- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2014-03-27
- Bylos Nr.
- 1A-220-174-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-3-00061-2013-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Miliuvienė (pirm.), Regina Bertašienė, Dalius Jocys
- Nukentėjusysis
- L. M.
- Kaltinamasis
- R. Z.
- Advokatai
- Henrikas Mackevičius
Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėjas Eugenijus Antanauskas Baudž. byla Nr. 1A-220-174/2014 Teisminio proceso Nr. 1-06-3-00061-2013-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.8.1.1.; 2.1.7.4. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nuTARTis
2014 m. kovo 27 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo ir privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo L. M. atstovo advokato Henriko Mackevičiaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini), išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 154 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nuosprendžiu paliktas nenagrinėtas nukentėjusiojo L. M. civilinis ieškinys dėl 10 000 Lt neturtinės žalos bei 3 630 Lt advokato išlaidoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Atsiliepimas
R. Z. buvo kaltinama pagal BK 154 straipsnio 1 dalį tuo, kad ji 2013 m. sausio 10 d. atsakovės gyvenamųjų namų statybos bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ vardu surašė, pasirašė ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2013 m. sausio 16 d. pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, jame nurodė teiginius, neatitinkančius tikrovės, žeminančius L. M. garbę ir orumą – ,,atsakovė 2011-05-17 pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, surašytą netinkamo atstovo – L. M., kuris Lietuvos Advokatų Tarybos 2012-04-26 posėdžio nutarimu yra išbrauktas iš advokato padėjėjų sąrašų bei Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-1-0264-2011-3/1-27-659/2012 yra pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo (LR BK 228 str. 2 d.) bei dokumentų klastojimo (LR BK 300 str. 1 d.), todėl prašome nagrinėjant kasacinį skundą neatsižvelgti į GNSB ,,(duomenys neskelbtini),“ vardu 2011 05 17 pateiktą atsiliepimą į apeliacinį skundą bei jo priedus“.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu R. Z. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisino, konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo L. M. atstovas advokatas H. Mackevičius prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – R. Z. pripažinti kalta pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir paskirti šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, patenkinti civilinį ieškinį dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus finansinius dokumentus.
Žemesnės instancijos teismas
R. Z. pareikštų kaltinimų esmė
Šalies argumentai
L. M. kreipėsi su skundu privataus kaltinimo tvarka į Klaipėdos miesto apylinkės teismą ir savo skunde nurodė, kad civilinėje byloje Nr.2-83-613/2012 pagal ieškovės R. Z. ieškinį atsakovei GNSB „(duomenys neskelbtini)“ dėl asociacijos narių susirinkimo pripažinimo neteisėtu jis atstovavo atsakovės GNSB „(duomenys neskelbtini)“ interesams.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs R. Z. apeliacinį skundą, 2012-09-06 nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-01-31 sprendimą paliko nepakeistą ir priteisė iš apeliantės R. Z. GNSB „(duomenys neskelbtini)“ naudai 1 004,30 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Šalies argumentai
R. Z., nesutikdama su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-01-31 sprendimu ir Klaipėdos apygardos teismo 2012-09-06 nutartimi, kasaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą (toliau – LAT). LAT priėmė kasacinį skundą, išsiuntė jo kopijas proceso šalims bei informavo apie galimybę pateikti atsiliepimus į kasacinį skundą. 2013-01-10 R. Z. atsakovės GNSB „(duomenys neskelbtini)“ vardu surašė, pasirašė ir LAT 2013-01-16 pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, jame nurodė, jog sutinka su jos pačios, R. Z., kasaciniu skundu. 2013-01-10 atsiliepime R. Z. nurodė šiuos teiginius, neatitinkančius tikrovės, žeminančius L. M. garbę ir orumą: „atsakovė 2011-05-17 pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, surašytą netinkamo atstovo – L. M., kuris Lietuvos advokatų tarybos 2012-04-26 posėdžio nutarimu yra išbrauktas iš advokato padėjėjų sąrašų bei Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr.1-14-1-0264-2011-3/1-27-659/2012 yra pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo (LR BK 228 str. 2 d.) bei dokumentų klastojimo (LR BK 300 str. 1 d.), todėl prašome nagrinėjant kasacinį skundą neatsižvelgti į GNSB „(duomenys neskelbtini)“ vardu 2011-05-17 pateiktą atsiliepimą į apeliacinį skundą bei jo priedus.“
L. M. privataus kaltinimo skunde nurodė, kad R. Z. apie jį paskelbta informacija neatitinka tikrovės ir yra šmeižianti jį, todėl prašė iškelti R. Z. baudžiamąją bylą pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, pripažinti L. M. privačiu kaltintoju, taip pat pripažinti R. Z. kalta dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo ir priteisti privataus kaltintojo naudai 10 000 Lt neturtinės žalos kompensaciją bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas konstatavo, jog R. Z. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymių. Teismas padarė išvadą, jog iš byloje esančios medžiagos matyti, kad R. Z. nesiekė paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, turėdama tikslą paniekinti ar pažeminti kitą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, t. y. R. Z. veiksmuose nėra būtino nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, subjektyviosios pusės elemento – tyčinės kaltės, todėl jos veikoje nėra šio nusikaltimo sudėties.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, skundžiamas Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis.
