- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-11-30
- Bylos Nr.
- e2A-590-278/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-04562-2020-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Birutė Valiulienė, Vygintas Mažuika
- Atsakovas
- V. G.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Danguolės Smetonienės, Vyginto Mažuikos, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutavusios individualios įmonės (toliau ir IĮ) „V.“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios IĮ ,,V.“ ieškinį atsakovams V. G. ir V. G., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, akcinei bendrovei (toliau ir AB) ,,Swedbank“ dėl turto atidalinimo, priteisiant turtą vienam iš bendraturčių bei piniginės kompensacijos išmokėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi IĮ „V.“ patikslintu ieškiniu prašė atidalinti atsakovo V. G. ½ dalį iš bendros jungtinės nuosavybės ir priteisti atsakovei V. G. asmeninėn nuosavybėn – ½ dalį 0,0592 ha bendro ploto žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius adresu (duomenys neskelbtini), išmokant bankrutavusiai IĮ ,,V.“ 33 500 Eur piniginę kompensaciją bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2017-01-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-343-252/2017 IĮ ,,V.“ iškėlė bankroto bylą. Teigė, kad IĮ ,,V.“ neturint turto, kurį pardavus būtų galima atsiskaityti su kreditoriais, o bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų bendra suma sudaro 104 463,32 Eur, buvo paskelbtos V. G. asmenine nuosavybe registruoto sklypo su gyvenamuoju namu, ūkiniais ir kiemo statiniais, esančių (duomenys neskelbtini), varžytynės. Nurodė, kad atsakovė V. G. kreipėsi į teismą prašydama žemės sklypą ir pastatus pripažinti šeimos turtu, bendrąja jungtine nuosavybe. Panevėžio apygardos teismas 2019-01-25 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-50-252/2019 tenkino V. G. prašymą, pripažino nurodytą turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir padalino šį turtą sutuoktiniams po ½ dalį.
3. Teigė, kad gyvenamajame name būtų galima suformuoti du atskirus turtinius vienetus, pirmąjį ir mansardinį namo aukštus bei atidalinti, tačiau be ženklių papildomų išlaidų tai nėra galimybės atlikti. Be to, nurodė, kad proporcija dėl patalpų atidalinimo tarp atsakovų nebūtų išlaikyta, nes pirmo ir mansardinio aukštų plotai ženkliai skiriasi. Nurodė, kad turto atidalinimas būtų vykdomas administratoriaus iniciatyva, tačiau bankrutavusi įmonė neturi lėšų, todėl yra tikslinga visą dalintiną turtą priskirti vienam iš bendrasavininkų, V. G., įpareigojant ją išmokėti piniginę kompensaciją kitam bendraturčiui, lėšas pervedant į bankrutavusios IĮ ,,V.“ sąskaitą.
Atsiliepimas
4. Atsakovė prašė ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ginčijamas turtas yra bendroji dalinė nuosavybė ir iš jos galima išieškoti kreditorinių reikalavimų patenkinimui. Teigė, kad nesėkmingas turto dalies pardavinėjimas nesudaro pagrindo ieškiniui dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Nurodė, kad ieškovė pripažįsta, jog ginčijamą turtą natūroje atidalinti galima, nors tai ir susijęs su tam tikromis išlaidomis, tačiau tai nesudaro pagrindo iš karto taikyti subsidiaraus atidalinimo būdo – piniginiu ekvivalentu. Teigė, kad ieškovės prašomas taikyti turto atidalinimo būdas, pažeidžia jos, kaip šio turto savininkės, teises, nes turto atidalinimas natūra jokios žalos jo paskirčiai nepadaro, turtą natūroje atidalinti galima, o ji negali išmokėti 33 500 Eur kompensacijos, nes tai sudarytų jos ginčijamo turto dalies praradimą, be to, ši kompensacija neteisingai apskaičiuota.
5. Atsakovas V. G. atsiliepimo į patikslintą ieškinį nepateikė, o trečiasis asmuo AB „Swedbank“ ieškinio tenkinimo klausimą paliko spręsti teismo nuožiūrai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021-07-15 sprendimu bankrutavusios IĮ „V.“ ieškinys atmestas.
7. Teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos teismui 2017-01-20 nutartimi iškėlus IĮ „V.“ bankroto bylą ir patvirtinus kreditorių finansinius reikalavimus, bendra įmonės skola kreditoriams sudaro 104 463,32 Eur. Nurodė, kad IĮ ,,V.“ neturint turto, kurį pardavus būtų galima atsiskaityti su kreditoriais, administratorius paskelbė V. G. asmenine nuosavybe registruoto sklypo su gyvenamuoju namu, ūkiniais ir kiemo statiniais, esančių (duomenys neskelbtini), varžytynes, tačiau šis turtas nebuvo parduotas. Nustatė, kad Panevėžio apygardos teismas 2019-01-25 nutartimi tenkino V. G. prašymą ir pripažino nurodytą turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei padalino šį turtą po ½ dalį. V. G. ½ dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje su jo sutuoktine V. G., varžytynėse nebuvo parduotas.
8. Sprendė, kad ieškovė yra pareiškusi reikalavimą dėl bendrosios nuosavybės objekto, esančio (duomenys neskelbtini), kuris Panevėžio apygardos teismo 2019-01-25 nutartimi, iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės transformavosi į bendrą dalinę atsakovų nuosavybę (CK 4.73 straipsnio 1 dalis), todėl sutiko su atsakove, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja atidalinti atsakovo ½ dalį iš bendrosios jungtinės nuosavybės.
9. Teismas konstatavo, kad atsakovė V. G. neturi realios galimybės ieškovei išmokėti 33 500 Eur piniginės kompensacijos, o tokio dydžio kompensacijos priteisimas iš atsakovės, už jos sutuoktinio ½ dalį ginčo turto ir tokio sprendimo priverstinis vykdymas taptų komplikuotas, nes išieškojimas galėtų būti nukreiptas į ginčo atidalintą turtą ir taip buvusio bendro daikto netektų abu atsakovai. Nurodė, kad tais atvejais, kai teismas ištyręs realias šalių galimybes sumokėti kompensaciją pripažįsta, kad toks atidalijimo būdas negalės būti įvykdomas, ieškinį dėl atidalijimo atmeta.
10. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovei nepateikus teismui objektyvių duomenų apie ½ dalies atsakovo turto vertę, vadovaujamasi atsakovės argumentais dėl turto dalies vertės. Pažymėjo, kad ginčo turtas yra apsunkintas įkeitimu, nėra išmokėta paskola AB ,,Swedbank“, turtas nėra atidalintas (nei natūra, nei kitokiu būdu) ir nebuvo parduotas per varžytynes už mažesnę nei nurodė ieškovė kainą, be to, turto, kuris naudojamas turi tendenciją nusidėvėti, vertinimas buvo atliktas prieš keletą metų, kas rodo, jog ½ dalies atsakovo ginčo turto vertė nėra 33 500 Eur, kurią ieškovė prašo įpareigoti sumokėti atsakovę. Teismas nurodė, kad ieškovės teiginys, jog atsižvelgiant į turto vertės svyravimus rinkoje (turto kaina auga), nėra įrodytas. Be to, konstatavo, kad byloje nesurinkta objektyvių duomenų, jog nėra galimybės ginčo turtą atidalinti natūra.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliaciniu skundu bankrutavusi IĮ „V.“ prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021-07-15 sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti.
12. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės ir materialinės teisė normas, neatsižvelgė į teismų praktiką priteisiant turtą vienam iš bendraturčių, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas.
13. Nurodo, kad bankrutavusi įmonė užsakė ir atliko gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) kadastrinius matavimus ir duomenys rodo, kad hipotetiškai galima būtų atidalinti (suformuoti du atskirus turtinius vienetus) pirmąjį ir mansardinį namo aukštus, tačiau be ženklių papildomų išlaidų tai atlikti nėra galimybės, be to, proporcija dėl patalpų atidalinimo tarp atsakovų nebūtų išlaikyta, nes pirmojo ir mansardinio aukštų plotai ženkliai skiriasi. Tvirtina, kad atsižvelgus į tai, pagrįstai pareiškė reikalavimą Civilinio kodekso (toliau CK) 4.80 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtimi - visą dalintiną turtą priskirti vienam iš bendraturčių (V. G.), įpareigojant ją išmokėti kitam bendraturčiui kompensaciją pinigais, lėšas pervedant į bankrutavusios IĮ „V.“ kaupiamąją sąskaitą atsiskaitymui su kreditoriais.
