Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį – 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. spalio 2 d. nutartimi, ir D. A. paskirta galutinė 4 (keturių) mėnesių 15 (penkiolikos) dienų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. spalio 2 d. nutartį.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi ir 68 straipsniu, D. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo arba lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, D. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskuota transporto priemonės „Škoda“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertę atitinkanti pinigų suma – 1 360 Eur.

Kardomąsias priemones – specialiosios teisės sustabdymą, rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta palikti galioti iki kaltinamojo sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. A. nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2022 m. gegužės 4 d. apie 14.24 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. (uomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Škoda“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 3,02 promilės etilo alkoholio koncentracija.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio, jo ir jo gynėjos apeliacinės instancijos teisme pateiktų prašymų turinio bei argumentų matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo nuteisimu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Ginčydami pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytą įrodymų vertinimą, apeliantas ir jo gynėja teigia, kad D. A. pareikštas kaltinimas nėra pagrįstas pakankamais ir neabejotinai nuteistojo kaltę bei kitas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes patvirtinančiais įrodymais, o pirmosios instancijos teismas D. A. kaltę pagrindė prielaidomis, iš esmės formaliai atmesdamas nuteistojo ir liudytojo E. K. parodymus apie tai, kad transporto priemonės „Škoda“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis apeliantas nevairavo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apeliacinio skundo teiginiai yra pagrįsti.

7. Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo D. A. yra nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajų, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl padarė neteisingas ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstas išvadas dėl D. A. kaltės. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl D. A. pripažinimo kaltu, yra nepakankami ir kelia abejonių dėl jo kaltumo, todėl skundžiamas nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

8. Teisėjų kolegija pažymi, kad esminės įrodymų vertinimo taisyklės yra nustatytos BPK 20 straipsnyje, kurio 5 dalies nuostatos numato, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Tačiau teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir sprendimo argumentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018, 2K- 34- 303/2020, 2K-116-719/2023). Tinkamu gali būti laikomas tik toks teisinis argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2013, 2K- 7-84-489/2018, 2K-7-88-489/2023). Teismo baigiamasis aktas turi būti išdėstomas taip, kad dėl jo formuluočių nekiltų abejonių jam pagrįsti panaudojamų bylos duomenų vertinimu, jų įrodomąja reikšme. Nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-7-174-303/2019, 2K-27-788/2024 ir kt.); priimto sprendimo turinys taip pat negali kelti abejonių dėl jame daromų išvadų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-179-303/2020, 2K-91-511/2022).

11. Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, be kita ko, atsako tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, šioje byloje D. A. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2022 m. gegužės 4 d. apie 14.24 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas KET 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Škoda“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 3,02 promilės etilo alkoholio koncentracija. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas D. A. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, įvertino kaip nenuoseklius ir prieštaringus nuteistojo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme duotus parodymus apie tai, kad byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis automobilį vairavo ne jis, o A. M. Atmetęs tokius D. A. parodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad aplinkybė, jog D. A. nuolat keitė ir pildė savo parodymus naujomis aplinkybėmis, sudaro pagrindą jo parodymus vertinti kaip gynybinę versiją. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio, tokios pirmosios instancijos teismo išvados padarytos neatlikus visapusiško byloje ištirtų įrodymų vertinimo.

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo padarytos esminės įrodymų vertinimo klaidos, kurios reiškia esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad procesas apeliacinės instancijos teisme yra tokia baudžiamojo proceso stadija, kurioje teismas, paisydamas apelianto pateikto apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmosios instancijos teismo priimto neįsiteisėjusio nuosprendžio (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą, patikrina, ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. Šiuo atveju, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo neabejotinai konstatuoti, jog D. A. kaltinime nurodytomis ir pirmosios instancijos teismo patvirtintomis aplinkybėmis būdamas neblaivus vairavo transporto priemonę, kadangi toks faktas nėra įrodytas abejonių nekeliančių bylos įrodymų visuma.

13. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas kaip gynybinę versiją nuteistojo D. A. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duotus parodymus, iš esmės rėmėsi tik paties D. A., kuris buvo neblaivus, į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams duotais abstrakčiais paaiškinimais apie tai, kad automobilį vairavo jis (t. y. D. A.), ir liudytojo A. M., kuris, teisėjų kolegijos vertinimu, yra suinteresuotas šios baudžiamosios bylos baigtimi, parodymais, kad automobilį „Škoda“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltinime nurodytomis aplinkybėmis vairavo būtent nuteistasis. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktu vertinimu, kad nuteistojo ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme duoti parodymai laikytini tik jo gynybine versija. Pažymėtina, kad baudžiamojoje teisėje kaltė nėra preziumuojama. Joje galioja nekaltumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kol kaltinamojo versija nėra paneigta, tol ji laikoma teisinga, nes pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima (in dubio pro reo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013). Taigi, nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo turi teisę duoti parodymus, pasakoti įvykio aplinkybes, dėstyti savą įvykio versiją, t. y. gintis nuo pareikšto kaltinimo ir tai savaime nereiškia, kad tokia šio baudžiamojo proceso dalyvio gynybinė versija nepagrįsta tol, kol ji nepaneigta kitų įrodymų visuma. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas D. A. apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės nepaneigė nuteistojo D. A. pateiktos įvykių versijos kitais įrodymais, maža to, byloje surinktus įrodymus vertino selektyviai ir netinkamai, nepagrįstai suteikė prioritetinę reikšmę nepatikimiems ir abejonių keliantiems įrodymams, kartu tinkamai neįvertino nesuinteresuoto bylos baigtimi liudytojo E. K. parodymų, kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje reikšmingi. Kitaip tariant, skundžiamame nuosprendyje konstatuojant D. A. kaltumą įrodymai buvo įvertinti netinkamai, atsietai vieni nuo kitų, todėl nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas ištaiso pirmosios instancijos teismo padarytas įrodymų vertinimo klaidas.