Kaip nurodyta privataus kaltintojo skunde, vertinant, ar asmuo padarė BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta: 1) aktyvūs kaltininko veiksmai, paskleidžiant informaciją; 2) tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį, 3) paskleista informacija turi būti neatitinkanti tikrovės, žeminanti asmens, apie kurį yra paskleista, reputaciją, garbę ir orumą; 4) kaltininko tiesioginė tyčia.
Šioje byloje neginčijamai nustatyta, jog privataus kaltintojo skunde nurodytus teiginius, kad L. M.: „Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr.1-14-1-0264-2011-3/1-27-659/2012 yra pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo (LR BK 228 str. 2 d.) bei dokumentų klastojimo (LR BK 300 str. 1 d.)“, 2013-01-10 atsiliepime į kasacinį skundą įrašė būtent R. Z. – tai patvirtina ne tik privataus kaltintojo pateikti rašytiniai įrodymai, bet tai paaiškino ir pati R. Z. teisiamojo posėdžio metu.
Atsiliepimas
Šioje byloje taipogi neginčijamai nustatyta, jog 2013-01-10 atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti teiginiai neatitinka tikrovės – Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-05-23 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1-27-659/2012, priešingai nei nurodė R. Z., nepripažino L. M. kaltu, o išteisino jį pagal visus pareikštus kaltinimus, o Klaipėdos apygardos teismas 2012-12-27 nutartimi paliko Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-05-23 nuosprendį nepakeistą.
Šios pirmosios instancijos teismo neginčijamai nustatytos aplinkybės patvirtina, jog yra pirmosios trys sąlygos pripažinti R. Z. kalta pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, kadangi pastaroji minėtą informaciją apie privatų kaltintoją paskleidė aktyviais veiksmais, informacija paskleista ne mažiau kaip vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį, be to, paskleista informacija akivaizdžiai neatitinka tikrovės.
Privataus kaltintojo įsitikinimu, yra ir ketvirtoji sąlyga, leidžianti patraukti R. Z. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, t. y. tiesioginė tyčia, tačiau Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuomone, šis nusikalstamos veikos sudėties elementas nebuvo nustatytas. Apelianto nuomone, Klaipėdos miesto apylinkės teismo išteisinamajame nuosprendyje nurodyti argumentai apie tiesioginės tyčios nebuvimą yra nepagrįsti ir turi būti atmesti.
Dėl R. Z. teiginių vertinimo kaip nuomonės
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 154 straipsnio 1 dalį svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, todėl nuomonės išsakymas nesudaro nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, sudėties.
Atsiliepimas
Iš pirmosios instancijos teismo motyvų tenka suprasti, jog, teismo manymu, R. Z. 2013-01-10 atsiliepime į kasacinį skundą išdėstė savo nuomonę. Tačiau, apelianto teigimu, tokia pirmosios instancijos teismo pozicija yra visiškai nepagrįsta.
