- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-05
- Bylos Nr.
- 2A-703-210/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Bartašienė, Laisvė Aleknavičienė, Vytautas Kursevičius
- Atsakovas
- T. C., R. C.
- Kategorijos
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvės Aleknavičienės, Rasos Bartašienės, Vytauto Kursevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės T. C. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-247-907/2014 pagal ieškovo bankrutuojančios T. Ž. IĮ, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Administravimas“ ieškinį atsakovams T. C. ir R. C. dėl žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas bankrutuojančios T. Ž. IĮ, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Administravimas“ ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų T. C. ir R. C. 13493,13 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2013-02-21 nutartimi T. Ž. IĮ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Administravimas“. Šiaulių apygardos teismo 2013-04-05 nutartimi buvo patvirtinti įmonės kreditorių reikalavimai 13493,13 Lt sumai, kuriuos sudaro įsiskolinimai 13389,43 Lt VSDFV ir 103,70 Lt VšĮ T. A., buvusi T. Ž., o dabar T. C., įmonės vadove buvo nuo 1999-03-25 iki 2013-03-06. T. Ž. (duomenys neskelbtini) įregistravo santuoką su atsakovu R. C., kuris Šiaulių apygardos teismas 2013-04-15 nutartimi buvo įtrauktas bendraatsakovu bankroto byloje. Įmonei pasiekus nemokumo ribą ir negalint atsiskaityti su kreditoriais atsakovė privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, ji savo pareigos nevykdė, todėl kreditoriai patyrė žalą, kurią ieškovas prašo priteisti. Atsakovė T. C. su atsakovu R. C. santuokoje gyvena iki šiol, buvo įmonės bendrasavininkiai, bendrai naudojosi iš įmonės gaunamomis pajamomis, nuo santuokos sudarymo abu turėjo prievolę kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl nuo santuokos sudarymo turi atsakyti abu.
Atsakovė T. C. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad 1999 m. ketino vykdyti mėsos gaminių rūkymo veiklą, kadangi patalpos neatitiko ES standartų ir neturėjo leidimų minėtai veiklai vykdyti, todėl mėsos gaminių jai rūkyti niekas neleido. Neišrūkė nei vieno gaminio, negavo jokio pelno, tris metus vaikščiojo po visas įstaigas, dėjo pastangas, kad gautų leidimus vykdyti veiklą, tačiau jų negavo, ji suplėšė jai išduotą įmonės pažymėjimą ir viską pamiršo. Žinojo, kad įregistravus įmonę reikia mokėti mokesčius, bet nieko nedarė. 2007 m. pabaigoje susituokė su atsakovu, 6 metus kartu gyveno adresu (duomenys neskelbtini), po to jis išėjo, santuoka nenutraukta iki šiol, su atsakovu abu niekur nedirbo, ji prekiavo iš Sovietsko parsivežtais rūbais, iš šių pajamų gyveno. Atsakovas tuo metu tvarkė sodybą (duomenys neskelbtini), nes ten yra žemės apie 39 arai, todėl yra darbo. Jos įmonė buvo formaliai atidaryta, bet realiai neveikė.
Atsakovas R. C. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) susituokė su atsakove, santuoka nėra nutraukta iki šiol. Adresu (duomenys neskelbtini), kartu su atsakove gyveno gal metus laiko, po to, dar kelis metus tai skyrėsi, tai taikėsi, po to galutinai išėjo gyventi pas mamą į (duomenys neskelbtini) kaimą. Nieko nežinojo apie jokią įmonę, nematė nei darbuotojų, nei rūkytų mėsos gaminių, nei kad jie būtų buvę rūkomi, apie įmonę sužinojo, kai pradėjo skambinėti bankroto administratorius. Abu su atsakove niekur nedirbo, ji važinėjo į Rusiją, prekiavo rūbais, iš to jie abu gyveno. Jis prižiūrėjo ūkį, pjovė žolę, genėjo medžius, tvarkė žemę, todėl nemano, kad turi kartu su atsakove atsakyti žalą. Solidarioji sutuoktinių atsakomybė galima tik už laikotarpį nuo 2008 m. iki 2013 m., tačiau atsakovas gyveno iš kitų lėšų, įmonė neveikė, pajamų jokių iš įmonės veiklos negavo, todėl atsakovas neturi atsakyti. VSDFV mokėjimams yra taikoma 5 metų senatis, o delspinigiams - 6 mėnesių senatis, todėl prašė byloje taikyti senatį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies.
