- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-16
- Bylos Nr.
- eA-2700-756/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03723-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Milda Vainienė, Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. M. (A. M.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-00309/(15/5-5)4U-694 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Baltarusijos Respublikos piliečiui A. M.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą išbraukti pareiškėjo duomenis iš centrinės antros kartos Šengeno informacinės sistemos.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas priimtas neobjektyviai, neišsamiai bei formaliai įvertinus faktines aplinkybes. Sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai turi būti priimamas, atsižvelgiant į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Jeigu užsienietis kelia grėsmę, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis, jei turi šeimyninių ryšių – laikotarpis trumpinamas perpus. Grėsmė valstybės saugumui turi būti pagrįsta objektyviais duomenimis, grėsmės turinys negali būti plečiamas. Nagrinėjamu atveju atsakovas neįvertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumo bei tokios grėsmės galimybės akivaizdumo ir individualios pareiškėjo situacijos, jo ryšių su Lietuvos valstybe. Vieninteliai įrodymai byloje – pareiškėjo turimas administracinių baudų kiekis ir kartotinumas, sienos kirtimas automobiliu neturint teisės vairuoti, saviizoliacijos nesilaikymas. Pareiškėjas nurodė nežinojęs apie jam skirtas baudas, pabrėžė, jog žinodamas apie teisės vairuoti atėmimą, nebūtų kirtęs valstybės sienos tiek daug kartų ir pasižymėjęs muitinės sistemoje, taip pat nebūtų daręs naujų nusižengimų. Be to, bauda už saviizoliacijos nesilaikymą yra panaikinta Alytaus apylinkės teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimu. Pareiškėjo teigimu, jis naudojasi asmeninio vairuotojo paslaugomis bei nuomojasi automobilius, dažnai nevairuoja pats, todėl pats pažeidimų negali padaryti. Pareiškėjui neaišku, iš kur jo vardu atsirado tiek daug nuobaudų, tokia didelė skolų suma, todėl jis iškėlė ginčus teismuose, o pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnį, asmuo nelaikomas keliančiu grėsmę, kai dėl baudų vyksta ginčas. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad dauguma administracinių nusižengimų yra susiję su transportu ir kelių ūkiu, tik keletas jų galėtų būti priskirti prie administracinių nusižengimų, pažeidžiančių viešąją tvarką. Pareiškėjas nėra baustas baudžiamąja tvarka, todėl neturėtų būti pripažintas keliančiu grėsmę visuomenei ir viešajai tvarkai. Vien tik policijos išvada nėra tinkamas argumentas priimti tokio pobūdžio sprendimą, o pareiškėjo padaryti nusižengimai nepatenka į viešosios tvarkos sąvokas ir negali būti keliami aukščiau už šeimos principus, to nepagrindus. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Vilniaus apygardos administracinio teismo išaiškinimais administracinėje byloje Nr. I-4670-816/2019. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog Departamentas neįrodė pritaikytų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui, Sprendimas priimtas nesilaikant aktualios teismų praktikos. Departamentas nepagrįstai neatsižvelgė į individualias su pareiškėju susijusias aplinkybes – jo itin glaudžius ryšius su Lietuvos Respublika. Pareiškėjo teigimu, Sprendimu pritaikyta priemonė yra neproporcinga siekiamam tikslui, neatitinka aplinkybių. Pareiškėjas pabrėžė, jog kitose valstybėse neturi giminių, jo socialinis ryšys yra artimas tik su Lietuva, kur yra jo turtas, draugai. Pareiškėjas palaiko glaudžius ryšius su vaiku bei jo motina, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Departamentas nurodė, kad pareiškėjas savo elgesiu, pasireiškiančiu sistemingu administracinių nusižengimų darymu (2018–2020 metais pareiškėjas nubaustas už 35 administracinius nusižengimus, iš kurių 19 – šiurkštūs administraciniai nusižengimai; per draudimo vairuoti transporto priemones laikotarpį pareiškėjas aštuonis kartus vyko per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, vairuodamas lengvąjį automobilį), baudų nemokėjimu (nesumokėjo 3 930 Eur jam paskirtų baudų), saviizoliacijos reikalavimų nesilaikymu, demonstruoja nenorą laikytis teisės aktų reikalavimų ir elgesio taisyklių, todėl kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjas pakartotinai vykdė šiurkščius administracinius pažeidimus, nesumokėjo už juos paskirtų baudų bei nesilaikė Lietuvos