Kauno apygardos teismo nutartis

Procesinio dokumento kategorijos: 2.6.8.10; 2.6.10.5.1; 2.6.2.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1

2020 m. gegužės 11 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Rimdeikaitės, Egidijaus Tamašausko ir Linos Žemaitienės (kolegijos pirmininkė)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3181-217/2020 pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovui A. L. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

1.5. Nustačius, jog apeliantės ieškinyje nurodytas reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, priteisiant apeliantei visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5. Atsakovas A. L. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (liet. – savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

7. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

8. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria atmestas ieškovės AB NEO Finance reikalavimas dėl 3351,07 Eur tarpininkavimo mokesčio ir, proporcingai, bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

10. Šalys 2019 m. balandžio 1 d. sudarė kitą vartojimo kredito sutartį Nr. K527998261, kuria atsakovui suteiktas 4 000,00 Eur vartojimo kreditas 60 mėn. terminui. Iki 2024 m. balandžio 1 d. atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą paskolos gavėjo mokamą visą palūkanų sumą – 2 563,40 Eur palūkanas (metinė palūkanų norma – 21,52 proc.). Sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, kad tarpininkavimo mokesčio su nuolaida suma sudaro 518,51 Eur (el. byla, b. l. 25–26). Tarpininkavimo mokestis sudaro 7,90 procentų nuo kiekvienos grąžintos įmokos (Vartojimo kredito sutarties 5.3.1. p.). Nurodyta, jog šis mokestis apskaičiuojamas Vartojimo kredito sutarties 5.3.2. p. nustatyta tvarka. Vartojimo kredito specialiosiose sąlygose nurodyta, kad suteikto vartojimo kredito metinė palūkanų norma sudaro 21,52 procentų, o bendroji vartojimo kredito kainos metinė norma sudaro 28,42 procentą. Bendra vartojimo kredito suma, kurią atsakovas įsipareigojo sutartimi sumokėti, sudaro 7 081,91 Eur (el. byla, b. l. 25–26, 52–57). Specialiosiose sąlygose nurodyta, kad AB „NEO Finance“ veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, veikiantis kaip Vartojimo kredito davėjas. Atsakovas savo įsipareigojimų tinkamai ir laiku nevykdė, todėl 2019 m. spalio 30 d. pranešimu dėl vartojimo kredito sutarties nutraukimo ieškovė su atsakovu sudarytą sutartį nutraukė.

11. Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė 3351,07 Eur tarpininkavimo mokesčio ir atitinkamai nepagrįstai sumažino ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal šį atmestą reikalavimą.

12. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime pabrėžė, jog iš pateiktų vartojimo kredito sutarčių specialiųjų sąlygų Nr. K776579372 ir Nr. K527998261 matyti, jog tarpininkavimo mokesčio sumos buvo įtrauktos į mokėtinų periodinių įmokų sumą mokėti dalimis per 60 mėnesių (atitinkamai po 12,89 Eur ir 8,64 Eur) bei į specialiosiose sutarčių sąlygose nurodytą bendrą paskolos gavėjo mokėtiną palūkanų sumą. Bendrosios sutarties sąlygos dėl tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo sutarties 5.3., 5.3.1 ir 5.3.2 punktuose yra neaiškios. Prašydama priteisti iš atsakovo 4 643,10 Eur (2 241,75 Eur pagal sutartį Nr. K527998261 ir 2 401,35 Eur pagal sutartį Nr. K776579372) tarpininkavimo mokestį ieškovė jokių paskaičiavimų dėl nurodyto dydžio ir jokių įrodymų, pagrindžiančių šias išlaidas, nepateikė (CPK 178 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas neturi galimybių patikrinti ir įvertinti šio reikalavimo pagrįstumą. Viena vertus, apeliantė iš dalies teisi teigdama, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo imtis priemonių (nustatyti trūkumus, prašyti pateikti papildomus įrodymus ir kt.), jog ieškinyje būtų aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstytas faktinis ieškinio pagrindas, tačiau, kita vertus, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), ieškovė nuolat teikia ieškinius dėl skolų ir kitų pagal kredito sutartis numatytų mokėjimų priteisimo ir tokio pobūdžio bylose ginčai iš esmės kyla dėl tarpininkavimo / administravimo mokesčių priteisimo, todėl pati ieškovė, sąžiningai naudodamasi procesinėmis teisėmis ir siekdama, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai (CPK 42 straipsnio 5 dalis), ieškinyje turėjo aiškiai išdėstyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o ne pažodžiui perrašyti Kredito sutarties nuostatas, teikti Priežiūros tarnybos nuomonę ir kt., ir tik ieškinio reikalavime nurodyti prašomą priteisti tarpininkavimo mokesčio sumą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ginčą dėl tarpininkavimo mokesčio galima išspręsti pagal byloje esančius įrodymus.

