Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-04-18 · Civilinė byla Nr. 2S-599-553/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-18
Bylos Nr.
2S-599-553/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-10373-2013-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Aldona Tilindienė (pran.), Andrius Ignotas, Asta Radzevičienė
Ieškovas
E. K.
Atsakovas
AB SEB bankui
Advokatai
Mindaugas Paukštė
Kategorijos
  • 63.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1226-553/2014
Nr. 2S-599-553/2014
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10373-2013-9Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3; 110.4; 116.1; 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Andriaus Ignoto ir Astos Radzevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-15 sprendimo ir atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-15 nutarties, priimtų civilinėje byloje Nr. 2-16795-600/2013 pagal ieškovės E. K. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl įpareigojimo atnaujinti kredito sutartį, tretieji asmenys antstolis V. Č., UAB „Vilmarlita“, T. M..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį ir atskirąjį skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu reikalavimu prašydama teismo pripažinti atsakovo AB SEB banko kredito sutarties Nr. 1760818011778-20 (toliau – Sutartis) su E. K. nutraukimą neteisėtu, o teismui nustačius, kad Sutartis nutraukta pagrįstai, įpareigoti atsakovą atnaujinti Sutartį tomis pačiomis arba ne blogesnėmis sąlygomis, nustatant ne didesnę nei 6 900 Lt mėnesinės įmokos ribą (T. 1, b. l. 51). Nurodė, kad 2008-05-20 su AB SEB banku sudarė Sutartį dėl 1 737 504,00 Lt kredito, įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Kredito grąžinimo terminas 2041-05-19. Sutarties sąlygos keistos 2009-05-20 ir 2009-12-03 susitarimais. Dėl prasidėjusios krizės ieškovė buvo priversta išvykti dirbti į Vokietiją ir laiku nemokėjo įmokų. Bankas buvo informuotas. Gyvenimas pradėjo tvarkytis apie 2011 metus. 2011-05-10 ištekėjo ir sutuoktinis padėjo mokėti kreditą. Apie Sutarties nutraukimą sužinojo 2011-07-27 per antstolį ir per jos bute gyvenusią moterį. Ieškovė bendravo su banko atstovais, bet nerezultatyviai. Bankas 2011-09-02 pakartotinai kreipėsi į Hipotekos skyrių dėl priverstinio išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. Ieškovė pateikė bankui įrodymus, kad jos pajamos yra 5 000 EUR, tačiau bankas reikalavo 3 000 EUR sumos per mėnesį, kuris jau neleido pragyventi Vokietijoje. 2012 m. gruodžio mėnesį ieškovė jau gavo virš 8 000 EUR atlyginimą. Sutartis buvo nutraukta vienašališkai nesiekiant kompromiso su ieškove. Bankas, kaip stipresnioji šalis, piktnaudžiavo savo padėtimis. Atsakovas susirašinėjimo metu pripažino apie vedamas derybas, neprieštaravo tolimesniam įmokų gavimui. Ieškovė dėl priverstinio išieškojimo patirs didelių nuostolių. Sutarties terminas yra iki 2041 metų, o atsakovas skubiai ėmėsi veiksmų gauti pinigus.

Atsiliepimas

Atsakovas AB SEB bankas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad viena kredito dalis nebuvo grąžinama nuo 2011-01-01, kitos kredito dalies paskutinis grąžinimas buvo atliktas tik 2011-08-09, trečios – paskutinis dalinis grąžinimas atliktas 2011-10-25 (T. 1, b. l. 64-66). Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas ieškovės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011-09-07 nutarties, konstatavo, kad vienašalis Sutarties nutraukimas atliktas laikantis Sutartyje nustatytos tvarkos. Ieškovė jokių mokėjimų neatlieka nuo 2011-10-25. Savo reikalavime ieškovė kalba tik apie tam tikro dydžio sumų mokėjimą, tačiau nieko konkretaus apie pradelstus mokėjimus. Bankas neturi pagrindo tikėti, jog jei Sutartis būtų modifikuota, ateityje ieškovė ją vykdytų gera valia.

Trečiasis asmuo antstolis V. Č. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 2013-04-04 įvyko skolininkei priklausančio turto varžytinės, kurių metu ieškovės butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo parduotas T. M. už 290 900 Lt, namas, esantis (duomenys neskelbtini), - UAB „Vilmarlita“ už 461 440,00 Lt. 2013-04-08 gauta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-05 nutartis Nr. 2-16795-600/2013, kuria buvo sustabdyti vykdymo veiksmai vykdomojoje byloje Nr. 0116/12/02881 iki įsiteisės sprendimas šioje byloje. 2011-05-17 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartis Nr. 2322V/2011, kuria buvo areštuotas skolininkei priklausantis įkeistas turtas, buvo įteikta skolininkei 2011-07-27. Prašo ieškinį atmesti (T. 1, b .l. 62-63).

