Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-11-13 · Civilinė byla Nr. 2A-2450-603/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-11-13
Bylos Nr.
2A-2450-603/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-27336-2014-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Loreta Bujokaitė (pran.), Aldona Tilindienė, Dainius Rinkevičius
Ieškovas
ERGO Insurance SE
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei ,,Ogmios Astra laikrodžiai“
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-2340-603/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27336-2014-7Procesinio sprendimo kategorija: 121.14.; 121.18.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. lapkričio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Bujokaitės, kolegijos teisėjų Aldonos Tilindienės ir Dainiaus Rinkevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apelianto ERGO Insurance SE apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ERGO Insurance SE ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Ogmios Astra laikrodžiai“ dėl nuostolių atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas ERGO Insurance SE kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo teismo priteisti iš atsakovo UAB „Ogmios Astra laikrodžiai“ 13 401,60 Lt nuostoliams atlyginti. Nurodė, kad ieškovas ir atsakovas 2011 m. birželio 20 d. sudarė savanoriškojo transporto priemonių draudimo sutartį, draudimo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuria nuo 2011 m. birželio 20 d. iki 2011 m. rugsėjo 20 d. buvo apdraustas automobilis Volvo XC 90, v/n (duomenys neskelbtini) Ieškovas 2011 m. liepos 11 d. gavo atsakovo atstovo A. G. pranešimą, kad minėtas ieškovo apdraustas automobilis 2011 m. liepos 8 d. buvo pristatytas į UAB „Evelkas“ priklausančią plovyklą plovimo paslaugoms suteikti, tačiau atsiimant automobilį buvo pastebėtas ryškus stiklų bei chromuotų apdailos detalių pažeidimas. Pranešime nurodyta, kad stiklai iškreipia vaizdą, o chromuotos detalės pabalo, nors iki automobilio pristatymo į plovyklą šių pažeidimų nebuvo. Ieškovas nurodo, kad draudimo bendrovėje buvo atlikta transporto priemonei padarytos žalos įvertinimo procedūra ir draudėjo atstovo pageidavimu pagal pateiktą PVM sąskaitą – faktūrą buvo pervesta automobilio remonto darbus atlikusiai bendrovei 8 100,00 Lt dydžio draudimo išmoka. Realizuodamas CK 6.1015 str. numatytą subrogacijos teisę ieškovas kreipėsi į UAB „Evelkas“ dėl automobiliui padarytos žalos atlyginimo, tačiau pastarasis atlyginti žalą atsisakė. Todėl ieškovas kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo priteisimo. Tuo pagrindu Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje buvo atlikta ekspertizė, ekspertizės akte konstatuota, kad nurodomi automobilio pažeidimai atsirado dėl automobilio ilgalaikės eksploatacijos ir/ar dėl stiklo gamybos technologijos pažeidimų, t. y. ne dėl automobilio plovimo. Todėl ieškovo ERGO Insurance SE ieškinys atsakovui UAB „Evelkas“ dėl automobiliui padarytos žalos atlyginimo teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu buvo atmestas. Ieškovas laiko, kad dėl draudėjo atstovo klaidinančios informacijos ir melagingų tvirtinimų be pagrindo išmokėjo draudimo išmoką, todėl ieškovas turi teisę ją susigrąžinti.

