Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. Š. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo I. K. (I. K.).

Ieškovė prašė priteisti 5068,35 Eur žalos atlyginimo. Anot ieškovės, 2014 m. liepos 15 d. apie 21 val. (duomenys neskelbtini), eismo įvykio metu buvo sunaikintas ieškovės automobilis FIAT 500, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovės teigimu, eismo įvykis įvyko dėl to, kad trečiasis asmuo I. K., vairavęs automobilį VW Caddy, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas šalutiniu keliu nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio ieškovės automobilio, kurį vairavo P. B. (P. B.). Sugadinto ieškovės automobilio atstatymas netikslingas, nes jo vertė iki apgadinimo buvo 22 900 Lt, o likutinė vertė po apgadinimo – 5400 Lt. Ieškovės nuomone, atsakovas, kaip automobilio VW Caddy valdytojo civilinės atsakomybės draudikas, neįrodė aplinkybių, atleidžiančių jį nuo pareigos išmokėti draudimo išmoką, todėl jis nepagrįstai atsisakė atlyginti žalą.

Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Atsakovo teigimu, įvertinus eismo įvykio dalyvių nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad automobilių sugadinimai padaryti ne vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis. Atsakovas pažymėjo, kad jis neprivalo nurodyti, kokiomis aplinkybėmis iš tikrųjų apgadintas automobilis. Nenustačius tikrųjų žalos atsiradimo aplinkybių, atsakovas kaip draudikas neturi pareigos išmokėti draudimo išmoką.

Trečiasis asmuo savo procesinės pozicijos dėl nagrinėjamo ginčo neišreiškė.

Laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. automobilio VW Caddy, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta atsakovo bendrovėje (T. 1, p. 4). 2014 m. liepos 18 d. atsakovas gavo prašymą išmokėti draudimo išmoką dėl 2014 m. liepos 15 d. eismo įvykio metu apgadinto ieškovės automobilio FIAT 500, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (T. 1, p. 7). Atsakovas 2014 m. rugsėjo 26 d. pranešimu atsisakė išmokėti draudimo išmoką nurodydamas ieškovei, kad išnagrinėjus surinktą medžiagą, atlikus eismo įvykio tyrimą, susidūrimo mechanizmą, apgadintų automobilio dalių tarpusavio suderinamumą, buvo nustatyta, jog automobilių VW Caddy ir FIAT 500 sugadinimai padaryti ne eismo įvykio metu nurodomomis aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis (T. 1, p. 78).

