- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-06
- Bylos Nr.
- e2A-38-370/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01644-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Antanas Rudzinskas, Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kersita“
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 2.1.5.1.2.6Iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams
- 2.6.39.2.5.1.3Kitų pastatų draudimas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kersita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje e2-676-340/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kersita“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Kersita“ (toliau – ieškovė) 2019 m. lapkričio 12 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ (toliau – atsakovė) 84 333,42 Eur draudimo išmoką, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad 2019 m. balandžio 2 d. buvo sudaryta panaudos sutartis Nr. 20190402, kurios pagrindu ieškovei perduota neatlygintinai naudoti ūkinį pastatą, kurį sudaro pastatai – mūrinis (toliau – mūrinis pastatas) ir medinis rąstinis (toliau – medinis pastatas) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau kartu – pastatai). Atsakovė 2019 m. balandžio 18 d. pateikė ieškovei pasiūlymą drausti pastatus. Pasiūlyme buvo nurodyta, kad mūrinio pastato draudimo sumą sudaro 106 000 Eur atkūrimo vertė, medinio pastato – 55 000 Eur. Ieškovė ir atsakovė 2019 m. balandžio 18 d. Verslo turto draudimo taisyklių Nr. 068-1 pagrindu sudarė Verslo turto draudimo sutartį (draudimo liudijimo polisas Serija LD Nr. 113815413). 2019 m. gegužės 1 d. pastatuose kilo gaisras, jo metu pastatai sudegė. Atsakovė pripažino įvykį draudžiamuoju ir 2019 m. rugpjūčio 20 d. išmokėjo ieškovei neginčijamą draudimo išmokos dalį – 76 546,58 Eur.
3. Nurodė, kad pastatai gaisro metu buvo visiškai sunaikinti, o turto visiško praradimo atveju, kai apdraustas objektas yra prarandamas, nepataisomai sugadinamas arba kuomet turto atstatymas pripažįstamas ekonomiškai netikslingu, draudėjas įgyja teisę į maksimalią nuostolių kompensaciją.
4. Atsakovė, nesutikdama su ieškiniu, procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ieškovė nepagrįstai tapatina draudimo sumos ir draudimo išmokos sąvokas. Draudimo polise nurodyta draudimo suma nėra suma, kuri besąlygiškai mokama visais atvejais įvykus įvykiui, o draudimo suma – tai suma, kurios išmokama draudimo išmoka negali viršyti. Atsakovė, įvertinusi tai, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog pradėjo atstatinėti ar ketina atstatyti gaisro metu sugadintus pastatus, apskaičiavo ir išmokėjo draudimo išmokas, kurios tinkamai ir visiškai padengė ieškovės dėl aptariamo gaisro patirtus nuostolius, t. y. atstatė ieškovę į iki gaisro buvusią (ne geresnę) padėtį. Pastatai nebuvo sunaikinti, šią aplinkybę patvirtina išvada dėl pastato / statinio laikančių konstrukcijų tinkamumo naudoti, todėl ieškovės patirti nuostoliai turėjo būti apskaičiuojami nustatant tikruosius patirtus nuostolius.
5. Ieškovė 2020 m. gruodžio 15 d. pateikė teismui pareiškimą, kuriuo ieškinio reikalavimus sumažino iki 69 536,73 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 5 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis – turto sunaikinimo – sugadinimo aktą, kurį pasirašė ieškovės ir atsakovės atstovai, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie vidaus reikalų ministerijos Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Šalčininkų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pranešimą, nustatė, kad gaisro metu išdegė pastato vidus, perdanga, sudegė medinės stogo konstrukcijos, nepataisomai apdegė ir apsilydė skardinė stogo danga, išdegė išorinės pastato sienos, sudegė viduje buvę baldai, buitinė technika, kiti daiktai. Taip pat teismas įvertinęs teismo ekspertizę atlikusio teismo eksperto D. K. 2020 m. lapkričio 26 d. pateiktą teismo ekspertizės aktą bei byloje esančias nuotraukas, padarė išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovės teiginiu, jog pastatai gaisro metu buvo sunaikinti visiškai ir todėl ieškovė turi teisę į draudimo išmoką, lygią draudimo sumai (atkuriamajai vertei).