13. Informacijoje apie vartojimo kredito gavėjo, tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus ir paskolos davėjo teises ir pareigas (el. byla, b. l. 9, 52) nurodyta, kad tarpusavio skolinime dalyvauja trys šalys: 1) vartojimo kredito gavėjas, 2) NEO Finance, AB – Paskolų klubas, tarpusavio skolinimo platformos operatorius, 3) paskolos davėjai – žmonės, kurie faktiškai skolina pinigus. Nurodyta, jog Paskolų klubui tenka šios pareigos – tinkamo vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo, mokėjimų administravimo, informacijos teikimo, skolos išieškojimo ir kitos. Bendrovei NEO Finance, AB mokamas tarpininkavimo mokestis susideda iš: 1) 7,90 procentų nuo kiekvienos vartojimo kredito gavėjo grąžintos įmokos sumos ir 2) 1,2 procento per mėnesį nuo vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus 1) punkte nustatyta tvarka priskaičiuotą sumą, tačiau ne daugiau negu 30 eurų. Nurodyta, jog 2) punkte nurodytai sumai taikoma nuolaida ir jis lygus 0 Eur. Nuolaida nėra taikoma, jeigu vartojimo kredito gavėjas nevykdo įsipareigojimų daugiau nei 30 dienų.

14. Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 1.7. p. numato, kad bendra vartojimo kredito kaina (Vartojimo kredito mokestis) – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, tarpininkavimo mokestį ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius. Ši kaina apskaičiuojama ir nurodoma Specialiosiose sąlygose tik pagal vartojimo kredito paraišką suteikiamo vartojimo kredito atžvilgiu ir neapima jokių išlaidų, susijusių su bendrovės iki tol vartojimo kredito gavėjui suteiktais vartojimo kreditais ar ateityje suteikiamais kreditais. Kaina apskaičiuojama preziumuojant, kad vartojimo kredito gavėjas visas iš šios Sutarties kylančias prievoles vykdys laiku ir tinkamai ir neapima išlaidų, kurias vartojimo kredito gavėjas moka ir (arba) kompensuoja bendrovei už pradelstą laikotarpį.

15. Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 1.28. p. numato, kad tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Tarpininkavimo mokestis yra skirtas padengti bendrovės patiriamas išlaidas, susijusias su bendrovės valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu ir atnaujinimu, teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimu mokamose duomenų bazėse, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu. Taip pat tarpininkavimo mokestis skirtas padengti bendrovės išlaidas, susijusias su vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, sąlygotas padidintos rizikos vartojimo kredito gavėjų, kurių sutarčių administravimui taikoma intensyvesnė bendrovės priežiūra. Tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas Sutarties 5.3 punkte numatyta tvarka.

16. Sutarties Bendrųjų sąlygų 5.3. p. numato tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo tvarką: 1) 5.3.1. p. numato, kad vartojimo kredito sutarties Specialiosiose sąlygose nustatytas tam tikras procentinis dydis nuo mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas; ir 2) 5.3.2. p. numato, kad tarpininkavimo mokestis sudaro 1,2 procento per mėnesį nuo Vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus 5.3.1. punkte nustatyta tvarka priskaičiuotą sumą. Šiame punkte apskaičiuota tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis per mėnesį yra ne didesnė nei 30 eurų. 5.4. p. numato, kad vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant Sutartį, vartojimo kredito gavėjas priskiriamas įprastos rizikos asmenų grupei, o bendrovė nevykdo aktyvių veiksmų, susijusių su nuolatine vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole. Todėl šalys susitaria, kad Sutarties 5.3.2. punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai yra taikoma 100 procentų nuolaida. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant Sutartį, t. y. vėluojant apmokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 dienų, toks asmuo priskiriamas padidintos rizikos asmenų grupei. Kadangi Sutarties 5.3.2. punkte nurodyta tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis nėra naudojama skolos išieškojimo proceso išlaidoms padengti, o yra skirta bendrovės patiriamoms išlaidoms susijusiomis su padidintos rizikos asmeniu ir su juo sudarytos vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, todėl visam tolimesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui, Sutarties 5.3.2. punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai nuolaida nebetaikoma ir vadovaujamasi Sutarties 5.14. punktu.

17. Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 5.14. p. numato, kad bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, tarpininkavimui mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai bendrovės klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį. Jei vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 d., nuo 31 vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolimesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui.

18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtas Kredito sutarties nuostatas ir sutartyje numatyto tarpininkavimo mokesčio pobūdį, jo mokėjimo atvejus ir apskaičiavimo būdą, daro išvadą, kad šiuo atveju savo esme tarpininkavimo mokestis laikytinas netesybomis.

19. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.71 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Analizuojant šią teisės normą matyti, kad kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Pagal Kredito sutarties 5.4 ir 5.14 punktus, sutartyje nustatyta tarpininkavimo mokesčio nuolaida yra taikoma tik tuo atveju, jeigu vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartį (jos nepažeidžia). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia nuolaida iš esmės yra turtinio pobūdžio paskata skolininkui tinkamai ir laiku vykdyti sutartines prievoles, priešingu atveju, kredito gavėjas patirs finansinių nuostolių. Sąlyginė nuolaida, kai jos pabaiga (netaikymas) susieta su pagrindinės prievolės pažeidimu, atlieka prievolės užtikrinimo funkciją, kuri iš esmės pasireiškia nubaudimo forma. Tai atitinka baudos, kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal CK 6.71 straipsnį. Prievolės esmė dėl to, kad netesybos sutartyje pavadintos nuolaida, nesikeičia. Priešingas aptariamų sutarties sąlygų dėl nuolaidos netaikymo aiškinimas reikštų sutarties aiškinimą sutartį parengusios šalies (verslininko) naudai ir vartotojo, silpnesniosios vartojimo teisinių santykių šalies, nenaudai. Tai būtų nesuderinama su CK 6.193 straipsnyje įtvirtintais sutarčių aiškinimo principais. Tokia sąlyga yra neskaidri ir nesąžininga vartotojo atžvilgiu, nes vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, negali numatyti, koks mokestis jo atžvilgiu bus taikomas ir kaip jis galėtų įtakoti jo dydį.

20. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.

21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad šalių pasirašytų kredito sutarčių bendrosios ir specialiosios dalies sąlygos, susijusios su tarpininkavimo mokesčių apibrėžimu ir paskaičiavimu – 1.28 ir 5.3 punktų sąlygos – nėra skaidrios ir aiškios. Pažymėtina, jog kredito sutartyse nėra nurodyta, už ką yra mokamas tarpininkavimo mokestis, be to, nėra aiški ir šio mokesčio apskaičiavimo tvarka ir jo dydis sutarties sudarymo metu. Pagal kredito sutarčių bendrųjų sąlygų nuostatas tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas nuo priskaičiuotų vėlavimo palūkanų sumos, tačiau sutarties sudarymo metu nėra žinoma, ar bus ir kokio dydžio bus vėlavimo palūkanos, todėl sutarties sudarymo metu pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 punkto nuostatas nėra galimybės apskaičiuoti tarpininkavimo mokesčio dydžio.

23. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalį, bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Lietuvos Respublikos CK 6.284 straipsnio 6 dalyje yra nurodyta, jog bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte yra numatyta nesąžiningos sutarties sąlyga, kuomet nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

24. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog aukščiau pateiktas sutarčių sąlygų vertinimas, teismui leidžia abejoti, ar šiuo konkrečiu atveju, t. y. kuomet atsakovas neįvykdė ar netinkamai vykdė sutartį, apskaičiuotas tarpininkavimo mokestis (iš viso 4643,10 Eur), nepažeidžia proporcingumo principo. Išanalizavus sutarties sąlygas, teismas sprendžia, kad nors sutarties bendrosiose ir specialiosiose sąlygose ir yra lingvistiškai išaiškintas tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimas, tačiau jis nėra aiškus ir suprantamas.