Atsiliepimas

Atsakovas ieškinio nepripažino. Nurodė, kad ieškovui nepavyko įgyvendinti jam perėjusios reikalavimo teisės į UAB „Evelkas“ ne dėl atsakovo ar jo atstovo pateiktos tariamai klaidinančios informacijos, bet dėl to, kad ieškovas, įvykus draudžiamajam įvykiui, nedelsiant nesiėmė veiksmų tinkamai nustatyti ir ištirti šio įvykio aplinkybes bei priežastis. Atsakovo nuomone, būtent dėl to, po draudžiamojo įvykio praėjus ilgam laiko tarpui, esant specifinei žalos atsiradimo situacijai, ieškovui nepavyko įrodyti, jog atsakovui priklausančio automobilio sugadinimai atsirado dėl UAB „Evelkas“ kaltės. Atsakovas laiko, kad ieškovas, gavęs iš atsakovo pranešimą dėl draudžiamojo įvykio, privalėjo iš karto imtis priemonių išsamiai ištirti šias aplinkybes – nuvykti į automobilių plovyklą, paimti medžiagų mėginius, pateikti juos ištirti ekspertams ir pan. Tačiau tuo metu ieškovas apsiribojo tik atsakovui priklausančio automobilio apžiūra ir defektų užfiksavimu. Atsakovas laiko, kad tokie ieškovo veiksmai neatitiko Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 96 str. reikalavimų, keliamų draudikui, tiriant įvykį. Atsakovas pabrėžia, kad iš karto po įvykio jis savo iniciatyva ėmėsi veiksmų dėl įvykio aplinkybių ir priežasčių nustatymo – kreipėsi į automobilių plovyklą dėl automobiliui padarytų pažeidimų fiksavimo ir paaiškinimų pateikimo, kreipėsi į uždarąją akcinę bendrovę „Sostena“ dėl šių pažeidimų įvertinimo, nors atsakovas neturėjo jokios patirties atliekant tokius veiksmus. Ieškovas tik 2011 m. spalio 20 d. kreipėsi su regresiniu reikalavimu į UAB „Evelkas“, o pastarajam atsisakius atlyginti žalą, tik 2012 m. gegužės 11 d., t. y. praėjus beveik pusmečiui po įvykio, pateikė ieškinį teismui. Iki to laiko ieškovas nesiėmė jokių veiksmų tam, kad būtų visapusiškai ištirtos įvykio aplinkybės ir nustatytos automobilio sugadinimo priežastys. Kauno apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą dėl žalos atlyginimo priteisimo iš UAB „Evelkas“ metu buvo atlikta ekspertizė. Atsakovas laiko, jog minėtos ekspertizės išvados nepaneigia, kad žala automobiliui padaryta dėl plovykloje panaudotų agresyvių cheminių medžiagų, nes minėta ekspertizė atlikta praėjus daugiau nei metams po įvykio, ekspertams nebuvo pateiktos tos cheminės medžiagos, kurios buvo naudojamos UAB „Evelkas“ plovykloje įvykio metu. Ieškovas laiko, kad UAB „Evelkas“ buvo tiesiogiai suinteresuota tokių medžiagų nepateikti ir turėjo pakankamai laiko paslėpti savo kaltės įrodymus. Be to, bylos dėl žalos atlyginimo nagrinėjimo metu ieškovas buvo visiškai pasyvus ir net nebandė įrodyti savo regresinio reikalavimo UAB „Evelkas“. Tik atsakovo atstovas, trečiasis asmuo rinko ir teikė į bylą jam prieinamus įrodymus, kuriais siekė padėti ieškovui įrodyti savo reikalavimą. Kauno apylinkės teismui atmetus ieškinį, ieškovas net nepateikė apeliacinio skundo. Netinkamas ieškovo draudžiamojo įvykio tyrimas yra konstatuotas Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje teismas konstatavo, kad ieškovas neatliko išsamaus žalos tyrimo ir iki draudimo išmokos išmokėjimo nenustatė žalos atsiradimo aplinkybių bei žalos padarymą lėmusių priežasčių, dėl ko, praėjus beveik dvejiems metams nuo žalos atsiradimo iki teismo sprendimo priėmimo, nustatyti objektyvias žalos padarymo priežastis nebuvo galimybės. Minėtoje teismo nutartyje taip pat konstatuota, kad ekspertai neatsakė į klausimus, susijusius su naudojamų cheminių medžiagų automobiliams plauti galimai tiesioginiu poveikiu trečiojo asmens apgadinto automobilio detalėms. Atsakovas taip pat nurodo, kad faktiškai jis nėra gavęs draudimo išmokos, nes jam priklausantis automobilis taip ir nebuvo suremontuotas, o draudimo išmoka buvo išmokėta tiesiogiai remonto bendrovei uždarajai akcinei bendrovei „Klasikiniai varikliai“, nesant įrodymų apie automobilio remonto atlikimą. Dėl tokių ieškovo veiksmų viešoji įstaiga „Klasikiniai varikliai“ draudimo išmoką pasisavino, nors jokių automobilio remonto darbų neatliko. Atsakovas buvo priverstas teismine tvarka ginti savo pažeistus interesus. Nors teismas ir priteisė iš remonto bendrovės draudimo išmoką, tačiau teismo sprendimas iki šiol nėra įvykdytas. Taigi dėl ieškovo neatsakingų veiksmų susidarė situacija, kuomet atsakovas ne tik nėra gavęs draudimo išmokos, bet ir patyrė papildomų nuostolių bei nepatogumų, siekdamas apginti savo pažeistas teises. Atsakovas laiko, kad esant tokiai situacijai, ieškovas ne tik neturi teisės reikalauti grąžinti draudimo išmoką, bet ir privalo kompensuoti atsakovui jo patirtus nuostolius dėl netinkamo draudimo išmokos išmokėjimo. Atsakovas laiko, kad vien aplinkybė, jog ieškovui teisme nepavyko įrodyti savo regresinio reikalavimo UAB „Evelkas“, savaime nesuteikia pagrindo jam reikalauti iš atsakovo grąžinti draudimo išmoką. Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė draudėjo ar jo atstovo neteisėtų veiksmų bei kaltės, pažeidžiant sudarytą draudimo sutartį.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 27 d. sprendimu ieškovo ERGO Insurance SE ieškinį atsakovui UAB ,,Ogmios Astra laikrodžiai“ dėl nuostolių atlyginimo atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas UAB „Ogmios Astra laikrodžiai“ 2011 m. birželio 20 d. sudarė savanorišką transporto priemonių draudimo sutartį, draudimo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 36-44). Pagal minėtą draudimo sutartį laikotarpiui nuo 2011 m. birželio 20 d. 0.00 val. iki 2011 m. rugsėjo 20 d. 24.00 val. buvo apdraustas atsakovui UAB „Ogmios Astra laikrodžiai“ priklausantis automobilis VOLVO XC90, v/n (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini). Šalys taip pat susitarė, jog šiai draudimo sutarčiai taip pat yra taikoma ir „Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 030“. Draudimo sutarties galiojimo metu 2011 m. liepos 11 d. draudikas gavo atsakovo atstovo A. G. pranešimą, kad minėtas ieškovo apdraustas automobilis 2011 m. liepos 8 d. buvo pristatytas į UAB „Evelkas“ priklausančią plovyklą plovimo paslaugoms suteikti, tačiau atsiimtas apgadintas. Ieškovas minėtą įvykį pripažino draudžiamuoju ir sumokėjo 8100,00 Lt draudimo išmoką tiesiogiai viešajai įstaigai „Klasikiniai varikliai“, kaip automobilio remontą atlikusiai bendrovei. Realizuodamas CK 6.1015 str. numatytą subrogacijos teisę ieškovas kreipėsi į UAB „Evelkas“ dėl automobilio apgadinimu padarytos žalos atlyginimo, tačiau pastarasis žalos neatlygino. Tuomet ieškovas kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo priteisimo iš UAB „Evelkas“, tačiau ieškovo ERGO Insurance SE ieškinys atsakovui UAB „Evelkas“ dėl automobilio apgadinimu padarytos žalos atlyginimo Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1770-638/2013, buvo atmestas. Minėtas teismo sprendimas patikrintas apeliacine tvarka pagal trečiojo asmens A. G. apeliacinį skundą ir paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartimi, civilinės bylos Nr. 2A-48-413/2014.