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys, sudarydamos verslo turto draudimo sutartį, susipažino ir sutiko, jog Verslo turto draudimo taisyklės (2015 m. spalio 20 d. redakcija, galioja nuo 2015 m. spalio 28 d.) Nr. 68-1 (toliau – taisyklės) yra šalių sudarytos verslo turto draudimo sutarties sudėtinė dalis – standartinės sąlygos. Atsakovė, vadovaudamasi standartinėmis sąlygomis, apskaičiavo ieškovei išmokėtiną draudimo išmoką, o vien tai, kad draudimo suma buvo individualizuota, ją pritaikant konkrečiai ieškovei, nereiškia, kad draudimo sutartimi atsakovė įsipareigojo, įvykus draudžiamajam įvykiui, besąlygiškai išmokėti visą draudimo sumą, kurią sudaro apdraustų pastatų atkuriamoji vertė. Taip pat teismas nustatė, kad anksčiau ieškovė ir atsakovė buvo sudariusios tokio pobūdžio sutartis, tačiau dėl ankstesnių draudimo santykių, ieškovei nebuvo kilę neaiškumų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
9.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pastatai nebuvo visiškai sunaikinti. Byloje esančios nuotraukos, kuriose užfiksuota pastatų būklė, leidžia daryti kategorišką išvadą, kad pastatai yra visiškai sunaikinti, nes jie yra praradę bet kokią funkcinę paskirtį.
9.2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad draudimo polise šalia draudimo sumų yra aiškiai įrašyta „atkūrimo vertė“. Aiškinant šių įrašų prasmę ir jų sisteminį ryšį su taisyklių 16.1.1 ir 43.1 papunkčių nuostatomis, susijusiomis su „atkūrimo vertės“ apibrėžtimi ir nuostolių nustatymu, darytina išvada, kad individualiai draudimo polise šalys susitarė, jog draudimo išmoka bus skaičiuojama taikant atkūrimo vertės metodą.
9.3. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį bei nurodydamas, kad visa priklausanti draudėjui draudimo išmoka 91 974,39 Eur yra sumokėta, nepagrįstai ir neteisėtai taikė taisyklių 56.3 papunktį. Atsakovė, prieš sudarydama draudimo sutartį, žinojo, kad pastatai nuosavybės teise ieškovei nepriklauso, tačiau pastatus valdo pagal panaudos sutartį su visomis iš panaudos teisinių santykių plaukiančiomis teisinėmis ir faktinėmis pasekmėmis. Draudimo taisyklėse nėra įtvirtinta draudėjo pareiga atstatyti ar remontuoti savo pastatus ir juo labiau nėra sąlygų, susijusių su tuo, kad draudėjas privalėtų užtikrinti apdraustų pastatų, kurie priklauso nuosavybės teise tretiesiems asmenims, remontą ar atstatymą. Dėl šios priežasties taisyklių 56.3 papunkčio nuostatos negali būt aiškinamos paneigiant teisėtus draudėjo lūkesčius, kuomet jis draudė interesus, susijusius su turtu, kurio savininkas jis nėra, tuo aspektu, kai tikrasis turto savininkas nusprendė neremontuoti ar neatstatyti visiškai sunaikinto turto.
9.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai mažindamas draudimo išmokos dydį taikė taisyklių 56.3 papunktį, kuris pagal bylos aplinkybes negalėjo būti taikomas, taip pat buvo pažeistos draudimo sutarties esminės sąlygos, jas aiškinant ir taikant, todėl skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas ieškinį tenkinti visiškai. Priteistinos draudimo išmokos dydis turi atitikti prarasto draudimo intereso vertę, todėl iš atsakovės turi būti pritiesta visa 69 536,73 Eur draudimo išmokos nepriemoka.
