Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aušros Bielskės, Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. R. B. gynėjo advokato G. Bučinsko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo P. R. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 1 metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, P. R. B. paskirtos 1 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, paskiriant pareigą jį atsiprašyti nukentėjusiosios V. B., bei paskiriant BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 72² straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per 6 mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo. Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Į bausmės laiką įskaitytas P. R. B. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. liepos 18 d., 11.00 val. iki 2019 m. liepos 19 d., 11.42 val. (dvi dienos).

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista jai iš P. R. B. 1 718,54 Eur turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios V. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista jai iš P. R. B. 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, kita ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo P. R. B. gynėjo advokato G. Bučinsko apeliacinis skundas atmetamas

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Remiantis nuteistojo gynėjo apeliaciniu skundu, ginčijamas kaltės klausimas, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

5. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad aptarto teisinio reguliavimo pirmosios instancijos teismas nesilaikė, kad pažeidė bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas P. R. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei jų pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje surinktų duomenų kontekste. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais remiantis apelianto atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir naikinti teisėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo.

Dėl įrodymų vertinimo

7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K- 7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje nesilaikyta bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, jog pirmosios instancijos teismas ignoruotų kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio.

9. Gynyba visiškai nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik nukentėjusiosios V. B. parodymais. Iš priimto nuosprendžio matyti, kad taip pat buvo vertinami ir įtariamojo P. R. B. ir nukentėjusiosios V. B. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu, taip pat liudytojų R. B. ir V. V. (su kuriomis nukentėjusioji V. B. susisiekė iš karto po įvykio ir nurodė aplinkybes) parodymai, specialistės K. G. paaiškinimai ir tai padaryta pakankamai kruopščiai bei atidžiai.

10. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas tyrė bei analizavo tiek P. R. B. teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus, tai yra nuteistojo, nukentėjusiosios V. B., minėtų liudytojų parodymus. Taip pat, analizavo BIRT ataskaitų žiūryklės duomenis, parodymų patikrinimo vietoje protokolus, V. B. pareiškimą, akistatos protokolą, kitų objektų apžiūros protokolą, tarnybinį pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (1 t., b. l. 3, 5, 13-14, 31-34, 41-43, 45-46, 61, 80-83), specialisto išvadą Nr. G2484/2019(01), specialisto paaiškinimų protokolą (1 t., b. l. 50-51, 53-54) ir specialistės K. G. paaiškinimus. Byloje esančius įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 3 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas dėl P. R. B. pripažinimo kaltu.

11. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad teismas išvadas padarė išsamiai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, nepagrįstai nuteistojo kaltę grindė vien tik jo parodymų prieštaringumu, nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais, apeliacinės instancijos teismas su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nesutinka.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymo

12. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį.

13. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji V. B. nurodė, kad konfliktas su sutuoktiniu kilo dėl lentelių (grotelių). P. R. B. sėdėjo ar klūpėjo ir, laikydamas lenteles, jai pasakė jas sudėti, o jai nesutikus, jis atsistojo, smogė kumščiu ir pataikė į pilvo sritį. Ji nugriuvo ant grindų kairės pusės šonu. Paaiškino, kad jai nėra skirtumo ar ji griuvo nuo stūmimo, ar trenkimo, taip pat nėra skirtumo tarp krūtinės ir pilvo srities. Griuvo taip, kaip gulėjo, visą laiką toje pačioje padėtyje, nes labai skaudėjo. Neatsimena, kuria ranka sutuoktinis sudavė smūgį. Po apžiūrėtų parodymų patikrinimo vietoje protokolų priedų (1 t., b. l. 30, 31-34), nukentėjusioji patikslino, kad P. R. B. smūgį jai sudavė į krūtinės sritį; ikiteisminio tyrimo metu gerai atsiminė įvykio aplinkybes (1 t., b. l. 148-149). Analogiškas įvykio aplinkybes nukentėjusioji iš esmės nurodė ir apklausiama pirmą kartą iš karto po įvykio bei savo pareiškime, kad sutuoktinis dešine ranka trenkė jai į krūtinės sritį, dėl ko ji nukrito ant grindų (1 t., b. l. 5, 16). Apklausiama papildomai nukentėjusioji taip pat nurodė, kad sutuoktinis ranka trenkė jai į krūtinę (1 t., b. l. 24-25). Akistatos metu vėlgi nurodė, kad sutuoktinis sudavė jai vieną smūgį į krūtinę (1 t., b. l. 45-46). Tik apžiūros metu nukentėjusioji specialistei paaiškino, kad sutuoktinis abejomis rankomis stipriai ją pastūmė per krūtinės ląstą, po ko ji nukrito ant grindų (1 t., b. l. 50). Šiuos nukentėjusiosios parodymus iš esmės patvirtina tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu duoti liudytojų R. B. (dukros) ir V. V. (kaimynės), su kuriomis ji susisiekė iš karto po įvykio ir nurodė jo aplinkybes, parodymai. Liudytoja R. B. nurodė, kad jai paskambino mama ir pasakė, kad tėvas ją pastūmė, nugriuvo ir negali pajudėti; paskambino bendrosios pagalbos tel. Nr. 112 (1 t., b. l. 36-37, 150). Liudytoja V. V. taip pat nurodė, kad atėjusi į nukentėjusiosios namus rado nukentėjusiąją gulinčią ant grindų, prie laiptų. Nukentėjusioji pasakė, kad ją vyras pastūmė ir ji nugriuvo (1 t., b. l. 39-40, 149-150).