13.3. Trečia, esant duomenims, kad D. A. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis automobilio nevairavo, ypač svarbūs tampa bylos baigtimi nesuinteresuoto liudytojo E. K. parodymai, kurie pirmosios instancijos teismo nebuvo palyginti su kitais įrodymais ir tinkamai įvertinti, o kartu jais iš esmės nesiremta vadovaujantis prielaidomis ir nepagrįsta išvada, kad šio liudytojo parodymai yra netikslūs. Pirmiausia pažymėtina, kad vienintelis asmuo, matęs už vairo sėdantį galimai neblaivų vairuotoją ir išvažiuojantį iš kiemo, buvo būtent nesuinteresuotas bylos baigtimi liudytojas E. K. Antai, apie iki pranešimo BPC prieš 5 minutes išvažiavusį neblaivų vairuotoją 2022 m. gegužės 4 d., 13.23 val. BPC informavo K. K., kuriai prieš pat skambutį apie tai pranešė tiesiogiai išvažiuojantį vairuotoją matęs jos sutuoktinis E. K., o 13.29 val. minimas automobilis aptiktas nuvažiavęs nuo kelio (1 t., b. l. 12). Nepaisant to, liudytojas E. K. ikiteisminio tyrimo metu apskritai apklaustas nebuvo, jam nebuvo pateiktas atpažinti galimai automobilį vairavęs asmuo, o šio liudytojo pirmoji apklausta įvykdyta tik 2023 m. kovo 27 d., t. y. beveik po metų nuo įvykio, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas E. K. parodė, kad jis iš ketvirto aukšto balkono (maždaug 30 metrų atstumu) matė, kaip kieme blaškėsi automobilis „Škoda“, kuris net nesugebėjo išvažiuoti iš kiemo. Liudytojas teismo posėdžio metu gana tiksliai apibūdino minėto automobilio vairuotoją (trimis-keturiais metais vyresnis už liudytoją, tamsus, veidas platokas) ir nurodė, kad galėtų jį atpažinti. E. K. nurodė, kad teismo posėdžių salėje esantis kaltinamasis visiškai nepanašus į tą asmenį (2 t., b. l. 32-33). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir atliekant dalinį įrodymų tyrimą, teismo posėdyje, kuriame dalyvavo tiek nuteistasis D. A., tiek liudytojas A. M., liudytojas E. K. matydamas posėdžio salėje esančius asmenis nurodė, kad yra įsitikinęs, jog automobilį „Škoda“ vairavo ne D. A. Liudytojo teigimu, jis įsitikinęs, kad važiavo liudytojas A. M. (teismo pastaba: kaip minėta, teismo posėdžių salėje buvo liudytojas A. M.). Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti liudytojo E. K. parodymų patikimumu ir tikslumu, kadangi šie jo duoti parodymai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme nuoseklūs, be to, iš bylos aplinkybių matyti, kad jis asmeniškai nepažįsta nei nuteistojo D. A., nei liudytojo A. M., tik yra juos matęs (duomenys neskelbtini), nes jie visi yra iš šio miestelio. Pagrindą tikėti liudytojo E. K. parodymų patikimu BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme sustiprina ir aplinkybė, kad pirmosios instancijos teisme jo pateiktas automobilį vairavusio asmens apibūdinimas (trimis keturiais metais vyresnis, tamsus, platoko veido) (teismo pastaba: apklausiant liudytoją pirmosios instancijos teismo posėdyje A. M. nedalyvavo) iš esmės atitinka A. M. išvaizdą ir kartu visiškai neatitinka šviesesnio gymio, smulkesnio veido D. A. išvaizdos, kuo teismo posėdyje įsitikino apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Pirmosios instancijos teismas, koncentruodamasis į neesminių bylos aplinkybių analizę, padarė nepagrįstą išvadą, kad minėto liudytojo E. K. parodymai nėra tikslūs, todėl jais nėra pagrindo vadovautis. Teisėjų kolegija pažymi, jog vien ta aplinkybė, kad liudytojas E. K. praėjus metams po įvykio negalėjo tiksliai nurodyti, kiek žmonių įsėdo į automobilį, nesudaro pagrindo spręsti, kad šio liudytojo parodymai yra netikslūs, juolab – kad jie neatitinka paties kaltinamojo parodymų, kadangi skundžiamame nuosprendyje net nėra nurodyta, kokių D. A. parodymų neatitinka minėto liudytojo parodymai. Teisėjų kolegija esminių neatitikimų tarp nuteistojo D. A. ir liudytojo E. K. parodymų neįžvelgia, išskyrus tai, kad jis neatsiminė, kiek žmonių sėdo į automobilį, kas iš esmės pateisinama praėjusiu gana ilgu laikotarpiu nuo įvykio, taip pat tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi šį liudytoją apklausti nedelsiant. Priešingai, šio liudytojo parodymai stiprina teisėjų kolegijos įsitikinimą tuo, kad D. A. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė teisingas aplinkybes, kad automobilio jis nevairavo, o kartu in dubio pro reo principo prasme leidžia abejoti jo kaltumu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas liudytojo E. K. parodymus apie tai, kas vairavo byloje aktualią transporto priemonę, bandė paneigti remdamasis prielaida, t. y. nurodydamas, kad „<...> vairuotojas vis tik išvažiavo iš kiemo ir automobilį pareigūnai aptiko visai kitoje vietoje, taigi, per tas maždaug 10 minučių vairuotojas galėjo ir pasikeisti“. Viena vertus, aplinkybės, kad vairuotojai važiuojant keitėsi, nenurodė nė vienas iš automobiliu važiavusių asmenų. Antra vertus, tokia argumentacija rodo, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, rėmėsi prielaidomis ir spėlionėmis, todėl nesilaikė ne tik įrodymų vertinimo nuostatų, numatytų BPK 20 straipsnyje, bet ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, liudytojo E. K. parodymai kelia pagrįstų abejonių dėl D. A. kaltumo padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, kas vadovaujantis in dubio pro reo principu, vertintina kaltinamojo naudai.