Atsiliepimas
10. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pastatai buvo apgadinti. Šią išvadą teismas padarė įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, kurių ieškovė nepaneigė. Net jei gaisro metu pastatai būtų sunaikinti, tai nesuponuotų draudiko pareigos išmokėti draudėjui visos draudimo liudijime nurodytos draudimo sumos, nes tokiu atveju, nuostoliams nustatyti ir draudimo išmokai paskaičiuoti būtų taikomos draudimo taisyklių nuostatos. Draudimo sutartis aiškiai reglamentuoja, kas draudžiamojo įvykio atveju laikoma nuostoliais, kaip jie nustatomi, kaip apskaičiuojama ir mokama draudimo išmoka. Draudimo taisyklių nuostatos numato, kad, kai statiniai, apdrausti atkūrimo verte, dėl draudžiamojo įvykio sunaikinti, statinių nuostoliais laikoma – naujų analogiškų statinių, įprasta tai vietovei atkūrimo vertė prieš pat draudžiamąjį įvykį (taisyklių 43.1 papunktis), nuostolius nustato draudikas, vadovaudamasis dokumentais nuostolių dydžiui nustatyti (taisyklių 42 punktas). Draudimo išmoka apskaičiuojama įvertinus konkretaus pastato atstatymo į iki įvykio buvusią padėtį kainą, ir priklausomai nuo to, ar pastatas atstatinėjamas ar ne, apmokant visas arba tik tiesiogines išlaidas (taisyklių 56 punktas), kurios šioje byloje nustatytos teismo eksperto D. K. parengtame teismo ekspertizės akte.
10.2. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad draudimo poliso stulpelyje „Draudimo suma, Eur“ esantys duomenys „106 000 atkūrimo verte“ ir „55 000 atkūrimo verte“ reiškia, jog ieškovė ir atsakovė yra susitarusios dėl individualaus draudimo išmokos apskaičiavimo būdo, kad nepaisant jokių kitų aplinkybių, draudimo taisyklių nuostatų, būtent minėtame stulpelyje nurodyto dydžio draudimo išmoka turėtų būti mokama kiekvienos iš pastato dalies žuvimo atveju. Priešingai, jei ieškovė ir atsakovė būtų siekusios draudimo liudijime susitarti ir būtų susitarusios dėl individualios, kitokios, nei nustatyta taisyklėse, nuostolių nustatymo ir draudimo išmokos apskaičiavimo tvarkos, konkretaus draudimo išmokos dydžio draudžiamojo įvykio atveju, tai būtų numatyta draudimo liudijimo papildomų sąlygų dalyje.
10.3. Nepagrįsti ieškovė argumentai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neteisėtai ir nepagrįstai mažindamas draudimo išmokos dydį taikė taisyklių 56.3 papunktį. Šiuo konkrečiu atveju, nei atsakovė, nei teismas, nemažino draudimo išmokos, remdamiesi taisyklių 56.3 papunkčiu. Taip pat taisyklių 56.3 papunkčio nuostata nenustato nei draudėjo, nei turto savininko pareigos atstatyti turtą, nepažeidžia sutarties uždarumo principo. Šio papunkčio nuostatos numato ne draudimo išmokos mažinimo atvejus, kriterijus ar sumas, o tai, kaip draudimo išmoka apskaičiuojama, tuo atveju, jei dėl draudžiamojo įvykio nukentėjęs turtas nėra atstatomas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.
12. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl draudimo išmokos dydžio priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 straipsnis).
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
13. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2019 m. balandžio 2 d. buvo sudaryta pastato panaudos sutartis, kuria apeliantei (naudos gavėjui) buvo perduota neatlygintinai naudotis pastatais.
14. Atsakovė 2019 m. balandžio 18 d. pateikė apeliantei pasiūlymą drausti turtą ir pasiūlė apdrausti pastatus, nurodydama pastatų atkūrimo vertes (mūrinio pastato – 106 000 Eur, medinio pastato – 55 000 Eur).
15. Apeliantė ir atsakovė, Verslo turto draudimo taisyklių Nr. 068-1 pagrindu, 2019 m. balandžio 18 d. sudarė Verslo turto draudimo sutartį, kurios sudarymą patvirtina draudimo liudijimas (polisas). Verslo draudimo liudijime nurodyta, kad draudimo rūšis – verslo turto draudimas, draudimo grupė – turto draudimas nuo gaisro ar gamtinių jėgų, turto draudimas nuo kitos rizikos. Liudijime nurodyta, kad draudimo sutarčiai taikomos verslo draudimo taisyklės Nr. 68-1 (2015 m. spalio 20 d. redakcija, galiojanti nuo 2015 m. spalio 28 d.), draudimo apsaugos išplėtimai šiai sutarčiai netaikomi.
