Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Andrius Ignotas, Jadvyga Mardosevič ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo I. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. R. ieškinį atsakovui C. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 4 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį tenkino visiškai - priteisė iš atsakovo C. B. 2000 EUR skolos, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-07-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 30 EUR bylinėjimosi išlaidų ieškovo I. R. naudai.

5. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2016 m. rugpjūčio 30 d. buvo gauti atsakovo C. B. prieštaravimai dėl preliminaraus sprendimo, kuriuose buvo prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti.

8. Kadangi atsakovas ir J. B. reiškė nepasitenkinimą, ieškovas sutiko pervesti dalį iš turto pardavimo gautų pinigų, todėl atsakovui į jo sąskaitą sumokėjo 2000 EUR avansą, tačiau mokėjimo pavedime nenurodė paskirties. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad faktiškai jokia paskolos sutartis sudaryta nebuvo, o pinigai buvo mokami kaip dalis ieškovo įsipareigojimo, nes ieškovas iki šiol nėra sumokėjęs 1 600 000 Lt sumos už J. B. įmonei perleistą turtą.

9. Be to atsakovas pažymėjo, kad, jam pasirašant ant „Western Union“ pinigų siuntimo blanko, jokio įrašo apie paskolos grąžinimo terminą nebuvo, šį įrašą atliko ieškovas, neinformavęs atsakovo ir atsakovui nedalyvaujant.

11. Atsakovo dėstomi argumentai, kad jis neva 2000 EUR gavo kaip avansą, neatitinka dokumentų ir yra neteisingi. Ieškovas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad L.J. R. (dabar - J. B.) yra atsakovo sutuoktinė, tokie duomenys taip pat nepateikti į bylą, atsakovas niekuomet nenurodė, kad jį ir L.J. R. sieja kokie nors santykiai. Be to ieškovas neturi jokių piniginių prievolių nei L.J. R., nei atsakovui. Tuo metu, kai L.J. R. norėjo gauti paskolą, ji kreipėsi savo vardu ir paskola jai buvo išduota asmeniškai. Atsakovo argumentas apie bankiniame pavedime esantį įrašą apie paskolos grąžinimo terminą ginčui esmės neturi, nes ieškovas neprašo priteisti palūkanų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

18. Teismas savo sprendime nenurodė jokių kitų nei paskolinių sutartinių santykių, kurių pagrindu galėtų būti grindžiamas pinigų pervedimas atsakovui. Atsakovas neteikė priešinio reikalavimo, todėl laikytina, kad atsakovas sutarties sudarymo fakto neginčijo.

19. Apeliantas pažymi, kad ieškovas ir atsakovas yra vienos įmonės akcininkai, juo sieja darbiniai santykiai. Ieškovo pateiktas atsakovo prašymas suteikti 2000 EUR paskolą pilnai pagrindžia paskolos suteikimą atsakovui pavedimu per Western Union sistemą, kadangi į bylą nepateikta, jog būtų buvęs kitas 2000 EUR pervedimas atsakovui. Be to atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad pinigai jam buvo reikalingi būnant Kinijos Liaudies Respublikoje, kurioje jis neturėjo sąskaitos bei negalėjo paskolos išsiimti iš banko SEB Lietuvoje, todėl paprašė pervesti 2000 EUR paskolą kitu būdu.

20. Teismas nenurodė, kokią įtaką turi prierašas, jog paskola turėjo būti grąžinta iki 2016-01-01 dienos. Ieškovas laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju ginčui tai neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi atsakovas iš viso atsisako grąžinti paskolą, o ne dėl to, kad nesuėjo jos grąžinimo terminas.

23. Ieškovas klaidina teismą, jog tai buvo jo asmeninės lėšos, kadangi per Western Union pavedimus gali atlikti tik fiziniai asmenys, ką ir padarė ieškovas, kaip UAB „EMU GROUP“ vadovas. Jokio kito pagrindo pervedinėti 2000 USD C. B., apart UAB „EMU GROUP“ buvusio ir iki šiol esančio įsiskolinimo, nėra ir nebuvo, ir šalys niekada nesitarė dėl paskolos teisinių santykių. Atsakovas laikosi pozicijos, kad ieškovo atliktos banko operacijos nėra pagrindo laikyti paskolos sutarties sudarymu, kadangi nei pačiame pervedimo išraše, nei kituose dokumentuose nėra nurodyta, jog pinigai pervedami kaip paskola, o ant minėto banko operacijos išrašo ieškovo atliktas vienašališkas įrašas ranka, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nepatvirtina paskolos sutarties sudarymo fakto.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę nauji įrodymai gali būti pateikiami: kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus ir kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliantas I. R. kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – „Swedbank“, AB memorialinį orderį, pažymą ir informaciją (b.l. 128-130). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad šie įrodymai teismui pateikti kartu su apeliaciniu skundu, su juo turėjo galimybę susipažinti ir susipažino atsakovas, kadangi pasinaudojo galimybe teikti paaiškinimus dėl jų savo atsiliepime į apeliacinį skundą, konstatuoja, kad pateikti nauji įrodymai priimtini ir vertintini kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

25. Apeliacinis skundas tenkintinas.

26. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

27. Ši byla nagrinėjama atsakovo I. R. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, ištyrusi naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai iš esmės sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nauju sprendimu ieškinį tenkinti.

28. Byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovas I. R. 2015-07-29 pinigine perlaida per Western Union atsakovui C. B. persiuntė 1909,70 EUR, kurie buvo išmokėti Kinijoje. Atsakovas raštu patvirtino, kad iš ieškovo gavo 2000 EUR (b.l. 4). Taigi tarp šalių nėra ginčo, kad pinigai buvo perduoti ir gauti. Ginčas tarp šalių – tik dėl to, kokiu tikslu atsakovas nurodytą pinigų sumą gavo. Šiuo aspektu ieškovas tvirtina, kad tarp šalių tokiu būdu buvo sudaryta paskolos sutartis, atsakovas gi tvirtina, kad šiuos pinigus ieškovas pervedė pagal taikos sutartį (b.l. 49), kuomet UAB „EMU GROUP“ už žemės sklypo pardavimą gavo 220 000 EUR, o ieškovas nebuvo atsiskaitęs su atsakovo sutuoktine. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pritarė atsakovo pozicijai, konstatavęs, kad bankinis pavedimas nepatvirtina tarp šalių susiklosčiusių paskolos teisinių santykių. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka, kadangi jis prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

29. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-29 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2012-07-12 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012; 2014-02-05 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2014; 2015-05-22 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015; kt.).

30. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 600 EUR (CK 6.871 str. 1 d.). Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str. 3 d.). Įstatyme nedetalizuojama, kokie kiti dokumentai, be paskolos raštelio, galėtų būti prilyginami rašytinei paskolos sutarčiai. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad esminės paskolos teisinių santykių buvimą patvirtinančios sąlygos – paskolos dalyko paskolos gavėjo nuosavybėn perdavimas ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos dalyką sudarančią pinigų sumą ar kiekį daiktų paskolos davėjui, darytina išvada, jog tam, kad būtų pripažinta, jog šalys buvo sudariusios rašytinę paskolos sutartį, joje turi būti aptartos šios sąlygos. Pažymėtina, kad įstatymo reikalaujamos paskolos sutarties formos nesilaikymas nedaro jos negaliojančios, tačiau atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo ar jos įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 str. 2 d.).

31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009). Kartu pažymėtina, kad, sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, nepakanka remtis vien pažodiniu (gramatiniu) banko dokumentuose, patvirtinančiuose pinigų perdavimą, atliktų įrašų aiškinimu. Būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011).

32. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-26 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2011-10-04 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015-04-29 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015; kt.).

33. Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka ieškovui, o paneigti šias aplinkybes ir įrodyti savo atsikirtimus – atsakovui.

34. Nagrinėjamu atveju atsakovas pinigų gavimo fakto neginčija, tačiau jam tenka pareiga įrodyti pinigų pervedimo tikslą – tinkamais, leistinais ir pakankamais įrodymais įrodyti, jog šalis siejo kitokie nei paskolos teisiniai santykiai, kadangi bylos duomenis nustatyta, jog 2015 m. liepos 29 d. ieškovas pinigine perlaida išsiuntė atsakovui 1909,70 EUR sumą ir atsakovas ją gavo („Swedbank“, AB 2017-02-09 pažyma ir informacija). Atsakovas patvirtino, kad minimą pinigų sumą iš ieškovo gavo (b.l. 4). Į bylą pateiktas atsakovo C. B. prašymas suteikti 2000 EUR paskolą, pinigus pervedant į atsakovo banko sąskaitą (b.l. 108). Taigi, įvertinus šias faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, darytina vienareikšmiška išvada, kad ieškovą ir atsakovą siejo paskolos teisiniai santykiai, kol nėra įrodyta priešingai.

35. Nors atsakovas teigia, kad minėti pinigai buvo pervesti kaip ieškovo skola, turimi įsipareigojimai pagal tarp UAB „Emu group“ ir J. L. R. 2012-03-23 sudarytą taikos sutartį (b.l. 49), tačiau toks atsakovo argumentas nepagrįstas neginčijamais ir pakankamais įrodymais. Pažymėtina, kad šiuo atveju liudytojos J. B. parodymai vertintini kritiškai, kadangi ji yra atsakovo sutuoktinė, todėl akivaizdžiai suinteresuota bylos baigtimi ir duoda subjektyvius, atsakovui naudingus parodymus, nepagrįstus iš esmės jokiais kitais byloje esančiais įrodymais.