Trečiasis asmuo T. M. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad varžytinių metu įsigijo ieškovei priklausantį butą adresu (duomenys neskelbtini), tačiau vykdomoji byla sustabdyta. Jis negali disponuoti sumokėtu varžytinių mokesčiu, dėl ko pažeidžiamos jo teisės. Banko 2010-12-22 raštas apie įspėjimą dėl Sutarties nutraukimo buvo įteiktas asmeniškai. Šios aplinkybės yra neginčijamai nustatytos Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2S-505-661/2012. Paskutinę įmoką sumokėjo 2011-10-25. Atsakovui leidus iki 2011-01-30 sumokėti pradelstus mokėjimus, ieškovė šia galimybe nepasinaudojo. Turtas iš varžytinių yra parduodamas už rinkos kainą ir jį įvertinus turto ekspertui. Ieškovė galėjo ginčyti nustatytą turto kainą. Ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas (T. 1, b. l. 110-114).

Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-10-15 priėmė sprendimą ieškinį atmesti. Teismas nustatė, byla nagrinėtina ieškovei ir jos atstovui advokatui Mindaugui Paukštei nedalyvaujant, apie posėdį atstovas informuotas tinkamai (T. 1, b. l. 120), o atstovo prašymas dėl posėdžio atidėjimo netenkintas, nes apie posėdį atstovui buvo žinoma dar 2013-06-20, o aplinkybė apie jo užimtumą kitoje byloje nelaikytina pateisinama priežastimi atidėti teismo posėdį. Teismas vertino, kad ieškovė nenurodė jokių kitų aplinkybių dėl neteisėto Sutarties nutraukimo, išskyrus netinkamą informavimą apie galimą vienašališką Sutarties nutraukimą. Minėta aplinkybė apie tinkamą ieškovės informavimą nustatyta įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2012-07-02 nutartimi. 2010-12-22 dienai buvo susidariusi skola (59 587,36 EUR, T. 1, b. l. 76) atsakovui, ieškovė nevykdė Sutarties tinkamai, įrodymų, kad vykdė mokėjimus Sutarties nutraukimo dienai ir kokio dydžio pagal prisiimtus įsipareigojimus, nepateikė. Vien tas faktas, kad laikotarpiu nuo 2011-06-23 iki 2011-10-25 ieškovė sumokėjo bankui dalį įsiskolinimo (iš viso 24 480,23 EUR ir 2 580 Lt, T. 1, b. l. 48,69-72) nepaneigia Sutarties vienašališko nutraukimo 2011-01-30 dienai teisėtumo. Ieškovė, kai Sutartis buvo nutraukiama (2011 metų sausio mėnesį), nedėjo jokių pastangų bendradarbiauti su kreditavimo įstaiga ir rasti bendrą kompromisą kaip išsaugoti Sutartį ir vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Bankas tarpusavio susirašinėjimo metu 2012 metais ieškovei pranešė visas sąlygas, kurias įvykdžius būtų galima Sutartį atnaujinti (3 000 EUR įmoka per mėnesį), tačiau ieškovė bankui pranešė, kad galėtų mokėti tik 2 000 EUR, taigi ieškovė pripažino, kad banko reikalaujamų sąlygų vykdyti nėra pajėgi (T. 1, b. l. 36-39). Per visą bylos nagrinėjimą ieškovė nepateikė realių siūlymų, kaip galėtų padengti susidariusį įsiskolinimą kreditoriui. Nors ieškovė kreipdamasi į banką su 2011-07-22 prašymu nurodydama, kad yra pajėgi mokėti įmokas ir net didesnėmis sumomis, tačiau nuo 2011-10-25 neatliko bankui nė vieno mokėjimo (T. 1, b. l. 68-72). Keisti sutarties sąlygas, darant skolininkui išlygas, yra banko teisė, tačiau ne pareiga. Aplinkybė, kad viena iš sudaryto sandorio šalių yra juridinis pelno siekiantis asmuo, nesuteikia teisės ieškovei nevykdyti savo sutartinių įsipareigojimų. Kadangi bankas su ieškove sudarytą Sutartį nutraukė pagrįstai esant Sutartyje numatytiems vienašalio sutarties nutraukimo pagrindams, teigti, kad bankas atliko ieškovės atžvilgiu kokius nors nesąžiningus veiksmus, nėra pagrindo. Taip pat teismas konstatavo, kad nėra pagrindo Sutarčiai atnaujinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-10-15 priėmė nutartį panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-05 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 116/12/02881 pagal pateiktą vykdyti vykdomąjį dokumentą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-09-07 nutartį Nr. 2322V-2011. Teismas nustatė, kad teismo sprendimu ieškinys yra atmestas kaip nepagrįstas, o pritaikius laikinąsias apsaugos priemonės yra sustabdyti vykdymo veiksmai dėl įvykdytų 2013-03-28 – 2013-04-04 varžytinių Nr. 02366 užbaigimo. Tretieji asmenys T. M., UAB „Vilmarlita“ negali disponuoti varžytinių dalyvio įmokomis bei užbaigti nekilnojamojo turto įsigijimo procedūros, todėl teismas sprendė, kad yra protinga ir teisinga panaikinti taikytas laikinąsias pasaugos priemones iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Apeliacinio ir atskirojo skundų bei atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovė (apeliantė) E. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-15 sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo visas bylinėjimo ir teismo išlaidas. Nurodo, kad:

