- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-04
- Bylos Nr.
- 2A-2346-436/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-10815-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- UAB „Gelvora“
- Atsakovas
- D. K.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-14924-944/2014 pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui D. K. dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Gelvora“ prašė priteisti iš atsakovo D. K. pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 08-128023-GV 6784,83 Lt skolos, 5047,12 Lt palūkanų, 1259,97 Lt delspinigių, 931,29 Lt palūkanų delspinigių, 428,52 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, viso – 14451,73 Lt, taip pat prašė priteisti iš atsakovo procesines palūkanas - 5% nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; sutartines palūkanas pagal Vartojimo kredito sutartį Nr. 08-128023-GV – 17,9 % nuo pagrindinės skolos sumos (6784,83 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo D. K. ieškovei UAB „Gelvora“ 6784,83 Lt skolos, 2523,56 Lt palūkanų, 610,63 Lt delspinigių, 17,9 procentų dydžio sutartines metines palūkanas už negrąžintą 6784,83 Lt kredito sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014-06-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 (penkių) procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-06-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 295 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas, atlikęs formalų ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų vertinimą, nustatė, kad pagal 2008 m. lapkričio 13 d. vartojimo kredito sutartį kreditorius AB „Swedbank“ (buvęs pavadinimas AB bankas „Hansabankas“) suteikė atsakovui 9 000 Lt kreditą, nustatant kredito sugrąžinimo terminą iki 2012-10-17. Kreditorius AB „Swedbank“ 2010 m. birželio 11 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 10-20-22 su ieškovu UAB „Gelvora“. Kreditorius „Swedbank“ atsakovui perdavė paskolos sutarties dalyką – pinigus, tačiau atsakovas pareigos grąžinti pasiskolintą sumą ir mokėti sutartines palūkanas tinkamai nevykdė. Kreditorius reikalavimo perleidimo sutartimi perleido reikalavimo teisę į atsakovo skolą ieškovui UAB „Gelvora“, todėl 6784,41 Lt skola priteisina iš atsakovo.
Nurodė, kad atsakovui laiku neatsiskaičius su ieškovu, kyla pareiga mokėti palūkanas ir delspinigius (CK 6.256 straipsnio 1 ir 2 dalys, 6.37 straipsnis). Sutarties 5.1. ir 5.2. p. atsakovas įsipareigojo mokėti 17,90 proc. dydžio palūkanas. Delspinigiai yra viena iš netesybų rūšių (CK 6.71 str. 1 d.). Atsakovas neįvykdė sutarties, todėl vadovaujantis sutarties sąlygomis ir CK 6.256 straipsnio 1, 2 dalimis, atsakovas privalo sumokėti netesybas. Sutartyje numatyta, kad atsakovas už kiekvieną termino praleidimo dieną nuo laiku nesumokėtos sumos privalo ieškovui mokėti 0,1 proc. dydžio delspinigius. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 5047,12 Lt palūkanų už 1365 dienas ir 1221,27 Lt delspinigių už 180 dienų. Taip pat prašo priteisti 908,48 Lt palūkanų delspinigių už 180 dienų nuo 5047,12 Lt nesumokėtų palūkanų sumos laikotarpiu nuo 2013-09-25 iki 2014-03-24, tačiau pagal ieškovo pateiktą palūkanų paskaičiavimo aktą tik 2014-03-24 susidarė 5047,12 Lt palūkanų suma.
Spręsdamas delspinigių priteisimo klausimą, teismas pabrėžė, kad pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį, teismas privalo kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, tuo nepažeidžiant sutarčių laisvės principo. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Tai reiškia, kad netesybos atlieka ne baudinę, o kompensuojamąją funkciją, jomis siekiama atlyginti nukentėjusiai šaliai nuostolius. Netesybos turėtų tik kompensuoti ieškovui nuostolius už laiku negaunamas įmokas. Pažymėjo, jog nuo 2011-04-01 įsigaliojusio LR vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. numatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos už vartojimo kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomos. Nors šis įstatymas šalims sudarant paskolos sutartį dar negaliojo, tačiau teismas laikė, kad jame nurodyta maksimali delspinigių riba gali būti taikoma kaip orientacinė, vertinant šioje ir kitose iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose vartojimo kredito sutartyse nustatytus netesybų dydžius. Kadangi šiuo atveju klientas yra vartotojas, sudaręs ieškovo parengtą standartinę sutartį prisijungimo būdu ir neturėdamas galimybių derėtis dėl jos bendrųjų sąlygų, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse taikytus delspinigių dydžius, reikalaujami delspinigiai yra akivaizdžiai lupikiški ir neprotingo dydžio, prieštaraujantys LR CK įtvirtintai įskaitinių netesybų sampratai, o reikalavimas priteisti tokio dydžio delspinigius – aiškiai nepagrįstas. Esant nurodytoms aplinkybėms ieškovės visus prašomus priteisti delspinigius teismas sumažino per pusę iki 610,63 Lt.
