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Apeliantas prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydamas, kad skundžiamas sprendimas nėra išsamus, ne visi įrodymai yra aptarti ir įvertinti arba yra įvertinti netinkamai, be to, yra padaryti ne tik materialinės, bet ir procesinės teisės normų pažeidimai. Tačiau akivaizdu, kad nuo to, ar byla bus nagrinėjama žodinio ar rašytinio proceso tvarka, skundžiamas sprendimas netaps išsamesnis. Apeliantas savo argumentus yra išdėstęs tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ir nenurodo, ką dar papildomai galėtų reikšmingo paaiškinti žodinio proceso metu ir to dėl kokių nors objektyvių priežasčių negalėjo išdėstyti apeliaciniame skunde. Iš šalių pateiktų procesinių dokumentų argumentacijos matyti, kad juose keliami klausimai yra susiję su į bylą pateiktų sutarčių aiškinimu, naujų įrodymų šalys nepateikė ir papildomų faktinių aplinkybių nustatymo klausimų nekelia. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra būtinumo.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-206/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2004-06-09–2006-04-24 laikotarpiu ieškovo paimtos paskolos yra asmeninės ieškovo prievolės (1 t., b. l. 5). Šios lėšos gautos iš banko, tarp jų ir 35 000 Lt paskola, ir panaudotos nekilnojamojo turto, registruoto ieškovo asmeninės nuosavybės teise, pagerinimui, šios pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos, nes įrodytos rašytiniais įrodymais, tarp jų ir šalių pripažinimu (1 t., b. l. 3–6, 74–76). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp ginčo šalių iki santuokos sudarymo susiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai, teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka, ir konstatuoja, kad esant tokioms aplinkybėms nei vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974-6.976 straipsniai). Todėl pirmosios instancijos teismo nustatytos piniginės kompensacijos dalis (kiekvienam iš dalyvių po ½ d. – 18288 L) yra teisingos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo šalių kilnojamasis turtas, kuris užgyventas šalims nesusituokus yra: televizorius ,,Šilelis“, 800 Lt, miegamojo dvigulė lova, 400 Lt, minkštas baldų komplektas, 700 Lt vertės, televizoriaus staliukas, 200 Lt (daiktai pirkti dėvėti), šio kilnojamojo turto vertė – 2 100 Lt, todėl atsakovei, kuri prašė priteisti ieškovui turtą natūra, pirmosios instancijos teismas priteisė 1 050 Lt piniginę kompensaciją už ieškovui natūra paskirtą turtą. Šios pirmosios instancijos teismo išvados pripažintinos pagrįstos.

Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad padalinti prievoles tarp sutuoktinių ir priteisti tretiesiems asmenims skolas nėra pagrindo, nes šioje byloje nepareikšti reikalavimai dėl prievolių priteisimo. Todėl apelianto motyvas apie tai, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė klausimo dėl išlaidų, investuotų į turto pagerinimą, kompensavimo iš atsakovės, nors atsakovei priteisė dalį piniginės kompensacijos už pagerinto nekilnojamojo turto vertės padidėjimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas, priteisdamas kompensaciją atsakovei, sudarė kompensacijų balansą, kuriame nurodė, kokia dalimi ieškovas prisidėjo prie išlaidų turto pagerinimui mažinimo.

Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo šalys gyvendamos santuokoje įgijo bendras prievoles kreditoriams, tai ginčo šalių sudaryta su „Swedbank“ AB, 2007-08-16 vartojimo kredito sutartis Nr. 07-087463-VA, remiantis kuria sutuoktiniams buvo suteiktas 15 000 Lt dydžio kreditas ir iš E. J. IĮ paimtos prekės už 9 879,20 Lt, pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0416, tad šios ginčo šalių prievolės laikytinos solidariąja E. L. ir R. L. prievole. Teisėjų kolegija su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais sutinka, todėl jų nekartoja (CPK 12, 178 str., CK 3.110 str., 3.112 str., 3.127 str.). Bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo šalis nurodė duomenis apie piniginės prievolės procesiniuose dokumentuose, Kauno apygardos teismo 2011-06-22 nutartyje (2 t., b. l. 174–180) nurodyti procesinės teisės ir materialinės teisės pažeidimai buvo pirmosios instancijos teismo pašalinti (įtraukti tretieji asmenys – kreditoriai, kvalifikuotos prisiimtos ginčo šalių piniginės prievolės), tačiau teismo sprendime pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl piniginių prievolių, įgytų santuokoje, įtraukimo į turto balansą, nors nutraukiant šalių santuoką turi būti padalintas visas sutuoktinių turtas, į kurį, kaip jau paminėta, taip pat įtrauktinos bendros solidarios sutuoktinių piniginės prievolės (CK 3.100 str.). Aptariamu aspektu kasacinis teismas formuoja praktiką, kad įstatyme imperatyviai nustatyta, jog, nutraukiant santuoką, toje pačioje byloje būtina kartu išspręsti visus klausimus, susijusius su santuokos nutraukimu (CK 3.59 straipsnis, CPK 385 straipsnio 1 dalis), taip pat klausimą dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine nuosavybe, nes tik sprendžiant kompleksiškai galima tinkamai išsiaiškinti ir nuspręsti dėl visų santuokos nutraukimo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje G. M. v. R M. ir kt., byla Nr. 3K-3-491/2009; 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje R. A. v. A. A., byla Nr. 3K-P-186/2010). Taigi netoleruotina teisinė situacija, kai nutraukiama santuoka ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių lieka nepadalyto bendro sutuoktinių turto, su kuriuo yra susijusios sutuoktinių prievolės. Tokiu atveju su prašymu atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu turi teisę kreiptis sutuoktinių kreditoriai, neįtraukti į santuokos nutraukimo bylos dalies dėl santuokoje įgyto turto padalijimo nagrinėjimą. CK 3.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kreditorių teisė įstoti į bylą dėl turto, kuris yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, padalijimo, trečiaisiais asmenimis, pareiškiančiais savarankiškus reikalavimus, o CK 3.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta sutuoktinio, pareiškusio ieškinį dėl turto padalijimo, pareiga nurodyti jam žinomus bendrus sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir apie bylos iškėlimą jiems pranešti, nusiunčiant pareiškimo dėl ieškinio kopiją. Sutuoktiniams neįvykdžius šios pareigos, kreditoriai turi teisę prašyti atnaujinti bylos dalies dėl santuokoje įgyto turto padalijimo procesą. Tai pripažįstama kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje V. D. v. V. L., byla Nr. 3K-3-450/2007; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. R. Š., byla Nr. 3K-3-471/2007; 2009 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje AB „ Hansabankas“ v. Ž. V., J. V., byla Nr. 3K-3-84/2009; 2010 m. balandžio 26 d. nutartis „ Swedbank“, AB v. R. N., byla Nr. 3K-7-173/2010; 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje R. A. v. A. A., byla Nr. 3K-P-186/2010). Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 3.126 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas taikomas ir tais atvejais, kai sutuoktiniai prašo nutraukti santuoką jų tarpusavio susitarimu ir patvirtinti santuokos nutraukimo padarinių sutartį (CK 3.56 straipsnio 3 dalis). Šis reikalavimas yra procesinė kreditorių teisių įstatyminės apsaugos, įtvirtintos CK 3.126 straipsnio 1 dalyje, garantija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis AB „Swedbank“ v. R. N., byla Nr. 3K-7-173/2010).