Teismas sutiko su atsakovo argumentu, jog vien aplinkybė, kad ieškovui teisme nepavyko įrodyti savo regresinio reikalavimo UAB „Evelkas“, savaime nesuteikia pagrindo jam reikalauti iš atsakovo grąžinti draudimo išmoką. Nagrinėjamu atveju ieškovas savo reikalavimą atsakovui kildina iš draudimo sutarties pažeidimo, todėl jis privalo įrodyti atsakovo veiksmuose esant visas sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas: atsakovo įvykdytą sutarties pažeidimą, žalingas pasekmes, priežastinį ryšį tarp sutarties pažeidimo bei atsiradusių žalingų pasekmių (CK 6.256 str. 2 d.). Teismas konstatavo, jog ieškovas minėtų civilinės atsakomybės sąlygų neįrodė, o byloje esantys rašytiniai įrodymai, taip pat liudytojo parodymai patvirtina, jog ieškovas prarado galimybę išsireikalauti išmokėtą draudimo išmoką subrogacijos tvarka dėl savo paties neteisėtų veiksmų, pasireiškusių netinkamu draudiko pareigų, numatytų tiek šalių sudarytoje draudimo sutartyje, tiek Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme, vykdymu.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 96 str. 2 d. numato draudiko prievolę tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dedant reikiamas pastangas. Draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 96 str. 4 d. numato draudiko teisę reikalauti fizinių ir juridinių asmenų pateikti turimą informaciją apie draudžiamojo įvykio ir įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, aplinkybes ir pasekmes, o minėto straipsnio 7 d. numato draudiko pareigą įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo. Naudos gavėjo pareigas numato Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 96 str. 1 d.: naudos gavėjas ir (ar) nukentėjęs trečiasis asmuo privalo pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį. Draudiko reikalavimu šioje dalyje nurodyti asmenys taip pat privalo pateikti būtinus nustatant draudimo išmokos dydį dokumentus apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, kuriuos jis turi teisę gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Draudimo sutartyje privalo būti nurodyta, kokie dokumentai yra pateiktini draudikui. Taigi pagal minėtą teisinį reglamentavimą draudiko, o ne draudėjo pareiga surinkti įrodymus draudžiamojo įvykio faktui nustatyti bei juos tirti. Nagrinėjamu atveju ieškovas nevykdė minėtose teisės normose numatytos pareigos, visiškai netirdamas ir nesiaiškindamas aplinkybių, būtinų įvykiui pripažinti draudžiamuoju – nesiaiškino ir netyrė apdrausto automobilio pagadinimo priežasčių. Ieškovas laikė, jog automobilio apžiūros ir jo defektų konstatavimo pakanka draudžiamojo įvykio buvimui konstatuoti ir tuo pagrindu priėmė sprendimą išmokėti draudimo išmoką. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas būtų nevykdęs draudiko reikalavimo pateikti turimą informaciją ar įrodymus, būtinus draudžiamojo įvykio faktui konstatuoti. Byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, jog uždarosios akcinės bendrovės „ERGO Lietuva“ transporto priemonės apžiūros – defektų akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti apdrausto automobilio defektai egzistavo iki įvykio ir kad atsakovas žinojo arba galėjo žinoti apie juos. Iš šalių paaiškinimų ir faktinių aplinkybių matyti, jog minėti defektai – automobilio priekinio stiklo apgadinimas yra esminiai trūkumai, dėl kurių apdraustas automobilis negali būti naudojamas pagal paskirtį (priekinis stiklas nedelsiant po įvykio buvo pakeistas), tačiau byloje nekilo ginčo dėl to, jog iki įvykio automobilis buvo eksploatuojamas ir techniškai tvarkingas. Taigi tokios aplinkybės sudaro pagrindą teismui daryti išvadą, jog atsakovas nepažeidė draudimo sutarties Nr. 851-0343403 17.3.6 p. numatytų sąlygų ir neteikė draudikui žinomai melagingos informacijos apie įvykį. Priešingai, atsakovas pateikė visą draudiko reikalaujamą informaciją apie įvykį. Byloje nėra pateikta įrodymų, paneigiančių atsakovo atstovo nurodytas įvykio aplinkybes, t. y. kad automobilis buvo 2011 m. liepos 8 d. pristatytas į automobilių plovyklą techniškai tvarkingas, kad atsiimant jį iš plovyklos pastebėtas ryškus stiklų bei chromuotų apdailos detalių pažeidimas, stiklai iškreipia vaizdą, o chromuotos detalės pabalo, kad iki automobilio pristatymo į plovyklą minėti pažeidimai nebuvo pastebėti ar kaip nors kitaip konstatuoti. Liudytoja J. S. patvirtino, jog atsakovo atstovas iš karto, automobilio atsiėmimo iš plovyklos metu telefonu pranešė jai, kaip draudiko atstovui, apie įvykį ir atliko visus draudiko atstovo nurodytus veiksmus, būtinus draudžiamajam įvykiui užfiksuoti, pateikė pretenzija automobilių plovimo bendrovei. Atsakovas pristatė apgadintą automobilį ne tik draudikui apžiūrai, tačiau ir specializuotam autoservisui UAB „Sostena“, kur buvo 2011 m. liepos 12 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuoti automobilio apgadinimai, taip pat apgadinimų pašalinimo būdas. Minėta pažyma 2011 m. liepos 12 d. pateikta draudikui. Atsakovas, būdamas specializuota draudimo bendrove, turėjo galimybę pasitelkdamas atitinkamos kvalifikacijos darbuotojus, užfiksuoti įvykį bei jo priežastis patvirtinančius įrodymus, juos ištirti ir įvykio tyrimo stadijoje nustatyti, ar įvykis laikytinas draudžiamuoju. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas neatliko Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 96 str. 2 d. numatytos draudiko pareigos tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui konstatuoti, pažeidė minėto įstatymo 96 str. 3 d. 1 p., išmokėdamas draudimo išmoką, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo, todėl draudikas privalo prisiimti dėl minėtų jo prievolių nevykdymo atsiradusius nuostolius.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2011, bei kitose nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-627/2006; 2008 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008; 2008 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010) yra išaiškinęs, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 str. 2 p. nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Minėtose teismo nutartyse išaiškinta, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose; tam, kad prejudiciniai faktai galiotų ir nedalyvavusiems byloje asmenims, dėl faktų ir teisinių santykių turi būti pasisakyta teismo procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje. Dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1770-638/2013, prejudicinės reikšmės šioje civilinėje byloje pažymėtina, jog minėtu teismo sprendimu nėra konstatuotos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia ieškinio reikalavimą atsakovui šioje civilinėje byloje, t. y. atsakovo kaip draudėjo draudimo sutarties pažeidimas ar netinkamas vykdymas, atsakovo ar jo atstovo neteisėti veiksmai, klaidinančių duomenų apie įvykį teikimas draudikui ir kt. Taip pat nėra pasisakyta dėl draudimo išmokos išmokėjimo pagrįstumo, t. y. nėra konstatuota, jog atsakovas draudimo išmoką įgijo be įstatymu ar sutartimi numatyto pagrindo, taigi tokios aplinkybės turi būti įrodinėjamos šioje civilinėje byloje ieškovo įstatymo numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Nors automobilio apgadinimo priežastys yra įrodinėtinas ir reikšmingas faktas abiejose civilinėse bylose, tačiau teismas pažymėjo, jog Kauno apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje nėra konstatuotos automobilio apgadinimo priežastys. Ieškinys automobilių plovimo įmonei atmestas tuo pagrindu, jog ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp automobilių plovimo bendrovės veiksmų ir atsiradusios žalos. Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-48-413/2014, konstatuota, kad ieškovas kaip draudikas neatliko išsamaus žalos tyrimo ir iki draudimo išmokos išmokėjimo nenustatė žalos atsiradimo aplinkybių bei žalos padarymą lėmusių priežasčių, dėl ko, praėjus beveik dvejiems metams nuo žalos atsiradimo iki teismo sprendimo priėmimo, nustatyti objektyvias žalos padarymo priežastis nebuvo galimybės. Draudimo išmokos išmokėjimo nepagrįstumą ieškovas grindžia Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1770-638/2013 paskirtos ir Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktos ekspertizės aktu, kuriame konstatuota, jog nurodomi automobilio pažeidimai atsirado dėl automobilio ilgalaikės eksploatacijos ir/ar dėl stiklo gamybos technologijos pažeidimų, t. y. ne dėl automobilio plovimo. Tačiau tiek iš minėto ekspertizės akto, tiek iš Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1770-638/2013, taip pat Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 8 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-48-413/2014, matyti, kad ekspertams nebuvo pateiktas apžiūrai ir ekspertų tirtas automobilio priekinis stiklas, kurio apgadinimai po įvykio buvo didžiausi. Taip pat nebuvo pateikti įrodymai apie UAB „Evelkas“ naudotas chemines medžiagas atsakovo automobiliui plauti. Nei minėtame ekspertizės akte, nei teismų procesiniuose sprendimuose nebuvo tirta bei pasisakyta dėl galimo automobilio plovimui naudojamų cheminių medžiagų poveikio bei įtakos automobilio sugadinimams. Minėtuose teismų procesiniuose sprendimuose konstatuota, jog ieškovas, t. y. draudimo bendrovė neįrodė, jog automobilio apgadinimai atsirado dėl jo plovimui naudotų cheminių medžiagų poveikio, tačiau tokia teismų nustatyta aplinkybė nelaikytina prejudiciniu faktu šios civilinės bylos kontekste. Visų pirma, abiejose civilinėse bylose yra skirtingas ieškovų reiškiamų reikalavimų dalykas ir tarp šalių susiklosčiusių ginčo teisinių santykių pobūdis, taip pat skirtingos įrodinėtinos aplinkybės bei yra įstatymo nustatytas skirtingas įrodinėjimo naštos tarp šalių paskirstymas. Kauno miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje ginčas tarp šalių kilo iš deliktinės atsakomybės, tokio pobūdžio bylose civilinės atsakomybės sąlygų buvimą privalo įrodyti žalos atlyginimo reikalaujantis nukentėjęs trečiasis asmuo, t. y. UAB „Ogmios Astra laikrodžiai“, kurios reikalavimo teisė subrogacijos pagrindu perėjo ieškovui, kaip draudimo išmoką išmokėjusiam draudikui. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčas kilo dėl draudimo sutarties pažeidimo, t. y. sutartinės civilinės atsakomybės taikymo. Nagrinėjamu atveju sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų buvimą privalo įrodyti draudikas, t. y. ieškovas ERGO Insurance SE. Atsižvelgiant į tai, įrodymai apie automobilio apgadinimo priežastis abiejose bylose teismo vertintini skirtingai įrodymų pakankamumo prasme. Nors Kauno apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Teismo ekspertizės centro ekspertizės aktas visumoje su kitais įrodymais buvo laikomas pakankamu įrodymu, paneigiančiu UAB „Evelkas“ atsakomybę dėl automobilio apgadinimo, tačiau tokia teismo išvada neįpareigoja teismo tapačiai vertinti minėtą ekspertizės aktą šioje civilinėje byloje. Šioje civilinėje byloje įrodinėtinų aplinkybių, bylos faktinių aplinkybių bei kitų byloje esančių įrodymų kontekste toks ekspertizės aktas nelaikytinas pakankamu įrodymu, paneigiančiu atsakovo nurodytas automobilio apgadinimo priežastis bei aplinkybes. Tokį minėto įrodymo vertinimą pakankamumo prasme teismas grindžia aplinkybe, jog ieškovas neatliko tinkamo įvykio tyrimo, savalaikiai neužfiksavo įrodymų (automobilio plovimui naudotų cheminių medžiagų, jų likučių ant automobilio iš karto po plovimo ir kt.), iš kurių būtų galima nustatyti automobilio apgadinimo priežastis. Dėl tokio atsakovo nepateisinamo pasyvumo tiek Kauno apylinkės teismo bylos nagrinėjimo metu, tiek ir šios bylos nagrinėjimo metu nėra galimybės identifikuoti tikrųjų įvykio priežasčių, o tuo pačiu ir pagrindo konstatuoti, jog atsakovas draudimo išmoką gavo neteisėtai ar nepagrįstai. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia ieškinio reikalavimą, t. y. sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų visumos buvimo, taip pat jog atsakovas ieškovo išmokėtą draudimo išmoką įgijo be įstatymu ar sutartimi numatyto pagrindo.