1. Pažeisdamas Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 246 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas tik konstatavo, kad atstovo užimtumas kitose bylose nelaikomas pateisinama priežastimi, kas yra grubus procesinių teisės normų pažeidimas, apribojęs ieškovės teisę būti atstovaujama per atstovą ir tinkamą bylos išnagrinėjimą. Įstatymo leidėjas CPK 246 straipsnio 1 dalimi nustatė teismui pareigą motyvuoti savo sprendimą dėl ieškovo atstovo dalyvavimo kitose bylose laikymo ar nelaikymo svarbia priežastimi, ko teismas nepadarė. Apeliantės advokatas dar 2013-09-23 prašyme nurodė teismui, kad negalės dalyvauti 2013-09-25 posėdyje dėl užimtumo nuo 9:00 val. baudžiamojoje byloje Kauno apygardos teisme, kurioje yra 14 teisiamųjų ir teismo posėdžiai buvo paskirti dar pavasarį. Advokatas paaiškino savo vėlyvo pranešimo apie negalėjimą dalyvauti priežastis, t. y. advokatas tikėjosi, kad dėl kažkokių priežasčių ši baudžiamoji byla gali neįvykti, kaip tai dažnai būna didelėse bylose, kurios vyksta po didelės pertraukos, tačiau 2013-09-23 teismo posėdyje paaiškėjo, kad jokių trukdžių bylos nagrinėjimui nėra ir ji vyks tris dienas iš eilės. Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje byloje teismo posėdžiai, tarp jų ir 2013-09-25 posėdis, buvo paskirti 2013-04-26, t. y. 1,5 mėnesio anksčiau nei buvo paskirtas 2013-09-25 teismo posėdis šioje byloje, todėl teismas privalėjo atsižvelgti į teismų informacinės sistemos informaciją apie advokato M. Paukštės užimtumą kitose bylose ir neskirti teismo posėdžio užimtai datai. Į 2013-06-12 teismo posėdį apeliantės advokatas neatvyko, nes sužinojo, kad 2013-06-06 gautas trečiojo asmens prašymas įtraukti jį į bylos nagrinėjimą ir 2013-06-07 yra priimta nutartis šiuo klausimu, todėl buvo akivaizdu, kad teismo posėdis 2013-06-12 neįvyks, todėl advokatas dalyvavo kituose procesiniuose veiksmuose kitose bylose. Teismas šiuo atveju nesielgė taip, kaip reikalauja teisingumo ir protingumo kriterijai, todėl neteisėtai paskyrė teismo posėdį užimtu metu, ko pasėkoje buvo eliminuota ieškovės, kuri gyvena Vokietijoje, teisė būti atstovaujamai ir bylą vesti per atstovą, todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas ir byla grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

2. Teismas turėjo paskirti parengiamąjį teismo posėdį ir tai galėjo padaryti tik po 2013-09-18, kai buvo gautas paskutinis atsiliepimas. Nepaskyręs nė vieno parengiamojo teismo posėdžio, teismas pažeidė procesines teisės normas.

3. Proceso šalims nebuvo įteiktas trečiojo asmens T. M. atsiliepimas, kuris teisme buvo gautas 2013-09-18 ir kuriuo rėmėsi teismas savo sprendime.

4. Teismas nesuprato bylos esmės ir jos neatskleidė. Teismui buvo pateikti dokumentai, o teismo posėdžio metu būtų užduoti papildomi klausimai banko atstovui dėl banko veiksmų, kas būtų leidę teismui suprasti, ar tikrai ieškovė neveikia, kaip tai nurodyta teismo sprendime. Toliau apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kurie yra identiški patikslintame ieškinyje nurodytiems argumentams, todėl jie nebekartojami. Apeliaciniame skunde, kaip ir patikslintame ieškinyje, teigiama, kad ieškovė pateikė įrodymus, kad ji gali vykdyti ne tik buvusius, bet ir dar didesnius įsipareigojimus, ir rengiasi juos vykdyti, todėl Sutarties neatnaujinimas yra esminis E. K. interesų pažeidimas, dėl ko ji patirtų labai didelių nuostolių. Bankas tikrai turi galimybę atnaujinti sutartis, dėl sąlygų visada galima susitarti, tačiau to nenori. Lietuvos bankas 2013-09-03 priėmė „Įsiskolinimų, susidariusių klientams nesilaikant finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartis, valdymo gaires, kuriose nurodyta bankams visomis išgalėmis siekti santykių su klientais išlaikymo, sutarties nutraukimą įvardijant kaip kraštutinę priemonę, todėl skundžiamu sprendimu teismas nukrypsta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir nuo Lietuvos valstybės formuojamos politikos šiuo klausimu, todėl situacija turi būti skubiai taisoma naikinant šį sprendimą (T. 1, b. l. 150-156).

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo T. M. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nurodo, kad su teismo sprendimu visiškai sutinka, nes jis yra teisingas, o ieškovės apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai iš esmės sutampa su atsiliepimo į ieškinį argumentais, todėl nebekartojami. Pažymi, kad ieškovė teismui nurodė tikrovės neatitinkančius faktus apie jos informavimą, jog bankas nutraukia Sutartį. Paduotu apeliaciniu skundu ieškovė siekia kuo ilgiau gauti naudą iš ginčo turto, kuris jos yra išnuomotas (T. 2, b. l. 1-4).