Priteisė iš atsakovės T. C. ieškovui bankrutuojančiai T. Ž. individualiai įmonei 13493,13 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą 13493,13 Lt nuo bylos iškėlimo teisme – 2013-09-04 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 400 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Likusioje dalyje (dalyje dėl žalos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo R. C.) ieškinį atmetė.
Priteisė iš atsakovės T. C. valstybei 433,86 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Šiaulių apylinkės teismo 2013-09-04 nutartimi byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones – T. C. turto, piniginių lėšų ir turtinių teisių areštą 13493,13 Lt sumai, paliko galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.
Sprendimui įsiteisėjus, panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2013-09-04 nutartimi byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones – R. C. turto, piniginių lėšų ir turtinių teisių areštą.
Byloje teismo nustatyta, kad T. C. 1999 m. kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybę su prašymu dėl individualios įmonės įsteigimo, jai buvo išduotas pažymėjimas, tačiau ji veiklos vykdyti negalėjo, nes neturėjo tai veiklai vykdyti reikalingų leidimų, be to, patalpos ir įranga neatitiko ES standartų. Taigi, T. C. individualią įmonę įregistravo 1999-03-25, t. y. nuo tada įmonė laikoma įsteigta, nuo tada įmonės savininkui, šiuo atveju – atsakovei T. C. atsiranda pareiga mokėti mokesčius valstybei, nors įmonė, kaip ji teigė, nevykdė jokios veiklos, tačiau ji taip pat ir nebuvo įstatymų nustatyta tvarka išregistruota, jai nebuvo laiku iškelta bankroto byla. Įmonės savininko (vadovo) pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jei tokiam kreipimuisi egzistuoja įstatyme įtvirtinti pagrindai, pažeidimas yra neteisėtas veiksmas. Teismas akcentavo, kad tam, jog būtų galima taikyti įmonės savininko civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas. Jos yra neteisėti įmonės savininko veiksmai, dėl jų atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltė. Nustačius įmonės savininko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad ieškovas neprivalo įrodinėti, kad įmonės savininkė kalta. Paneigti šią prezumpciją ir remtis kaltės nebuvimu turi pati atsakovė.
Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pagrindinė žalos dalis atsirado iki 2008 m. vidurio, kai galiojo bendroji norma (CK 6.263 straipsnio 1 dalis), todėl neteisėtais veiksmais padaryta žala bet kokiu atveju turi būti atlyginta.
Atsakovė T. C. 1999-03-25 savo vardu įregistravo įmonę rūkytų mėsos gaminių gamybai, pripažino, kad nepasidomėjo, ar jos ketinamai vykdyti veiklai yra reikalingi leidimai, sertifikatai, žinojo, kad mokesčius mokėti reikia, gavo priminimus, kad reikia deklaruoti turtą, tačiau to nepadarė, įmonę įsteigė ir daugiau ja nesirūpino. Atsižvelgiant į tai teismas konstatavo, kad atsakovė buvo nepakankamai atidi ir rūpestinga, koks turėjo būti įmonės savininkas, ir savo neveikimu padarė kreditoriams žalos, dėl atsakovės netinkamų veiksnių įmonė liko skolinga kreditoriams. Atsakovė šio prejudicinio fakto leistinais įrodymais nepaneigė. Įmonės neišregistravo, su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė, o nepavykus gauti leidimo vykdyti veiklą įmonės pažymėjimą suplėšė ir apie tai užmiršo, kas neleistina savininkui, įsteigusiam įmonę, ir kas neatitinka protingos verslo rizikos bei prieštarauja geriems verslo standartams.
