- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-30
- Bylos Nr.
- 2A-2651-221/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-13947-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Lozoraitytė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“
- Atsakovas
- R. S.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-18189-199/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovei R. S. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 3–6), prašydama priteisti iš atsakovės 1 534,18 Lt skolą, 1 185,34 Lt palūkanas, 277,68 Lt delspinigius, 213,38 Lt palūkanų delspinigius, 552,98 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15 proc. sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2007 m. gruodžio 15 d. „Swedbank“, AB ir R. S. sudarė EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. 07-144279-EG, pagal kurią „Swedbank“, AB atsakovei suteikė sutartyje nurodyto dydžio kreditą, o atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas sutartyje numatytas sumas „Swedbank“, AB. Tačiau atsakovė netinkamai vykdė minėtą sutartį, todėl „Swedbank“, AB pastarąją nutraukė ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovės grąžinti visą likusį kreditą bei pateikti reikalavimus atsakovui dėl atitinkamų palūkanų, delspinigių ir kitų susijusių piniginių sumų sumokėjimo. 2009 m. gegužės 21 d. „Swedbank“, AB ir UAB „Gelvora“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-54, pagal kurią „Swedbank“, AB perleido visus reikalavimus atsakovės atžvilgiu UAB „Gelvora“.
Atsakovė teismo nustatytu terminu atsiliepimo nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. priėmė sprendimą už akių (b. l. 38–41), kuriuo ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 1 534,18 Lt skolą, 592,67 Lt palūkanas, 245,53 Lt delspinigius, 15 procentų dydžio sutartines metines palūkanas už negrąžintą 1534,18 Lt kredito sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. liepos 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (2 372,38 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. liepos 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 71 Lt bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė.
Atlikęs formalų ieškovės pateiktų įrodymų vertinimą, teismas nustatė, kad kreditorius „Swedbank“, AB atsakovei perdavė paskolos sutarties dalyką – pinigus, tačiau atsakovė pareigos grąžinti pasiskolintą sumą ir mokėti sutartines palūkanas tinkamai nevykdė. Kreditorius reikalavimo perleidimo sutartimi perleido reikalavimo teisę į atsakovės skolą ieškovei UAB „Gelvora“, todėl 1 534,18 Lt skola priteisina iš atsakovo ieškovei. Teismo vertinimu, atsakovei laiku neatsiskaičius su ieškove, jai kyla pareiga mokėti palūkanas ir delspinigius. Sutartimi atsakovė įsipareigojo mokėti 15 proc. dydžio palūkanas. Atsakovė neįvykdė sutarties, todėl vadovaujantis sutarties sąlygomis ir CK 6.256 straipsnio 1, 2 dalimis, privalo sumokėti netesybas. Sprendžiant delspinigių priteisimo klausimą, teismas pabrėžė, kad netesybos atlieka ne baudinę, o kompensuojamąją funkciją, jomis siekiama atlyginti nukentėjusiai šaliai nuostolius. Kadangi nagrinėjamu atveju klientė yra vartotoja, sudariusi banko parengtą standartinę sutartį prisijungimo būdu ir neturėdama galimybių derėtis dėl jos bendrųjų sąlygų, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse taikytus delspinigių dydžius, teismas sprendė, kad reikalaujami delspinigiai yra akivaizdžiai lupikiški ir neprotingo dydžio, prieštaraujantys CK įtvirtintai įskaitinių netesybų sampratai, o reikalavimas priteisti tokio dydžio delspinigius – aiškiai nepagrįstas. Esant nurodytoms aplinkybėms ieškovės prašomus priteisti delspinigius teismas mažino per pusę iki 245,53 Lt. Teismas nustatė, kad reikalavimo teisę dėl skolos išieškojimo kreditorė ieškovei perleido 2009 m. gegužės 21 d., o ji ieškinį pareiškė tik 2014 m. liepos 29 d. Palūkanos reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu sudarė tik 18,08 Lt, o ieškovė reikalauja priteisti 1 185,34 Lt palūkanas, kurios paskaičiuotos net už 1 826 dienas. Teismas nurodė, kad ieškovė (teisių perėmėja) nesiėmė priemonių išieškoti skolą, savo teisių negynė. Tokie reikalavimo teisę perėmusio ieškovės veiksmai lėmė neadekvačias ir beveik sutampančias su skolos suma palūkanas. Nors byloje nustatyta, kad atsakovas tinkamai neįvykdė šalių tarpusavio sutarties, tačiau ši aplinkybė, įvertinus aukščiau išvardintas priežastis, sąžiningumo ir protingumo principų kontekste nelaikytina objektyviai svarbia ir suteikianti pagrindą ieškovei nepelnytai praturtėti dėl nerūpestingo ieškovės elgesio ir delspinigių dydžio. Nurodytais argumentais teismas ieškovės reikalavimą dėl palūkanų priteisimo tenkino iš dalies, prašomas priteisti palūkanas sumažino per pusę – 592,67 Lt. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą ieškovės reikalavimą priteisti 552,98 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas. Atsakovė praleido terminą įvykdyti prievolę, todėl teismas iš jos ieškovei priteisė sutartinės 15 procentų metines palūkanas už negrąžintą 1 534,18 Lt kreditą nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. liepos 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo taip pat priteisė 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas taip pat priteisė iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, proporcingas patenkintų ieškinio reikalavimų daliai.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu (b. l. 46–48) prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo už akių dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti 592,67 Lt palūkanas; papildomai priteisti iš atsakovės 592,67 Lt palūkanas; priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliantė nesutinka su skundžiamo sprendimo už akių dalimi, kurioje atmestas prašymas priteisti 592,67 Lt palūkanas ir mano, kad pirmosios instancijos teismas palūkanų nepriteisė neteisėtai ir nepagrįstai, todėl sprendimo dalis naikintina. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad apeliantė nesiėmė priemonių išieškoti skolą, negynė savo pažeistų teisių bei tai laikė priežastimi mažinti iš atsakovės priteistinas palūkanas. Kartu su ieškiniu pateiktoje ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinėje yra nurodyti apeliantės atlikti skolos išieškojimo veiksmai, t. y. neregistruotu paštu siųsti pranešimai dėl įsiskolinimo, telefono skambučiai, SMS žinutės ir kt. Atsižvelgiant į tai, mažinti priteistinų palūkanų dydį nėra pagrindo. Skolininkui pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes. Mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas. Apeliantės manymu, vartojimo kredito sutartyje numatytos 15 proc. sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams.
Atsakovė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėja nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 15 d. „Swedbank“, AB ir atsakovė R. S. sudarė EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. 07-144279-EG, pagal kurią bankas atsakovei suteikė sutartyje nurodyto dydžio kreditą (b. l. 16–17). Atsakovei netinkamai vykdant EGO kortelės sutartį, bankas 2009 m. birželio 8 d. raštu Nr. SR-20867 įspėjo atsakovę iki 2009 m. birželio 26 d. įvykdyti įsipareigojimus bankui bei informavo, kad vienašališkai nutrauks sutartį, jeigu iki nustatytos dienos įsiskolinimas nebus padengtas (b. l. 18). 2009 m. gegužės 21 d. „Swedbank“, AB ir UAB „Gelvora“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-54, pagal kurią „Swedbank“, AB perleido visus reikalavimus atsakovės atžvilgiu UAB „Gelvora“ (b. l. 19–30).
Apeliaciniu skundu ieškovė nesutinka su teismo sprendimo už akių dalimi, kuria teismas sumažino ieškovės prašomas priteisti 1 185,34 Lt palūkanas iki 592,67 Lt, dėl kitos teismo sprendimo už akių dalies ginčo nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl šios teismo sprendimo už akių dalies teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 320 straipsnis).
EGO kortelės su kredito limitu sutartimi šalys buvo susitarę dėl 15 procentų dydžio metinių palūkanų normos. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti sutartines palūkanas 1 185,34 Lt, kurios nurodytos reikalavimo perleidimo sutartyje (18,08 Lt) ir paskaičiuotos nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2014 m. birželio 26 d. (1 167,26 Lt) (b. l. 10).
Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą dėl 1 185,34 Lt palūkanų priteisimo sumažino, motyvuodamas tuo, kad reikalavimo teisę dėl skolos išieškojimo kreditorius ieškovei perleido 2009 m. gegužės 21 d., o ji ieškinį pareiškė tik 2014 m. liepos 29 d. Palūkanos reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu sudarė tik 18,08 Lt sumą, o ieškovė reikalauja priteisti 1 185,34 Lt dydžio palūkanas, kurios paskaičiuotos net už 1 826 dienas. Teismo vertinimu ieškovė nesiėmė priemonių išieškoti skolą, savo teisių negynė, todėl tokie ieškovės veiksmai lėmė neadekvačias ir beveik sutampančias su skolos suma palūkanas. Pirmosios instancijos teismas ieškovės prašomas priteisti palūkanas sumažino per pusę iki 592,67 Lt.
Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Pagrindinė palūkanų paskirtis – mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Atlyginimas palūkanų forma mokamas iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Be mokėjimo funkcijos, palūkanos gali būti kaip kompensacija už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo piniginę prievolę. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-357/2007; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).
Nagrinėjamu atveju šalys susitarė dėl pelno palūkanų, kaip mokesčio už pinigų skolinimą, skaičiavimo. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Kreditoriaus apsauga nuo finansinių įsipareigojimų nevykdymo laiku nėra ribojama tik palūkanomis.
Įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, tai tokia paskolos sutartis yra atlygintinė (CK 6.872 straipsnio 3 dalis). CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu šalys paskolos sutartyje nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, ši taisyklė yra specialioji norma, numatanti palūkanas už paskolas ir suteikianti teisę šalims pasirinkti palūkanų dydį, jų mokėjimo tvarką nustatyti sutartimi arba mokėti palūkanas vadovaujantis atitinkamomis įstatymo nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2005). Šiuo atveju palūkanų dydis ir mokėjimo tvarka šalims pasinaudojus sutarties laisvės principu nustatyta jų susitarimu.
Mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl sutiktina su apeliante, kad šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.), tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas.
CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Laikoma, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Nagrinėjamoje byloje tokie reikalavimai pareikšti nebuvo.
Kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad sutartis gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo kredito sutartis tada, kai ji atitinka ne tik tokiai sutarčių rūšiai, bet ir bendruosius vartojimo sutartims keliamus reikalavimus. Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 straipsnio 1 dalis; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties apibrėžtimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas perka savo asmeniniams (ne verslo ar profesiniams) poreikiams; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2012; kt.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo sutartis yra įvardyta vartojimo kredito sutartimi.
Vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas sutarties sąlygų pagrindu gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
Iš byloje esančios EGO kortelės sutarties matyti, kad sutartyje nurodyta kredito suma litais, metinė palūkanų norma – 15 proc. kredito sumos, metinė kredito grąžinimo norma – 16,03 proc., sutarties administravimo mokestis, bendra kredito suma.
Tiek ginčo sutarties sudarymo metu (2007 m. gruodžio 15 d.) galiojusioje 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyvoje dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo, tiek CK 6.887 straipsnyje, be kitų reikalavimų nustatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma ir palūkanų norma, tačiau šie aktai nereglamentavo šių normų maksimalių ribų. Esant nurodytoms metinei kredito grąžinimo normai ir palūkanų normai, vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį. Aptartą situaciją palyginus su šiuo metu galiojančiu vartojimo kredito reglamentavimu Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011 m. balandžio 1 d. (dėl to šiam ginčui jis negali būti taikomas), pažymėtina, kad šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc. Sprendžiant šalių ginčą ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas Kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
Nagrinėjamoje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 16,03 proc. per metus. Toks dydis yra daug mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme, todėl, nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, pirmosios instancijos neturėjo teisinio pagrindo sumažinti šalių sutartyje nustatytas palūkanas per pusę, remdamasis tik faktine aplinkybe, jog ieškovė savo teises gynė neoperatyviai. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendime sumažino ieškovės prašomas priteisti pelno (mokėjimo) palūkanas, priskaičiuotas iki kreipimosi į teismą, kaip neprotingai dideles, tačiau nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė EGO kortelės sutartyje numatyto dydžio pelno (mokėjimo) palūkanas.
Pagal civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo ir pusiausvyros principą vieno asmens teisė negali būti ginama ignoruojant ar paminant kito asmens teisėtą interesą. Teismas, vykdymas teisingumą, privalo siekti šalių teisių ir teisėtų interesų protingos pusiausvyros ir, atsižvelgdamas tiek į teisės ir teisės principų, tiek į moralės reikalavimus, ginti tą šalį, kurios teisės ir teisėti interesai turi prioritetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. vartotojų teisių apsaugos vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga, Teismų praktika Nr. 30). Pažymėtina, kad atsakovė, 2007 m. gruodžio 15 d. sudarydama su „Swedbank“, AB EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. 07-144279-EG, prisiėmė sutartyje nustatytus įsipareigojimus, sutarties sąlygų neginčijo. Atsakovė, žinodama, kad yra atsakinga už sutarties įvykdymą, laiku negrąžino kredito ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola būtų grąžinta ar mokėjimai atidėti vėlesniems terminams. Nei gavusi „Swedbank“, AB pranešimą dėl sutarties nutraukimo, nei iš teismo gavusi ieškovės ieškinį, atsakovė neatsiliepė, prašomų priteisti sumų neginčijo, atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Apibendrindamas išdėstytus argumentus bei atsižvelgdamas į naujai formuojamą Kauno apygardos teismo praktiką (Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2346-436/2014), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, padidinat priteistų pelno (mokėjimo) palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis). Proporcingai padidintina ir bylinėjimosi išlaidų suma.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą už akių pakeisti.
Priteistą ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, juridinio asmens kodas 125164834, buveinė: Vilnius, A. Juozapavičiaus g. 7, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 592,67 Lt palūkanų sumą padidinti iki 1 185,34 Lt, o bylinėjimosi išlaidų sumą iki 89 Lt (25,78 Eur).
Kitą sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, juridinio asmens kodas 125164834, buveinė: Vilnius, A. Juozapavičiaus g. 7, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 72 Lt (20,85 Eur) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.