Trečiasis asmuo UAB „Vilmarlita“ atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovė visais įmanomais būdais siekia vilkinti bylą, tai pabrėžia ir skundo tikslas – grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Ieškovės aktyvių veiksmų stoka negali būti toleruojama. Ieškovė rodo didelę nepagarbą tiek teismui, tiek proceso šalims, o taip pat daro žalą byloje dalyvaujantiems asmenis. Šiuo atveju konstatuotinas piktnaudžiavimas teise. Dėl ieškovės veiksmų abu tretieji asmenys patiria nuostolius, nes yra įmokėję pakankamai dideles pradines įmokas ieškovės turto varžytinėse, o kadangi varžytinių vykdymo veiksmai yra iki šiol sustabdyti, įmokėtų pinigų suma nėra galimybės disponuoti. Ieškovė skunde siekia užmaskuoti savo neveikimą, pasyvumą ir savo pareigų nevykdymą. Teismo posėdyje buvo vertinamas (ištirtas) T. M. atsiliepimas. Niekas nedraudė ieškovei rodyti iniciatyvą ir dalyvauti posėdžiuose. Apeliuodama į skundžiamo sprendimo ydingumą, ieškovė nurodo vienintelį argumentą, kad teismas neatsižvelgė į ieškinio argumentus bei priėmė sprendimą gyvai neišklausęs ieškovės. Visa tai tik dėka ieškovės netinkamų veiksmų, o tariamas neatsižvelgimas į ieškinio argumentus tėra tik nepagrįsta, subjektyvi ir deklaratyvi ieškinį padavusios šalies nuomonė (T. 2, b. l. 6-10).

Atsakovas AB SEB bankas atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-15 sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo besikartojantys argumentai nebenurodomi. Papildomai atsakovas pažymi, kad ieškovė iki šiol nevykdo savo įsipareigojimų bankui, todėl jos pažadai yra deklaratyvūs. Ieškovė nepateikė jokių papildomų įrodymų, prašymų dėl jų išreikalavimo, todėl bylą buvo galima nagrinėti iš esmės ieškovei ar jos atstovui nedalyvaujant (T. 2, b. l. 14-16).

Šalies argumentai

Ieškovė (apeliantė) E. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-15 nutartį ir atnaujinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą pagal 2013-04-05 nutartį. Nurodo, kad teismas pats išsprendė klausimą, kurio išsprendimui turi būti suinteresuotos šalies prašymas (tokio prašymo nebuvo). Dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo turėjo būti pasisakyta sprendime. Teismas panaikino laikinąsias apsaugos priemones apie tai net nepranešęs šalims. Skundžiama nutartis prieštarauja CPK 149 straipsnio 2 daliai. Teismas pasisakė, kad laikinosios apsaugos priemonės naikinamos, nes tretieji asmenys nebegali disponuoti varžytinių dalyvio įmokomis bei užbaigti nekilnojamojo turto procedūros ir tai padarė remiantis CPK 149 straipsniu, tačiau nenurodė, kokia šio straipsnio dalimi rėmėsi, todėl tai yra dar vienas grubus procesinis pažeidimas, kuris neleidžia ieškovei tiksliai suprasti, kokiais motyvais priimtą nutartį ji turi ginčyti. Teismas išėjo už pareikštų reikalavimų ribų (T. 1, b. l. 144-146).

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo T. M. atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o 2013-10-15 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad atskirojo skundo argumentai yra nepagrįsti. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindą (T. 1, b. l. 170-172).

Atsakovas AB SEB bankas atsiliepimu į ieškovės atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-15 nutartį palikti nepakeistą. Pažymi, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės varžo trečiųjų asmenų teises disponuoti varžytinėse įgytu turtu. Varžytinės nebuvo pripažintos neteisėtomis. Sąžiningų asmenų teisės turi būti ginamos. Trečiasis asmuo UAB „Vilmarlita“ teismo posėdžio metu prašė panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (T. 1, b. l. 174-175).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo ir nutarties negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo ir nutarties teisėtumas bei pagrįstumas vertintinas apeliacinio ir atskirojo skundų ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-15 sprendimo