Teismas pažymėjo, kad pernelyg ilgas atsakovės delsimas inicijuoti bankroto bylą ir neveikimas nulėmė ne tik žalos atsiradimą, bet ir jos padidėjimą, dėl to konstatavo, kad yra tarp atsakovės veiksmų ir atsiradusios žalos priežastinis ryšys. Atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių jos kaltę dėl žalos atsiradimo kreditoriams, todėl teismas laikė, kad kaltės prezumpcija byloje nenuginčyta. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovė neprašė sumažinti nuostolių dydžio, neteikė įrodymų tokioms aplinkybėms įrodyti ir tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Esant visoms nustatytoms sąlygoms, būtinoms civilinei atsakomybei kilti, teismas atsakovei taikė civilinę atsakomybę ir iš jos ieškovui priteisė žalą.
Teismo nurodyta, kad atsakovo atstovas prašė byloje taikyti senatį, nes VSDFV mokėjimams turi būti taikoma 5 metų senatis, o delspinigiams – 6 mėnesių senatis. Teismas nurodė, kad ieškovas prašo priteisti ne periodines išmokas, o žalos atlyginimą, todėl atitinkamai turi būti taikomas ne penkerių metų, o sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Trijų metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo bankroto bylos iškėlimo, todėl teismo pripažinta, kad ieškovas, kreipęsis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, nėra praleidęs trejų metų ieškinio senaties termino. Teismas pažymėjo, kad delspinigiai atsakovei paskaičiuoti ne daugiau kaip už šešis mėnesius, todėl jie apskaičiuoti teisingai, todėl senaties taikyti šiuo atveju nėra pagrindo.
Byloje teismo nustatyta, kad atsakovė su R. C. santuoką įregistravo (duomenys neskelbtini), ji nėra nutraukta iki šiol. Taigi, santuoka buvo įregistruota gerokai vėliau, negu įsteigta T. Ž. individuali įmonė. Atsakovė nurodė, jog su atsakovu kartu gyveno gal šešis metus, po to išsiskyrė, atsakovas išsikraustė. Nors santuokos nėra nutraukę, tačiau bendro ūkio neveda ir santuokinio gyvenimo šiuo metu negyvena. Nurodytas aplinkybes patvirtino atsakovas, nurodydamas, jog su atsakove, kartu gyveno metus laiko, po to tai skyrėsi, tai taikėsi, kol galutinai išsiskyrė. Atsakovas atsakovės įsteigtoje individualioje įmonėje niekada nedirbo, nematė nei kitų ten dirbančių žmonių, jie abu gyveno iš pajamų, atsakovės gautų už parvežtus iš Rusijos ir parduotus drabužius, kad tokia įmonė yra, pirmą kartą jis išgirdo tik tada, kai pradėjo skambinti bankroto administratorius.
Atsižvelgiant į tai, teismui buvo akivaizdu, kad T. Ž. individuali įmonė nebuvo šeimos verslas, t. y. verslui nebuvo naudojamas nei bendras sutuoktinių turtas, nei jų abiejų ar kiekvieno atskirai fizinis bei intelektinis darbas, įmonė realiai veiklos nevykdė nuo įregistravimo momento, nes neturėjo tam leidimų, nei vienas iš sutuoktinių nedalyvavo įmonės veikloje, atsakovas apie jos egzistavimą net ir nežinojo. Ieškovas byloje neįrodė, kad individualios įmonės savininkės sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinės individualios įmonės veikloje, kaip šeimos versle, todėl atsakovo prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda, dėl ko šioje dalyje teismas ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė T. C. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą iš dalies ir priimti naują sprendimą – priteistą T. C. 13493,13 Lt sumą sumažinant iki 1500 Lt bei priteisti iš ieškovo 1360 Lt bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje.