Žemesnės instancijos teismas
Tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT), tiek kiti teismai, nagrinėdami baudžiamąsias bylas, yra išaiškinę, jog bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (LAT 2008-12-30 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-437/2008, 2009-04-21 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-1/2009, 2013-04-02 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2013, Kauno apygardos teismo 2013-02-19 nutartis baudžiamojoje byloje Nr.1A-155-327/2013, Šiaulių apygardos teismo 2013-11-20 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-1058-332/2013).
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, R. Z. teiginiai, kuriuos privatus kaltintojas savo pareiškime nurodė kaip jį šmeižiančius, visiškai neatitinka teismų praktikoje suformuluoto nuomonės apibrėžimo – R. Z. minėtuose teiginiuose dėsto ne savo požiūrį, faktų ar asmens savybių įvertinimą, priešingai, – R. Z. teiginiai, jog L. M. „Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr.1-14-1-0264-2011-3/1-27-659/2012 yra pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo (LR BK 228 str. 2 d.) bei dokumentų klastojimo (LR BK 300 str. 1 d.)“, yra akivaizdžiai konstatuojamojo pobūdžio ir kategoriški, jais užtikrintai ir vienareikšmiškai pateikiama informacija apie tariamai tikrovėje egzistuojantį faktą, kad privatus kaltintojas baudžiamojoje byloje pripažintas kaltu.
Tai, jog R. Z. teiginiai nėra nuomonė, akivaizdu ir iš to, kad privataus kaltintojo nurodytų apie jį paskleistų teiginių teisingumas gali būti lengvai patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas – šiuo atveju minėtų teiginių neatitiktį tikrovei patvirtina išteisinamasis Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-05-23 nuosprendis, priimtas daugiau nei prieš septynis mėnesius iki tikrovės neatitinkančių teiginių paskleidimo.
Taigi privataus kaltintojo skunde nurodyti L. M. šmeižiantys teiginiai jokiu būdu negali būti laikomi R. Z. nuomone, už kurios išsakymą netaikoma baudžiamoji atsakomybė.
Dėl tiesioginės tyčios
Apelianto įsitikinimu, R. Z., vengdama baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, teismui pateikė dvi jos veiksmus tariamai pateisinančias versijas: pirma, jog 2013-01-10 atsiliepime į kasacinį skundą įsivėlė teksto rinkimo klaida; antra, kad ji nesuprato skirtumo tarp formuluočių „pripažintas kaltu“ bei „pripažintas kaltinamuoju“.
Apelianto nuomone, pasisakydamas apie tyčinės kaltės R. Z. veiksmuose nebuvimo, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir kartu formuoja ydingą praktiką. Tai patvirtina toliau nurodomi argumentai ir motyvai.
BK 15 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: 1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, 2) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Tyčia, kaip nusikalstamą veiką atlikusio asmens kaltės forma, yra nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės elementas, kurio turinį sudaro psichinis asmens santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais ir situacija, kuriai esant padaryta nusikalstama veika. Tik kaltininkas gali visiškai tiksliai nurodyti, ar suvokė savo atliekamų veiksmų pavojingumą, ir paaiškinti, kokių padarinių siekė atliekamais veiksmais. Tačiau nusikalstamą veiką atlikęs asmuo, vengdamas baudžiamosios atsakomybės, gali sąmoningai klaidinti teismą dėl savo psichinio santykio su veikos pasekmėmis, todėl tyčios nustatymas yra sudėtingas procesas, kurio metu negali būti vadovaujamasi tik kaltinamojo paaiškinimais – vertinant asmens tyčios turinį būtina atsižvelgti ir į objektyvią asmens valios išraišką, t. y. atsižvelgti į tai, kokius konkrečiai veiksmus ir kokiomis sąlygomis atliko kaltininkas, taip pat ar kaltininkas pagal savo asmenines savybes galėjo suvokti atliekamos veikos ir kilsiančių padarinių pavojingumą.
Nors R. Z. tvirtino neturėjusi tikslo paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją ir pažeminti privatų kaltintoją, tačiau, L. M. atstovo įsitikinimu, jos atlikti veiksmai akivaizdžiai rodo tiesioginės tyčios buvimą. Tai patvirtina toliau nurodomi argumentai.