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta atsakingo draudiko pareiga per 30 dienų (arba to paties straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju – per 3 mėnesius) nuo pretenzijos pateikimo dienos pateikti motyvuotą pasiūlymą dėl išmokos mokėjimo arba pateikti pagristą atsakymą ir įrodymus, atleidžiančius nuo išmokos išmokėjimo ar suteikiančius teisę sumažinti išmoką. Spręsdamas, ar šiuo atveju atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad trečiasis asmuo I. K. 2014 m. liepos 17 d. pranešime apie įvykį atsakovui nurodė, jog jam išvažiuojant iš šalutinės gatvės nukrito cigaretė ir tuo metu jis atsitrenkė į kitą automobilį; anot I. K., jo važiavimo greitis buvo apie 50 km/h (T. 1, p. 105-106). Liudytojas P. B. prašyme išmokėti draudimo išmoką atsakovui nurodė, kad jo nepraleido šalutiniu keliu važiavęs VW Caddy; anot P. B., jo važiavimo greitis buvo apie 50 km/h, stabdyti jis nesuspėjo (T. 1, p. 107). Be to, P. B. atsakovui nurodė abiejų automobilių padėtis tiek susidūrimo metu, tiek po susidūrimo: anot P. B., po susidūrimo automobiliai stovėjo ant sankryžos vienas šalia kito (T. 1, p. 108). Iš esmės tokias pačias automobilių padėtis patvirtino ir liudytojas T. V., kuris nurodė, kad jam atvykus transportuoti apgadinto automobilio, abu automobiliai stovėjo ant sankryžos. Tokios nurodomos eismo įvykio aplinkybės ir automobilių apgadinimai, iš kurių kildinama atlygintina žala, teismo vertinimu, akivaizdžiai prieštarauja fizikos dėsniams, nes, viena vertus, susidūrė du judantys automobiliai (anot P. B., jis nesuspėjo stabdyti, o iš I. K. paaiškinimo atsakovui matyti, kad jis iš viso nestabdė automobilio VW Caddy, nes susidūrimo metu ar prieš pat susidūrimą buvo pasilenkęs pakelti nukritusios cigaretės), tačiau, kita vertus, automobilių padėtys po susidūrimo buvo vienas šalia kito (susiglaudę kampu priekinėmis dalimis). Taigi, vadovaujantis fizikos (inercijos jėgos) dėsniais, jeigu bent vienas automobilis susidūrimo metu būtų judėjęs (juolab judėjęs abiejų vairuotojų deklaruojamu 50 km/h greičiu), tai po susidūrimo automobilis veikiamas inercijos jėgos neišvengiamai turėjo dar pajudėti, o ne likti užfiksuotai stovėti susidūrimo vietoje. Be to, šia prasme esminė aplinkybė yra ir ta, kad vairuotojų nurodomi automobilių apgadinimai yra nulemti pakankamai stipraus poveikio, t. y. tokie apgadinimai objektyviai negalėtų atsirasti, jeigu automobiliai būtų susidūrę judėdami itin mažais greičiais. Tai reiškia, vienas variantas, kad automobiliai judėjo pakankamai dideliais greičiais ir po tokio susidūrimo jų galutinės sustojimo vietos buvo ne tokios, kaip nurodė vairuotojai (esą automobiliai po susidūrimo liko stovėti susiglaudę). Arba antras variantas, kad automobiliai judėjo itin lėtai ir prieš pat susidūrimą jų judėjimo greičiai buvo artimi nuliui, todėl po susidūrimo jie liko stovėti susiglaudę, tačiau šiuo atveju dėl tokio silpno smūgio (automobiliams judant itin lėtai) negalėtų atsirasti tokie dideli jų apgadinimai.

Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad iš pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti automobilio FIAT apgadinimų atsiradimo tikrųjų aplinkybių. Tokią išvadą teismas grindžia ir šioje byloje atliktos teismo ekspertizės išvadomis (T. 2, p. 107-113), kurias vertinant atkreiptinas dėmesys į tai, kad, anot teismo ekspertų, vieni automobilių apgadinimai galėjo atsirasti jų tarpusavio kontakto metu (ekspertizės išvados pirmoji pastraipa), kita apgadinimų dalis atsirado arba ekspertų nenustatytomis aplinkybėmis, arba tikrai ne vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis (išvados 2-5 pastraipos). Šia prasme pažymėtina, kad ekspertizės išvados dalis, jog tam tikri apgadinimai galėjo atsirasti automobilių tarpusavio kontakto metu, niekaip nepaneigia išvados, kad eismo įvykis įvyko vis dėlto ne vairuotojų nurodomomis aplinkybėmis –vertindami būtent šiuos apgadinimus (kurie galėjo atsirasti automobilių tarpusavio kontakto metu) teismo ekspertai ekspertizės akto tiriamojoje dalyje padarė išvadą, jog tokioje „T“ formos sankryžoje automobilio FIAT 500 padėtis prieš pat kontaktą su VW Caddy yra nelogiška (ekspertizės išvados p. 5-6). Teismas sutinka su tokiu ekspertų vertinimu, nes, anot liudytojo P. B., eismo įvykio metu jo vairuotas automobilis FIAT darė posūkį į kairę, be to, eismo įvykio deklaracijoje vairuotojai nurodė, kad automobilis VW Caddy atsitrenkė į automobilio FIAT 500 priekinį dešinį šoną, t. y. ne taip, kaip nurodyta teismo ekspertizės akto 14 paveikslėlyje (kai automobilis VW Caddy atsitrenkia į ieškovės automobilio priekį, o ne dešinį šoną). Taigi netgi ekspertizės akte nurodoma ta apgadinimų dalis, kuri, anot teismo ekspertų, atsirado automobilių tarpusavio kontakto metu, vis dėlto atsirado ne vairuotojų nurodomomis aplinkybėmis (t. y. šie apgadinimai turėjo atsirasti automobiliams judant kiek kitokiomis judėjimo kryptimis ir susiduriant kitokiu kampu, negu nurodė vairuotojai).

