- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-14
- Bylos Nr.
- N-575-1621-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-05-3-03377-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 3 d. nutarimo L. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. birželio 3 d. nutarimu pripažino L. J. kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir skyrė jam 110 litų baudą, o bylos teiseną pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, nesant šio administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, nutraukė. Administracinio teisės pažeidimo protokolas L. J. buvo surašytas už tai, kad jis 2010 m. balandžio 21 d., apie 10 val., Partizanų gatvėje esančioje mokyklos aikštelėje, Kaune, vairuodamas transporto priemonę „Renault Espace“, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kito asmens turto saugumui, važiuodamas atbuline eiga kliudė stovinčią transporto priemonę „Volvo S40“, ją apgadino, eismo įvykio vietoje nesant nukentėjusiojo apie įvykį policijai nepranešė ir iš eismo įvykio vietos nuvažiavo.
Teismas konstatavo, jog L. J. kaltę padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą įrodo bylos medžiaga. Nurodė, kad formaliai L. J. nevykdė vairuotojo pareigų, numatytų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 231.1, 234 punktuose, t. y. jis nepasiliko eismo įvykio vietoje, nepranešė apie eismo įvykį policijai, tačiau teismas iš asmens elgesio po eismo įvykio padarė išvadą, kad jo veikoje nėra pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, požymių, nes jis savo veiksmais nevengė gresiančios administracinės atsakomybės už sukeltą eismo įvykį, sąmoningai nepasišalino iš eismo įvykio vietos, po eismo įvykio ėmėsi veiksmų, norėdamas informuoti apgadinto automobilio „Volvo S40“ savininką apie sukeltą eismo įvykį ir apgadintą automobilį. Skirdamas nuobaudą, teismas L. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis pakartotinai per vienerius metus padarė KET pažeidimus, o lengvinančia – tai , kad dėl pažeidimo prisipažino ir nuoširdžiai gailisi.
II.
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba (toliau – ir Institucija), nesutikdama su Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 3 d. nutarimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundžiamą nutarimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, jog nagrinėjamu atveju L. J., vairuodamas automobilį, apgadino kitam asmeniui priklausančią transporto priemonę, t. y. padarė turtinę žalą ir apie tai žinojo bei suprato. Pažymi, jog tai patvirtina ne tik paties pažeidėjo duoti paaiškinimai, bet ir nukentėjusios automobilio „Volvo S40“ vairuotojos G. L. parodymai. Teigia, jog L. J., vadovaudamasis KET 231.1 ir 234 punktų reikalavimais, privalėjo pasilikti eismo įvykio vietoje ir nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai, todėl teismas nepagrįstai nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną už pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu L. J. buvo pripažintas kaltu padarius pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, o administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, bylos teisena nutraukta, nesant pažeidimo įvykio ir sudėties.
Ginčo dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nėra, teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl L. J. kaltės padarius minėtą pažeidimą. Tačiau Institucija apeliaciniame skunde nurodo, jog administracinio teisės pažeidimo teisena pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį buvo nutraukta nepagrįstai.
Administracinę atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Pagal minimo nusižengimo esmę kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad iš eismo įvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo sukėlęs eismo įvykį tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N16-2330/2007).
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir netinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus.
Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad L. J. mokyklos aikštelėje vairuodamas automobilį „Renault Espace“ ir važiuodamas atbuline eiga kliudė stovintį automobilį „Volvo S40“ bei jį apgadino. Tą pripažino ir pats administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo. Tačiau savo rašytiniame paaiškinime bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžių metu L. J. nurodė, kad automobilio savininko įvykio vietoje nebuvo, todėl paliko ant automobilio „Volvo S40“ raštelį su savo kontaktiniais duomenimis ir iš įvykio vietos nuvažiavo (b. l. 10, 18). Nukentėjusioji automobilio „Volvo S40“ savininkė G. L. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog apžiūrėjusi apgadintą automobilį jokio raštelio nerado, o apie eismo įvykį jai pranešė bei kaltininko vairuojamo automobilio duomenis nurodė eismo įvykį betarpiškai matę asmenys (b. l. 18). Teisėjų kolegija pažymi, kad eismo dalyvių, susijusių su eismo įvykiu, veiksmus nurodytomis aplinkybėmis reglamentuoja Kelių eismo taisyklės. KET 234 punkte įtvirtinta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Nors nukentėjusioji paaiškino, kad prie mokyklos dirbę darbininkai ją informavo, jog matė, kaip jos automobilį apgadinęs asmuo ant transporto priemonės paliko raštelį, tačiau jokių alternatyvų (pvz.: raštelių rašymo) pažeidimo padarymo metu galioję teisės aktai nenumatė. Atsižvelgiant į tai, kad L. J. suprato sukėlęs eismo įvykį, tačiau išvažiuodamas iš įvykio vietos aiškiai išreiškė savo valią (apsisprendimą) nepranešti apie eismo įvykį policijai, darytina išvada, kad jis tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos ir padarė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Taigi, L. J. kaltė dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo įrodyta. Pažymėtina, jog tai, kad L. J., palikdamas raštelį su savo kontaktiniais duomenimis, bandė informuoti apgadinto automobilio savininką apie eismo įvykį, nenaikina asmens atsakomybės dėl padaryto pažeidimo, tačiau į šią aplinkybę galima atsižvelgti skiriant administracinę nuobaudą.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad L. J. administracinio teisės pažeidimo byla dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nutraukta nepagrįstai, todėl Kauno miesto apylinkės teismo nutarimas naikinamas, bylą grąžinant šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos apeliacinį skundą tenkinti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 3 d. nutarimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Nutartis neskundžiama.