1. Apeliantė sutinka su tuo, kad nesirūpino savo individualia įmone ir nemokėjo mokesčių, nebuvo atidi ir rūpestinga. Tačiau pirmosios instancijos teismas dėstomojoje sprendimo dalyje pasisakė tik dėl apeliantės netinkamų veiksmų, dėl kurių buvo padaryta žala, tačiau nenagrinėjo ir nepasisakė, dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus veiksmų, kurie taip pat nulėmė tokios žalos atsiradimą. Apeliantė įsitikinusi, kad žala atsirado dėl pačios aplaidžių veiksmų, kurie pasireiškė pasyvumu, įmonės neišregistravimu, tiek ir dėl VSDFV Šiaulių skyriaus aplaidžių, pasyvių veiksmų, kurie lygiai taip pat įtakojo žalos atsiradimą ir didėjimą. Teigia, kad žala atsirado dėl kreditoriaus ir skolininko abipusių aplaidžių veiksmų, ir šios aplinkybės teismas visiškai nesiaiškino, dėl jos nepasisakė, todėl teismas priteisdamas visą žalą tik iš atsakovės, priėmė neteisėtą sprendimą.
Šalies argumentai
2. Apeliantė mano, kad teismas priteisti žalą galėjo tik už 5 metus, kaip numatyta įstatyme, o ne už 14 metų. Be to, teismas neteisingai nurodė, kad senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo bankroto bylos iškėlimo. Nenurodė, kokia įstatymo teisės norma remiasi tai konstatuodamas. Šioje civilinėje byloje buvo prašoma taikyti 5 metų senaties terminą ne dėl kreipimosi į teismą, kad šis gintų pažeistą teisę, bet dėl padarytos žalos išieškojimo, kuri negali būti išieškoma daugiau kaip už 5 metus.
3. Teigiama, kad iš apeliantės priteista 13493,13 Lt suma turėtų būti sumažinta paskaičiuojant ne už 14 metų laikotarpį, o už 5 metų laikotarpį, kas sudarytu 4818,98 Lt , o atsižvelgiant į LR CK 6.259 str. nuostatas, ši žala už penkis metus turėtų būti sumažinta bent 50 %, nes žala atsirado ir dėl kreditoriaus kaltės, todėl turėtų būti priteista 2409,49 Lt. Kadangi apeliantė jokios veiklos nevykdė ir jokių pajamų negavo, todėl žala atsirado tik dėl to, kad nebuvo išregistruota įminė, todėl vadovaujantis protingumo ir teisėtumo kriterijais ši suma teismo galėtų būti sumažinta iki 1500 Lt.
Atsiliepimas į apeliacinį įstatymo nustatyta tvarka nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).
Byloje ginčas kilo dėl žalos, kildinamos iš individualios įmonės savininko pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo, atlyginimo.
Dėl abipusės apeliantės ir VSDFV kaltės
Spręsdamas dėl 13389,43 Lt nesumokėtų VSD įmokų ir delspinigių priteisimo iš atsakovės, kaip žalos atlyginimą įmonei, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pernelyg ilgas apeliantės delsimas inicijuoti bankroto bylą ir neveikimas nulėmė ne tik žalos atsiradimą, bet ir jos padidėjimą įmonei. Tokie atsakovės, kaip individualios įmonės savininkės, veiksmai neatitiko profesinės veiklos standartų, sąžiningo, rūpestingo, atidaus elgesio, todėl teismas iš atsakovės priteisė nesumokėtas VSD įmokas už įmonės savininką ir delspinigius. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog įmonė veiklos nevykdė visiškai, ir tik pačios įmonės savininkės veiksmų neatlikimas – veiklos nevykdžiusios įmonės neišregistravimas, lėmė, jog nepagrįstai buvo didinamas įmonės įsiskolinimas Sodrai. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintina, kad atsakovė, kaip individualios įmonės savininkė, neveikė atsakingai ir rūpestingai, neįvykdė pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl teismas turėjo pagrindą spręsti, jog minėtais neteisėtais atsakovės T. C. veiksmais ieškovui buvo padaryta žala, kurią ji ir turi atlyginti (CPK 178, 180 str.).
Apeliaciniame skunde apeliantė neneigia, kad žala atsirado dėl jos, kaip įmonės savininkės, aplaidžių veiksmų, kurie pasireiškė pasyvumu neišregistruojant veiklos nevykdžiusios įmonės, tačiau mano, kad VSDFV Šiaulių skyriaus veiksmai, kuomet tik po 14 metų kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įtakojo žalos atsiradimą ir didėjimą.