Šalies argumentai

Ieškovas (apeliantas) ERGO Insurance SE apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės: tenkinti ieškinį. Nurodo, kad šiuo nagrinėjamu atveju draudikas įrodė, kad draudėjas, pranešdamas apie draudiminį įvykį, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Ši aplinkybė per se yra pakankama daryti priešingą teisinę išvadą, nei toji, kurią padarė pirmosios instancijos teismas: tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimas lemia sutartinės civilinės atsakomybės atsiradimą (CK 6.256 str.); tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimas lemia nepagrįstą praturtėjimą (CK 6.237 str.).

Pažymi, kad priešingai, nei nurodo Vilniaus miesto apylinkės teismas, draudikas tinkamai įvykdė pareigą tirti draudiminio įvykio aplinkybes. Ši pareiga tiesiogiai siejama su fiduciariniu draudimo santykių pobūdžiu: pasitikėjimu grįstuose santykiuose preziumuojama, jog draudėjo teikiama informacija atitinka tikrovę. Reikalavimas, nesant pagrįstos abejonės, papildomai tirti draudėjo teikiama informacija atitinka tikrovę. Reikalavimas, nesant pagrįstos abejonės, papildomai tirti draudėjo nurodytas aplinkybes būtų neproporcingas, neprotingas ir vargu ar išvis įmanomas įvykdyti. Esant tokioms aplinkybėms, draudikas pagrįstai rėmėsi draudėjo teikiamų duomenų tikrumo prezumpcija ir draudiminio įvykio tyrimą atliko tokia apimtimi, kuri atitiko protingumo reikalavimus. Net jei būtų pripažįstamas nepakankamas draudiko aktyvumas tiriant draudiminio įvykio aplinkybes, civilinės atsakomybės prasme tai nepanaikina draudėjo atsakomybės dėl neteisingos informacijos pateikimo, o konkretus priteistinos žalos mažinimo klausimas turėtų būti nagrinėjamas remiantis CK 6.259 str.