13.4. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo D. A. parodymų patikimumą, nesiėmė procesinių priemonių byloje esantiems prieštaravimams pašalinti, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, sutrukdė pirmosios instancijos teismui tinkamai įvertinti D. A. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus. Antai, 2023 m. kovo 27 d. vykusiame teisiamajame posėdyje sakytų baigiamųjų kalbų D. A. nurodė, kad A. M. jam per socialinio tinklo Facebook paskyrą rašė trumpąsias tekstines žinutes, prašė prisiimti kaltę, teigė, kad po teismo atiduos pinigus, siūlė pinigus. Kartu šiame teismo posėdyje nuteistasis D. A. teismui rodė telefoną ir jame esančias žinutes, o teismas kai kurias jas citavo teismo posėdžio metu ir suabejojęs dėl nuteistojo D. A. rodomų žinučių sąsajų su nagrinėjama byla, nurodė nagrinėjimo teisme dalyviams, kad įrodymų tyrimas atnaujintas, nes teismui sudėtinga nuspręsti, ar tos žinutės, kurias teismui rodė kaltinamasis ir kuriose kalbama apie tai, kad asmuo sumokės pinigus po teismo, yra susijusios su nagrinėjama byla. Iš baudžiamosios bylos medžiagos ir skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad minėtomis pirmosios instancijos teismui parodytomis žinutėmis D. A. grindė savo gynybinę poziciją, t. y. įrodinėjo, jog A. M. po analizuojamo įvykio prašė jo prisiimti kaltę, žadėjo už tai sumokėti, tačiau taip ir nesumokėjo. Pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas nuteistojo D. A. kaltę, nurodė, kad „Teismui atnaujinus įrodymų tyrimą, padarius byloje pertrauką, suteikiant kaltinamajam galimybę pateikti jo argumentus pagrindžiančius įrodymus, kaltinamasis ne tik jų nepateikė, tačiau ir ėmė vengti teismo, dėl ko buvo paskelbta jo paieška, o procesas visus metus buvo sustojęs. <...> Netgi po to, kai buvo sulaikytas kaip vengiantis atlikti bausmę, D. A. nurodė, kad negali pateikti duomenų, nes jo telefonas paimtas“. Tokie skundžiamo nuosprendžio motyvai rodo, kad teismas nepagrįstai perkėlė kaltinamajam pareigą įrodinėti savo nekaltumą, tuo tarpu pats nesiėmė priemonių išsaugoti, surinkti ir įvertinti kaltinamojo teiktų susirašinėjimų (kurių, akivaizdu, kaltinamasis neturėjo nei žinių, nei įgūdžių pateikti teismui ir šį klausimą kėlė teisiamojo posėdžio metu), nors pats įrodymų šaltinis (telefonas) buvo pateiktas tiesiogiai teismui ir teismas turėjo galimybę detaliai pagarsinti ir žinutes siuntusios asmens vardą, ir žinučių laiką, ir jų turinį, kas apeliacinės instancijos teisme tapo nebeįmanoma, kadangi nuteistasis minėtų susirašinėjimų neberado, nurodydamas, kad A. M. jį socialiniame tinkle užblokavo. Pažymėtina, kad šis faktas iš dalies atitinka ir apeliacinės instancijos teisme apklausus A. M. paaiškėjusias aplinkybes, kai jis teisėjų kolegijos prašomas savo Facebook paskyroje taip pat nebegalėjo surasti nei susirašinėjimo, nei paties D. A. anketos „Facebook draugų“ rate, kas yra logiška, kai tokio asmens anketa yra užblokuojama, ką tvirtino nuteistasis D. A. Pastebėtina, kad A. M. apklausiamas apeliacinės instancijos teisme teigė jokių skolų D. A. neturėjęs, tačiau kaip jau minėta, pirmosios instancijos teisme teismui klausantis D. A. paaiškinimų bei fragmentiškai skaitant trumpąsias tekstines žinutes galima suprasti, jog apie pinigų perdavimą buvo kalbama. Pastaroji aplinkybė in dubio pro reo principo taikymo prasme kelia papildomų abejonių dėl nuteistojo D. A. kaltumo, o kartu stiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą jo ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme duotų parodymų patikimumu.

14. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės tik formaliai išvardijo ir aprašė ir kitus duomenis, kuriuos pripažino įrodymais, tačiau jų iš esmės išsamiai nevertino ir skundžiamame nuosprendyje dėl jų išsamiau visa apimtimi nepasisakė, o savo motyvus dėl D. A. kaltės nuosprendyje grindė tik selektyviai atrinktomis liudytojų T. K., R. B. parodymų ištraukomis, taip pat prielaidomis, visiškai nevertindamas jų kitų įrodymų kontekste ir taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus. Todėl nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas ištaiso ir šias pirmosios instancijos teismo padarytas įrodymų vertinimo klaidas.

14.1. Antai, pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje argumentuodamas nuteistojo D. A. parodymų prieštaringumą, cituoja liudytojo policijos pareigūno T. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, visgi, tiek iš ikiteisminio tyrimo metu, tiek iš bylos nagrinėjimo teisme duotų pastarojo liudytojo parodymų matyti, kad šis pareigūnas pats vairuojančio D. A. neužfiksavo ir nematė, o informaciją apie tai, kad byloje aktualią transporto priemonę įvykio metu vairavo būtent D. A., gavo iš kitų šaltinių – t. y. iš įvykio vietoje buvusio neblaivaus D. A. ir liudytojo A. M., kurių paaiškinimų įvertinimas pateiktas šio nuosprendžio 13.1-13.4 punktuose. Taigi, šio liudytojo parodymai nepatvirtina nuteistojo vairavimo fakto, tuo tarpu policijos pareigūno liudytojo T. K. parodymai apie tai, kad D. A. bandė perduoti A. M. rankose turėtus automobilio raktelius, nesudaro pagrindo išvadai, kad būtent nuteistasis D. A. vairavo transporto priemonę, kurios raktelius turėjo rankose, juolab visų asmenų parodymai dėl automobilio raktelių skiriasi ir byloje surinktais įrodymais prieštaravimų tarp šių liudytojų parodymų nėra galimybės pašalinti. Antai, apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis D. A. paaiškino, kad jam sėdint mašinoje, prie jo pribėgo A. M. ir į mašinos vidų įmetė raktus (3 t., b. l. 7). Tuo tarpu A. M. nurodė nepamenantis tokio dalyko, kad D. A. būtų bandęs jam perduoti raktelius (3 t., b. l. 8). Kadangi, kaip minėta, prieštaravimų tarp nuteistojo ir minėtų liudytojų parodymų nėra galimybės pašalinti, jie vertintini nuteistojo naudai, konstatuojant, kad nuteistojo D. A. versija dėl automobilio raktelių buvimo pas jį nėra paneigta, tuo pačiu konstatuojant, kad automobilio raktelių turėjimo faktas, vertinant pakankamai įtikinamus nuteistojo paaiškinimus ir pirmiau aptartus jų patikimumą patvirtinančius įrodymus, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad būtent D. A. vairavo byloje aktualią transporto priemonę kaltinime nurodytomis aplinkybėmis.