Atsiliepimas
Pirma, R. Z. 2013-09-12 paneigime teigiama, esą 2013-01-10 atsiliepime į kasacinį skundą įsivėlė teksto rinkimo klaida – vietoje „pripažintas kaltinamuoju“ nurodyta „pripažintas kaltu“. Apelianto nuomone, R. Z. teiginiai apie teksto rinkimo klaidą yra visiškai nepagrįsti – nesuvokiama, kaip asmuo, norėdamas įrašyti žodį „kaltinamuoju“, vietoje jo per klaidą įrašo „kaltu“ – šie žodžiai sutampa tik šaknimi, o kitos šių žodžių dalys yra visiškai skirtingos, todėl tokia teksto rinkimo klaida objektyviai neįmanoma.
Antra, pati R. Z. kartu su savo 2013-09-12 paneigimu pateikė viešos teismo posėdžių paieškos sistemos spaudinį, kuriame nurodyta, kad 2012-11-15 Klaipėdos apygardos teismas nagrinės bylą, kurioje L. M. yra kaltinamasis pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Tai rodo, kad R. Z. sekė baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir aiškiai matė, koks yra privataus kaltintojo statusas šioje byloje ir nepaisant to, 2013-01-10 atsiliepime nurodė, jog L. M. jau pripažintas kaltu – nors tik teismas asmenį pripažįsta kaltu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagal Lietuvos Respublikos baudžiamoj proceso kodekso (toliau – BPK) 22 straipsnio 4 dalį, 303 straipsnio 2 dalį.
Trečia, R. Z. teiginiai, jog ji nesuprato sąvokų „pripažintas kaltu“ ir „pripažintas kaltinamuoju“ skirtumo, yra nepagrįsti. Apelianto manymu, šių sąvokų atskyrimui nėra būtinas teisinis išsilavinimas – suaugusiam ir vidutiniškai protingam asmeniui turi būti suvokiama, kad sąvoka „pripažintas kaltu“ reiškia, jog asmuo atliko tam tikrus veiksmus ir yra dėl jų kaltas, tuo tarpu būti kaltinamuoju reiškia, kad dėl asmens kaltės dar tik aiškinamasi. R. Z. yra pakankamo amžiaus ir patirties asmuo, dirbusi net kelių daugiabučių namų savininkų bendrijų pirmininke bei buhaltere, be to, nėra duomenų apie jos psichikos sutrikimus, todėl minėtų sąvokų skirtumą R. Z. neabejotinai suprato.
Ketvirta, baudžiamosios teisės teorijoje pripažįstama, kad jei asmuo tik vylėsi, kad skleidžiama informacija yra teisinga, tačiau nebuvo tuo įsitikinęs, ši aplinkybė nešalina baudžiamosios atsakomybės (BK komentaras, Specialioji dalis, 196 p.). Tos pat nuomonės laikomasi ir teismų praktikoje (Šiaulių apygardos teismo 2013-11-20 nutartis baudžiamojoje byloje Nr.1A-1058-332/2013). Taigi, net jei būtų pripažinta, kad R. Z. ne iki galo suvokė sąvokų „kaltas“ ir „kaltinamasis“ reikšmę, tai nešalina jos baudžiamosios atsakomybės – kaltinamoji neabejotinai suprato, kad 2013-01-10 atsiliepimu kreipiasi į aukščiausios kategorijos teisininkus – LAT teisėjus, todėl prieš įrašydama į 2013-01-10 atsiliepimą teiginius apie privataus kaltintojo statusą ji turėjo įsitikinti teikiamos informacijos patikimumu bei sąvokų turiniu.