Neteisėti veiksmai nagrinėjamoje byloje pasireiškia ir kitu pavidalu: tiesioginiu draudimo sutarties nuostatų taikymu - draudimo taisyklių 17.3.6 p. įtvirtina, jog draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką tuo atveju, jeigu draudėjas ar jo įgaliotas asmuo pateikė klaidinančią, neteisingą, melagingą ar tikrovės neatitinkančią informaciją apie draudiminį įvykį. Svarbu atkreipti dėmesį, jog cituojamoje normoje disjunkcijos veiksmu išskiriamos dvi kategorijos: „melaginga informacija“ arba „tikrovės neatitinkanti informacija“. Tai reiškia, jog, nepriklausomai nuo to, ar tikrovės neatitinkančią informaciją draudėjas teikia tai žinodamas (meluodamas), ar nežinodamas (klysdamas), rezultatas yra tas pats: tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimas yra sutarties pažeidimas, dėl kurio draudikui atsiranda teisė atsisakyti mokėti (susigrąžinti sumokėtą) draudimo išmoką.

Nepagrįstas praturtėjimu laikomas turto įgijimas be teisinio pagrindo. Nepriklausomai nuo to, ar turtą asmuo įgijo savo nesąžiningais veiksmais (CK 6.242 str.) ar kitokiu būdu, tyčia ar dėl neatsargumo, jis privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta CK 6.237 str.). Draudėjas, pateikęs tikrovės neatitinkančią informaciją neturi ir negali teisėtai gauti draudimo išmokos dėl paprasčiausios priežasties: jo nurodytas draudiminis vykis neįvyko (nagrinėjamu atveju automobilio pažeidimai atsirado ne dėl plovimo, o dėl kitų priežasčių, kurios neturėjo būti ir nebuvo vertinamos draudimo sutarties kontekste). Dėl šios priežasties mano turintys teisę atgauti draudimo išmoką, išmokėtą už šį konkretų tariamai draudiminį įvykį - automobilio apgadinimą plovimo metu.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta aukščiau, daro išvadą - jei būtų nustatyta, jog draudėjas, pranešdamas apie draudiminį įvykį, draudikui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, draudimo išmoka būtų laikoma neteisėtai gauta ir todėl grąžintina draudikui: neteisingos informacijos pateikimas reiškia, viena vertus, neteisėtų draudėjo veiksmų buvimą tuo pačiu sutartinės civilinės atsakomybės taikymą), antra vertus, teisėto pagrindo gauti draudimo išmoką nebuvimą (tuo pačiu įstatymu numatytą pareigą grąžinti tai, kas gauta). Atskleidus materialinę nagrinėjamos bylos pusę, lieka ne mažiau svarbus procesinis klausimas: ar ieškovas tinkamai įrodė aplinkybę, kad draudėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją?“. Apelianto vertinimu, atsakymas yra „Taip“, o jo pagrindimą suteikia procesinis prejudicinių faktų institutas.

Žemesnės instancijos teismas

Aplinkybę, kad draudėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, įrodo teismo sprendimu nustatytas prejudicinis faktas - ginčo automobilio pažeidimai atsirado ne dėl plovimo, o dėl kitų priežasčių. Skundžiamame sprendime Vilniaus miesto apylinkės teismas skyrė daug dėmesio prejudicinei Kauno teismuose nagrinėtos bylos reikšmei, tačiau, apelianto vertinimu, nei teisiškai, nei logiškai nepagrįstai vertino prejudicinį faktą kaip nepakankamą įrodomąja prasme. Taip pat teismas apskritai ydingai (nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos) aiškino prejudicinių faktų institutą. Visų pirma, svarbu aiškiai įvardinti kokį prejudicinį faktą (aplinkybę, nustatytą įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys CPK 182 str. 2 p.)) įtvirtina Kauno apylinkės teismo sprendimas ir teismo ekspertizės išvada, kuria sprendimas grindžiamas. Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendime konstatuota aplinkybė, jog ginčo automobilio pažeidimai atsirado ne dėl automobilio plovimo, bet dėl kitų priežasčių. Tokią išvadą objektyviai pagrindžia Lietuvos teismo ekspertizės centro atlikta kompleksinė cheminės ir trasologinės ekspertizės išvada, savo nuodugnumu ir naudotais metodais prilygstanti kriminalistiniam tyrimui. Išvadoje inter alia teigiama, jog automobilio pažeidimai neindikuoja terminiam arba cheminių medžiagų poveikiui būdingų požymių (išsilydimo, paviršiaus banguotumo arba išėsdinimo, gruoblėtumo, nutekėjimų ir kt.). Priešingai: išvada nurodo, jog automobilio apgadinimų kilmė - automobilio eksploatacija arba stiklo gamybos technologijos pažeidimai. Išsiaiškinus prejudicinį faktą - jog automobilio įžeidimai atsirado ne dėl automobilio plovimo, o dėl kitų priežasčių - dera tinkamai įvertinti, kokią teisinę reikšmę šis faktas turi nagrinėjamoje byloje. Kaip paaiškinta pirmoje šio skundo teisinių argumentų dalyje, aplinkybė, kurią ieškovui pakanka įrodyti, kad būtų tenkinamas ieškinio reikalavimas, yra tai, jog draudėjas, pranešdamas apie draudiminį įvykį, draudikui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Šiame kontekste, prejudicinis faktas, jog ginčo automobilio pažeidimai atsirado ne dėl plovimo, o dėl kitų priežasčių, neišvengiamai reiškia apelianto siekiamą įrodyti aplinkybę, jog draudėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Kitaip būti negali, nes tai, kas, remiantis pažangiausiais mokslo metodais, nustatyta kaip neįmanomybė, negali atitikti ir neatitinka tikrovės.