Be to, laikė reikšminga aplinkybe, kad reikalavimo teisę dėl skolos išieškojimo kreditorius ieškovui perleido 2010 m. birželio 11 d., o jis ieškinį pareiškė tik 2014 m. balandžio 1 d. Palūkanos reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu sudarė tik 442,19 Lt sumą, o ieškovė reikalauja priteisti 5047,12 Lt dydžio palūkanas paskaičiuotas net už 1365 dienas. Ieškovas (teisių perėmėjas) nesiėmė priemonių išieškoti skolą, savo teisių negynė. Tokie reikalavimo teisę perėmusio ieškovo veiksmai lėmė neadekvačias ir beveik sutampančias su skolos suma palūkanas. Nors byloje nustatyta, kad atsakovas tinkamai neįvykdė šalių tarpusavio sutarties, tačiau ši aplinkybė, įvertinus aukščiau išvardintas priežastis, sąžiningumo ir protingumo principų kontekste nelaikytina objektyviai svarbia ir suteikianti pagrindą ieškovui nepelnytai praturtėti dėl nerūpestingo ieškovo elgesio ir delspinigių dydžio. Nurodytais argumentais ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo tenkintino iš dalies ir prašomas priteisti palūkanas sumažino per pusę ik 2523,56 Lt.
Atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą ieškovo reikalavimą priteisti 428,52 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų. Nurodė, kad įrodymai civilinėje byloje yra duomenys, kuriais remdamasis teismas konstatuoja reikšmingų bylai aplinkybių buvimą arba nebuvimą (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Byloje esantys įrodymai turi būti susiję su byla (CPK 180 straipsnis). Ieškovas nurodė, kad 428,52 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų sumą sudaro išlaidos registruotiems ir paprastiems pranešimams, telefoniniams skambučiams, spausdinimui ir pakavimui, vokams, SMS žinutėms, užklausoms Nekilnojamojo turto ir Gyventojų registro tarnyboms ir kt. Teismas pažymėjo, kad šios išlaidos yra tiesiogiai susijusios su ieškovo, užsiimančio skolų išieškojimu ir prevencija, ūkine - komercine veikla, todėl negali būti pripažintos išlaidomis CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatyta prasme. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų dėl patirtų išlaidų, užklausiant Nekilnojamojo turto registrą, Gyventojų registro tarnybą, todėl jo reikalavimas šias išlaidas priteisti atmestinas (CPK 178 straipsnis).
Kadangi atsakovas praleido terminą įvykdyti prievolę, todėl iš jo ieškovui priteisė sutartines 17,9 procentų metinės palūkanos už negrąžintą 6784,83 Lt dydžio kreditą nuo bylos iškėlimo teisme (2014-06-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 6.210 str. 1 dalis), o tai pat 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Gelvora“ prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą panaikinti dalyje, kurioje atmestas ieškovo prašymas priteisti 2523,56 Lt ir šį reikalavimą patenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai ieškovo veiksmus nesikreipiant anksčiau į teismą dėl skolos priteisimo, pripažino priežastimi mažinti iš atsakovo priteistinų palūkanų dydį. CK nenumato kreditoriaus pareigos imtis konkrečių veiksmų siekiant išieškoti skolą. Tinkamą kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyrą užtikrina CK 1.125 str. nustatyti ieškinio senaties terminai, kurių apeliantas nepraleido.
