- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-03
- Bylos Nr.
- e2A-427-262/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15233-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Rūta Petkuvienė, Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- J. Š.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“
- Trečiasis asmuo
- I. K.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės J. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. Š. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo I. K. (I. K.),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu prašė: priteisti 5068,35 Eur žalos atlyginimo. Nurodė, kad 2014 m. liepos 15 d. apie 21 val. Vilniuje, Paneriškių gatvės sankryžoje, eismo įvykio metu buvo sunaikintas ieškovės automobilis FIAT 500, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovės teigimu, eismo įvykis įvyko dėl to, kad trečiasis asmuo I. K., vairavęs automobilį VW Caddy, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas šalutiniu keliu nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio ieškovės automobilio, kurį vairavo P. B. (P. B.). Sugadinto ieškovės automobilio atstatymas netikslingas, nes jo vertė iki apgadinimo buvo 22 900 Lt, o likutinė vertė po apgadinimo – 5400 Lt. Ieškovės nuomone, atsakovas, kaip automobilio VW Caddy valdytojo civilinės atsakomybės draudikas, neįrodė aplinkybių, atleidžiančių jį nuo pareigos išmokėti draudimo išmoką, todėl jis nepagrįstai atsisakė atlyginti žalą.
Atsiliepimas
2. Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad įvertinus eismo įvykio dalyvių nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad automobilių sugadinimai padaryti ne vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis. Atsakovas pažymėjo, kad jis neprivalo nurodyti, kokiomis aplinkybėmis iš tikrųjų apgadintas automobilis. Nenustačius tikrųjų žalos atsiradimo aplinkybių, atsakovas kaip draudikas neturi pareigos išmokėti draudimo išmoką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas, iš ieškovės valstybei priteista 8,22 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
4. Teismas, atsižvelgęs į atliktos ekspertizės išvadas bei į kitą bylos medžiagą, sprendė, kad automobiliai FIAT 500, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis FIAT) ir VW Caddy, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis Caddy) buvo apgadinti kitomis nei eismo įvykyje dalyvavusių asmenų nurodytomis aplinkybėmis. Kadangi neįmanoma nustatyti tikslių automobilių apgadinimo aplinkybių, neįmanoma nustatyti ir kam kyla civilinė atsakomybė ir kas turi atlyginti žalą. Dėl išvardintų priežasčių teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
5. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas netinkamai vertino visas bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių asmenų, liudytojų ir ekspertų parodymus. Eismo įvykyje dalyvavusių vairuotojų parodymų sąlyginiai neatitikimai laikytini neesminiais ir nesudarančiais pagrindo nemokėti draudimo išmokos, kadangi LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatos nenumato atsakovo galimybės nemokėti draudimo išmokos tuo atveju, jeigu įvykyje dalyvavę asmenys įvykio aplinkybes aprašo nevisiškai tiksliai. Teismas skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasis ne byloje esančiais įrodymais, bet ekspertizės aktui prieštaraujančiomis savo iškeltomis prielaidomis apie fizikos dėsnius. Dėl išvardintų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.
Atsiliepimas
6. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei teisingai ir motyvuotai išaiškino draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas turi būti paliktas nepakeistas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
7. CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
8. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.
9. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).
10. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą neįvertino visų byloje esančių duomenų, o jos poziciją patvirtina tiek įvykyje dalyvavusių asmenų rašytiniai paaiškinimai, tiek kita bylos medžiaga (įvykio schema, transporto priemonių nuotraukos ir kt.).
11. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas vertino kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir išvadą darė iš surinktų įrodymų visumos, kurie aiškiai patvirtino eksperto R. L. atliktą ekspertinį tyrimą, jog nei transporto priemonių sugadinimai, nei greičiai transporto priemonių susidūrimo metu nesutampa. Taigi, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo faktines aplinkybes, šalių pateiktus parodymus, atsakovo eksperto tyrime ir ekspertizės akte pateiktas išvadas, įvertino jų visumą ir priėmė motyvuotą sprendimą.
12. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai vertino byloje atliktos ekspertizės duomenis. Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau - LTEC) 2015-11-26 sudarytame ekspertizės akte Nr. 11-1664 (15) (toliau - Ekspertizės aktas) yra aiškiai nurodyta, kad sugretinus abiejų automobilių sugadinimus matyti, kad smulkūs išilginiai įbrėžimai ant automobilio Fiat priekinio dešinio sparno ir gilūs horizontalūs braukimo pėdsakai ant bamperio apdailos dešinėje pusėje yra padaryti vieno kontakto metu ir jų kryptis skiriasi nuo priekinėje dalyje esančių pėdsakų bei sugadinimų krypties. Todėl tikėtina, kad šie sugadinimai buvo padaryti prieš šių transporto priemonių kontaktą. Taip pat pažymėtina ir tai, kad Ekspertizės akte aiškiai nurodyta ir tai, kad automobilio Fiat dešinės pusės durys yra deformuotos apie 55-63 cm aukštyje nuo pagrindo, o ant labiausiai į išorę išsikišančios apdailos juostos jokių pėdsakų nematyti. Taip pat nulaužta durų rankena yra apie 80 cm aukštyje nuo pagrindo. Analogiškame aukštyje ant automobilio Caddy kairiojo šono nėra jokių kontakto pėdsakų būdingų kontaktui su rankena bei plokščiu durelių paviršiumi, todėl nurodytomis aplinkybėmis tokio pobūdžio sugadinimai ant Fiat durelių negalėjo susidaryti. Be to, teismo ekspertai įvertinę visus jiems pateiktus duomenis taip pat nurodė, kad įlenkimas ant automobilio Caddy kairės pusės durelių su dažų įbrėžimas (išilginiai pėdsakai) yra apie 51-62 cm aukštyje nuo pagrindo ir Ekspertizės akto 5 pav. pažymėta geltonomis rodyklėmis. Tokio pobūdžio sugadinimai nebuvo padaryti kontaktuojant su automobilio Fiat priekiniu dešiniu kampu ar šonu. Taigi, įvertinus visus šiuos Ekspertizės akte išdėstytus duomenis darytina išvada, kad tiek Atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą padarė teisingą išvadą ir 2014-07-15 eismo įvykį pripažino nedraudžiamuoju.
13. Apeliantė nurodo, jog teismui paskyrus ekspertinį tyrimą, ekspertai, be kita ko nustatė, kad atsižvelgus į abiejų transporto priemonių sugadinimo mastą bei pobūdį, smūgio metu automobilis Fiat 500 judėjo labai nedideliu greičiu. Todėl apeliantė pažymėjo, kad tokia specialistų išvada visiškai atitinka P. B. parodymus, apie ką buvo nurodyta ir ekspertizės akte, jog abu vairuotojai paaiškinimuose nurodė panašias aplinkybes. Toks apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.
14. Ekspertizės akte buvo padaryta išvada, kad iš abiejų transporto priemonių sugadinimų matyti, kad automobiliai turėjo būti apgadinti judant nedideliu greičiu, tačiau atsakovui apklausiant abu eismo įvykio dalyvius jie abu nurodė, kad važiavo apie 50 km/h greičiu. Taigi, šios aplinkybės tik patvirtina, jog transporto priemonių vairuotojai atsakovui duodami pirminius paaiškinimus, kurie, tikėtinai yra tiksliausi ir realiausiai atspindintys susiklosčiusia situaciją, nes jie nėra derinami prie atliekamo tyrimo, klaidino atsakovą ir nurodė visiškai ne tokias aplinkybes, kuriomis realiai galėjo įvykti eismo įvykis. Be to, teismo ekspertai Ekspertizės akte aiškiai nurodo, kad būtent 50 km/h greičiu abi transporto priemonės negalėjo būti sugadintos taip, kaip jos buvo sugadintos po 2014-07-15 eismo įvykio.
15. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad sistemiškai aiškinant TPVCAPDĮ 2 str. 3 dalį ir Saugaus eismo keliais įstatymo 2 str. 11 dalį kartu su TPVCAPDĮ 16 str. 1 dalimi, draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos apžvalga Nr. AC 34-1). Pažymėtina, kad civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, padarytą žalą, jų priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai). Pažymėtina, kad tokiose bylose turi būti paneigtas priežastinis ryšys tarp padarytos žalos automobiliams ir eismo įvykio. Taigi, išanalizavus teisės aktuose ir teismų praktikoje išdėstytas nuostatas bei įvertinus visų šioje byloje esančių įrodymų visumą darytina išvada, kad ieškovei ir trečiajam asmeniui priklausantys automobiliai buvo apgadinti ne jų nurodomomis eismo įvykio aplinkybėmis. Šiuo atveju buvo paneigtas priežastinis ryšys tarp padarytos žalos automobiliams ir eismo įvykio. Dėl šios priežasties atsakovas teisingai ir pagrįstai eismo įvykį pripažino nedraudžiamuoju, o nesant nustatyto draudžiamojo įvykio, neatsiranda ir atsakovo prievolė sumokėti draudimo išmoką.
16. Dėl išvardintų priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis atsakovo eksperto tyrimu, LTEC ekspertizės išvada, faktinėmis aplinkybėmis bei eismo įvykio dalyvių parodymais bei vertindamas kiekvieno iš įrodymų įrodomąją reikšmę, savo išvadas padarė remdamasis įrodymų visuma. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo bylos aplinkybes bei priėmė pagrįstą ir motyvuotą teismo sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.