Vilniaus miesto apylinkės teismas, motyvuodamas minėto prejudicinio fakto nepakankamumą, nurodo, jog Kauno apylinkės teismas nekonstatavo, kokios buvo tikrosios automobilio apgadinimo priežastys. Apelianto vertinimu, tai neturi jokios reikšmės nagrinėjamoje byloje, nes ieškinio reikalavimui pagrįsti pakanka nustatyti, kad automobilio apgadinimo priežastys nebuvo draudėjo nurodytas automobilio plovimas. Priversti ieškovą papildomai įrodinėti, kokios priežastys vis dėlto lėmė automobilio apgadinimą, būtų neproporcingas ir niekuo nepagrįstas įrodinėjimo pareigos išplėtimas.

Vilniaus miesto apylinkės teismas, tarp kitų motyvų, akcentuoja skirtumus tarp Kauno apylinkės teisme išspręstos bylos ir šiuo metu nagrinėjamos bylos. Teismas nurodo, jog šiose bylose skiriasi (a) reiškiamų reikalavimų dalykas, (b) tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdis, (c) skirtingos įrodinėtinos aplinkybės, su skirtingu įrodinėjimo naštos tarp šalių paskirstymu. Toks aiškinimas pateikiamas kaip nesivadovavimo prejudiciniu faktu motyvas, vertintinas veikiau kaip nukrypimas nuo kasacinio teismo praktikos dėl prejudicinio fakto taisyklės taikymo.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB ,,Ogmios Astra laikrodžiai“ ir trečiasis asmuo A. G. atsiliepimu prašė teismo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovas ir trečiasis asmuo nesutinka su ieškovo apeliacinio skundo teiginiais, kad atsakovas, pranešdamas apie draudiminį įvykį, neva, pateikė ieškovui tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri nulėmė neteisėtą draudimo išmokos išmokėjimą, dėl ko ieškovas turi teisę susigrąžinti neteisėtai išmokėtą draudimo išmoką. Priešingai, atsakovas ir jo atstovas, trečiasis asmuo, laiku pateikė ieškovui visą jiems žinomą, išsamią ir teisingą informaciją apie draudiminį įvykį, tačiau šios informacijos tikrumo po draudiminio įvykio praėjus daugiau nei vieneriems metams ieškovui nepavyko pagrįsti dėl jo paties aplaidžių, neatsakingų ir nekompetentingų veiksmų. Kaip patvirtina bylos medžiaga, 2011-07-08 atsakovui priklausantis ir trečiojo asmens valdomas automobilis VOLVO XC 90, v/n (duomenys neskelbtini) kuris ieškovo buvo draudžiamas Kasko transporto priemonių draudimo sutartimi nuo 2007 metų, buvo plaunamas UAB „Evelkas“ automobilių plovykloje. Plovimo metu dėl cheminių medžiagų agresyvaus poveikio buvo pažeisti automobilio stiklai bei chromuotos detalės - stiklai po plovimo tapo gruoblėti, kas buvo matoma be jokių papildomų priemonių ir jaučiama liečiant, tai turėjo esminės įtakos matomumui, nes vaizdas per stiklus buvo iškreiptas, o chromuotos detalės pabalo. Trečiasis asmuo iš karto po plovimo atkreipė į tai UAB „Evelkas“ automobilių plovyklos personalo dėmesį ir jie pasiūlė dar kartą nuplauti automobilį, tačiau pažeidimai neišnyko. Tą pačią dieną trečiasis asmuo, dar būdamas UAB „Evelkas“ automobilių plovykloje, paskambino ieškovo atstovei J. S. ir paprašė patarti, kaip jam elgtis tokioje neįprastoje situacijoje. J. S. nurodė raštu apie tai pranešti ieškovui, ką trečiasis asmuo ir padarė. Be to, tą pačią dieną, 2011-07-08, trečiasis asmuo UAB „Evelkas“ automobilių plovyklai atsakovo vardu įteikė rašytinę pretenziją dėl plovimo metu atsiradusių automobilio pažeidimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo posėdžio metu kaip liudytoja apklausta ieškovo atstovė J. S. patvirtino, jog sudarant draudimo sutartis su atsakovu buvo apžiūrėjusi jam priklausantį automobilį iki nurodyto draudiminio įvykio ir paminėtų akivaizdžių pažeidimų nematė, taigi, pažeidimai atsirado būtent nurodyto įvykio metu.

Nagrinėjamoje byloje teisiškai reikšminga ir esminė aplinkybė yra ta, kad ieškovas, kaip draudimo paslaugų teikimo profesionalas, gavęs iš atsakovo pranešimą, jog 2011-07-08 UAB ,,Evelkas“ automobilių plovykloje dėl cheminių medžiagų agresyvaus poveikio buvo pažeistos atsakovui priklausančio automobilio detalės ir stiklai, iš karto po draudiminio įvykio nesiėmė būtinų ir protingų priemonių išsamiai ištirti šias aplinkybes - nedelsiant nenuvyko į UAB „Evelkas“ automobilių plovyklą, nepaėmė šioje plovykloje naudotų cheminių medžiagų mėginių, nepateikė jų ištirti ekspertams ir t. t. Ieškovo atliekamas draudiminio įvykio tyrimas apsiribojo tik tuo, jog 2011-

Žemesnės instancijos teismas

07-11 vieną kartą buvo apžiūrėtas atsakovui priklausantis automobilis ir užfiksuoti jo defektai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokie ieškovo veiksmai neatitiko Draudimo įstatymo 96 straipsnio reikalavimų, kuriais remiantis draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudiminio įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas, taip pat turi kreiptis į fizinius ir juridinius asmenis su reikalavimu pateikti turimą informaciją apie draudiminio įvykio ir įvykio, kuris gali būti pripažintas draudiminiu, aplinkybes ir pasekmes. Draudimo išmoka privalo būti išmokėta tik tada, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudiminio įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį.

Pabrėžia, kad iš karto po draudiminio įvykio tik atsakovo atstovas, trečiasis asmuo, ėmėsi aktyvių veiksmų nustatyti šio įvykio aplinkybes ir priežastis - kreipėsi į UAB „Evelkas“ dėl automobiliui padarytų pažeidimų fiksavimo ir paaiškinimų pateikimo, kreipėsi į UAB „Sostena“ dėl automobiliui padarytų pažeidimų įvertinimo, kreipėsi į teismo antstolį dėl faktinių aplinkybių konstatavimo ir ėmėsi kitų jam prieinamų veiksmų, nors neturėjo jokios patirties tokiose situacijose, ko negalima būtų pasakyti apie ieškovą, kuris privalo elgtis profesionaliai ir rūpestingai nustatydamas ir tirdamas draudiminio įvykio aplinkybes ir priežastis.