Apeliantės skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį atsisakydamas tenkinti apeliantės ieškinio reikalavimą pripažinti atsakovo AB SEB banko Sutarties su apeliante E. K. nutraukimą neteisėtu, o teismui nustačius, kad Sutartis nutraukta pagrįstai, įpareigoti atsakovą atnaujinti Sutartį tomis pačiomis arba ne blogesnėmis sąlygomis, nustatant ne didesnę nei 6 900 Lt mėnesinės įmokos ribą (T. 1, b. l. 51). Minėto sprendimo nepagrįstumą apeliantė (jos advokatas) visų pirma siekia įrodyti apeliuodama į kelis, jos nuomone, pirmosios instancijos teismo atliktus procesinių teisės normų pažeidimus, t. y. 1) teismas neteisėtai paskyrė teismo posėdį apeliantės atstovo užimtu metu, ko pasėkoje buvo eliminuota ieškovės, kuri gyvena Vokietijoje, teisė būti atstovaujamai ir bylą vesti per atstovą; 2) teismas turėjo paskirti parengiamąjį teismo posėdį ir tai galėjo padaryti tik po 2013-09-18, kai buvo gautas paskutinis atsiliepimas; 3) proceso šalims nebuvo įteiktas trečiojo asmens T. M. atsiliepimas, kuris teisme buvo gautas 2013-09-18 ir kuriuo rėmėsi teismas savo sprendime. Teisėjų kolegija, ištyrusi visą bylos medžiagą, sprendžia, jog minėti apeliantės argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini dėl žemiau nurodytų motyvų.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2013-04-05 teisėjos rezoliucija pirmosios instancijos teisme buvo priimtas apeliantės patikslintas ieškinys (T. 1, b. l. 48). Atsakovui AB SEB bankui ir trečiajam asmeniui antstoliui V. Č. buvo išsiųstas 2013-04-09 teismo pranešimas dėl atsiliepimų pateikimo (T. 1, b. l. 59). 2013-04-24 ir 2013-04-25 buvo gauti minėtų asmenų atsiliepimai (T. 1, b. l. 62-66). 2013-04-29 nutartimi pirmosios instancijos teismas nutarė skirti byloje teismo posėdį 2013-06-12, 14:00 val. Minėtoje nutartyje teismas nurodė, kad susipažinus su šalių pateiktais procesiniais dokumentais ir rašytiniais įrodymais, yra pagrindas bylą skirti nagrinėti teismo posėdyje (CPK 232 straipsnis), o siekiant užtikrinti operatyvų bylos išnagrinėjimą, šalims nustatytinas terminas apsispręsti dėl papildomų įrodymų teikimo ar dokumentų išreikalavimo, jei tokių prašymų dėl kokių nors priežasčių šalys nenurodė teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose ar jų būtinybė pateisinamai atsirado vėliau (T. 1, b. l. 78). Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės ir jos advokato dėmesį į tai, kad pagal CPK 225 straipsnio 7 punktą priėmęs ieškinį ir gavęs atsakovo ir trečiųjų asmenų atsiliepimus ar pasibaigus atsiliepimų pateikimo terminams, teismas (1) nustato parengiamojo posėdžio vietą, datą ir laiką ir praneša apie tai dalyvaujantiems byloje asmenims, nurodydamas neatvykimo į parengiamąjį posėdį pasekmes, arba (2) nustato, kad pasirengimas nagrinėti bylą teisme vyks paruošiamųjų dokumentų būdu, arba (3) manydamas, kad papildomi pasirengimo nagrinėti bylą veiksmai nereikalingi, priima šio CPK 232 straipsnyje nurodytą nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Tokiu būdu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs visų dalyvaujančių byloje asmenų atsiliepimus į apeliantės ieškinį ir manydamas, kad papildomi pasirengimo nagrinėti bylą veiksmai nereikalingi, pagrįstai 2013-04-29 nutarė byloje skirti ne parengiamąjį, o teismo posėdį. Aplinkybė, kad vėliau į bylą papildomai buvo įtraukti du tretieji asmenys T. M. ir UAB „Vilmarlita“ nepaneigia aplinkybės, kad teismas teisėtai ir pagrįstai bylą 2013-06-12 ir 2013-09-25 nagrinėjo teismo, o ne parengiamuosiuose posėdžiuose. Teisėjų kolegija pažymi, kad svarbiausia yra ne posėdžio forma, o tai, ar dalyvaujantiems byloje asmenims yra suteikta galimybė tinkamai ir visapusiškai realizuoti savo teisę teikti į bylą įrodymus, reikšti prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, kad byloje būtų tinkamai pasiruošta bylos nagrinėjimui iš esmės. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad po patikslinto ieškinio pateikimo ieškovė (jos atstovas) į bylą nepateikė nei vieno papildomo prašymo dėl papildomų paaiškinimų, įrodymų prijungimo ar įrodymų išreikalavimo.