25. Nei sutartyje, nei ieškinyje nėra pateikta pirmosios instancijos teismo nepriteisto 3 351,07 Eur tarpininkavimo mokesčio dydžio, kurio ieškovas prašo priteisti iš atsakovo, apskaičiavimo pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad sutartyse aptartos sąlygos dėl tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo, tarpininkavimo mokesčio nustatymo sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju, yra neaiškios, ir, tuo pačiu, konstatuoja, kad tarpininkavimo mokestis – 3351,07 Eur dalyje, kurio nepriteisė pirmosios instancijos teismas, yra neproporcingai ir nepagrįstai per didelis. Tokia sąlyga yra neskaidri ir nesąžininga vartotojo atžvilgiu, nes vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, negali numatyti, koks mokestis jo atžvilgiu bus taikomas ir kaip jis galėtų daryti įtaką jo dydžiui. Paskaičiavimo principas – mokamas tik tada, kai kredito gavėjas nevykdo savo pareigų, neleidžia aiškiai apskaičiuoti bendros vartojimo kredito kainos, nes ji bus vienokia, kai prievolė bus vykdoma ir bus taikomas nulinis tarifas ir kitokia, kai prievolės nevykdant administravimo mokestis bus taikomas visa apimtimi. Vertinant šalių sudarytų sutarčių bendrąsias ir specialiąsias sąlygas, jų turinį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog sutarčių bendrosios dalies sąlygos, susijusios su tarpininkavimo mokesčio apibrėžimu ir paskaičiavimu, nėra aiškios ir suprantamos (CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalis, 9 dalis). Pažymėtina, kad pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių individualiai nebuvo aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimų pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių pareigų ir teisių pusiausvyra vartotojo nenaudai. Vartojimo kredito sutarčių Nr. K776579372 ir Nr. K527998261 bendrosios dalies sąlygas, susijusias su tarpininkavimo mokesčio apibrėžimu ir paskaičiavimu, vertintinos nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio.

26. Kredito sutarčių specialiosiose sąlygose ieškovė ir atsakovas individualiai aptarė atsakovo pareigą mokėti ieškovei tarpininkavimo mokestį ir šio mokesčio dydį, t. y. kredito sutarčių specialiojoje dalyje nurodyta, kad tarpininkavimo mokesčio bendra suma pagal kredito sutartis yra 518,51 Eur ir 773,52 Eur. Esant nurodytoms aplinkybėms nėra pagrindo ex officio spręsti dėl individualiai aptartų sąlygų neatitikimo sąžiningumo kriterijams (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis, 4 dalis). Kaip matyti iš kredito sutarčių specialiųjų sąlygų ir bendrųjų sąlygų 1.4 punkto, ieškovė, sudarydama sutartis, veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, t. y. asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą (Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 punktas), ir turi teisę gauti atlyginimą už teikiamas paskolos suteikimo ir administravimo paslaugas. Be to, nurodytas tarpininkavimo mokesčio dydis atitinka protingumo ir pagrįstumo kriterijus ir atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeidžia vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros (Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 2 punktas).

27. Skundžiama sprendimo dalis, kuria netenkintas reikalavimas dėl dalies tarpininkavimo mokesčio (4643,10 – 1292,03 Eur (apie tai bus pasisakyta vėliau) = 3351,07 Eur) priteisimo, yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti ar keisti apeliantės nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

28. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkintinas, Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. sausio 27 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, patikslinant rezoliucinę dalį (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

29. Netekinus ieškovės apeliacinio skundo, atmestinas prašymas priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnis).

30. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimo rezoliucinę dalį ir pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio Vartojimo kredito sutarčių Nr. K776579372 ir Nr. K527998261 bendrosios dalies sąlygas, susijusias su tarpininkavimo mokesčio apibrėžimu ir paskaičiavimu.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.