14. Pažymi, kad teismas išvadas grindė prielaidomis, o ne byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes atsakovai nepaneigė nurodytų aplinkybių dėl atidalinimo negalimumo (CPK 178 straipsnis), nepateikė savo alternatyvaus pasiūlymo kaip toks atidalinimas galėtų būti atliktas natūra, išlaikant proporcijas (kad kiekvienam iš bendraturčių tektų ½ realioji, o ne tik idealioji dalis turto).
15. Nurodo, kad byloje yra visi teisiniai bei faktiniai pagrindai taikyti CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį ir palikti visą dalintiną turtą V. G. nuosavybe, priteisiant V. G. kompensaciją pinigais. Tvirtina, kad toks atidalijimo būdas yra priimtiniausias, nepažeidžia bendraturčių teisių ir teisėtų interesų bei nedaro neproporcingos žalos daiktui, jo paskirčiai.
16. Teigia, kad teismas pažeidė įstatymo nustatytus sprendimo turinio reikalavimus – teismo išvados nenuoseklios ir prieštaringos, sprendimas nepagrįstas įrodymais ir teisiniais argumentais, t.y. teismas nenurodė argumentų, dėl kurių vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta. Nurodo, kad teismas neturėjo pagrindo vadovautis neįrodytomis aplinkybėmis.
Atsiliepimas
17. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė V. G. prašo skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą.
18. Nurodo, kad teismas teisingai aiškino ginčui aktualias CK nuostatas, padarė teisingas išvadas ir ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog nėra galimybės ginčo turtą atidalinti natūra; kad ji neturi realios galimybės ieškovei išmokėti 33 500 Eur piniginės kompensacijos, be to, ½ atsakovo ginčo turto vertė neatitinka ieškovės nurodytos 33 500 Eur sumos, kurią bankrutavusi įmonė prašė įpareigoti ją sumokėti.
19. Atsakovas V. G. ir trečiasis asmuo AB „Swedbank“ atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
20. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y., tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
21. Apeliacijos objektas yra teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės bankrutavusios IĮ ,,V.“ reikalavimas dėl turto atidalijimo, priteisiant turtą vienam iš bendraturčių bei piniginės kompensacijos išmokėjimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
22. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Panevėžio apygardos teismas 2017-01-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-343-252/2017 iškėlė bankroto bylą IĮ ,,V.“, o vėliau priimtomis nutartimis patvirtino kreditorių sąrašą ir jų finansinių reikalavimų dydį bendrai 104 463,32 Eur sumai. Iš bylos duomenų nustatyta, kad IĮ ,,V.“ neturi turto, kurį pardavus būtų galima atsiskaityti su kreditoriais, todėl nemokumo administratorius paskelbė individualios įmonės savininko V. G. asmenine nuosavybe registruoto sklypo su gyvenamuoju namu, ūkiniais ir kiemo statiniais, esančių (duomenys neskelbtini), varžytynes. Nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2019-01-25 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-50-252/2019 tenkino V. G. reikalavimą ir minėtą turtą pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei padalino šį turtą po ½ dalį. V. G. ½ dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, varžytynėse nebuvo parduotas. Bankrutavusi IĮ ,,V.“ ieškiniu prašė teismo atidalinti turtą, priteisiant jį vienam iš bendraturčių, V. G., išmokant piniginę kompensaciją (CK 4.73 straipsnio 1 dalis).
23. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės reikalavimų. Apeliantė nurodo, kad teismas pažeidė CK 4.80 straipsnyje nustatytą atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės reglamentavimą, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, netinkamai vertino šalių interesus. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su šiais apeliantės argumentais.