Penkta, vertinant R. Z. tyčios turinį svarbu įvertinti tai, kad R. Z. tikrovės neatitinkančius teiginius apie privatų kaltintoją surašė 2013-01-10, o Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo privatus kaltintojas L. M. išteisintas, priimtas daugiau nei prieš septynis mėnesius, t. y. 2012-05-23, be to, tikrovės neatitinkančių teiginių įrašymo atsiliepime į kasacinį skundą metu – 2013-01-10 – jau buvo priimta ir Klaipėdos apygardos teismo 2012-12-27 nutartis, kuria L. M. nekaltumas buvo galutinai patvirtintas. Kaip rodo pačios R. Z. paaiškinimai, ji domėjosi L. M. iškelta baudžiamąja byla, todėl galėjo pasidomėti ir galutiniu bylos išnagrinėjimo rezultatu, tačiau, nepaisant to, LAT pateikė informaciją, jog L. M. baudžiamojoje byloje yra pripažintas kaltu.
Šešta, visiškai nepagrįsti tiek R. Z., tiek pirmosios instancijos teismo teiginiai apie tai, kad R. Z. neturėjo tikslo pakenkti privataus kaltintojo reputacijai ar pakirsti pasitikėjimą juo. Tai, kad tokį tikslą R. Z. turėjo, rodo pats 2013-01-10 atsiliepimas į kasacinį skundą, kuriame prašoma L. M. laikyti netinkamu GNSB „(duomenys neskelbtini)“ atstovu ir neatsižvelgti į jo surašytus procesinius dokumentus būtent tuo pagrindu, kad jis pripažintas kaltu dėl dokumentų klastojimo.
Be to, apelianto skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad R. Z. nusiteikimas prieš privatų kaltintoją L. M. yra itin priešiškas ir susijęs ne tik su byla dėl GNSB „(duomenys neskelbtini)“. Iš pirmosios instancijos teismui pateikto R. Z. surašyto 2013-10-05 atskirojo skundo (civilinė byla Nr. B2-1320-479/2013) matyti, kad R. Z. seka ir kitas su privačiu kaltintoju susijusias bylas bei teikia apie jas informaciją tiek teismams, tiek ir kitoms institucijoms – minėtą atskirąjį skundą, kuris adresuotas Lietuvos apeliaciniam teismui, R. Z. papildomai išsiuntė ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui ir Lietuvos Respublikos Prezidentei.
Taigi R. Z. akivaizdžiai turi tikslą kenkti L. M. reputacijai ir šių savo veiksmų nenutraukė ir šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu.
Nurodyti argumentai patvirtina, kad R. Z., 2013-01-10 atsiliepime į kasacinį skundą nurodydama, jog L. M.: „Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr.1-14-1-0264-2011-3/1-27-659/2012 yra pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo (LR BK 228 str. 2 d.) bei dokumentų klastojimo (LR BK 300 str. 1 d.)“ veikė tiesiogine tyčia – suprato, kad pateikia tikrovės neatitinkančią ir L. M. šmeižiančią informaciją, be to, šią informaciją R. Z. paskleidė siekdama pakirsti pasitikėjimą privačiu kaltintoju.
Dėl R. Z. teismui pateikto 2013-09-12 paneigimo
R. Z. pateikė teismui 2013-09-12 paneigimą, kuriame nurodė: „2013-01-10 atsiliepime į kasacinį skundą yra įsivėlusi rašybos – teksto rinkimo klaida“.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnio 2 dalis numato asmens, apie kurį visuomenės informavimo priemonėse paskelbti tikrovės neatitinkantys duomenys, teisę surašyti ir pareikalauti paskelbti šių duomenų paneigimą, tačiau paneigimo paskelbimas nešalina nei civilinės, nei, juo labiau, baudžiamosios atsakomybės už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, kadangi BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika laikoma baigta paskleidus informaciją, t. y. kai su tikrovės neatitinkančia ir šmeižiančia nukentėjusįjį informacija susipažįsta bent vienas asmuo, išskyrus nukentėjusįjį. Šiuo atveju R. Z. nusikalstama veika buvo baigta 2013-01-16, kai jos surašytas atsiliepimas į kasacinį skundą pasiekė LAT, o vėlesnis jos paneigimas neturi jokios teisinės reikšmės šioje byloje.