Respublikos įstatymų. Departamentas įvertinęs duomenų visumą konstatavo, kad pareiškėjo šeiminiai ryšiai su jo nepilnamečiu vaiku Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos laikymosi. Įstatymas nenumato jokių išimčių, kad tais atvejais, kai užsienietis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kreipiasi šeimos susijungimo pagrindu, galėtų būti netaikomos imperatyvios Įstatymo nuostatos. Pareiškėjo sąmoningas elgesys, pasireiškiantis sistemingu vienu iš pavojingiausių administracinių nusižengimų (nustatyto greičio viršijimas), keliančiu realią grėsmę eismo saugumui, kitiems eismo dalyviams, jų sveikatai, gyvybei bei turtui darymu, neigiamai apibūdina jo asmenybę, rodo, kad asmuo nenori suprasti savo veiksmų pavojingumo (viršijus saugų greitį labai padidėja avarijų rizika, sunkių sužalojimų ar net žūties tikimybė eismo nelaimės atveju), neatsakingai naudojasi padidėjusio pavojaus šaltiniu – automobiliu – ir ignoruoja nustatytas saugaus elgesio taisykles, todėl kelia realią grėsmę viešajai tvarkai, pagrįstai galima teigti, kad pareiškėjas ir ateityje darys naujus teisės pažeidimus. Departamentas pažymėjo, jog nekontroliuoja ir nevertina teisėsaugos institucijų veiksmų, todėl iš Policijos departamento gavęs išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, turimą informaciją įvertino kartu su kitais duomenimis ir pagal kompetenciją priėmė atitinkamą sprendimą. Dėl pareiškėjo pažeidimų priimti nutarimai nėra panaikinti, jie galioja, todėl negalima teigti, kad Departamento išvados yra nepagrįstos. Vilniaus apygardos administracinio teismo išaiškinimai administracinėje byloje Nr. I-4670-816/2019 šioje byloje netaikytini, nes skiriasi faktinės bylų aplinkybės. Departamentas nurodė įvertinęs su pareiškėju susijusius šeiminius ryšius ir nustatęs, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika ir jo integracijos lygis proporcingai vertinant yra mažiau reikšminga aplinkybė, nei pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą, nustatyta kad pareiškėjo vaiko gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje yra deklaruota kartu su motina Lietuvos Respublikos piliete, pareiškėjas su vaiko motina nėra susituokęs. Lietuvos Respublikos Gyventojų registro duomenimis 1995 metais pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikoje negyvenančia užsienio piliete. Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką savaime neužkerta kelio pareiškėjui dalyvauti įmonės veikloje, pasitelkus įgaliotus atstovus arba nuotoliniu būdu.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. M. skundą.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas, tuo pagrindu, kad ketina gyventi kartu su vaiku (Lietuvos Respublikos piliečiu), 2020 m. rugpjūčio 24 d. Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje užpildė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje skubos tvarka. Prašymas Departamente priimtas nagrinėti 2020 m. rugpjūčio 27 d.
7. Remdamasis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 26 straipsnio 1 dalimi, 35 straipsnio 1 dalimi, 40 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 37, 38.1 ir 39 punktais, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas 2018–2020 metais nubaustas už 35 administracinius nusižengimus (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 45 str. 4 d. ir 416 str. 3–6 d.), iš kurių 19 – šiurkštūs administraciniai nusižengimai, kad 2019 m. kovo 28 d. už padarytus šiurkščius administracinius nusižengimus pareiškėjui paskirta administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 1 mėnesiui, kurios jis nevykdė (per draudimo vairuoti transporto priemones laikotarpį 8 kartus vyko per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, vairuodamas lengvąjį automobilį), kad pareiškėjas nesumokėjo 3 930 Eur jam paskirtų baudų, taip pat kad atsakovas gavo Policijos departamento išvadą Nr. 5-S-11902, kurioje teigiama, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai priėmė Sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali ir akivaizdi, grindžiama nustatytais faktais, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad pareiškėjas ateityje darys teisės pažeidimus, todėl atsižvelgiant į kompetentingos valstybės institucijos išvadoje pateiktą informaciją bei jos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (3 metai), taip pat į tai, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo nepilnametis sūnus, Sprendimu pareiškėjui pagrįstai nustatytas 1,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.
8. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, viešoji tvarka ir visuomenės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, todėl pareiškėjui taikyti apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams. Pareiškėjas galės prisidėti prie nepilnamečio sūnaus išlaikymo, matyti ar bendrauti su sūnumi pasitelkiant šiuolaikines technologijas.
9. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, 24 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies pirmojoje pastraipoje nustatytus pagrindus, pareiškėjo duomenys iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo teikiami C.SIS.
III.
10. Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.
11. Pareiškėjas palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame skunde išdėstytus argumentus, akcentuoja, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Per visą teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį pareiškėjas administracine tvarka faktiškai nusižengė tik vieną kartą (be tų nutarimų, kurie yra ginčijami, nes buvo priimti pareiškėjui apie juos nežinant), nė karto nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam niekada nebuvo pareikštas įtarimas. Pareiškėjo teigimu, užsieniečių interesai ir viešasis interesas negali būti supriešinami, juos būtina derinti, užtikrinant teisingą šių interesų pusiausvyrą. Iki skundžiamo atsakovo Sprendimo pateikimo pareiškėjui nebuvo žinoma apie su administraciniais nusižengimais susijusias aplinkybes, pareiškėjas nėra gavęs nė vieno pranešimo apie jam paskirtą nuobaudą, vairavimo teisės atėmimą, jis nežinojo apie mokėtinas sumas ir šiurkščius pažeidimus, nebuvo apie tai informuotas, apie jas sužinojęs dėl jų apskundimo kreipėsi į teismą. Šiuos savo teiginius pareiškėjas grindė rašytiniais įrodymais, tačiau nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas jų nevertino. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į faktinę aplinkybę, kad bauda už tariamą saviizoliacijos pažeidimą yra panaikinta Alytaus apylinkės teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimu. Departamento Sprendime nėra surinkta pakankamai neginčijamų įrodymų, kurie akivaizdžiai leistų teigti, jog pareiškėjas neatitinka reikalavimų ir šiuo metu kelia kokią nors grėsmę valstybei (visi įrodymai, nutarimai administracinio nusižengimo bylose šiuo metu yra ginčijami teisme). Nei teismas, nei Departamentas patys nenagrinėjo jokių aplinkybių, rėmėsi tik Policijos departamento išvada. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į individualias su pareiškėju susijusias aplinkybes – jo ryšius su Lietuvos Respublika, Lietuvoje sukurtą šeimą ir auginamą nepilnametį vaiką, taip pat vystomą verslą. Pareiškėjo teigimu, uždraudus jam atvykti į Lietuvos Respubliką, būtų pažeistos vaiko teisės, interesai, vaiko raida, jam būtų padaryta didelė psichologinė žala, kadangi vaikas yra pripratęs prie tėvo, prie jo prisirišęs, su juo praleidžia daug laiko. Pareiškėjas turi galiojančią teismo nutartį, pagal kurią privalo bendrauti bei išlaikyti savo mažametį vaiką – Lietuvos Respublikos pilietį. Pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į pareiškėjo sugyventinės pateiktus rašytinius paaiškinimus, kad Lietuvoje ji neturi jokių kitų artimųjų giminaičių, kurie atsitikus kokiam įvykiui galėtų prižiūrėti vaiką ar padėti.
Atsiliepimas
12. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
13. Ginčas byloje kilo dėl Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
14. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad viešoji tvarka ir visuomenės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, konstatavo, kad pareiškėjui taikyti apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.
15. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad iki Sprendimo pateikimo pareiškėjui nebuvo žinoma apie su administraciniais nusižengimais susijusias aplinkybes, pareiškėjas nėra gavęs nė vieno pranešimo apie jam paskirtą nuobaudą, vairavimo teisės atėmimą, jis nežinojo apie mokėtinas sumas ir šiurkščius pažeidimus, nebuvo apie tai informuotas, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į individualias su pareiškėju susijusias aplinkybes – jo ryšius su Lietuvos Respublika, Lietuvoje sukurtą šeimą ir auginamą nepilnametį vaiką, taip pat vystomą verslą.
16. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Departamentą, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje skubos tvarka ir pridėjo leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą patvirtinančių dokumentų skaitmenines kopijas.
17. Departamentas Sprendimu atsisakė suteikti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1,5 metų nuo Sprendimo priėmimo dienos, taip pat įvedė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 1,5 metų nuo šio sprendimo priėmimo dienos.
18. Departamentas Sprendimą priėmė vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, SIS II Reglamentu, Taisyklėmis ir Tvarka, taip pat nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis apie pareiškėjo grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui – pareiškėjas 2018–2020 m. buvo nubaustas už 35 administracinius nusižengimus, iš kurių 19 – šiurkštūs. Sprendime akcentuota, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas pakartotinai vykdė šiurkščius administracinius pažeidimus, už juos paskirtų baudų nesumokėjo, bei nesilaikė Lietuvos Respublikos įstatymų, pareiškėjo šeiminiai ryšiai su jo nepilnamečiu vaiku Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos laikymosi. Departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo vaiko gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje yra deklaruota kartu su vaiko motina (Lietuvos Respublikos piliete), pareiškėjas su ja motina nėra susituokęs, be to, pareiškėjas yra susituokęs su Lietuvos Respublikoje negyvenančia užsienio piliete.
19. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalis nustato, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis.
20. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, o pagal to paties straipsnio 11 punktą – jeigu jis turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (išskyrus atvejus, kai užsieniečiui mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas išdėstytas dalimis ar atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas), nevykdo įsipareigojimų muitinei arba yra nesumokėjęs Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos baudos (baudų), kurios (kurių) dydis (suma) didesnis (didesnė) negu vienas bazinės socialinės išmokos dydis (išskyrus atvejus, kai baudų mokėjimas išdėstytas dalimis ar atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl baudų vyksta ginčas);
21. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Įstatymo 2 straipsnio 27 dalyje apibrėžta šeimos susijungimo sąvoka – Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančio užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, šeimos narių atvykimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje, kad būtų išsaugota šeima, nepaisant to, ar šeimos santykiai atsirado prieš atvykstant užsieniečiui, ar jam atvykus. Remiantis Įstatymo 2 straipsnio 26 dalimi, šeimos nariai – sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) (toliau – vaikai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama.
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, esant kolizijai tarp pareiškėjo teisės į šeimos ir asmens privataus gyvenimo apsaugą ir visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimo, buvo būtina įvertinti, ar leidimo laikinai gyventi Lietuvoje neišdavimas, draudimo atvykti taikymas ir perspėjimo į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis buvo proporcingi.
23. Pagal administracinių teismų praktiką proporcingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes. Šiuo aspektu kompetentingos valstybės institucijos privalo iš anksto individualiai išnagrinėti atitinkamo užsienio piliečio ir jo šeimos situaciją, be kita ko, įvertinti visus reikšmingus interesus. Ši administracinių teismų pozicija grindžiama nusistovėjusiais tarptautinės teisės principais, kurie nors ir nesudaro kliūčių valstybėms imtis priemonių užtikrinti viešąją tvarką, bet palieka valstybėms narėms ribotą diskreciją, reikalaudami gerbti teisę į šeimos ir asmens privatų gyvenimą, konkrečiai įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje ir jį atitinkančiame Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje.
24. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. EŽTT yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. liepos 17 d. sprendimo byloje X prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04, 37 p.). Tokiu atveju turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Kita vertus, teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Pagal EŽTT praktiką, reikia vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes, nustatyti, ar nebuvo pažeistas proporcingumo principas nustatant apribojimus užsieniečiui sutuoktiniui gyventi valstybėje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273, 1997 m. sprendimas byloje Boujlifa prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25404/94) (žr., pvz., 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1606/2012; 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2967/2014).
25. EŽTT praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, kuriomis pripažįstamos plačios valstybės teisės renkantis apsaugos priemones tais atvejais, kai valstybėje gyvenantis užsienietis padaro sunkių nusikaltimų. Tačiau valstybei taikant apsaugos priemones būtina atsižvelgti į užsieniečio ryšius su priimančiąja šalimi bei įvertinti, ar taikytinos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams (EŽTT 2003 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Mokrani prieš Prancūziją) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2606/2012).
26. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Departamentas Sprendime dėl pareiškėjo šeiminių ryšių pasisakė itin mažai, iš esmės nurodydamas, kad minėto užsieniečio šeiminiai ryšiai su jo nepilnamečiu vaiku Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos laikymosi, taip pat Departamentas pažymėjo, jog pareiškėjo vaiko gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje yra deklaruota kartu su motina Lietuvos Respublikos piliete, pareiškėjas su vaiko motina nėra susituokęs, o yra susituokęs su Lietuvos Respublikoje negyvenančia užsienio piliete.
27. Šiame kontekste pažymėtina, jog šeiminių ryšių nepripažinimas, remiantis vien tik ta aplinkybe, kad santuoka nėra įregistruota teisės aktų nustatyta tvarka, yra nepagrįstas, o sprendimas atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi šalyje, kurioje gyvena jo šeima, gali būti laikomas teisėtu tik tais atvejais, kai, įvertinus viešosios tvarkos bei visuomenės saugumo ir teisės į šeimos gyvenimo gerbimą balansą, teisės į šeimos gyvenimą ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui, t. y. siekiant apsaugoti minėtus nacionalinius interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5231-968/2020).
28. Taip pat akcentuotina, kad EŽTT praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien aplinkybė, jog vaiko tėvai išsiskyrė (nebegyvena kartu), savaime nereiškia, kad nutraukiami vaiko šeiminiai ryšiai su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas nebegyvena (nuolat nebegyvena). Priešingai, jei tėvas, su kuriuo vaikas kartu nebegyvena (nuolat nebegyvena), faktiškai su vaiku palaiko ryšius, juo rūpinasi, tai neabejotinai reiškia, kad tarp tokio tėvo ir vaiko yra susiklostę šeiminiai santykiai, kurie ginami Konvencijos 8 straipsnio – tokiu atveju apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamą asmens teisę į privatų ir šeimos gyvenimą galima tik įstatymų nustatytais atvejais, siekiant teisėtų tikslų, kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje (Konvencijos 8 str. 2 d.) (žr., pvz., EŽTT 1988 m. sprendimą byloje Barrehab prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 10730/84), 2006 m. liepos 3 d. sprendimą byloje Rodrigues da Silva and Hoogkamer prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 50435/99), ir kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4432-575/2019).
29. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Departamentas Sprendime prieš tai paminėtais teismų praktikos išaiškinimais nesivadovavo, pareiškėjui ginčijamu sprendimu pritaikytų priemonių proporcingumo aspektu nepatikrino. Nors atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad įvertino su pareiškėju susijusius šeiminius ryšius ir nustatė, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika ir jo integracijos lygis proporcingai vertinant yra mažiau reikšminga aplinkybė, nei pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, toks vertinimas nebuvo pakankamas (pvz., Sprendime visiškai nėra pasisakoma dėl pareiškėjo realaus ryšio su jo nepilnamečiu vaiku).
30. Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr., Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnio 3 dalies nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (žr., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009). Pažymėtina, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, pagal kurią individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, nuostatos taip pat įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010).
31. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant nustatytiems Sprendimo trūkumams, Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl naikintinas, o pareiškėjo prašymas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimo turi būti išnagrinėtas iš naujo, išsamiai įvertinant realų, faktinėmis aplinkybėmis pagrįstą pareiškėjo ryšį su jo vaiku, vaiko motina ir Lietuvos Respublika.
32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčijamo atsakovo Sprendimo teisėtumo klausimą, netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują nutartį, pareiškėjo skundą tenkinant iš dalies.
33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir nurodė, kad šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus pateiks vėliau. Tokio prašymo apeliacinės instancijos teisme pareiškėjas nepateikė. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas nepateikė, byloje yra tik duomenys apie pareiškėjo sumokėtą žyminį mokestį už skundą pirmosios instancijos teismui (38 Eur). Atsižvelgdama į tai, bei vadovaudamasi ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjui iš atsakovo priteisti 38 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 5 d. sprendimą pakeisti – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 5 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas panaikinti 2020 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-00309/(15/5-5)4U-694 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Baltarusijos Respublikos piliečiui A. M.“ panaikinti ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 24 d. prašymą iš naujo.
Pareiškėjui A. M. (A. M.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteisti 38 Eur (trisdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginti.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.