36. Atsakovo minima taikos sutartis sudaryta tarp UAB „Emu group“ ir J. L. R., nors sutarties šalys ir nagrinėjamos civilinės bylos šalys yra susijusios, nepagrindžia, kad ieškovo 2015 metais atliktas 2000 EUR dydžio mokėjimas buvo atliktas būtent pagal šią sutartį, nes šioje sutartyje toks veiksmas nėra aptartas. Be to ir 2015-07-29 mokėjimo nurodymo paskirtyje nėra nurodyta, kad atsiskaitoma pagal šią sutartį ar dengiami kokie nors tarp šalių (ieškovo ir atsakovo) kilę įsipareigojimai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tarp taikos sutarties (2012 metai) ir mokėjimo pavedimo (2015 metai) yra pakankamai ilgas laiko tarpas. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad savo teises, kurias jis kildina iš ieškovo turimos skolos, būtų gynęs teisės aktų nustatyta tvarka.

37. Priešingai, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad civilinė byla pagal ieškovės J. L. R. ieškinį atsakovams K. M., S. S.-L. dėl įgaliojimo panaikinimo, sutarties pripažinimo niekine ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys UAB „Emu group“, L. K., buvo palikta nenagrinėta, kadangi J. L. R. atstovė negalėjo su ja susisiekti. Be to iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2183-560/2013 netenkino J. B. ir UAB „EMU group“ prašymo patvirtinti jų sudarytą taikos sutartį, nes, įvertinęs taikos sutarties sąlygas, teismas padarė išvadą, jog pateikta taikos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms.

38. Tačiau teisėjų kolegija dar kartą akcentuoja, kad tiek minima taikos sutartis, tiek minėtos civilinės bylos nėra ir nebuvo tiesiogiai susijusios nei su ieškovu, nei su atsakovu, todėl atsakovo atsikirtimai, kad šalių santykiai pagal ginčo tarptautinį pavedimą turėtų būti vertinami kaip ieškovo atsiskaitymas su atsakovo sutuoktine ar skolos atsakovui ar jo sutuoktinei grąžinimas, yra neįrodyti (CPK 178 str.). Dėl to, nesant jokių kitų įrodymų, leidžiančių teismui pagrįstai spręsti, jog šalis siejo kiti, o ne paskolos teisiniai santykiai, darytina išvada, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai ir atsakovas, negrąžinęs gautos paskolos ieškovui (ginčo dėl to tarp šalių nėra), privalo ją grąžinti.

39. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, kad įrašas pinigų siuntimo nurodyme, jog „paskolą grąžinti turi iki 2016-01-01 dienos“, yra ieškovo padarytas ne tuo pačiu metu (pažymėtina, kad to iš esmės neneigia ir pats ieškovas I. R., nurodydamas, kad jis tokiu būdu pasižymėjo žodžiu sutartą skolos grąžinimo terminą), tačiau nagrinėjamu atveju ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės nei kvalifikuojant tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nei vertinant faktą, kad gautą paskolą atsakovas privalo grąžinti. Šiuo atveju ieškovas nereikalauja, kad atsakovas mokėtų kokias nors palūkanas nuo 2016-01-01 datos, ar reikštų kokias nors kitas pretenzijas dėl pavėluoto paskolos grąžinimo. Pažymėtina, kad ir atsakovas neakcentuoja nurodytos grąžinimo datos.

41. Priešingai, ieškovas pripažįsta ir ši aplinkybė laikytina pagrįsta, kad suteikta paskola buvo neterminuota. Tokiu atveju paskola grąžinama pagal pareikalavimą (CK 6.873 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju ieškovas į bylą pateikė raštą (b.l. 5-6), kuriuo informavo atsakovą apie nesugrąžintą paskolą. Taigi atsakovas buvo tinkamai informuotas (iš jo pareikalauta grąžinti paskolą), tačiau savo pareigos neįvykdė. Pažymėtina, kad atsakovas negrąžina paskolos ne dėl to, kad nesibaigė jos grąžinimo terminas, bet apskritai nemano, kad ją turi grąžinti, todėl nagrinėjamu atveju sutarties įvykdymo terminas, nurodytas pinigų siuntimą patvirtinančiame dokumente, nėra reikšmingas.

42. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančias teisės normas, sąlygojusias ir netinkamą materialiosios teisės normų taikymą, dėl ko negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo preliminarus sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 430 str. 6 d. 1 p.).

43. Kai apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. (CPK 93 str. 5 d.). Šiuo atveju šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.).

44. Apeliacinį skundą tenkinus, iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos ieškovo apeliacinės instancijos teisme: 30 EUR žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą (b.l. 123) ir 19,73 EUR (b.l. 128, 131) išlaidų už pažymų iš banko gavimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo C. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui I. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 49,73 EUR (keturiasdešimt devynis eurus 73 euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.