Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Raimonda Andrulienė Civilinė byla Nr. 2A-593-459/2016

Teisėjas Vaclovas Jurjonas (Proceso Nr. 2-43-3-00779-2015-3)

NUTARTIS

2016 m. gegužės 3 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Raimondos Andrulienės, teisėjų Aušros Maškevičienės, Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2015-12-28 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovui E. N. dėl nuostolių atlyginimo ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).

Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas turi teisę skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių nebūtų galima išnagrinėti bylos rašytinio proceso tvarka.

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012-12-04 įsakymu Nr. 85-TE-677, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 224 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. lapkričio 26 įsakymą Nr. 1V-841 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“, atsakovas atleistas iš vidaus tarnybos. To paties įsakymo 2 punkte nurodyta E. N. grąžinti Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui 3363,34 Lt už permokėtas 34,865 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų. Atsakovas apskundė įsakymą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, kuris 2014-04-30 sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Atsakovas skundė ir įsakymo dalį, kuria ieškovas pareikalavimo grąžinti 3363,34 Lt už permokėtas atostogas. Teismas konstatavo, jog atsakovas skundžiamame įsakyme teisėtai nurodė pareiškėjui grąžinti permoką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-02-18 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1423-492/2015 Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą, o E. N. skundą atmetė. Be kitų argumentų, teismas nurodė, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas turėjo pagrindą nurodyti pareiškėjui grąžinti Tauragės AVPK permoką už panaudotas atostogas, yra pagrįsta (b. l. 5-16). 2015-03-02 raštu ieškovas informavo atsakovą, kad 974,09 Eur jis turi sumokėti iki 2015-03-17. Atsakovas šio nurodymo neįvykdė, todėl komisariatas pateikė teismui ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovo nurodytą sumą.

Kaip teisinį ieškinio pagrindą, ieškovas nurodo LR CK 6.237 straipsnio 2 dalį, 6.240 straipsnio 1 dalį, DK 224 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Taigi iš esmės atsakovui išmokėtą sumą ieškovas prašo priteisti remdamasis nepagrįsto praturtėjimo institutu.

Darbo kodekso 224 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, jog išskaitos iš darbuotojų darbo užmokesčio padengti jų įsiskolinimą įmonei, įstaigai ar organizacijai, kurioje jie dirba, gali būti daromos administracijos nurodymu darbuotoją atleidžiant iš darbo nepasibaigus tiems darbo metams, už kuriuos jis gavo atostogas, išieškoti už neatidirbtas atostogų dienas. Išskaita už šias dienas nedaroma, jei darbuotojas atleidžiamas iš darbo nesant jo kaltės. Tiek Klaipėdos apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tirdami ieškovo įsakymo teisėtumą nurodyto Darbo kodekso straipsnio taikymo aspektu, konstatavo, jog atsakovas turėjo pagrindą nurodyti pareiškėjui grąžinti Tauragės AVPK permoką už panaudotas atostogas. Kolegija šią administracinių teismų išvadą laiko prejudiciniu faktu, neįrodinėtinu šioje byloje (CPK 182 str. 2 p.), tačiau pažymi, jog administraciniai teismai tyrė tik ieškovo reikalavimo pagrįstumą jo įsakymo teisėtumo kontekste, todėl ieškovas, nagrinėjant jo reikalavimą priteisti permokėtą sumą civiline tvarka, turi įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą pagal civilinio proceso taisykles.

Kaip jau minėta, ieškovas permokėtas sumas prašo priteisti, remdamasis nepagrįsto praturtėjimo institutu. Tai pagal savo pobūdį yra subsidiarus civilinių teisių gynimo būdas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma, asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo (CK 6.237 straipsnio 2 dalis). Klaipėdos AVPK viršininko 2011-12-19 įsakymu Nr. 30-AK-555 buvo patvirtintas Klaipėdos AVPK darbuotojų kasmetinių atostogų už 2012 metus grafikas, pagal kurį E. N. suteiktos kasmetinės atostogos nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2012 m. vasario 10 d. E. N. pasinaudojo atostogomis, jam už jas buvo sumokėta. Taigi nagrinėjamu atveju E. N. už atostogas buvo išmokėta esant teisiniam tam pagrindui. Vėliau atleidžiant atsakovą iš vidaus tarnybos, t. y. po turto, išmokų už kasmetines atostogas, įgijimo išnyko šio turto įgijimo pagrindas. Tokiu atveju turto gavėjui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą, kaip įgytą be pagrindo.

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos ne visiškai. Kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas), ginčo atveju turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“, bylos Nr. 3K-3-355/2009).

CK 6.241 straipsnis draudžia išreikalauti be pagrindo įgytas lėšas, darbo užmokestį ir jam prilygintas išmokas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos (1 dalies 4 punktas). CK nedetalizuojamos darbo užmokesčiui prilygintos išmokos, tačiau, vertinant darbo užmokesčio tikslą atlyginti darbuotojui už jo pasiektą kiekybinį ir kokybinį darbo rezultatą, manytina, kad išmokos už kasmetines atostogas, nors ir nėra darbo užmokestis už pasiektą konkretų rezultatą ir dirbtą tam tikrą laiko tarpą, tačiau gali būti priskiriama darbo užmokesčiui prilygintoms išmokoms kaip atlygis už darbą poilsiui skirtu laiku. Pagal CK 6.241 straipsnį šios išmokos turi būti įgytos be pagrindo arba jų įgijimo pagrindas turi būti išnykęs po jų įgijimo. Įstatymų leidėjas nustatė dvi alternatyvias draudimo išreikalauti be pagrindo įgytą darbo užmokestį ir jam prilygintas išmokas išimtis: be pagrindo įgytų lėšų gavėjo nesąžiningumą ir sąskaitybos klaidą. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl CK 6.421 straipsnio taikymo, nurodė, jog nenustatyta, kad atsakovas veikė nesąžiningai arba kad buvo padaryta sąskaitybos klaida. Sutiktina su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Visų pirma, šio straipsnio taikymo kontekste galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl asmuo, norintis, jog kaip iš be pagrindo įgytos sumos būtų išieškota iš darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų, turi įrodyti, jog asmuo, be pagrindo įgijęs nurodyto pobūdžio sumas, buvo nesąžiningas arba jog buvo padaryta sąskaitybos klaida. Kolegijos nuomone, ieškovas neįrodė, jog atsakovas, įgydamas permoką už atostogas, buvo nesąžiningas arba jog buvo padaryta sąskaitybos klaida. Akivaizdu, jog už suteiktas atostogas atsakovui tuo metu buvo išmokėta esant teisiniam tam pagrindui. Atsakovo veiksmuose nėra jokių nesąžiningo veikimo požymių. Laikytina, jog ieškovas, suteikdamas atostogas už neatidirbtą laikotarpį, prisiėmė tokių veiksmų pasekmių riziką. Dėl šios priežasties darytina išvada, jog šiuo atveju ieškovas neįrodė CK 6.421 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo išimčių, taigi nėra pagrindo išieškoti iš darbuotojui išmokėtų sumų.

Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, ieškovui neįrodžius nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.