16. 2019 m. gegužės 1 d. pastatuose kilo gaisras, jo metu pastatai sudegė. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie vidaus reikalų ministerijos Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Šalčininkų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pranešime, nurodyta, kad gaisro metu išdegė pastato vidus, perdanga, sudegė medinės stogo konstrukcijos, nepataisomai apdegė ir apsilydė skardinė stogo danga, išdegė išorinės pastato sienos, sudegė viduje buvę baldai, buitinė technika, kiti daiktai.
17. 2019 m. gegužės 3 d. turto sunaikinimo, sugadinimo akte, kurį pasirašė apeliantės atstovas ir atsakovės atstovas, nurodyta, kad gaisro metu „sudegė visa rąstinė pastato dalis su stogu, o mūrinės pastato dalies liko mūro sienos ir pamatai, neaišku ar pastato sienos ir pamatai tinkami naudojimui, visiškai sudegė pastate buvusi buitinė technika, maisto ruošimo technika“.
18. Atsakovė pripažino įvykį draudžiamuoju ir 2019 m. rugpjūčio 20 d. išmokėjo ieškovei neginčijamą draudimo išmokos dalį – 76 546,58 Eur.
19. Teismo ekspertizės akte, kurį laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. lapkričio 26 d. surašė ekspertas D. K., konstatuota, kad statinio atstatymas po gaisro yra priskiriamas kapitaliniam remontui. Nurodyta, kad rąstinės (medinės) pastato dalies atstatymo tiesioginės išlaidos sudaro 62 714,88 Eur; mūrinės pastato dalies atstatymo tiesioginės išlaidos sudaro 28 688,39 Eur.
20. Atsakovė 2020 m. gruodžio 14 d. sumokėjo apeliantei 14 796,69 Eur draudimo išmokos.
21. Pagal taisyklių 16 papunktį draudimo vertė – tai pinigais išreikšta draudžiamo turto vertė, draudėjo pateikiama prieš sudarant draudimo sutartį ar, atsitikus draudžiamajam įvykiui, nustatoma kokia buvo prieš pat atsitinkant įvykiui. Draudėjas yra atsakingas už draudžiamo objekto draudimo vertės teisingumą ir draudimo sumos atitiktį draudimo vertei.
22. Pagal taisyklių 16.2.1 papunktį atkuriamoji vertė – tai pinigų suma, kurią reikia išleisti, norint įsigyti naujus tos pačios rūšies ir funkcinės paskirties, analogiškus įrengimus ar specializuotą techniką, ar juos iš naujo pagaminti.
23. Taisyklių 42 punkte nustatyta, kad nuostolius nustato draudikas, vadovaudamasis surašytu turto sunaikinimo ar sugadinimo aktu, gautais iš Draudėjo ir kompetentingų įstaigų dokumentais, reikalingais turto sunaikinimo ar sugadinimo priežastims ir nuostolių dydžiui nustatyti.
24. Taisyklių 43 punkte nustatyta, kad statinių nuostoliais laikoma: kai statiniai, apdrausti atkūrimo verte, dėl draudžiamojo įvykio buvo sunaikinti – naujų analogiškų statinių įprasta tai vietovei atkūrimo vertė prieš pat draudžiamąjį įvykį (taisyklių 43 punkto 1 papunktis); kai statiniai buvo apdrausti atkūrimo verte ir dėl draudžiamojo įvykio buvo sugadinti – šių statinių remonto kaina (taisyklių 43 punkto 2 papunktis).
25. Taisyklių 56.3 papunktyje nustatyta, kad, jeigu draudėjas nesutinka atstatyti (nors tai įmanoma) ir (arba) neįrodo, kad atstatys sunaikintą, sugadintą turtą (nepateikia atstatymo / remonto išlaidas pagrindžiančių dokumentų), draudimo išmoka apskaičiuojama atsižvelgiant į tokio turto nusidėvėjimą (likutinę vertę) arba, patyrus statinių nuostolių, mokant tiesiogines atstatymo išlaidas (jei jos yra mažesnės nei statinių likutinė vertė). Tiesiogines atstatymo išlaidas sudaro tiesiogiai darbams atlikti reikalingų materialių bei darbo išteklių (statybos išteklių), t. y. medžiagų ir mechanizmų eksploatacijos bei darbo užmokesčio, vertė ir kitos su darbų vykdymu tiesiogiai susijusios numatytos statybų vietos įrengimo, eksploatavimo ir valdymo išlaidos, socialinio draudimo mokesčiai.