Apeliantės teigimu, proceso šalims nebuvo įteiktas trečiojo asmens T. M. atsiliepimas, kuris teisme buvo gautas 2013-09-18 ir kuriuo rėmėsi teismas savo sprendime. 2013-09-23 teisėjos rezoliucija ant 2013-09-20 gauto T. M. atsiliepimo į ieškinį buvo nutarta šį atsiliepimą priimti ir jį įteikti posėdžio metu 2013-09-25 (T. 1, b. l. 110), tačiau nei apeliantė, nei jos atstovas neatvyko į 2013-09-25 teismo posėdį.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad teismas neteisėtai paskyrė teismo posėdį apeliantės atstovo užimtu metu, ko pasėkoje buvo eliminuota ieškovės, kuri gyvena Vokietijoje, teisė būti atstovaujamai ir bylą vesti per atstovą, teisėjų kolegija pažymi, kad šalis (tuo labiau šalį atstovaujantis profesionalus teisininkas – advokatas) turi ne aiškinti, jog teismas prieš skirdamas teismo posėdį, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, turi tikrinti šalį atstovaujančio advokato užimtumą kitose bylose, o tinkamai vykdyti savo procesines pareigas bei sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis. Nei CPK, nei kitas teisės aktas nenustato teismo pareigos prieš paskiriant žodinį posėdį patikrinti byloje dalyvaujantį asmenį atstovaujančio advokato užimtumą kitose bylose. Minėtas užimtumas gali būti ir dažniausiai yra tikrinamas, jeigu advokatas į bylą pateikia prašymą su informacija, kokiomis dienomis jis yra užimtas kitose bylose. Tokio prašymo apeliantės advokatas Mindaugas Paukštė į bylą pirmosios instancijos teismui nepateikė, o kas yra dar svarbiau, minėtas advokatas neatvyko nei į vieną teismo paskirtą žodinį teismo posėdį, apie kuriuos jis buvo tinkamai informuotas iš anksto (šios aplinkybės advokatas, surašęs ir pasirašęs apeliacinį skundą, neginčija). Advokatas paaiškina, kad į pirmąjį 2013-06-12 posėdį neatvyko, nes sužinojo, kad 2013-06-06 gautas trečiojo asmens prašymas įtraukti jį į bylos nagrinėjimą ir 2013-06-07 yra priimta nutartis šiuo klausimu, todėl buvo akivaizdu, kad teismo posėdis 2013-06-12 neįvyks, todėl advokatas dalyvavo kituose procesiniuose veiksmuose kitose bylose, o į antrąjį 2013-09-25 posėdį advokatas neatvyko, nes tuo metu dalyvavo kitos bylos nagrinėjime Kauno apygardos teisme ir 2013-09-23 prašyme nurodė teismui, kad negalės dalyvauti 2013-09-25 posėdyje dėl užimtumo nuo 9:00 val. baudžiamojoje byloje Kauno apygardos teisme, kurioje yra 14 teisiamųjų ir teismo posėdžiai buvo paskirti dar pavasarį. Advokatas paaiškino savo vėlyvo pranešimo apie negalėjimą dalyvauti 2013-09-25 teismo posėdyje priežastis, t. y. advokatas tikėjosi, kad dėl kažkokių priežasčių ši baudžiamoji byla gali neįvykti, kaip tai dažnai būna didelėse bylose, kurios vyksta po didelės pertraukos, tačiau 2013-09-23 teismo posėdyje paaiškėjo, kad jokių trukdžių bylos nagrinėjimui nėra ir ji vyks tris dienas iš eilės. Minėti paaiškinimai tik patvirtina apeliantės atstovo išankstinę poziciją dėl to, ką gali nutarti daryti teismas posėdžio metu, kuria vadovaudamasis advokatas sprendžia, kurioje iš kelių jo vedamų bylų jam yra svarbiau dalyvauti. Tačiau tokie argumentai nepateisina advokato, atstovaujančio ieškovę šiame procese, netinkamo pareigos pranešti apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis (CPK 42 straipsnio 5 dalis) vykdymo. Apie neatvykimą į 2013-06-12 posėdį advokatas Mindaugas Paukštė teismo iš viso neinformavo, o šio advokato prašymas atidėti 2013-09-25 teismo posėdį dėl jo užimtumo kitoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gautas faksu 2013-09-24 09:08 val. (T. 1, b. l. 117), t. y. likus vienai dienai iki teismo posėdžio, apie kurį advokatas buvo informuotas dar 2013-06-20 (T. 1, b. l. 120). Ieškovės apeliaciniame skunde nurodoma, jog baudžiamojoje byloje Kauno apygardos teisme teismo posėdžiai 2013-07-12, 2013-09-23, 2013-09-24, 2013-09-25, 2013-09-30, 2013-10-03, 2013-10-04 buvo numatyti teismo posėdyje 2013-04-26. Tokiu būdu darytina išvada, kad jau 2013-06-20 apeliantės advokatas žinojo, kad šioje byloje 2013-09-25 paskirtame teismo posėdyje faktiškai jis negalėtų dalyvauti dėl užimtumo kitoje byloje, tačiau advokatas apie tai pirmosios instancijos teismas informavo tik 2013-09-24, t. y. likus vienai dienai iki posėdžio. Minėto apeliantės atstovo neveikimo nepateisina tai, kad jis tikėjosi, jog dėl kažkokių tariamai galėsiančių susiklostyti aplinkybių kitoje byloje teismo posėdis bus atidėtas.

Apibendrindama tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad visi anksčiau aptarti apeliacinio skundo argumentai galėtų būti reikšmingi tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik tuo atveju, jeigu kartu su apeliaciniu skundu apeliantė (jos atstovas) būtų nurodžiusi, kad dėl minėtų tariamų proceso teisės normų pažeidimų buvo apribotos jos procesinės teisės, įtvirtintos CPK 42 straipsnyje. Apeliaciniame skunde tėra nurodoma, kad teismo posėdžio metu būtų užduoti papildomi klausimai banko atstovui dėl banko veiksmų, kas būtų leidę teismui suprasti, ar tikrai ieškovė neveikia, kaip tai nurodyta teismo sprendime. Kaip minėta, nei ieškovė, nei jos atstovas neatvyko nei į vieną teismo posėdį, po patikslinto ieškinio pateikimo nepateikė nei vieno prašymo dėl papildomų paaiškinimų, klausimų, įrodymų pateikimo ar įrodymų išreikalavimo.

