- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-16
- Bylos Nr.
- e2A-242-210/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-03129-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- S. P.
- Trečiasis asmuo
- D. R.
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.8Statinių savininko (valdytojo) atsakomybė
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3611-215/2016 pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei S. P., trečiajam asmeniui D. R. dėl turtinės žalos, palūkanų, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ ieškiniu kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą prašydama iš atsakovės S. P. priteisti: 1) 834,69 Eur turtinės žalos atlyginimo; 2) 35,13 Eur palūkanų; 3) 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos (nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo); 4) turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, jog 2015 m. rugsėjo 20 d. buvo vandeniu užpiltas butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kuris ieškovės buvo apdraustas Būsto draudimu. Pažymėjo, kad įvykis buvo pripažintas draudžiamuoju, ir ieškovė išmokėjo 843,20 Eur dydžio draudimo išmoką. Nurodė, jog už žalos atsiradimą atsakingas asmuo – atsakovė S. P., kadangi ieškovės apdraustas butas buvo užpiltas iš atsakovei priklausančio buto Nr. 71; atsakovė, nesugebėjo naudotis turtu taip, kad nebūtų daroma žalos trečiųjų asmenų turtui, nesilaikė pareigos elgtis rūpestingai ir atsargiai, todėl privalo atlyginti dėl vandens pratekėjimo iš jai priklausančio buto atsiradusią turtinę žalą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016 m. spalio 5 d. sprendimu už akių ieškovės ieškinį atmetė. Teismas nurodė, jog formaliai įvertinus bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus, teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė, kad trečiojo asmens, kuriam išmokėta draudimo išmoka, buto užpylimo židinys buvo viršuje esantis, atsakovei S. P. priklausantis butas, o ne kiti šaltiniai, t. y. , kad už padarytą žalą yra atsakinga būtent atsakovė S. P., todėl ieškinys laikytinas nepagrįstas ir atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė
4. Skųsdama Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą už akių, ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
5. Ieškovė pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą; šie pažeidimai turėjo esminės įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Nurodė, kad įrodymai apie tai, jog ieškovės apdraustas turtas buvo užpiltas ir ieškovė draudėjai išmokėjo draudimo išmoką, teismui buvo pateikti; pateiktieji įrodymai patvirtino, jog butas buvo užpiltas iš viršuje esančių patalpų, kurios priklauso atsakovei; duomenų apie tai, kad užpylimas galėjo būti iš kito aukšto ar dėl bendrosios inžinerinės įrangos avarijos, nėra.
6. Ieškovė akcentavo, kad teismas nevertino aplinkybės, kad į atsakovės butą bandė patekti avarinė tarnyba ir buvo pasitelkta policijos pagalba, kadangi tai suponuoja išvadą, jog užpylimo židinys buvo būtent atsakovei priklausantis butas. Teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad užlietos patalpos yra kambariai, iš kurių vienas miegamasis, o tokios paskirties kambariuose bendroji inžinerinė įranga nebūna įrengta, taigi tai suponuoja išvadą, jog kitų užpylimo šaltinių negalėjo būti.
7. Atsiliepimas į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka negautas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliantės (ieškovės) AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinis skundas atmestinas
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
9. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –CK) 6.1015 straipsnyje įtvirtintos subrogacijos, t. y. draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, teisės reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens, aiškinimo ir taikymo. Pagal aptariamą teisės normą, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje subrogacija apibūdinama kaip įstatymo pagrindu pereinanti draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisė asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi. Būtent subrogacija užtikrina tai, kad tiek draudėjas, tiek draudikas žalos atlyginimo santykiuose nepatirtų nei praradimų, nei nepagrįstai praturtėtų, o atsakingam už žalos padarymą asmeniui išliktų teisinė prievolė atlyginti nuostolius nukentėjusiam asmeniui (draudėjui), o po subrogacijos įvykimo – draudikui pagal jo išmokėtos draudimo išmokos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-690-415/2015).
10. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-690-415/2015). Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad, draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę (išmokėjus jam draudimo išmoką) ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp šio ir draudiko susiklosto deliktiniai teisiniai santykiai, reguliuojami bendrųjų žalos atlyginimo normų. Nagrinėdamas draudiko subrogacijos teisės įgyvendinimo klausimus, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad draudikui nepakanka įrodyti vien draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodyti ir kitas deliktinės atsakomybės sąlygas, kad atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais. Priešingu atveju draudiko reikalavimas negali būti tenkinamas. Išmokėdamas draudimo išmoką draudikas prisiima riziką dėl galimybės išmokėtas sumas išsiieškoti iš atsakingo už žalą asmens. Dėl to, siekdamas patirti mažiau nuostolių savo profesinėje veikloje, draudikas turi elgtis apdairiai ir rūpestingai, išmokėdamas draudimo išmoką įsitikinti, kad įvyko draudžiamasis įvykis, nustatyti realų patirtos žalos dydį, žalos kilmę ir tiek draudėjo, tiek trečiųjų asmenų atžvilgiu elgtis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010; 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2013).
11. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ (draudiko) ir trečiojo asmens D. R. (draudėjo) buvo sudaryta būsto draudimo sutartis, pagal kurią buvo apdraustas būstas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Pagal minėtą būsto draudimo sutartį naudos gavėja – L. J.. 2015 m. rugsėjo 25 d., dalyvaujant ieškovės atstovui ekspertui M. B. ir L. J., buvo sudarytas Turto sunaikinimo, sugadinimo aktas, kuriame nurodyta, jog L. J., 2015 m. rugsėjo 20 d. grįžus į butą po dviejų savaičių, paaiškėjo, kad butas yra aplietas; draudėjos atstovės teigimu, numanomas dėl įvykio atsakingas asmuo yra buto Nr. 71 savininkas; apžiūros metu į butą Nr. 71 pateikti nepavyko nei draudiko ir draudėjos atstovams, nei avarinei tarnybai, nei policijai; dėl įvykio atsakingas asmuo Turto sunaikinimo, sugadinimo akte nepasirašė. Ieškovė pateikė Turto sunaikinimo, sugadinimo akto priedą su patirtų nuostolių aprašymu, 2015 m. spalio 1 d. Nuostolių ir draudimo išmokos apskaičiavimą, lokalinę sąmatą sugadintų patalpų remonto darbams, minėtų dokumentų pagrindu buvo apskaičiuota draudimo išmoka. Pagal pateiktus valstybinės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centras Nekilnojamojo turto registro išrašus matyti, kad draudėjai D. R. priklausantis butas (adresu (duomenys neskelbtini)) yra trečiame namo aukšte, atsakovei S. P. priklausantis butas (adresu (duomenys neskelbtini)) yra ketvirtame namo aukšte; pirmosios instancijos teismo duomenimis, namas, kuriame yra minėti butai, yra penkiaaukštis.
12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje konstatuota, kad asmens neteisėti veiksmai užliejimo atveju turi būti suprantami kaip viršuje esančių patalpų savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims. Atsakovo veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš atsakovo valdomo buto, o ne iš kitų šaltinių. Šiuo atveju ieškovė privalo įrodyti tą aplinkybę, kad trečiojo asmens buto užpylimo židinys buvo viršuje esantis atsakovės butas, o ne kiti šaltiniai, neteisėti veiksmai, ar kitas pavojingas, gadinantis turtą elgesys ar nerūpestingumas. Ieškovė turi įrodyti, kad žalą padaręs vanduo ištekėjo iš viršuje esančių atsakovei S. P. priklausančių patalpų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2014, 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad trečiojo asmens D. R. buto užpylimo židinys buvo virš jo esantis, atsakovei S. P. priklausantis, butas, o ne kiti šaltiniai, kad už padarytą žalą yra atsakinga būtent atsakovė S. P..
13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, spręsdamas dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, teismas turi vadovautis CPK normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimą, bei jas aiškinančia teismų praktika. Nagrinėjamu atveju aktualios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės bei įrodymų pakankamumo reikalavimas. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė deliktinės atsakomybės bylose yra ta, kad kreditorius turi įrodyti žalos faktą, neteisėtus skolininko veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; skolininko kaltė yra preziumuojama. Bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti reiškiamo reikalavimo pagrįstumą tiek teisiniu, tiek faktiniu aspektu – ar yra įrodytos reikšmingos civilinės atsakomybės prievolei konstatuoti faktinės aplinkybės. Žalos faktą ir priežastinį ryšį kreditorius turi įrodyti pakankamais ir patikimais įrodymais, šios civilinės atsakomybės sąlygos nepreziumuojamos. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, neįrodė, kad pavojingas, gadinantis turtą poveikis kilo būtent iš atsakovės valdomo buto, kad trečiojo asmens buto užpylimo židinys buvo viršuje esantis atsakovės butas, o ne kiti šaltiniai; priežastinio ryšio, kad dėl vandens pratekėjimo iš būtent atsakovei priklausančio buto atsirado turtinė žala, kurią ieškovė prašo priteisti, kad ji yra susijusi priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais.
14. Aiškindamas įrodymų pakankamumo taisyklę kasacinis teismas yra nurodęs, kad bylą nagrinėjantis teismas išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą turi daryti tik įvertinęs įrodymų visetą ir negali apsiriboti vieno įrodymo įrodomosios reikšmės konstatavimu. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015). Gi šioje aptariamoje situacijoje ieškovas iš esmės savo reikalavimus remia prielaida ir manymu, kurio iš esmės nepagrindžia kitais įrodymais.
15. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, įvertino į bylą pateiktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė procesinės bei materialinės teisės normas - nepažeidė CPK nustatytų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintų įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė draudiko subrogacinį reikalavimą ir tokio reikalavimo tenkinimą reglamentuojančias materialiąsias teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.