14. Nurodytus nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus iš esmės patvirtina ir BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuotas liudytojos R. B. pranešimas, jog pranešėjai paskambino mama V. B. ir pranešė, kad agresyvus tėvas P. R. B. ją pastūmė, moteris nugriuvo, galimai klubo trauma (1 t., b. l. 3). Apeliacinės instancijos teismo išreikalauta greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė, tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (1 t. b. l. 13-14), kuriuose užfiksuotos analogiškos aplinkybės, kurios nurodytos nukentėjusiosios ir liudytojų parodymuose. Be to, nukentėjusiajai padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo faktą patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G2484/2019(01), kurioje konstatuota, jog V. B. nustatytas kairio gaktikaulio viršutinės šakos lūžis, 2019 m. liepos 18 d. padarytas kontaktuojant su kietu buku daiktu ar, galimai, paviršiumi, netiesioginio trauminio poveikio į gaktikaulį metu, galimai nukritus ant grindų. Sužalojimas kvalifikuotas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 50-51). Specialistė K. G. apklausta apylinkės teisme patvirtino specialisto išvadą, specialistės papildomus paaiškinimus, kad V. B. nustatytas kairio gaktikaulio viršutinės šakos lūžis, esant tokiam sužalojimui judesiai galimi (ėjimas, sėdėjimas), tačiau riboti skausmo. Įvertinus sužalojimo pobūdį ir lokalizaciją, mažai tikėtina, kad po tokio sužalojimo padarymo nukentėjusioji nejaustų skausmo judėjimo metu. Izoliuotas gaktikaulio šakos lūžis, padarytas netiesioginės traumos metu, t. y. griūnant ir kontaktuojant klubo ar sėdmens sritimi su kietu buku daiktu ar paviršiumi (1 t., b. l. 53-54). Papildomai paaiškino, kad pats sužalojimas judėjimui netrukdo, tačiau trukdo pats skausmas, todėl ji galėjo nepajudėti. Sužalojimas negalėjo atsirasti, jeigu asmuo būtų kritęs nuo kopėčių, tuomet būtų masyvesni sužalojimai, poodinės kraujosruvos būtų galėję atsirasti, būtų išryškėję. Pasakyti negali, ar buvo stiprus stūmimas, kadangi nėra sužalojimų, kuriais galėtų remtis, su kuria vieta kontaktavo, ar buvo panaudoja jėga (1 t., b. l. 188-189).

15. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo nekyla, kadangi nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs, t. y. nukentėjusioji įvykio aplinkybes iš esmės analogiškai nurodė tiek iš karto po įvykio, savo pareiškime policijai, apklausta papildomai, akistatos metu, pranešdama savo dukrai – liudytojai R. B. bei kaimynei – liudytojai V. V., specialistei K. G., tiek atvykus policijos pareigūnams ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojams, tiek ir tolimesnio ikiteisminio tyrimo bei baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu. Minėtų parodymų patikimumą pagrindžia ir nukentėjusiosios įvykio mechanizmo apibūdinimas, kuris iš esmės yra logiškas, ką iš dalies patvirtina ir specialisto išvada, jog sužalojimas padarytas kontaktuojant su kietu buku daiktu ar, galimai, paviršiumi, netiesioginio trauminio poveikio į gaktikaulį metu, t. y. nukritus ant grindų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę byloje grindė vien tik nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumu.

16. Taip pat kaip prieštaringas vertintinas ir nuteistojo argumentas, jog jis nei palaikė, nei nepalaikė kažkokių savo versijų, o nurodė jam žinomas faktines aplinkybes, kaip galėjo susižaloti nukentėjusioji (jo nuomone), ir, kad niekada nevartojo jokio fizinio smurto, kuris sukėlė tokias pasekmes. P. R. B. pirmosios 2019 m. liepos 19 d. apklausos ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 77) kategoriškai neigė savo kaltę, nurodydamas, kad V. B. pati nukrito šonu, kai norėjo jam suduoti smūgį, o jis pasitraukė. Gulėdama pasislinko iki laiptų. Kitos apklausos, vykusios 2020 m. sausio 23 d., metu (1 t., b. l. 90) P. R. B. pateikė visai kitokias įvykio ir sužalojimo aplinkybes, paaiškindamas, kad nukentėjusioji susižalojo iki šio įvykio, nukritusi nuo kopėčių. Tokios pačios pozicijos nuteistasis laikėsi ir pirmosios instancijos teisme (1 t., b. l. 148). Specialistė, pateikusi išvadą dėl nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo, kaip minėta, paaiškino, jog mažai tikėtina, kad su tokiu sužalojimu asmuo nesikreiptų pagalbos ir nejaustų skausmo judėjimo metu. Parodymų patikrinimo vietoje metu P. R. B. iš esmės nurodė visai kitokią nukentėjusiosios kūno poziciją, kai ji greičiausiai už jo užkliuvusi nukrito; pagulėjusi žmona apsivertė, pasislinko ir atsigulė galvą padėdama ant pirmojo laiptelio (1 t., b. l. 80-83), negu nurodė pati nukentėjusioji ir liudytoja V. V., kad gulėjo koridoriuje ant grindų, prie laiptų. Akistatos tarp V. B. ir P. R. B. metu (1 t., b. l. 45-47) pastarasis nurodė, kad nestipriai sutuoktinę pastūmė ir ši suklupo. Visos šios aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti apelianto parodymais ir būtent todėl jo parodymai vertinami kaip nenuoseklūs, prieštaringi, neatitinka ne tik nukentėjusiosios nurodytoms aplinkybėms, bet ir objektyviems įrodymams – specialisto išvadai ir specialistės paaiškinimams.

17. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu iš esmės neigė savo kaltę. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teisme palaikė dvi savo iškeltas versijas, pagal pirmąją – įvyko nelaimingas atsitikimas, jog nukentėjusioji pati užkliuvo ir pargriuvo, pagal kitą, kad nukentėjusioji susižalojimus galėjo patirti dar iki įvykio, kabindama užuolaidas nukrito nuo kopėčių. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis nurodė, jog nukentėjusioji jam trenkė, jis pasitraukė, o ji pati griuvo, susmuko. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės ne tik kelia abejonių dėl nuteistojo parodymų patikimumo, bet kartu ir patvirtina ginčijamą nukentėjusiosios V. B. parodymų nuoseklumą.

18. Apeliaciniame skunde ypatingai atkreipiamas dėmesys į tai, kad V. B. nurodė net tris skirtingas suduotų smūgių vietas (sutuoktinis ranka trenkė jai į krūtinę, abejomis rankomis stipriai ją pastūmė per krūtinės ląstą ir smogė kumščiu į pilvo sritį). Teisėjų kolegija pabrėžia, jog teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp to paties asmens duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant neesminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, 2K-7-511/2017, 2K-94-303/2019).

19. Analizuojant nukentėjusiosios parodymus dėl nuteistojo suduotų smūgių lokalizacijos pabrėžtina tai, jog nukentėjusioji yra senyvo amžiaus, vyko konfliktas, po įvykio buvo susijaudinusi, juto stiprų skausmą dubens srityje, teisiamojo posėdžio metu parodė, jog jai nėra skirtumo nuo stūmimo ir trenkimo, tarp krūtinės ir pilvo srities bei patvirtino, kad sutuoktinis sudavė smūgį į krūtinės sritį (1 t., b. l. 149-150). Nurodytos aplinkybės suteikia pagrindą išvadai, jog apeliaciniame skunde ginčijamas parodymų patikimumas, nukentėjusiajai nurodant tris skirtingas suduotų smūgių vietas, yra nulemtas ne tik nukentėjusiosios amžiaus, susijaudinimo, bet ir iškilusiais sunkumais apibūdinant tikslią suduoto smūgio lokalizaciją, kas nepaneigia nukentėjusiosios duotų parodymų nuoseklumo, kadangi, turėdama omenyje smūgio sudavimo sritį (priekinę aukščiau juosmens kūno dalį), nukentėjusioji galėjo skirtingu laiku nevienodai apibūdinti smūgio sudavimo vietą. Tačiau dėl esminių aplinkybių, jog nukentėjusioji nugriuvo sutuoktiniui jai sudavus ranka smūgį į krūtinę, ji buvo visada nuosekli.

20. Skunde kritikuojami pirmosios instancijos teismo motyvai dėl įrodymų vertinimo, siekiant sumenkinti būtent nukentėjusiosios duotus parodymus ir akcentuojami nuteistojo parodymai. Pažymėtina, jog teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, todėl teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-314-693/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame teismo nuosprendyje išsamiai atskleisti P. R. B. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, požymiai, kad ne kas nors kitas, o būtent nuteistasis konflikto metu sudavė vieną smūgį dešine ranka nukentėjusiajai sutuoktinei V. B. į krūtinę, dėl ko nukentėjusioji pargriuvo, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą. Pabrėžtina, kad apeliantų skunde nurodytas argumentas, jog liudytoja R. B. davė melagingus parodymus dėl dokumentų iš P. R. B. el. pašto gavimo aplinkybių, nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas nelaikė jų įrodymu šioje byloje, pripažinęs kaip gautus neteisėtu būdu, t. y. iš P. R. B. asmeninio susirašinėjimo be jo sutikimo. Įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, palyginus nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymus su aptartais įrodymais yra pagrindas konstatuoti, kad būtent nukentėjusiosios parodymai atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra teisingi, o aptartos aplinkybės iš esmės iliustruoja ne galimą nukentėjusiosios tikslą apkalbėti nuteistąjį, o būtent jų konfliktiškus santykius, galimai nulėmusius tiriamą įvykį. Pagal tokias pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes P. R. B. nusikalstama veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo P. R. B. gynėjo advokato Giedriaus Bučinsko apeliacinį skundą atmesti.