Dėl apeliacinio skundo argumento, jog skundžiamas sprendimas yra ydingas, nes teismas nesuprato bylos esmės ir jos neatskleidė, teisėjų kolegija pažymi, kad šį argumentą apeliantė pagrindžia nurodydama, kad teismui buvo pateikti dokumentai, teismo posėdžio metu būtų užduoti papildomi klausimai banko atstovui dėl banko veiksmų, kas būtų leidę teismui suprasti, ar tikrai ieškovė neveikia, kaip tai nurodyta teismo sprendime, o toliau apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kurie yra identiški patikslintame ieškinyje nurodytiems argumentams. Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su trečiojo asmens UAB „Vilmarlita“ pozicija, kad apeliuodama į skundžiamo sprendimo ydingumą, ieškovė nurodo vienintelį argumentą, kad teismas neatsižvelgė į ieškinio argumentus bei priėmė sprendimą gyvai neišklausęs ieškovės (jos atstovo); visa tai tik dėka ieškovės netinkamų veiksmų, o tariamas neatsižvelgimas į ieškinio argumentus tėra tik nepagrįsta, subjektyvi ir deklaratyvi ieškinį padavusios šalies nuomonė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Apeliaciniame skunde, atkartodama patikslinto ieškinio argumentus, apeliantė siekia įrodyti, kad ji nebuvo tinkamai informuota apie atsakovo AB SEB banko vienašališkai priimtą sprendimą nutraukti su apeliante sudarytą Sutartį, be to, ji pateikė įrodymus, kad gali vykdyti ne tik buvusius, bet ir dar didesnius įsipareigojimus, ir rengiasi juos vykdyti, todėl Sutarties neatnaujinimas yra esminis apeliantės interesų pažeidimas, dėl ko ji patirtų labai didelių nuostolių. Teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinį skundą, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ieškovė nenurodė jokių kitų aplinkybių dėl neteisėto Sutarties nutraukimo, išskyrus netinkamą informavimą apie galimą vienašališką Sutarties nutraukimą; minėta aplinkybė apie tinkamą ieškovės informavimą nustatyta įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2012-07-02 nutartimi; 2010-12-22 dienai buvo susidariusi skola (59 587,36 EUR, T. 1, b. l. 76) atsakovui, ieškovė nevykdė Sutarties tinkamai, įrodymų, kad vykdė mokėjimus Sutarties nutraukimo dienai ir kokio dydžio pagal prisiimtus įsipareigojimus, nepateikė; vien tas faktas, kad laikotarpiu nuo 2011-06-23 iki 2011-10-25 ieškovė sumokėjo bankui dalį įsiskolinimo (iš viso 24 480,23 EUR ir 2 580 Lt, T. 1, b. l. 48,69-72) nepaneigia Sutarties vienašališko nutraukimo 2011-01-30 dienai teisėtumo. Aplinkybė, kad apeliantei dėl ekonominės krizės pasidarė sunku vykdyti Sutartimi prisiimtas prievoles ir grąžinti bankui kreditą bei mokėti palūkanas nereiškia, kad apeliantė įgijo teisę vienašališkai nustoti vykdyti minėtas prievoles, o vėliau (t. y. po kelių metų) reikalauti, kad bankas atnaujintų su apeliante sudarytą Sutartį, kurią bankas vienašališkai nutraukė. Tarp ginčo šalių sudaryta Sutartis, kaip nurodo pati apeliantė, buvo 2 kartu keičiama (2009-05-20 ir 2009-12-03), todėl neaišku, dėl kokių objektyvių priežasčių apeliantė negalėjo kreiptis į banką, kad sutartis būtų pakeistą ir trečią kartą. Kasacinis teismas, aiškindamas sutartinių įsipareigojimų vykdymo pasikeitus aplinkybėms instituto (CK 6.204 straipsnis) taikymo sąlygas, nurodė, kad sutarties vykdymo pasunkėjimas neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia savaime teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymo, t. y. esant rebus sic stantibus situacijai, principo pacta sunt servanda privalomumas išlieka. Sutarties privalomumo principas reiškia, kad šalis, negalinti tinkamai vykdyti sutarties dėl vykdymo suvaržymo esant pasikeitusiomis aplinkybėmis, turi nedelsti ir spręsti sutarties pakeitimo klausimą kuo greičiau, kad būtų atkurta sutartinių prievolių pusiausvyra. Prašymas kitai šaliai keisti sutartį turi būti pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei šalys per protingą terminą nesusitaria dėl sutarties pakeitimo, tai bet kuri iš jų, t. y. ir ta šalis, kuri kreipėsi su prašymu, ir šalis, į kurią buvo kreiptasi, turi teisę prašyti teismo spręsti dėl sutarties tolimesnio likimo, t. y. ją pakeisti ar nutraukti, nustatant sutarties nutraukimo sąlygas. Šalis, kuri remiasi sutarties vykdymo suvaržymu, turi būti aktyvi ir privalo teikti kitai šaliai prašymą keisti sutartį per kiek įmanoma trumpesnį laiką, tuoj pat po to, kai šios aplinkybės atsirado. Tuo atveju, kai kita šalis nepareiškia noro derėtis, nukentėjusi sutarties šalis teise kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo turi naudotis operatyviai, priešingu atveju pasikeitusių aplinkybių rizika teks pačiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012). Kaip minėta, apeliantė, negalėdama toliau vykdyti sutartinių įsipareigojimų, nesikreipė į banką su prašymu pakeisti Sutartį, o tiesiog nustojo vykdyti savo prievolę grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas. Tokio apeliantės, nors ir silpnesniosios Sutarties šalies, elgesio objektyviai pateisinančių aplinkybių iš bylos medžiagos nenustatyta. Taigi atsakovas pagrįstai vienašališkai nutraukė su apeliante sudarytą Sutartį, kurią atnaujinti taip pat nėra pagrindo, nes, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas (ir apeliantė to neginčija), ieškovė pripažino, kad banko reikalaujamų sąlygų vykdyti nėra pajėgi (bankas reikalavo 3 000 EUR įmokų per mėnesį, jei Sutartis būtų atnaujinta, o ieškovė nurodė, kad galėtų mokėti 2 000 EUR), be to, per visą bylos nagrinėjimą ieškovė nepateikė realių siūlymų, kaip galėtų padengti susidariusį įsiskolinimą kreditoriui ir nuo 2011-10-25 neatliko bankui nė vieno mokėjimo (T. 1, b. l. 68-72).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl apeliacinis skundas atmetamas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-15 nutarties