Liudytojas P. B. nurodė, kad jis (dar iki nagrinėjamo įvykio) dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, dar anksčiau dirbo išvežiodamas picas. Atsižvelgdamas į tai, teismas nevertina kaip mažareikšmių-nereikšmingų šio asmens nurodomus netikslumus, tiek pildant eismo įvykio deklaraciją, tiek vėliau (įskaitant ir teismo posėdžio metu) atskleidžiant eismo įvykio aplinkybes. Teismo vertinimu, tokią patirtį turtintis asmuo-vairuotojas negali sąžiningai klysti kalbėdamas apie automobilių judėjimo greičius, važiavimo kryptis-trajektorijas, stabdymo kelią, susidūrimo momentą ir (arba) automobilių padėtis po susidūrimo. Taigi šio liudytojo parodymų, kad jis (viena vertus) staiga-netikėtai pastebėjo (kita vertus) dideliu greičiu atlekiantį automobilį VW Caddy ir kad jis nesuspėjo sustabdyti, susidūrimas įvyko staiga, taip pat šio liudytojo parodymų apie automobilių padėtis po susidūrimo teismas nevertina kaip mažareikšmių-neesminių netikslumų. Kadangi teismo ekspertai neatmetė galimybės, kad nagrinėjamų automobilių FIAT 500 ir VW Caddy tarpusavio kontaktas vis dėlto galėjo egzistuoti (nors ir kitokiomis aplinkybėmis, negu nurodė vairuotojai), tai šiuo atveju teismas liudytojo P. B. parodymų nevertina kaip melagingų Baudžiamojo kodekso 235 straipsnio prasme, t. y. tokie (klaidingi) liudytojo parodymai nevertintini kaip veiksmai, turintys nusikalstamos veikos (melagingi parodymai) požymių (CPK 300 straipsnio 1 dalis).

Teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstus ieškovės argumentus, kuriais apeliuojama į jos silpnesniąją padėtį ir ribotas galimybes teikti įrodymus. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta būtent ieškovės (ar asmenų, kuriems ieškovė perdavė savo automobilį naudotis) pareiga pateikti draudikui (atsakovui) turimus eismo įvykio ir žalos įrodymus, padėti draudikui (atsakovui) nustatyti įvykio aplinkybes ir žalos dydį, leisti draudikui (atsakovui) ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis ir nustatyti jos dydį. Pabrėžtina ir tai, kad jeigu ieškovės (kaip faktiškai nedalyvavusio eismo įvykyje asmens) galimybė tiesiogiai teikti įrodymus iš tikrųjų apribota, tai šią ieškovės galimybę apribojo ne atsakovas, o pati ieškovė, perleisdama kitiems asmenims naudotis jos automobiliu. Taigi nė vienas iš nurodytų ieškovės argumentų nepaneigia Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos ir nesumažina Civilinio proceso kodekso 12, 178 straipsniuose įtvirtintos įrodinėjimo pareigos įrodyti tikrąsias eismo įvykio (žalos atsiradimo) aplinkybes.

Apibendrindamas nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetant ieškinį, valstybei iš ieškovės priteistina 8,22 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškinį atmesti.

Priteisti valstybei iš ieškovės J. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 8,22 Eur (aštuonis eurus 22 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.