24. Pagal Civilinio kodekso 4.80 straipsnio 1 dalį kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis).
25. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šią teisės normą, pažymima, kad, atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės, būtina užtikrinti visų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. Bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes, siekdami suderinti savo valią dėl bendro daikto, aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Siekimas maksimaliai patenkinti tik savo ar grupės kelių bendraturčių interesus, ignoruojant kitų interesus, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų. Tuo atveju, jei bendraturtis nori atidalyti savo dalį, siekdamas patenkinti tik savo interesus, teismas tokius veiksmus gali vertinti kaip piktnaudžiavimą savo teise ir į tokius reikalavimus neatsižvelgti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-780/2003, Nr. 3K-3-213/2011; Nr. 3K-3-255-248/2018; Nr. e3K-3-204-248/2019).
26. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, paskiriant kompensaciją pinigais yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Daikto nedalumas fizine prasme neužkerta kelio atidalijimui bendrąja prasme, nes tokiu atveju atidalijamajam priteistina piniginė kompensacija, atitinkanti tikrąją atidalijamosios dalies vertę, kuri nustatytina pagal daikto rinkos vertę. Tokia kompensacija reikš bendraturčio atidalijimą su sąlyga, kad piniginė kompensacija atitiks tikrąją atidalijamos dalies vertę, kuri yra teisinga, jeigu atitinka daikto rinkos kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-466/2008; Nr. 3K-3-213/2011, kt.).
27. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atidalijimas priteisiant kompensaciją galimas tik tada, kai faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-401/2010; Nr. 3K-3-535/2012). Klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-452/2014; Nr. 3K-3-620-313/2015; Nr. e3K-3-416-969/2017).
28. CK 4.80 straipsnio 2 dalies teisės normos, aiškintinos kartu su nuosavybės neliečiamumo principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje bei CK 4.93 straipsnyje įtvirtintomis savininko teisių apsaugos garantijomis. Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad priteisti kompensaciją be savininko sutikimo vienam ar keliems atsidalijantiems bendraturčiams galima, kai: 1) išnaudotos visos galimybės, parenkant atidalijimo būdus, siekiant padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; 2) faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o pats savininkas dėl tokios nuosavybės teisės apimties neturi realios galimybės naudotis bendro daikto dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-780/2003; Nr. 3K-3-485/2005; Nr. 3K-3-85/2006).
29. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atidalinti turtą prašo bankrutavusi individuali įmonė, kuri siekia realizuoti buvusio įmonės savininko V. G. nuosavybės teise priklausantį turtą (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismas konstatavo nesant surinka objektyvių duomenų, kad nėra galimybės ginčo turtą atidalinti natūra, nes atsakovė mano, jog tokia galimybė yra. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina minėtą teismo išvadą. Byloje esantys VĮ „Registrų centras“ kadastro duomenys (matavimai) dėl pastato ir jo sudėtinių dalių, esančio (duomenys neskelbtini), leidžia daryti išvadą, kad galima atidalinti (suformuoti du atskirus turtinius vienetus) pirmąjį ir mansardinį (pastogę) namo aukštus, tačiau be ženklių papildomų išlaidų tai atlikti nėra galimybės. Atsakovė neneigia, kad atidalinant būtina atlikti patalpų izoliavimą, įrengti atskirus inžinerinius tinklus, elektros, vandentiekio ir kt. apskaitos prietaisus, taip pat sanitarinį mazgą (WC patalpą) mansardiniame aukšte (pastogėje), įrengti atskirą įėjimą ir /ar lauko laiptinę patekimui į mansardinį aukštą (pastogę), nes atsakovai naudojasi vienu bendru įėjimu į gyvenamąjį namą. Be to, nepaneigta, kad proporcija dėl patalpų atidalinimo tarp atsakovų nebūtų išlaikyta, nes pirmojo ir mansardinio aukštų (pastogės) plotai skiriasi beveik dvigubai – atitinkamai 90,41 m² ir 47,86 m². Pažymėtina, kad turto pertvarkymo darbai būtų vykdomi bankrutavusios individualios įmonės, tačiau įmonė neturi lėšų nei patalpų pertvarkymui, nei inžinerinių tinklų įrengimui, be to, pagrindinis tikslas bankroto byloje yra sukaupti (gauti) lėšas, realizuojant individualios įmonės savininko turtą, siekiant atsiskaityti su kreditoriais, o ne vykdyti statybos (remonto) darbus. Pažymėtina, kad byloje nepaneigtos apeliantės nurodytos aplinkybės dėl atidalinimo sudėtingumo ir negalimumo (CPK 178 straipsnis). Įvertintina aplinkybė, kad darbams atlikti reikalingos ne tik lėšos, bet ir tam tikras laikas, kuris yra ribotas, vykdant bankroto procedūras. Be to, ir atsakovė nepateikė alternatyvaus pasiūlymo, kaip atidalinimas galėtų būti atliktas natūra, išlaikant proporcijas ir nepažeidžiant jos pačios interesų. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, pažymi, kad šiuo atveju atsakovė teigdama, kad ginčo turtą galima padalyti natūra, lygiomis dalimis, privalėjo įrodyti šias aplinkybes, tačiau nagrinėjamu atveju šiems argumentams pagrįsti įrodymų nepateikta. Įvertinus nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ginčo turto atidalinimui natūra yra reikalingos didelės investicijos ir tai neatitiktų protingumo principo.