Atkreiptinas dėmesys, kad tik 2011-10-20 ieškovas kreipėsi su ikiteisminiu regresiniu reikalavimu į UAB „Evelkas“, nors draudiminis įvykis įvyko 2011-07-08. Minėta, kad ieškovas per laikotarpį nuo 2011-07-08 iki 2011-10-20 tik vieną kartą apžiūrėjo atsakovui priklausantį automobilį. UAB „Evelkas“ 2011-11-04 rašte nurodžius, kad už atsakovui priklausančio automobilio sugadinimą jis nėra atsakingas, ieškovas Kauno apylinkės teismui ieškinį pareiškė tik 2012-05-11, po draudiminio įvykio praėjus beveik metams Ieškovo ieškinys buvo santūrus, praktiškai ant vieno lapo surašytas ir grindžiamas tik 2011-07-11 automobilio apžiūros aktu ir paties trečiojo asmens parūpinta UAB „Sostena“ pažyma apie atsakovo automobilio pažeidimų priežastis. Iki ieškinio pareiškimo ieškovas neatliko jokių veiksmų, be jau minėtos vienkartinės atsakovo automobilio apžiūros, tam, jog būtų visapusiškai ir tinkamai ištirtos draudiminio įvykio aplinkybės, surinkti įrodymai, kurie patvirtintų draudiminio įvykio ir žalos atsiradimo priežastis. Ieškovas laikė, kad jam pakako tų duomenų, kuriuos pateikė neprofesionalus ir jokios patirties tokiose situacijose neturintis atsakovo atstovas, trečiasis asmuo.

Taigi, visiškai suprantama, kodėl Kauno apylinkės teismas, bylos nagrinėjimo metu atlikus teisminę ekspertizę, kuri, pabrėžtina, buvo atliekama praėjus daugiau nei metams po draudiminio įvykio, neturint jokių objektyvių ir patikimų duomenų apie UAB „Evelkas“ automobilių plovykloje draudiminio įvykio metu naudotas chemines medžiagas, 2013-05-02 sprendimu konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovui priklausančio automobilio pažeidimai buvo įtakoti būtent UAB „Evelkas“ automobilių plovykloje naudotų cheminių medžiagų agresyvaus poveikio. Pabrėžtina ir tai, kad Kauno apygardos teismas, vertindamas Kauno apylinkės teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, 2014-01-08 nutartyje taip pat konstatavo, jog: „ieškovė neatliko išsamaus žalos tyrimo ir iki draudimo išmokos išmokėjimo nenustatė žalos atsiradimo aplinkybių bei žalos padarymą lėmusių priežasčių, dėl ko, praėjus beveik dvejiems metams nuo žalos atsiradimo iki teismo sprendimo priėmimo, nustatyti objektyvias žalos padarymo priežastis nebuvo galimybės". Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Kauno apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo sprendimai bei jų pagrindu buvusi - teisminės ekspertizės išvada savaime nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad atsakovas ar jo atstovas, trečiasis asmuo, pateikė ieškovui tikrovės neatitinkančią (neteisingą) informaciją apie 2011-07-08 vykusį draudiminį įvykį. Priešingai, atsakovas ir jo atstovas, trečiasis asmuo, pateikė ieškovui visą teisingą ir tikrovę atitinkančią informaciją, tačiau ieškovui, praėjus daugiau nei metams po draudiminio įvykio, nepavyko šios informacijos pagrįsti, o nepavyko dėl to, kad ieškovas per tuos netus nesiėmė jokių veiksmų, jog būtų išsamiai ištirtos draudiminio įvykio aplinkybės ir priežastys.

Taip pat nurodo, kad atsakovas faktiškai nėra gavęs iš ieškovo draudimo išmokos, todėl reikalavimas ją grąžinti tuo labiau yra nesąžiningas ir nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl draudimo santykius reglamentuojančių nuostatų taikymo.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, bylos šalis – ieškovą ERGO Insurance SE ir atsakovą UAB ,,Ogmios Astra laikrodžiai“ siejo sutartiniai draudimo teisiniai santykiai, t. y. tarp šalių 2011 m. birželio 20 d. buvo sudaryta savanoriška transporto priemonių draudimo sutartis (draudimo liudijimas Nr. 851-0343403) (b. l. 36 - 44), pagal kurios nuostatas laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 20 d. 0.00 val. iki 2011 m. rugsėjo 20 d. 24.00 val. buvo apdraustas atsakovui priklausantis automobilis VOLVO XC90, v/n (duomenys neskelbtini) Tarp šalių nekilo ginčo, jog draudimo sutarčiai yra taikoma ir „Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 030“. Taip pat tarp šalių nekilo ginčo dėl aplinkybių, jog 2011 m. liepos 11 d. draudikas gavo atsakovo atstovo A. G. pranešimą dėl 2011 m. liepos 8 d. automobilio sužalojimo perdavus jį UAB „Evelkas“ priklausančiai plovyklai plovimo paslaugoms suteikti (b. l. 45). Atlikus tyrimą, draudikas (ieškovas) minėtą įvykį pripažino draudžiamuoju ir sumokėjo 8 100,00 Lt draudimo išmoką viešajai įstaigai „Klasikiniai varikliai“, kuris atliko automobilio remontą (b. l. 48). Pagal CK 6.1015 str. numatytą subrogacijos teisę ieškovas kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo priteisimo iš UAB „Evelkas“, tačiau ieškovo ERGO Insurance SE ieškinys Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu prijungtoje prie šios nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 2-1770-638/2013 buvo atmestas. Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartimi minėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytais argumentais, jog vien aplinkybė, kad ieškovui minėtoje prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-1770-638/2013 nepavyko įrodyti savo regresinio reikalavimo UAB „Evelkas“, nesudaro pagrindo reikalauti iš atsakovo grąžinti draudimo išmoką, ir kadangi ieškovas savo reikalavimą atsakovui kildina iš draudimo sutarties pažeidimo, jis privalo įrodyti atsakovo veiksmuose esant visas sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas: atsakovo įvykdytą sutarties pažeidimą, žalingas pasekmes, priežastinį ryšį tarp sutarties pažeidimo bei atsiradusių žalingų pasekmių (CK 6.256 str. 2 d.).

