Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Konstantino Gurino ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Ferogama“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1242-656/2017 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ferogama“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos geležinkeliai“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Ferogama“ 51 516,04 Eur skolos, 2 587,32 Eur delspinigių, 1 028 Eur žyminio mokesčio ir 6 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą. Ieškinys yra grindžiamas šiais argumentais:Ieškovė ir atsakovė 2015 m. birželio 15 d. sudarė Vežimų organizavimo ir privažiuojamojo kelio naudojimo sutartį Nr. 316V/SV(DK)-124 (toliau – Sutartis).Ieškovė teigė, kad atsakovės skola susidarė neapmokėjus krovinių saugojimo mokesčių ir mokesčių už privačių vagonų buvimą viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose. 2016 m. kovo mėnesį į stotį atvykus atsakovei skirtiems vagonams ieškovė suteikė krovinių vežimo bei kitas papildomas su krovinių vežimu susijusias paslaugas. Vagonų atvarymas į privažiuojamuosius kelius buvo įformintas surašant vagonų atvarymo - nuvarymo žiniaraščius, kuriuos pasirašė atsakovės atstovas. Laikas, kurį buvo teiktos tam tikros paslaugos (krovinių saugojimo, privačių vagonų buvimo viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose) yra nurodytas įformintuose bendruosiuose aktuose, kuriuos atsakovės atstovas atsisakė pasirašyti, nurodydamas, jog bus kreipiamasi į ieškovo Krovinių vežimo direkciją dėl mokesčių už papildomas paslaugas sumažinimo, tačiau jokių kitų pastabų dėl neteisingo ar netinkamo mokesčių skaičiavimo nepateikė. Atsakovės atstovo atsisakymas pasirašyti bendruosius aktus yra įformintas surašant bendruosius aktus Nr. 37-1600852, Nr. 37-1600949 ir Nr. 37-1600986.Atsakovei už papildomai suteiktas paslaugas pateikta 2016 m. kovo 31 d. PVM sąskaita faktūra FAC1 Nr. 097968. Iš viso atsakovei buvo suteikta paslaugų už 82 280,42 Eur. Kartu su sąskaita, kaip numatyta sutarties 6.1.1. punkte, buvo pateiktas priedas, kuriame detalizuoti važtos ir papildomų paslaugų mokesčiai. Dalį sąskaitos atsakovė apmokėjo, 2016 m. balandžio 15 d. pervesdama 21 328,92 Eur, ir 2016 m. birželio 30 d. pervesdamas 9 435,46 Eur.Nesumokėtos krovinių saugojimo paslaugos už 43 808,88 Eur ir už privačių vagonų buvimą viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose – 7 707,16 Eur. Remiantis sutarties 4.1.1., 4.1.2., 4.6., 4.10. punktais ir Geležinkelių transporto kodekso (toliau – GTK) 48 ir 55 straipsnių ir CK 6.189 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsakovė iš viso skolinga ieškovei 51 516,04 Eur.Pagal sutarties 6.2.1 ir 8.1 punktus paskaičiuoti delspinigiai ir pateiktos delspinigių sąskaitos: 2016 m. balandžio 30 d. Nr. 54A, 2015 m. birželio 1 d. Nr. 70, 2016 m. liepos 1 d. Nr. 83, 2016 m. liepos 1 d. Nr. 84, 2016 m. liepos 8 d. Nr. 87. Delspinigių suma yra 2 548,32 Eur.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas 2017 m. sausio 25 d. sprendimu patenkino ieškinį visiškai – priteisė ieškovei AB „Lietuvos geležinkeliai“ iš atsakovės UAB „Ferogama“ 51 516,04 Eur skolos, 2 587,32 Eur delspinigių, r 6 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą ir 1 028 Eur žyminio mokesčio.Ginčui spręsti teismas taikė CK 1.137 straipsnio 4 dalies, 6.37, 6.38, 6.63, 6.256 ir 6.807 straipsnių nuostatas, GTK 10 straipsnį, 23 straipsnio 1 dalies, 25 straipsnio 2 ir 3 dalių, 35 straipsnio 2 dalies, 46 ir 48 straipsnių, 55 straipsnio 2 dalies nuostatas, vadovavosi tarp šalių sudaryta 2015 m. birželio 15 d. vežimų organizavimo ir privažiuojamojo kelio naudojimo sutartimi Nr. 316V/SV(DK)-124.Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą bei faktines bylos aplinkybes, sprendė, kad tarp šalių neprivalėjo būti sudaryta atskira pasaugos sutartis, remiantis GTK 55 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes šalys buvo sudariusios Sutartį, kuri apima ir krovinio saugojimo paslaugą. Joje nustatyta ir krovinio saugojimo mokesčių skaičiavimo tvarka (GTK 35 str. 2 d.). Atsakovės prievolė mokėti saugojimo mokestį atsirado Sutarties 4.6 punkto bei GTK 46, 48 ir 55 straipsnių pagrindu.Atsakovė neneigė, kad atvykę jai skirti vagonai stovėjo stoties viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose; neginčijo atvykusių vagonų skaičiaus, stovėjimo stoties keliuose laiko bei netinkamai pritaikytų įkainių, ieškovės padarytų skaičiavimo klaidų. Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė suteiktas krovinio saugojimo paslaugas, dėl ko papildomų įrodymų apie atliktus pasaugos darbus neturėjo pateikti.Teismas, remdamasis GTK 3 straipsnio 22 punkto, 23 straipsnio 1 dalies, 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis, 2004 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl rinkliavų už viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo teikiamas paslaugas dydžio nustatymo taisyklių patvirtinimo“ Nr. 610, nustatė, kad byloje nėra ginčo, kad atsakovė nėra vežėja, dėl ko ji negalėtų mokėti rinkliavos infrastruktūros valdytojui. Vežėjas (ieškovė), sumokėjęs rinkliavą, kurią nustatant įtraukiamas ir naudojimasis viešosios geležinkelių infrastruktūros keliais, įgijo pagrindą nustatyti atitinkamą mokestį savo klientams.Vežėjas (ieškovė) suteikė atsakovei, kaip klientei, papildomą paslaugą už privačių vagonų buvimą viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose, kuri nustatyta Sutarties 4.1.1. punkto 2 dalyje, už kurią mokama ne rinkliava, o mokestis, ir kurio dydis nustatytas Kainyne PP-LG. Teismas priėjo išvados, kad atsakovė nepaneigė pareigos vykdyti sutartines nuostatas ir sumokėti ieškovei už suteiktas paslaugas, mokant privačių vagonų buvimo viešosios geležinkelių infrastruktūros kelyje 7 707,16 Eur mokestį, kurio apskaičiavimo atsakovė neginčijo (Sutarties 4.1.1 punktas).

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė UAB „Ferogama“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pateiktuose bendruose aktuose nurodytos paslaugos, įvardintos kaip suteiktos, neįrodo, jog ieškovė tokias paslaugas suteikė. Ji (atsakovė) nei viename iš nurodytų bendrųjų aktų, kuriuose išvardintos saugojimo paslaugos, nėra patvirtinusi, kad tokios paslaugos suteikto. Tai, kad ji (atsakovė) prašė detalizuoti ieškovės saugojimo veiksmus ir saugojimo paslaugos suteikimą, susiję su pagrįstomis abejonėmis dėl šios paslaugos suteikimo.Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad tarp šalių sudarytoje Sutartyje neaptartos būtinos saugojimo paslaugų teikimo sutarčiai privalomos sąlygos: saugojimo paslaugų teikimo turinys ir pobūdis, dalykas, ieškovės bei atsakovės teisės bei pereigos, atlyginimo dydis ir pan. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad tarp šalių susiklostė ne pasaugos, o krovinių vežimo geležinkelio transportu teisiniai santykiai, o atskira pasaugos sutartis neturėjo būti sudaryta, nes šalys buvo sudarę Vežimų organizavimo ir privažiuojamojo kelio naudojimo sutartį, kuri apima ir krovinio saugojimo paslaugą, prieštarauja kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2013).GTK 25 straipsnis ir jį detalizuojantys kiti teisės aktai, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr. 1474 bei 2015 m. gruodžio 9 d. Valstybinės geležinkelio inspekcijos viršininko Įsakymas Nr. V-232 „Dėl rinkliavų už viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo teikiamas paslaugas dydžių nustatymo“, nesuteikia ieškovei – viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojai, teisės nustatyti mokesčius už vagonų buvimą geležinkelių infrastruktūros keliuose.Ieškovė, teigdama, kad ji kaip vežėja, privalo mokėti mokesčius už privačių vagonų buvimą viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose, neįrodė, ji sumokėjusi atitinkamus mokesčius ir nepagrindė sumos, nurodytos pateiktoje sąskaitoje faktūroje.Ieškovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantė nenurodo, kokias konkrečiai materialinės ar procesinės teisės normas pirmosios instancijos teismas pažeidė.Apeliantė skunde nurodo tuos pačius motyvus, kuriais grindė procesinius dokumentus, pateiktus pirmosios instancijos teismui ir nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų, vertinant įrodymus ar kvalifikuojant teisinius santykius. Nesutikdama su tuo kaip teismas įvertino įrodymus, apeliantė pareiškė nuomonę dėl tų pačių faktinių aplinkybių, apteikė savo subjektyvų teisinio reglamentavimo bei sutarties vertinimą.Apeliantė nenurodo jokių suteiktų paslaugų apskaitos įforminimo klaidų, neginčija taikytų įkainių ir koeficientų, reglamentuotų sutarties 4.10 punkte ir Kainyne PP-LG, teisingumo, kad mokesčiai jai (apeliantei) pagal sutartį buvo apskaičiuoti neteisingai.Apeliantė