Dėl draudimo išmokos dydžio nustatymo
26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, taip pat teismo ekspertizę atlikusio teismo eksperto D. K. 2020 m. lapkričio 26 d. pateiktą teismo ekspertizės aktą ir byloje esančias nuotraukas, padarė išvadą, kad pastatai gaisro metu nebuvo sunaikinti visiškai, todėl ieškovė turi teisę į draudimo išmoką, lygią draudimo sumai (atkuriamajai vertei). Apeliantės vertinimu, pastatai buvo visiškai sunaikinti, todėl jai priteistinos draudimo išmokos dydis turi atitikti prarasto draudimo intereso vertę, t. y. jai iš atsakovės turi būti priteista visa 69 536,73 Eur draudimo išmokos nepriemoka. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.
27. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl draudimo išmokos dydžio. Jį nustato draudikas, atsižvelgdamas į dėl draudžiamojo įvykio atsiradusius nuostolius, nustatytą draudimo sumą, draudimo vertę ir kitas reikšmingas aplinkybes. Nustatydamas draudimo išmokos dydį, draudikas vadovaujasi draudėjo pateiktais, savo paties surinktais duomenimis bei ekspertų, įskaitant ir nepriklausomus, išvadomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas iš turto draudimo sutarčių ypatumų yra draudimo vertės kategorija, kuri yra svarbi nustatant draudimo sumą, draudimo įmoką ir draudimo išmoką. Draudimo vertės kategorija yra susijusi su draudimo interesu. Draudimo intereso, kurį draudžia draudėjas, vertė vadinama draudimo verte. Draudimo interesas apibrėžtas Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje, kurioje nustatyta, kad draudimo interesas yra nuostoliai, kurių gali patirti draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas įvykus draudžiamajam įvykiui.
28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad draudimo vertės nustatymo kriterijai paprastai yra nurodomi draudimo taisyklėse. Draudimo vertė gali būti nustatoma pagal įvairius kriterijus: pastatai gali būti draudžiami atkuriamąja verte (pinigų suma, kurios reikėtų tokiam pačiam objektui atkurti), likutine verte (daikto atkuriamoji vertė, atėmus nusidėvėjimo sumą), likvidacine verte (nebenaudotinų pagal tiesioginę paskirtį daiktų pardavimo vertė), statybos darbai – sąmatine verte (visos išlaidos, reikalingos statiniams sukurti), daiktai taip pat gali būti draudžiami šalių susitarimu nustatyta verte ir pan. Pažymėtina, kad ir šalių susitarimu nustatyta vertė negali būti pernelyg nutolusi nuo tikrosios draudimo intereso vertės.
29. CK 6.987 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti draudėjui arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Draudimo apsauga nustatoma draudiko parengtose draudimo rūšies taisyklėse, o draudimo liudijime nustatomos individualios sąlygos. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad draudimo taisyklės yra standartinės, o draudimo liudijime nurodomi konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-2014).
30. Kaip jau buvo minėta, ginčo pastatai draudiminio įvykio metu buvo apdrausti 161 000 Eur sumai. Taisyklių 16 punkte nustatyta, kad „draudimo vertė – tai pinigais išreikšta draudžiamo turto vertė, draudėjo pateikiama prieš sudarant draudimo sutartį ar, atsitikus draudžiamajam įvykiui, nustatoma kokia buvo prieš pat atsitinkant įvykiui. Draudėjas yra atsakingas už draudžiamo objekto draudimo vertės teisingumą ir draudimo sumos atitikimą draudimo vertei“. Draudimo įstatymo 105 straipsnyje nurodyta, kad draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų).
31. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė, pripažinusi įvykį draudžiamuoju, 2019 m. rugpjūčio 20 d. išmokėjo apeliantei neginčijamą draudimo išmokos dalį – 76 546,58 Eur, taip pat 2020 m. gruodžio 14 d., įvertinusi teismo ekspertizės akte padarytas išvadas, sumokėjo apeliantei 14 796,69 Eur draudimo išmokos, t. y. sumokėjo apeliantei iš viso 91 343,27 Eur. Teismo ekspertizės akte, kurį laikotarpiu nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2020 m. lapkričio 26 d. surašė ekspertas D. K., konstatuota, kad statinio atstatymas po gaisro yra priskiriamas kapitaliniam remontui. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nustatyta, kad pastatai nebuvo visiškai sunaikinti, todėl ji turi teisę į draudimo išmoką, lygią draudimo sumai (161 000 Eur), nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad po gaisro pastatų pamatai yra nebetinkami naudoti, todėl teismas turėjo į tai atsižvelgti ir padaryti išvadą, kad pastatai buvo visiškai sunaikinti.
32. Pažymėtina, kad draudikas nėra įsipareigojęs kiekvienu atveju įvykus draudiminiam įvykiui mokėti draudimo išmoką, lygią draudimo sumai. Draudikas atlygina tik tuos nuostolius, kurie yra objektyviai pagrįsti. Tai reiškia, kad įvykus draudiminiam įvykiui, draudėjui atlyginami tie nuostoliai, kurie yra realiai patirti dėl draudiminio įvykio. Draudimo išmoka gali būti tik tokio dydžio, kuri leistų draudėją atstatyti į prieš draudiminį įvykį buvusią padėtį, o ne ją pagerinti.
33. Teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialiąja įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177, 216 straipsniai). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-219/2018).
34. Apeliantė apeliaciniame skunde tik nurodo, kad teismas klaidingai apskaičiavo galutinę mokėtiną draudimo išmoką vadovaudamasis teismo ekspertizės aktu ir neatsižvelgė į tai, kad gaisro metu apgadinti pastatų pamatai yra netinkami naudoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė neįrodė, kad pastatų pamatai gaisro metu buvo visiškai sunaikinti. Nors apeliantė nesutinka su ekspertizės akte nustatyta turto atstatymo verte, tačiau ji nepateikia jokių įrodymų, kurie paneigtų ekspertizės akto išvadas dėl pamatų atstatymo kainos. Taip pat pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog apeliantės naudotų pastatų pamatai yra netinkami naudoti, t. y. ar gaisro metu buvo pažeisti dėl aukštos temperatūros, ar betono struktūra buvo pasikeitusi, ar betonas buvo praradęs savo technines charakteristikas ir kt. Teismo ekspertizės akte (lokalinėse sąmatose) buvo detalizuota pastatų pamatų remonto darbų kaina, t. y. buvo konstatuota, kad pamatai nebuvo sunaikinti taip, jog atsirastų objektyvus poreikis juos įrengti naujus.
35. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikta teismo eksperto ekspertizės išvada yra išsami, aiški, išplaukianti iš atlikto tyrimo eigos, abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų, eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos nenustatyta. Vien tai, jog ekspertizės išvadų turinys netenkina apeliantės, negali būti pagrindas teismui abejoti ekspertizės patikimumu ir nesivadovauti eksperto pateiktomis išvadomis.
36. Taip pat pažymėtina, kad apeliantė neįrodė, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo draudimo išmokos dydį. Šiuo konkrečiu atveju, apeliantė nepateikė duomenų, kad ji, būdama pastatų panaudos gavėja, pradėjo ir / arba sieks atstatyti pastatus, todėl darytina išvada, kad ji neįrodė, jog buvo pažeisti teisėti jos lūkesčiai, nes atsakovė pagrįstai išmokėjo apeliantei tik tiesiogines išlaidas, susijusias su pastatų atstatymu, kurios yra atlyginamos tuo atveju, jeigu draudėjas nesutinka atstatyti (nors tai įmanoma) ir (arba) neįrodo, kad atstatys sunaikintą, sugadintą turtą (nepateikia atstatymo / remonto išlaidas pagrindžiančių dokumentų), draudimo išmoka apskaičiuojama atsižvelgiant į tokio turto nusidėvėjimą (likutinę vertę) arba, patyrus statinių nuostolių (taisyklių 56.3 papunktis).
37. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui.
Dėl procesinės bylos baigties
38. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė į aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.