Esant nustatytai byloje aplinkybei dėl ginčo šalių prisiimtų santuokos laikotarpiu bendrų piniginių prievolių (15 000 Lt, 9 879,20 Lt dydžio) ir įrodytoms faktinėms aplinkybėms (t. 1, b. l. 80, 81, 2 t., b. l. 43, 44, 88, 89, 104, 105), kad pagal šias prievoles gautos ginčo šalių lėšos ir statybinės medžiagos yra panaudotos šalių šeimos poreikiams tenkinti, pirmosios instancijos teismas, dalindamas šalių turtą, šias ginčo šalių prievoles pripažino solidariosiomis.

Pasisakydamas dėl solidariųjų sutuoktinių prievolių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nutraukiant santuoką solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Nagrinėjamu atveju teismų sprendimais solidariosios prievolės nepadalytos, taigi buvę sutuoktiniai išlieka solidariųjų prievolių subjektai. Prievolės solidarumas reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu sutuoktiniai bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos prievolės kreditoriui įvykdymui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi (abu), iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti. Kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 straipsnio 6 dalis). Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad, vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų. Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog bendraskolių dalys solidariojoje prievolėje aktualios jų tarpusavio santykiams reguliuoti, galimų tarpusavio atsiskaitymų apimčiai, visą skolą ar didesnę jo dalį grąžinus vienam sutuoktiniui, apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje I. V. v. N. V., byla Nr. 3K-3-30/2011). Tai reiškia, kad sudarant turto balansą (CK 3.118 straipsnis) bendro turto vertė sumažinama esamų solidariųjų prievolių (skolų) suma, o šalims dalijant turtą turi būti perduodamas turtas (aktyvas) ir atitinkama skolos dalis (pasyvas). Jau nurodytoje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sutuoktiniai yra solidarieji skolininkai prieš kreditorių (išoriniuose santykiuose), o vidiniuose tarpusavio santykiuose nėra draudžiama nustatyti, kokią skolos dalį mokės kiekvienas iš sutuoktinių. Toks turto (aktyvo ir pasyvo) paskirstymas sutuoktiniams nereiškia, kad solidarioji prievolė padalyta ir kad paneigta kreditoriaus teisė reikalauti, jog tiek visą prievolę, tiek jos dalį įvykdytų abu sutuoktiniai bendrai ar bet kuris vienas jų (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegijos apskaičiavimu, ginčo šalių santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgyto turto vertė yra (įsipareigojimai kreditoriams 15 000Lt, 9 879,20 Lt ) 25 025 Lt, ši prievolė yra solidari ir šioje byloje nedalintina (CK 3.118 str.).

Esant tokioms aplinkybėms teismo sprendimas nekeistinas, apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 str.1d.1p.).

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012-06-26 nutartimi buvo patenkintas ieškovo prašymas dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo atidėjimo (3 t., b. l. 102). Ieškovo apeliacinį skundą nepatenkinus, priteistino valstybei iš ieškovo žyminio mokesčio suma yra 580 Lt (CPK 93 str. 1 d., 3 d., 96 str. 2 d.).

Ieškovui byloje atstovavo advokatas M. N., ieškovas sumokėjo advokatui už atstovavimą, dokumento surašymą, patarimą, kitas teisines paslaugas, suteiktas apeliacinės instancijos teisme, remiantis pinigų priėmimo kvitu Nr. 480456 (3 t., b. l. 101), vieną tūkstantį litų. nepatenkinus apelianto skundą ieškovui nepriteistina išlaidos advokato už teisinėms paslaugoms apmokėti..

Rezoliucinė dalis

nutari a:

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimo nekeisti.

Priteisti iš ieškovo R. L. (duomenys neskelbtini) žyminio mokesčio išlaidas už apeliacinį skundą – 580 (penkis šimtus aštuoniasdešimt) Lt valstybei (sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos – įstaigos kodas 188659752, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), bankas – AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).