Apeliantės skundžiamą nutartį dėl byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pirmosios instancijos teismas priėmė savo iniciatyva po sprendimo priėmimo, nes nustatė, kad teismo sprendimu ieškinys yra atmestas kaip nepagrįstas, o pritaikius laikinąsias apsaugos priemones yra sustabdyti vykdymo veiksmai dėl įvykdytų 2013-03-28 – 2013-04-04 varžytinių Nr. 02366 užbaigimo; tretieji asmenys T. M., UAB „Vilmarlita“ negali disponuoti varžytinių dalyvio įmokomis bei užbaigti nekilnojamojo turto įsigijimo procedūros, todėl teismas sprendė, kad yra protinga ir teisinga panaikinti taikytas laikinąsias pasaugos priemones iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Apeliantė pagrįstai nurodo, kad teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, o laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą teismas turi išspręsti sprendimu (CPK 150 straipsnio 2 dalis). Tačiau CPK 149 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismo iniciatyva laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikintos ir tais atvejais, kai tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą ir nepanaikinus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Nors minėta CPK nuostata suponuoja, kad teismas savo iniciatyva laikinąsias apsaugos priemones, pažeidžiančias asmenų teises, gali panaikinti tik gindamas viešą interesą, kuris nagrinėjamoje byloje nėra ginamas, tačiau tai nereiškia skundžiamos nutarties nepagrįstumo. Kaip minėta, teismas panaikino laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis buvo sustabdyti vykdymo veiksmai dėl įvykusių varžytinių užbaigimo, atsižvelgdamas į tai, kad 2013-10-15 sprendimu nustatė, jog ieškinio reikalavimas yra nepagrįstas, bei į tai, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių tretieji asmenys T. M., UAB „Vilmarlita“ negali disponuoti varžytinių dalyvio įmokomis bei užbaigti nekilnojamojo turto įsigijimo procedūros. Pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymu sustabdė vykdymo veiksmus, nes vertino, jog jų nesustabdžius galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu. Tačiau nustatęs, kad ieškinys yra nepagrįstas, o pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai ilgą laiką (iki kol įsiteisės pirmosios instancijos teismo sprendimas) neleistų sąžiningiems varžytinėse parduoto apeliantės turto įgijėjams disponuoti varžytinių dalyvio įmokomis (t. y. nuosavomis lėšomis) bei užbaigti nekilnojamojo turto įsigijimo procedūros, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CPK 3 straipsnio 1 dalis), nutarė panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantės argumentas, kad teismas panaikino laikinąsias apsaugos priemones apie tai net nepranešęs šalims, atmestinas, nes toks nepranešimas neatėmė iš apeliantės teisės teikti atskirąjį skundą dėl 2013-10-15 nutarties ir tokiu būdu ginti savo teises iki tol, kol galiojo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-05 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Tokiu būdu teismas daro išvadą, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliantės atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-15 nutartis paliktina nepakeista.

Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovės trečiojo asmens UAB „Vilmarlita“ naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Trečiasis asmuo UAB „Vilmarlita“ pateikė 2013-12-18 mokėjimo nurodymą dėl 1 200 Lt apmokėjimo už advokato padėjėjo pagalbą apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ) (T. 2, b. l. 12, 13). CPK 98 straipsnis reglamentuoja, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbą ir laiko sąnaudas, yra priteisiamo ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio nuostatas, į suteiktos pagalbos pobūdį (atsiliepimas į apeliacinį skundą), bylos sudėtingumą (byla nėra itin sudėtinga) daro išvadą, kad trečiojo asmens UAB „Vilmarlita“ prašoma priteisti advokato padėjėjo pagalbos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme išlaidų suma (1 200 Lt) yra mažintina ir iš ieškovės trečiajam asmeniu UAB „Vilmarlita“ priteistina 800 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 ir 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

ieškovės apeliacinį ir atskirąjį skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-15 sprendimą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-15 nutartį palikti nepakeistas.

Priteisti trečiajam asmeniu UAB „Vilmarlita“ (į. k. 126416448) iš ieškovės E. K. (duomenys neskelbtini) 800 Lt (aštuonis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkė Aldona TilindienėKolegijos teisėjai Andrius IgnotasAsta Radzevičienė