Ieškovo (apelianto) teigimu, šiuo nagrinėjamu atveju jis įrodė, jog draudėjas, pranešdamas apie draudiminį įvykį, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, ir draudikas tinkamai įvykdė pareigą tirti draudiminio įvykio aplinkybes. Be to, nurodo, jog net jei būtų pripažįstamas nepakankamas draudiko aktyvumas tiriant draudiminio įvykio aplinkybes, civilinės atsakomybės prasme tai nepanaikina draudėjo atsakomybės dėl neteisingos informacijos pateikimo, o konkretus priteistinos žalos mažinimo klausimas turėtų būti nagrinėjamas remiantis CK 6.259 str. Taip pat ieškovo (apelianto) teigimu, skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino prejudicinę reikšmę turintį faktą kaip nepakankamą įrodomąja prasme, t. y. teismas ydingai nukrypstant nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos aiškino prejudicinę reikšmę turinčių faktų institutą. Tačiau, kolegijos vertinimu, tokia ieškovo (apelianto) pozicija yra nepagrįsta ir atmestina. Kaip teisingai nustatė Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 27 d. sprendime, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2011, bei kitose nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-627/2006; 2008 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008; 2008 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010) yra išaiškinęs, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 str. 2 p. nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Minėtose teismo nutartyse išaiškinta, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose; tam, kad prejudiciniai faktai galiotų ir nedalyvavusiems byloje asmenims, dėl faktų ir teisinių santykių turi būti pasisakyta teismo procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje. Atsižvelgiant į tai, kolegijos vertinimu, visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1770-638/2013, nėra konstatuotos aplinkybės, kuriomis ieškovas (apeliantas) grindžia ieškinio reikalavimą atsakovui šioje civilinėje byloje, t. y. atsakovo kaip draudėjo draudimo sutarties pažeidimas ar netinkamas vykdymas, atsakovo ar jo atstovo neteisėti veiksmai, klaidinančių duomenų apie įvykį teikimas draudikui ir kt., taip pat nėra konstatuota, kad atsakovas draudimo išmoką įgijo be įstatymu ar sutartimi numatyto pagrindo, ir šios nurodytos aplinkybės ieškovo (apelianto) turi būti įrodinėjamos nagrinėjamoje civilinėje byloje leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.

Prijungtos civilinės bylos medžiaga patvirtina, jog Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-48-413/2014, konstatuota, kad ieškovas kaip draudikas neatliko išsamaus žalos tyrimo ir iki draudimo išmokos išmokėjimo nenustatė žalos atsiradimo aplinkybių bei žalos padarymą lėmusių priežasčių, dėl ko, praėjus beveik dvejiems metams nuo žalos atsiradimo iki teismo sprendimo priėmimo, nustatyti objektyvias žalos padarymo priežastis nebuvo galimybės. Taigi, nagrinėjant šią civilinę bylą, nebuvo nustatytos transporto priemonės sužalojimo priežastys, ir ieškinys iš esmės buvo atmestas atsakovo UAB ,,Evelkas“ atžvilgiu ieškovui neįrodžius priežastinio ryšio tarp UAB ,,Evelkas“ veiksmų ir atsiradusios žalos. Ieškovo (apelianto) teigimu, Lietuvos teismo ekspertizės centro atlikta kompleksinė cheminės ir trasologinės ekspertizės išvada (b. l. 25 - 34) patvirtina, jog automobilio apgadinimų kilmė – automobilio eksploatacija arba stiklo gamybos technologijos pažeidimai, ir išsiaiškinus faktinę aplinkybę, jog automobilio pažeidimai atsirado ne dėl automobilio plovimo, o dėl kitų priežasčių, yra pagrindas laikyti, jog draudėjas, pranešdamas apie draudiminį įvykį, draudikui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, jog tiek iš minėto ekspertizės akto, tiek iš Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimo bei iš Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 8 d. nutarties matyti, jog ekspertams nebuvo pateiktas apžiūrai ir ekspertų tirtas automobilio priekinis stiklas, kurio apgadinimai po įvykio buvo didžiausi, taip pat nebuvo pateikti įrodymai apie UAB „Evelkas“ naudotas chemines medžiagas atsakovo automobiliui plauti. Taigi, nei ekspertizės akte, nei teismų procesiniuose sprendimuose nebuvo tirta bei pasisakyta dėl galimo automobilio plovimui naudojamų cheminių medžiagų poveikio bei įtakos automobilio sugadinimams, todėl minėtų teismų procesiniuose sprendimuose konstatavimas, jog draudikas neįrodė, kad transporto priemonės sužalojimai atsirado dėl jo plovimui naudotų cheminių medžiagų poveikio, nelaikytina prejudiciniu faktu šioje nagrinėjamoje byloje, kadangi, kaip pagrįstai nustatė Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamame sprendime, abiejose civilinėse bylose yra skirtingas ieškovų reiškiamų reikalavimų dalykas ir tarp šalių susiklosčiusių ginčo teisinių santykių pobūdis, taip pat skirtingos įrodinėtinos aplinkybės bei yra įstatymo nustatytas skirtingas įrodinėjimo naštos tarp šalių paskirstymas, kas būtent ir lemia skirtingą įrodymų dėl sužalojimo priežasčių vertinimą pakankamumo prasme atitinkamoje civilinėje byloje. Atsižvelgiant į išdėstytą, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje ekspertizės aktas nelaikytinas pakankamu įrodymu, paneigiančiu atsakovo nurodytas automobilio apgadinimo priežastis bei aplinkybes, nes ieškovas (apeliantas) neatliko visapusiško įvykio tyrimo, būtent kaip jau minėta, savalaikiai neužfiksavo įrodymų (automobilio plovimui naudotų cheminių medžiagų, jų likučių ant automobilio iš karto po plovimo ir kt.), iš kurių būtų galima nustatyti automobilio apgadinimo priežastis. Atsižvelgiant į išdėstytą, yra pagrindas teigti, jog ieškovas (apeliantas) neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia ieškinio reikalavimą, t. y. sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų visumos buvimo, taip pat jog atsakovas ieškovo išmokėtą draudimo išmoką įgijo be įstatymu ar sutartimi numatyto pagrindo.

Remiantis aukščiau išdėstytu spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovo atsakovo naudai priteistina 456,15 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atstovavimu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Priteisti iš ieškovo ERGO Insurance SE atsakovui UAB ,,Ogmios Astra laikrodžiai“ 456,15 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Kolegijos pirmininkė Loreta Bujokaitė Kolegijos teisėjaiAldona TilindienėDainius Rinkevičius