Palūkanos gali būti nustatytos šalių susitarimu (sutartinės) arba įstatymu (įstatyminės). Teismų praktikoje yra pripažįstama dvejopa palūkanų prigimtis: pirma, palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą; antra, palūkanos kaip minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą. Pelno (mokėjimo) ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu kartu gali būti skaičiuojamos bet kuriame finansavimo sandoryje. Skolininkui laiku negrąžinus paskolos, jis privalo mokėti kreditoriui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.872 str. 2 d., jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos už naudojimąsi paskolos pinigais mokamos iki paskola bus grąžinta. Mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl jų dydis gali būti mažinamas tik taikant sutarčių teisės normas. Be to, Vartojimo kredito sutartyje numatytos 17,9 proc. dydžio mokėjimo (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo ir sąžiningumo principams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamojoje byloje keliamas klausimas, ar pagrįsta teismo sprendimo dalis, kuria ieškovo prašomų priteisti (pelno) mokėjimo palūkanų suma, susidariusi iki ieškovo kreipimosi teismą, sumažinta per pusę – nuo 5047,12 Lt iki 2523,56 Lt.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2008-11-13 “Swedbank“, AB ir atsakovas D. K. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 08-128023-GV, pagal kurią atsakovui bankas suteikė 9000 Lt dydžio paskolą. Atsakovui netinamai vykdant vartojimo kredito sutartį, bankas 2010-06-01 raštu Nr. SR-25192 įspėjo atsakovą iki 2010-06-20 įvykdyti įsipareigojimus bankui bei informavo, kad vienašališkai nutrauks sutartį, jeigu iki nustatytos dienos įsiskolinimas nebus padengtas (b. l. 30). 2010-06-11 „Swedbank“, AB ir UAB „Gelvora“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 10-20-22, pagal kurią ieškovui buvo perleistas reikalavimas į atsakovą pagal anksčiau minėtą Vartojimo kredito sutartį Nr. 08-128023-GV. Vartojimo kredito sutartimi šalys buvo susitarę dėl 17,90 % dydžio metinių palūkanų normos.
Nustatyta, kad ieškovas ieškiniu prašė priteisti 442,19 Lt sutartinių palūkanų, kurios buvo nurodytos reikalavimo perleidimo sutartyje bei 4604,93 Lt sutartinių palūkanų, priskaičiuotų už laikotarpį nuo 2010-06-28 iki 2014-03-24 (b. l. 9) – iš viso 5047,12 Lt.
Vartojimo kredito sutarties 5.1 punkte įtvirtinta, kad atsakovas įsipareigoja mokėti 17,90 proc. dydžio palūkanas, kurios pradedamos skaičiuoti nuo kredito suteikimo dienos iki viso kredito grąžinimo dienos. Šios palūkanos yra pelno (mokėjimo) palūkanos, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, tai tokia paskolos sutartis yra atlygintinė (CK 6.872 straipsnio 3 dalis). CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu šalys paskolos sutartyje nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, ši taisyklė yra specialioji norma, numatanti palūkanas už paskolas ir suteikianti teisę šalims pasirinkti palūkanų dydį, jų mokėjimo tvarką nustatyti sutartimi arba mokėti palūkanas vadovaujantis atitinkamomis įstatymo nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. P. v. S. M., bylos Nr. 3K-3-257/2005). Šiuo atveju palūkanų dydis ir mokėjimo tvarka šalims pasinaudojus sutarties laisvės principu nustatyta jų susitarimu. Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškiniu prašė priteisti 5047,12 Lt palūkanų pagal Vartojimo kredito sutartį. Pirmosios instancijos teismas jų dydį sumažino per pusę, remdamasis aplinkybe, jog ieškovas ieškinį pareiškė tik 2014-04-01, nors reikalavimo teisę įgijo 2010-06-11. Su tokia teismo išvada sutikti negalima.
Mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl sutiktina su apeliantu, kad šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.), tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas.
CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Laikoma, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Ž. v. R. J., bylos Nr. 3K-3-106/2010). Nagrinėjamoje byloje tokie reikalavimai pareikšti nebuvo.
Kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad sutartis gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo kredito sutartis tada, kai ji atitinka ne tik tokiai sutarčių rūšiai, bet ir bendruosius vartojimo sutartims keliamus reikalavimus. Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 straipsnio 1 dalis; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties apibrėžtimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas perka savo asmeniniams (ne verslo ar profesiniams) poreikiams; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. Č. v. UAB „Makveža“, bylos Nr. 3K-3-256/2009; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. A. v. AB ,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Citadele“ banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-189/2012; kt.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo sutartis yra įvardyta vartojimo kredito sutartimi.
Vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas sutarties sąlygų pagrindu gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B., B. J. v. Bigbank, AS, bylos Nr. 3K-3-500/2014).