14.2. Iš esmės analogiškai vertintini ir liudytojos R. B. parodymai, iš kurių galima spręsti, kad analizuojamo įvykio ji nematė (1 t., b. l. 22-23; 2 t., b. l. 129). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad liudytojų A. M. ir R. B. parodymai atitinka paties D. A. įvykio vietoje duotus paaiškinimus, kad vairavo būtent jis. Kaip matyti iš tolimesnės nuosprendžio argumentacijos, tokią išvadą pirmosios instancijos teismas daro remdamasis, be kita ko, liudytojos R. B. parodymų dalimi, kuria ji teigia, kad ji automobilį D. A. paskolino išvakarėse; jis buvo A. M. pažįstamas, todėl ji juo pasitikėjo. Viena vertus, pažymėtina, kad ši liudytoja, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, gali būti suinteresuota bylos baigtimi ir duoti A. M. (įvykio metu – sugyventiniui, šiuo metu – sutuoktiniui) palankius parodymus, kita vertus, pažymėtina, kad, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, liudytojos nurodytos aplinkybės nepatvirtina D. A. pirminių paaiškinimų apie tai, kad įvykio metu būtent jis vairavo transporto priemonę. Apskritai, liudytojos parodymai dėl to, kad ji paskolino D. A. automobilį, yra abejotini. Viena vertus, ji turi tiesioginį interesą taip teigti, kadangi tokiame procese gali būti sprendžiamas šios transporto priemonės konfiskavimo klausimas. Antra vertus, automobiliu vykęs ir galimai jį vairavęs A. M. yra jos sugyventinis, o šiuo metu ir sutuoktinis. Trečia, akivaizdu, jog D. A. buvo ne jos, o jos sugyventinio A. M. pažįstamas, be to, jis neturėjo įgijęs teisės vairuoti transporto priemones. Be to, liudytojos R. B. parodymus gretinant su A. M. parodymais, matomi ir jų loginiai prieštaravimai. Antai, apklausiama teisme liudytoja teigė, kad tą dieną su A. M. buvo pas pastarojo mamą, vėliau šis išėjo, o ji ir ten liko. A. M. taip pat teigė, kad gėrė pas mamą, o su D. A. įvykio dieną nevartojo alkoholio. Jis susiskambino su D. A., kuris pasakė, kad važiuoja grąžinti mašiną, o jam reikėjo pas sugyventinę, todėl D. A. jį paėmė iki namų pavežti. Taigi, viena vertus, abu šie liudytojai teigė, buvę pas A. M. mamą, kur pasak R. B., ši ir liko, kita vertus, pasak A. M., jam reikėjo pas sugyventinę ir D. A. jį neva vežė pas sugyventinę į namus, norėdamas pastarajai grąžinti automobilį, kas nėra logiška, jei ši buvo pas A. M. mamą. Šios aplinkybės kelia papildomų abejonių šių liudytojų parodymų patikimumu.

14.3. Be to, bendrame kontekste pažymėtina, kad kiti baudžiamojoje byloje esantys rašytiniai duomenys, aprašyti skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje (neblaivumo nustatymo aktas (1 t., b. l. 44), alkotesterio kvitų rodmenys (1 t., b. l. 45-47) ir kt.) patvirtina policijos pareigūnų nurodytą įvykio situaciją ir D. A. girtumą konkrečiu laiku, tačiau nė vienas iš šių duomenų nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neįrodo D. A. vairavus transporto priemonę esant neblaiviam.

15. Apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo R. N., liudijusio nuteistojo naudai, parodymais teisėjų kolegija nesivadovauja, nes jie yra prieštaringi (pvz., viena vertus, nurodo, kad įvykio aplinkybių neprisimena, nes buvo girtas, kita vertus, nurodo, kad įvykį prisimena, nes tą dieną išgėrinėjo) ir nepatikimi (pvz., duodamas parodymus, liudytojas klydo tiek dėl automobilio markės, tiek dėl spalvos, negalėjo duotų tikslų paaiškinimų apie įvykio aplinkybes, be to, minėtas liudytojas apklaustas gynybos iniciatyva, todėl galimai suinteresuotas duoti nuteistajam palankius parodymus).

16. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog teismų praktikoje yra įtvirtinti aukšti kokybiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis ir įvertinusi bylos įrodymus, konstatuoja, kad išnaudojus visas įrodinėjimo priemones bei galimybes ir nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių D. A. kaltę (nes nepavyko nustatyti būtinųjų nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviųjų ir objektyviųjų požymių visumos), visos abejonės, kurioms pašalinti, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, buvo išnaudotos visos galimybės, turi būti vertinamos nuteistojo naudai. Teismų praktikoje pažymima, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-7-97-895/2019 ir kt.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, D. A. dėl kaltinimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį (t. y. dėl to, kad jis 2022 m. gegužės 4 d. apie 14.24 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas KET 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Škoda“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 3,02 promilės etilo alkoholio koncentracija) išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas), o skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 22 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis.

17. Atsižvelgus ir į tai, kad D. A. apeliacinis skundas yra tenkinamas ir nuteistasis yra išteisinamas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotos teisinės pagalbos išlaidos iš D. A. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo D. A. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 22 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

D. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

D. A. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti bei specialiosios teisės vairuoti kelių transporto priemones sustabdymą panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – kompiuterinę laikmeną su garso įrašu – palikti saugoti baudžiamojoje byloje.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo baudžiamojoje byloje netenkinti.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.