Papildomai apeliantas pažymi tai, kad 2013-09-12 paneigime R. Z. tvirtina, jog 2013-01-10 atsiliepime į kasacinį skundą padaryta teksto rinkimo klaida, o teisiamojo posėdžio metu ji jau teigė, kad nesupranta skirtumo tarp sąvokų „pripažintas kaltu“ ir „pripažintas kaltinamuoju“. Akivaizdu, kad šios R. Z. keliamos versijos viena kitai prieštarauja, taigi R. Z. veiksmai bei paaiškinimai, duoti šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, leidžia daryti išvadą, jog R. Z., kurdama įvairias versijas, susijusias su tikrovės neatitinkančios informacijos apie L. M. paskleidimu, bando klaidinti teismą ir išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Apelianto nuomone, nurodyti argumentai patvirtina, jog R. Z. veikoje yra visi BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-12-13 nuosprendžiu nepagrįstai R. Z. išteisino. Esant šiai situacijai, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir R. Z. priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis.
Atsikirtimais į apeliacinį skundą išteisintoji R. Z. ir jos gynėjas advokatas V. Janušauskas prašo atmesti apelianto skundą ir palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-13 išteisinamąjį nuosprendį.
Nukentėjusysis L. M. ir jo atstovas advokatas H. Mackevičius prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Išteisintosios R. Z. gynėjas advokatas V. Janušauskas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
R. Z. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pagrįstai.
Nors privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo L. M. atstovas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo, įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, padaryta išvada, kad R. Z. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai R. Z. išteisino pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kaip nurodoma ir skundžiamame nuosprendyje, pagal objektyviuosius požymius šmeižimu (BK 154 straipsnis) laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai visuomenės akyse žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, tai yra faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes konstatavimą. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją.
Teisėjų kolegijos nuomone, teismas atskleidė BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo esmę, šio nusikaltimo sudėties požymius, ištyrė ir nuosprendyje aptarė byloje surinktus duomenis, sugretino juos su BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicija, tinkamai juos įvertino ir padarė teisingą išvadą, kad R. Z. veikoje nėra nusikalstamos veikos požymių. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje pateiktu situacijos vertinimu, tuo pagrindu padaryta išvada dėl būtinųjų minėto nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo R. Z. veikoje ir šios išvados motyvacija.
Privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo L. M. atstovas apeliaciniame skunde išdėstė subjektyvų, bylos duomenimis nepagrįstą aplinkybių suvokimą, išdėstė teorines žinias apie šmeižimo nusikaltimą, teigė, kad išteisintosios veikoje yra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, kad R. Z. atsakovės GNSB „(duomenys neskelbtini)“ vardu surašytame ir pasirašytame bei LAT 2013-01-16 pateiktame atsiliepime į kasacinį skundą tyčia nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad L. M. : ,,<...> Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-1-0264-2011-3/1-27-659/2012 yra pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo (LR BK 228 str. 2 d.) bei dokumentų klastojimo (LR BK 300 str. 1 d.) <...>“ (b. l. 8–10), tokiu būdu siekė pažeminti L. M., tačiau nenurodė konkrečių teismo padarytų klaidų ar pažeidimų vertinant bylos duomenis, turėjusių įtakos, apelianto nuomone, neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui.
Byloje neginčijamai nustatyta, jog R. Z. atsiliepime į kasacinį skundą nurodė, kad L. M. Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamojoje Nr. 1-14-1-0264-2011-3/1-27-659/2012 yra pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo bei dokumentų klastojimo.
Teisiamojo posėdžio metu R. Z. paaiškino, kad atsiliepime LAT ji netyčia nurodė, jog L. M. teismo yra pripažintas kaltu, nes nesuprato skirtumo tarp formuluočių ,,pripažintas kaltu“ ir ,,pripažintas kaltinamuoju“. Paaiškino, kad surašydama atsiliepimą LAT, ji rėmėsi ,,Liteko“ sistemos informacija apie tai, kad L. M. yra iškelta baudžiamoji byla. Teigė, jog atsiliepime kasaciniam teismui nurodydama, kad L. M. yra pripažintas kaltu, neturėjo tikslo ir nesiekė apšmeižti L. M. ir taip pakenkti jo, kaip asmens, autoritetui bei profesinei veiklai, už padarytą netyčinę klaidą jo atsiprašė ir 2013-09-12 surašė paneigimą, kuriame nurodė, kad 2013-01-10 atsiliepime į kasacinį skundą yra įsivėlusi rašybos – teksto surinkimo klaida, t. y. nurodyta, kad L. M. Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-1-0264-2011-3/1-27-659/2012 yra pripažintas kaltu, o turėjo būti nurodyta, kad L. M. yra pripažintas kaltinamuoju.