neginčija fakto, kad atvykę jai skirti vagonai dėl jos kaltės stovėjo viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose; neginčija atvykusių vagonų kiekio ir jų stovėjimo laiko; nepateikė jokių argumentų, kad taikyti krovinių saugojimo mokesčio įkainiai neteisingi.Pagal šalių sudarytą sutartį klientai atlygina krovinių saugojimo išlaidas, kurias kiekvienu konkrečiu atveju ieškovė turėtų pagrįsti. Sutartyje numatyta, kad dėl atitinkamų faktinių aplinkybių, t. y. tais atvejais, kai į stotį atvykę vagonai su kroviniais nėra iškart nuvaromi į klientų privažiuojamuosius kelius, pradedamas skaičiuoti saugojimo mokestis. Atsakovės prievolė mokėti krovinių saugojimo mokesčius yra grindžiama nedviprasmiškai reglamentuota sutartine nuostata, o krovinių saugojimo įkainis yra vidinės ieškovo kainodaros klausimas ir kiekvienu atveju, kiekvienam atvykusiam vagonui atskirai nėra skaičiuojamos konkrečios saugojimo išlaidos. Tai, kad apeliantas iš esmės nesutinka su paskaičiuotais krovinių saugojimo mokesčiais, ne dėl to, kad jie paskaičiuoti neteisingai, pritaikius netinkamus įkainius, ar netinkamus duomenis iš pirminių apskaitos dokumentų (vagonų buvimo laiką ar vagonų kiekį), o dėl to, kad jos atžvilgiu mokesčiai iš viso neturėtų būti skaičiuojami, nesudaro pagrindo teigti, jog mokesčiai buvo paskaičiuoti nepagrįstai.Apeliantės nurodyta Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2013, kurioje visiškai skirtingos faktinės aplinkybės. Vežimų organizavimo ir privažiuojamojo kelio naudojimo sutartyje atskirai aptarta ir saugojimo mokesčių skaičiavimo tvarka. Tai yra pakankamas teisinis pagrindas apskaičiuoti šį mokestį. Atskira pasaugos sutartis neturėjo būti sudaryta.Mokesčio už privačių vagonų buvimą viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose nustatymas PP-LG kainyne ir su atsakovu sudarytoje sutartyje yra visiškai teisėtas ir neprieštaraujantis teisės aktų nuostatoms.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.)..

Dėl faktinių aplinkybių

2015 m. birželio 15 d. tarp AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB „Ferogama“ buvo sudaryta Sutartis, kurioje šalys nustatė tarpusavio teises ir pareigas dėl vagonų varymo iš Panerių geležinkelio stoties į privažiuojamąjį kelią bei atgal į stotį, vietinių, įvežamų, ir išvežamų į (iš) Lietuvos Respublikos krovinių priėmimo ir išdavimo tvarką, atsiskaitymą už suteiktas krovinių vežimo geležinkelių transportu bei kitas, su tuo susijusias paslaugas, pagal bendrovės (ieškovės) nustatytus įkainius ir koeficientus (1.1. punktas).2016 m. kovo mėnesį, į stotį atvykus atsakovei skirtiems vagonams ieškovė Sutarties pagrindu suteikė krovinių vežimo bei kitas, papildomas, su krovinių vežimu susijusias, paslaugas: prekinių traukinių formavimo plane numatyto maršruto pakeitimo, riedmenų varymo, vagonų naudojimo privažiuojamuosiuose ir viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose, krovinių deklaravimo ir kitas paslaugas.Ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar ieškovė atsakovei skirtiems vagonams suteikė krovinių saugojimo bei privačių vagonų buvimo viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose paslaugas. Atsakovė atsisakė už šias paslaugas sumokėti pagal ieškovės 2016 m. kovo 31 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą (serija FAC1 Nr. 097968), iš viso 51 516,04 Eur.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo

Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jos (apeliantės) pateiktų duomenų ir argumentų dėl saugojimo paslaugų suteikimo, kad Sutartyje nebuvo aptartos būtinos saugojimo paslaugų teikimo sutarčiai privalomos sąlygos ir tai sudaro pagrindą abejoti apskaičiuotų mokesčių už krovinio saugojimą pagrįstumu. Apeliantės įsitikinimu pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovė, kaip vežėja privalo mokėti mokesčius už privačių vagonų buvimą viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose, nepateikė įrodymų, kad atitinkami mokesčiai buvo sumokėti, o taip pat ieškovė nepagrindė sumos, kuri yra nurodyta atsakovei pateiktoje sąskaitoje faktūroje.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010 ir kt.). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visus bylos duomenis: šalių paaiškinimus, jų pateiktus įrodymus bei tinkamai taikė geležinkelių transporto paslaugas reglamentuojančias teisės normas, teisingai aiškino 2015 m. birželio 15 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB „Ferogama“ sudarytą Sutartį ir pagrįstai nusprendė dėl ieškinio pagrįstumo. Paslaugų teikimo Sutartis yra galiojanti ir jos sąlygos šalims privalomos (CK 6.189 str. 1 d.). Byloje įrodyta, kad apeliantė pažeidė Sutarties 4.1.1 ir 4.6 punktus ir nesumokėjo ieškovei už krovinių saugojimo paslaugas 43 808,88 Eur, o už privačių vagonų buvimą viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose 7 707,16 Eur, iš viso – 51 516,04 Eur (CPK 177, 178, 185 str.). Apeliantė šių aplinkybių nenuginčijo (CPK 178 str.). Apeliantė apeliacinį skundą grindžia iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis grindė savo procesinius dokumentus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujų reikšmingų bylai įrodymų, kurie paneigtų apeliantės prievolę mokėti Sutartyje sutartus mokesčius už privačių vagonų buvimą viešosios geležinkelių infrastruktūros keliuose ir krovinių saugojimo mokesčius, apeliantė nepateikė (CPK 178 str.).

Neturi įrodomosios reikšmės nagrinėjamam ginčui tai, ar ieškovė, reikalaudama nustatytų mokesčių iš apeliantės, pati sumokėjo atitinkamus mokesčius. Be to, apeliantei nesuteiktos ieškovės veiklos kontrolės funkcijos. Ginčas vyksta dėl apeliantės Sutartinės prievolės mokėti mokesčius už ieškovės suteiktas jai paslaugas vykdymo.Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, prieina išvados, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 str.). Tai, kad apeliantė UAB „Ferogama“ nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertinus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliantės teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepažeidė nei įrodymų vertinimą reguliuojančių nuostatų, nei ginčui aktualių materialinių teisės normų. Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepalankus atsakovei, nereiškia, kad jis neteisėtas ir nepagrįstas.Pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys neprivalėjo sudaryti atskiros pasaugos sutarties, nes jau buvo sudariusios Sutartį, apimančią ir krovinio saugojimo paslaugą, teisinga.Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2013, dėl pasaugos teisinių santykių atsiradimo.Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas, teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto, nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes. Todėl teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant analogiškas savo faktinėmis aplinkybėmis bylas, lyginant su byla, kurią nagrinėdamas teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Dėl to gali būti remiamasi tik tokiais ankstesniais teismų sprendimais, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurta taisyklė. Tokiu turiniu konstitucinis jurisprudencijos tęstinumo principas yra suformuluotas ir Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2012, 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2009, 2011 m. balandžio. 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2011, 2011 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2011 ir kt.).Apeliantės nurodytoje Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartyje Nr. 3K-3-586/2013 buvo sprendžiama dėl esminių daikto sulaikymo teisės ir pasaugos teisinių santykių atsiradimo sąlygų pagal nuomos sutartį naudojamose patalpose esančių lizingo sutarčių pagrindu naudojamai medžio apdirbimo įrangai. Taigi šioje kasacinio teismo byloje buvo nagrinėjamos visiškai kitos faktinės aplinkybės, kurios nėra analogiškos ar pakankamai panašios su šioje byloje nagrinėjamomis aplinkybėms. Dėl ko paminėtoje byloje suformuota praktika nagrinėjamoje byloje nėra aktuali. Neginčijama, kad pasaugos teisiniai santykiai atsiranda pasaugos sutarties pagrindu. Ginčo atveju Sutartyje buvo aptarti visi ginčui aktualūs šalių teisiniai santykiai, teisės ir pareigos. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti ginčui nėra reikšmingi. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs bylą, nepažeidė ginčui aktualių materialinės ir proceso teisės normų. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Netenkinus apeliantės (atsakovės) apeliacinio skundo, jos (atsakovės) patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.). Be to, apeliantė nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų (CPK 178 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.