Teisėjų kolegija, pažymi, jog, nustačius, kad atsakovė, būdama individualios įmonės vadovė, atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos ieškovui atsiradimą, jos kaltė preziumuojama. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šią prezumpciją, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog žala ieškovui atsirado ne tik dėl atsakovės kaltės. Pažymėtina, kad ĮBĮ 8 str. 4 d. nuostata gali būti taikoma tik tais atvejais, kai reikalaujama žalos atlyginimo iš įmonės savininko už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą. Nagrinėjamu atveju, Sodrai, nors ir po 14 metų, inicijavus bankroto bylos T. Ž. individualiai įmonei iškėlimą, civilinė atsakomybė nekyla.
Dėl mokesčių išieškojimo senaties termino taikymo
Apeliantė nurodo, kad teismas priteisti žalą galėjo tik už 5 metus, kaip numatyta LR mokesčių administravimo įstatyme, o ne už 14 metų. Be to, teismas neteisingai nurodė, kad senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo bankroto bylos iškėlimo.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo yra taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl apeliantės argumentas, kad 5 metų senaties terminas turėjo būti taikytas LR mokesčių administravimo įstatymo 107 str. prasme, laikytinas nepagrįstu.
Ieškinį dėl žalos atlyginimo pareiškus įmonės bankroto administratoriui, aktualia tampa nuostata, kad administratoriui apie įmonei padarytą žalą objektyviai tampa žinoma tik iškėlus bankroto bylą ir perėmus įmonės dokumentus (ar jų dalį). Įstatymų leidėjo valia administratoriaus sužinojimas apie sandorius (ar jais sukeltą žalą) siejamas būtent su dokumentų apie juos gavimu, o ne su kitomis aplinkybėmis (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.), juo labiau, kad ieškinio senaties termino pradžia siejama ne su objektyviu (teisės pažeidimo), o su subjektyviu momentu (kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą). Kadangi administratoriaus pareiga perimti įmonės turtą ir dokumentus atsiranda nuo bankroto bylos įmonei iškėlimo ir nutarties dėl jo paskyrimo administruoti įmonę įsiteisėjimo dienos, todėl pirmosios instancijos pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju trejų metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
Dėl priteisto žalos atlyginimo mažinimo
Apeliantė apeliaciniu skundu prašo iš jos teismo priteistą žalos atlyginimą sumažinti iki 1500 Lt. Pirmosios instancijos teismui teisėtai konstatavus, kad šioje byloje trejų metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas bei apeliantei neįrodžius Sodros kaltės dėl žalos atsiradimo, teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentą, sumažinti priteistos žalos atlyginimą, atmeta kaip teisiškai nepagrįstą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime yra nurodęs, kad atsakovė neprašė sumažinti nuostolių dydžio, neteikė įrodymų tokioms aplinkybėms pagrįsti.
Dėl apeliacijos ribojimo aspekto
Pažymėtina, kad jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, draudimo kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 312 str., 314 str., 347 str. 2 d.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-03-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012).
Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad byloje ji būdama atsakovė turėjo pareigą, pateikti atsiliepimą į ieškinį, tačiau to nepadarė. Nagrinėjamu atveju apeliantė teismo posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nesirėmė argumentais nei dėl abipusės kaltės, nei dėl mokesčių išieškojimo senaties termino taikymo, nei dėl žalos atlyginimo mažinimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė apeliaciniame skunde pateikia naujus argumentus, kurie jos nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teisme. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės ir pareigos skundžiamame procesiniame sprendime šių apeliantės naujai nurodomų aplinkybių aiškintis ir dėl jų pasisakyti. Atsižvelgiant į CPK įtvirtintą ribotos apeliacijos modelį, t. y. apeliantė negali remtis aplinkybėmis, kurių neįrodinėjo pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija dėl apeliantės apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, plačiau nepasisako.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Remdamasis aukščiau išdėstytu, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir proceso teisės normos taikytos tinkamai, byla išspręsta teisingai, dėl to nėra įstatyminio pagrindo apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti skundžiamą teismo procesinį sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.