L. M. atstovo apeliaciniame skunde teigiama, kad R. Z. atsiliepime į kasacinį tyčia nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad L. M. Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-1-0264-2011-3/1-27-659/2012 yra pripažintas kaltu, nes atsiliepimo surašymo metu jau buvo išnagrinėta L. M. baudžiamoji byla ir jis dėl visų jam pareikštų kaltinimų buvo išteisintas bei byla išnagrinėta apeliacine tvarka, atmetant prokuroro apeliacinį skundą ir paliekant galioti L. M. priimtą išteisinamąjį nuosprendį. R. Z. aktyviai domėjosi L. M. asmeniu ir rinko bei teikė informaciją apie jį teismams ir kitoms institucijoms, todėl, privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo atstovo nuomone, surašydama atsiliepimą, R. Z. turėjo žinoti ir neabejotinai žinojo, kad L. M. daugiau nei prieš 7 mėnesius buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, tačiau atsiliepime kasaciniam teismui tyčia nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad L. M. teismo yra pripažintas kaltu, tokiu būdu siekdama jį apšmeižti ir pakenkti jo, kaip asmens, reputacijai ir profesinei veiklai. Tokie apelianto teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Priešingai apelianto tvirtinimui, byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad R. Z. atsiliepime kasaciniam teismui tyčia nurodė tikrovės neatitinkančius teiginius, žeminančius L. M. garbę ir orumą, t. y. kad L. M. teismo yra pripažintas kaltu, tokiu būdu siekdama jį apšmeižti ir pakenkti jo, kaip asmens, autoritetui ir profesinei veiklai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad L. M. buvo iškelta baudžiamoji byla, kurioje jis buvo kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį dėl piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo. R. Z. teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškino, jog surašydama atsiliepimą kasaciniam teismui, ji rėmėsi teismų informacinės sistemoje LITEKO sistemos duomenimis, t. y. nurodė, kad susipažinusi su LITEKO sistemoje esančiais bylų tvarkaraščiais, rado informaciją apie tai, kad L. M. yra iškelta baudžiamoji byla, šia realiai egzistavusia informacija ir rėmėsi, surašydama atsiliepimą kasaciniam teismui. Nors, kaip teisingai nurodoma apelianto skunde, tuo metu, kai R. Z. pateikė atsiliepimą teismui, L. M. buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, jog R. Z. žinojo apie L. M. priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir kad atsiliepime kasaciniam teismui nurodydama, kad L. M. yra pripažintas kaltu, tyčia nurodė šiuos tikrovės neatitinkančius duomenis. Nepaneigta, kad turėdama duomenų apie L. M. iškeltą baudžiamąją bylą ir norėdama informuoti teismą apie šį realiai egzistavusį faktą, R. Z. ne tyčia, o, kaip ji teigė, nesuvokdama skirtumo tarp sąvokų „pripažintas kaltu“ ir „pripažintas kaltinamuoju“, atsiliepime nurodė, kad L. M. yra pripažintas kaltu, o ne, kaip turi būti, – kaltinamuoju. Taigi R. Z. veikoje nesant būtinųjų inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymių, nagrinėjamu atveju subjektyviosios pusės elemento – tyčinės kaltės, negalima ir jos baudžiamoji atsakomybė. Esant šioms aplinkybėms apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje padarė teisingą ir faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, jog R. Z. veikoje nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kurių pagrindu darytina neabejotina išvada, jog išteisintoji R. Z. neatliko jokių baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veiksmų. Todėl nėra teisinio pagrindo nukentėjusiojo L. M. atstovo apeliacinio skundo argumentais naikinti išteisinamojo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio ir R. Z. priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo L. M. atstovo advokato Henriko Mackevičiaus apeliacinį skundą atmesti.