30. Pagal CPK 2 straipsnį civilinio proceso tikslai yra ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę. Pagal CPK 260 straipsnį galutiniu sprendimu ginčas išsprendžiamas visiškai. Šių teisės normų sisteminis aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad teismas šalių ginčą turi išspręsti taip, kad tarp jų ateityje kiltų kuo mažiau ginčų dėl to paties objekto. Nagrinėjamo ginčo atveju, atsisakant tenkinti ieškovės reikalavimus dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, šalys paliekamos tęstinio ginčo situacijoje. Be to, įvertintina, kad byloje yra viešas interesas, reikalavimo išsprendimas yra susijęs su bankrutavusios įmonės reikalavimu, jos siekiu realizuoti individualios įmonės savininkui V. G. priklausantį turtą ir atsiskaityti su įmonės kreditoriais.
31. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, į byloje konstatuotą aplinkybę, kad atsakovams priklausančio ginčo turto atidalinimas yra apsunkintas, sprendžia, kad byloje yra teisinis bei faktinis pagrindas taikyti CK 4.80 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį, ieškovės siūlomą atidalijimo būdą, atsakovei V. G. priteisiant asmeninėn nuosavybėn atsakovui V. G. priklausantį ½ d. ginčo turto, o iš atsakovės priteisiant kompensaciją pinigais.
32. Pagal kasacinio teismo praktiką, atidalijant daiktą, priteistina piniginė kompensacija turi atitikti tikrąją atidalijamos dalies vertę, kuri nustatytina pagal daikto rinkos vertę. Paprastai ji yra teisinga, jeigu atitinka daikto rinkos kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-466/2008; Nr. 3K-3-213/2011).
33. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį sprendė, kad ieškovės nurodyta ½ dalies atsakovo ginčo turto vertė 33 500 Eur nėra įrodyta, nes nėra paremta objektyviais duomenimis, specialisto turto įvertinimu, vietoje apžiūrint turtą. Atsakovė tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą su ginčo turto verte (33 500 Eur) nesutinka, tačiau nepateikė duomenų, kokį kompensacijos dydį ji šiuo atveju pripažintų esant teisingu.
34. Kaip minėta, esminis reikalavimas, nustatant kompensaciją (jos dydį), kai taikomas išimtinis, įtvirtintas CK 4.80 straipsnio 2 dalyje, turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas, – kad ji būtų teisinga. Paprastai kompensacija gali būti pripažinta teisinga, jei ji atitinka daikto dalies rinkos vertę. Tačiau tai neeliminuoja teismo pareigos, atsižvelgiant į būtinumą užtikrinti bendraturčių, kaip turto savininkų, interesus, sprendžiant, kokia kompensacija konkrečiu atveju yra teisinga, atsižvelgti ir į kitus reikšmingus kriterijus. Teisinga kompensacija yra vertinamojo pobūdžio dalykas, dėl kurio pagal bylos duomenis ir vidinį įsitikinimą turi spręsti bylą nagrinėjantis teismas (CPK 185 straipsnis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo teisės spręsti dėl kompensacijos dydžio negali riboti ir ieškovo reikalavime nurodyta suma, nes tik teismas iš bylos duomenų sprendžia dėl priteistinos kompensacijos dydžio, vertina, koks dydis yra teisingiausias, labiausiai atitinkantis šalių interesus, užtikrinantis interesų balansą. Net ir didesnės, nei nurodyta ieškinyje, kompensacijos nustatymas savaime nelaikytinas ieškinio ribų peržengimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-416-969/2017).
35. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus atidalijamo turto rinkos vertė nustatytina bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012). Nagrinėjamu atveju iš Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitos matyti, kad 2017-11-16 viso ginčo turto vertė buvo 67 000 Eur. Kitų objektyvių duomenų dėl ginčo turto vertės byloje nėra. Kadangi visiems žinoma aplinkybė, kad nekilnojamojo turto kainos šiuo metu didėja, be to, ginčo turtas yra centrinėje miesto dalyje, todėl nėra pagrindo išvadai, jog ginčo turto vertė yra mažesnė, nei nurodyta minėtoje ataskaitoje (CPK 182 straipsnis). Nors atsakovė tvirtina, kad turto vertė yra mažesnė, nes ½ d. atsakovui V. G. priklausančio turto varžytynėse nebuvo parduota ir už 28 000 Eur, tačiau tai nereiškia, kad nurodyta turto vertė neatitinka rinkos vertės, nes atsakovė jokių įrodymų, pagrindžiančių savo teiginius nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė, o varžytynių metu parduodamo turto kaina visada yra mažesnė nei parduodant įprastai. Be to, įvertintina, kad atsakovui priklausantis turtas buvo pardavinėjamas jo realiai neatidalinus iš bendros jungtinės nuosavybės, kas (siekiant atidalinti turtą, iš pirkėjo pareikalautų papildomų išlaidų), todėl neabejotinai įtakojo turto kainą ir tai, kad turtas nebuvo paklausus.
36. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamo ginčo atveju priteistina kompensacija būtų teisinga, skaičiuojant ją pagal Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitoje 2017-11-16 nustatytą ginčo turto vidutinę rinkos vertę – 67 000 Eur. Todėl atsakovui V. G., už jam priklausančią ½ d. nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), priteistina 33 500 Eur piniginė kompensacija, įpareigojant ją išmokėti į bankrutavusios IĮ „V,“ nurodytą banko sąskaitą.
37. Nors atsakovė nurodo, kad ji neturi lėšų išmokėti kompensaciją, tačiau tai nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad turto atidalijimas nėra galimas, nes atsakovė turi teisę refinansuoti turimą kreditą, parduoti tiek atidalintą turto dalį, tiek ir visą turimą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini).
38. Dėl paminėtų motyvų teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, jog byloje yra viešas interesas, aplinkybės, kad ieškinį yra pareiškusi bankrutavusi individuali įmonė, ginanti visų šios įmonės kreditorių interesus, todėl sprendimas naikintinas ir ieškinys tenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
39. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal CPK 93 straipsnio1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
40. Nagrinėjamu atveju, ieškinį patenkinus visiškai, atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Ieškovei nepateikus duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, jų priteisimo klausimas nesprendžiamas.
41. Kadangi ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo paduodant ieškinį ir apeliacinį skundą, patenkinus ieškinį, apeliacinį skundą, žyminis mokestis valstybei priteistinas iš kiekvieno atsakovų po 727,50 Eur (363,75x2); CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 80 straipsnio 4, 8 dalys, 96 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškovės bankrutavusios individualios įmonės „V.“ ieškinį tenkinti visiškai.
Atidalyti atsakovo V. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ½ dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo 0,0592 ha bendro ploto žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ d. gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ d. ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ d. ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ d. kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini).
Priteisti atsakovei V. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninėn nuosavybėn V. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priklausančią ½ dalį 0,0592 ha bendro ploto žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ d. gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ d. ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ d. ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ d. kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), priteisiant iš atsakovės V. G. 33 500 Eur (trisdešimt tris tūkstančius penkis šimtus eurų) piniginę kompensaciją atsakovui V. G., šią kompensaciją sumokant į bankrutavusios individualios įmonės „V.“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) nurodytą banko sąskaitą.
Priteisti iš atsakovės V. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 727,50 Eur (po septynis šimtus dvidešimt septynis eurus 50 ct) žyminio mokesčio valstybės naudai (įmokos kodas 5660).