Ginčo vartojimo kredito sutartis šalių pasirašyta 2008 m. lapkričio 13 d. Šios sutarties sudarymo metu galiojo 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (toliu – Direktyva). Ji buvo priimta, siekiant suderinti valstybių narių įstatymus vartojimo kredito srityje, bendrojoje rinkoje sumažinti kredito davėjų konkurencijos iškraipymus ir padidinti vartotojų galimybes sudaryti vartojimo kredito sutartis kitose valstybėse narėse. Taip pat buvo siekta apsaugoti vartotojus nuo nesąžiningų kredito sąlygų. Pagal Direktyvos nuostatas vartotojas turi gauti tinkamą informaciją apie kredito suteikimo sąlygas bei kainą ir apie savo įsipareigojimus kredito įstaigai. Tokioje informacijoje turi būti nurodyta bendros kredito kainos metinė norma arba, jei tokios normos nustatyti negalima, bendra suma, kurią turi sumokėti vartotojas. Direktyvos 4 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, kad rašytinėje sutartyje nurodoma bendros kredito kainos metinė norma arba bent metinė palūkanų norma ir nuo sutarties sudarymo taikomi mokesčiai bei sąlygos, kuriems esant jie gali būti keičiami. Direktyva dėl minimalaus kreditavimo reglamentavimo suderinimo neužkirto kelio valstybėms narėms priimti griežtesnių nuostatų vartotojų teisių apsaugos srityje. Šios Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį „Vartojimo kredito sutarties forma ir turinys“, kurio 3 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Šio straipsnio 8 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad visais atvejais, nesvarbu, kokiu būdu siūloma sudaryti kredito sutartį, nurodoma metinė kredito grąžinimo norma. Rašytiniame pasiūlyme nurodomas bendros kredito sumos apskaičiavimo pavyzdys. Įvertinus šias nuostatas matyti, kad Lietuvos Respublikoje Direktyvos nuostatos buvo įgyvendintos pasirenkant variantą, kad kredito davėjas visais atvejais turi nurodyti metinę kredito normą. Metinė kredito norma turėjo būti apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą metodiką. Lietuvos Respublikos teisės aktuose nebuvo įtvirtinta nuostatų, numatančių, kad tam tikrą ribą viršijanti metinė kredito norma būtų preziumuojama kaip nesąžininga.
Iš byloje esančios vartojimo kredito sutarties matyti, kad sutartyje nurodyta kredito suma litais, metinė palūkanų norma – 17,90 proc. kredito sumos, metinė kredito grąžinimo norma – 20,42 proc., sutarties administravimo mokestis, bendra kredito suma.
Tiek Direktyvoje, tiek CK 6.887 straipsnyje be kitų reikalavimų nustatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma ir palūkanų norma, tačiau šie aktai nereglamentavo šių normų maksimalių ribų. Esant nurodytoms metinei kredito grąžinimo normai ir palūkanų normai, vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį. Aptartą situaciją palyginus su šiuo metu galiojančiu vartojimo kredito reglamentavimu Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011 m. balandžio 1 d. (dėl to šiam ginčui jis negali būti taikomas), pažymėtina, kad šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc. Sprendžiant šalių ginčą ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas Kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B., B. J. v. Bigbank, AS, bylos Nr. 3K-3-500/2014).
Nagrinėjamoje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 20,42 proc. per metus. Toks dydis yra daug mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme, todėl, nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, pirmosios instancijos neturėjo teisinio pagrindo sumažinti šalių sutartyje nustatytas palūkanas per pusę, remdamasis tik faktine aplinkybe, jog ieškovas savo teises gynė neoperatyviai. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje akivaizdžiai prieštaringas. Iš vienos pusės, teismas sprendimu sumažino ieškovo prašomas priteisti pelno (mokėjimo) palūkanas, priskaičiuotas iki kreipimosi į teismą, kaip neprotingai dideles, iš kitos pusės,v nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė Vartojimo kredito sutartyje numatyto dydžio pelno (mokėjimo) palūkanas.
Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, padidinat priteistų pelno (mokėjimo) palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.). Proporcingai padidintina ir bylinėjimosi išlaidų suma
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą už akių pakeisti.
Priteistą ieškovei UAB „Gelvora“, juridinio asmens kodas 125164834, buveinė A. J. g. 7, Vilniuje, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. LT02 7044 0600 0031 0074, AB SEB banke, iš atsakovo D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 2523,56 Lt (dviejų tūkstančių penkių šimtų dvidešimt trijų litų 56 ct) palūkanų sumą padidinti iki 5047,12 Lt (penkių tūkstančių keturiasdešimt septynių litų 12 ct), o bylinėjimosi išlaidų sumą iki 371 Lt (trijų šimtų septyniasdešimt vieno lito).
Priteisti ieškovei UAB „Gelvora“, juridinio asmens kodas 125164834, buveinė A. J. g. 7, Vilniuje, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB banke, iš atsakovo D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 76 Lt (septyniasdešimt šešis litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.