Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės ir Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

asmeniui, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės A. B., jos gynėjui advokatui Šarūnui Vadeikiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 2 d. nutarties, kuria A. B. pripažinta nepakaltinama dėl padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, ir jai skirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose ((duomenys neskelbtini)).

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumento paėmimą (asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini)) – nutarta panaikinti.

Netenkintas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl 86,94 Eur (aštuoniasdešimt šešių eurų ir devyniasdešimt keturių ct) išlaidų išieškojimo iš A. B.

Nutarčiai įsiteisėjus CD laikmenos su vaizdo ir garso įrašais paliktos saugoti su baudžiamosios bylos medžiaga.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. B. priverčiamoji medicinos priemonė taikyta už tai, kad ji viešoje vietoje įžūliu elgesiu, piktybiškai tyčiodamasi demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent, ji 2021 m. balandžio 28 d., apie 20.10 val., viešojoje vietoje – Viršuliškių g. 40, Vilniuje, esančiame prekybos centre „Mada“, įžūliu elgesiu tyčia demonstruodama elementarių moralės bei elgesio normų niekinimą aplinkiniams ir aplinkai, kitų žmonių akivaizdoje piktybiškai tyčiodamasi penkis kartus spjovė nukentėjusiajai M. V., pastarajai ją įspėjus, kad ginsis, ji (A. B.), vartodama nukentėjusiosios atžvilgiu necenzūrinius, įžeidžiančius žodžius: „suka, žiurkė, pinda“, kairėje rankoje laikydama skėtį, bandė aštriu galu įdurti į veido sritį, tačiau nukentėjusioji spėjo ranka sugriebti už skėčio, tokiu būdu išvengdama galimų pasekmių, po ko tyčia skėčio rankena vieną kartą sudavė nukentėjusiajai į veido sritį bei du kartus – į kairės rankos sritį, taip sukeldama nukentėjusiajai fizinį skausmą, po ko dešine ranka sugriebė nukentėjusiajai už kairės rankos ir rankos nagais apdraskė delno išorinę pusę, taip sukeldama fizinį skausmą bei padarydama odos įbrėžimus kairėje plaštakoje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šie A. B. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 284 straipsnyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nutartį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ekspertizės išvadą, paaiškinimus, informaciją apie asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, ligos eigą bei kitą bylos medžiagą, pagrįstai konstatavo, jog baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką A. B. padarė būdama nepakaltinama, dėl ko jai yra būtinas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Nagrinėjamu atveju keisti ar naikinti skundžiamos nutarties nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad skunde pateiktas prašymas skirti pakartotinę ekspertizę A. B. buvo išspręstas protokoline teisėjų kolegijos nutartimi, nusprendžiant neatlikti šio įrodymų tyrimo veiksmo, todėl šis klausimas pakartotinai nutartyje neaptariamas. Toliau pateikiami motyvai dėl apeliantei taikomos medicininio poveikio priemonės pagrįstumo.

5. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad A. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK 284 straipsnio numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, tačiau nesutinkama su teismo išvada, jog, darydama šią baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, ji buvo nepakaltinama. Be kita ko, apeliantė nesutinka su paskirto priverstinio gydymo rūšimi ? priverčiamąja medicinos priemone – stacionariniu stebėjimu bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje ir prašo skirti naują stacionarinę psichologinę – psichiatrinę ekspertizę (duomenys neskelbtini) ekspertiniame skyriuje dabartinei jos psichikos būklei ištirti ir įvertinti.

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 392 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverčiamosios medicinos priemonės gali būti taikomos asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. BK 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Nepakaltinamumą apibūdina du kriterijai – medicininis ir juridinis. Medicininio kriterijaus išraiška yra asmens psichikos sutrikimas, juridinis kriterijus reiškia tokį asmens psichikos sutrikimą, kuris atima jam sugebėjimą suvokti savo veiksmų esmę (intelektinis požymis) ir (ar) galėjimą juos valdyti (valinis požymis). Nustačius šiuos abu kriterijus atitinkančias aplinkybes, pripažįstama, kad asmens padarytoje pavojingoje baudžiamojo įstatymo uždraustoje veikoje nėra būtinojo subjektyviojo požymio – kaltės, todėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės ir bausmės paskyrimo jam klausimai nesprendžiami, tačiau tai sudaro pagrindą pradėti priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-222/2018, 2K-253-976/2019, 2K-135-697/2022).

7. Iš apygardos teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog A. B. buvo paskirta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė, pavedant ją atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos ekspertinio skyriaus ekspertams. 2022 m. kovo 3 d. – balandžio 1 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog stebėtas vyraujantis A. B. mąstymo nenuoseklumas su gausiais sisteminių kliedesių požymiais, afektinio neadekvatumo požymiai, A. B. nekritiška savo būklės atžvilgiu. Psichologinio įvertinimo metu stebima išreikšta nuoseklumo, kryptingumo ir kritiškumo stoka, rezonuojančio ir iškreipto mąstymo požymiai. Siekiant objektyviai nustatyti A. B. psichikos sutrikimą yra reikalingas ilgalaikis psichikos stebėjimas, todėl jai tikslinga atlikti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) ekspertiniame skyriuje. Atsižvelgdamas į šias išvadas pirmosios instancijos teismas A. B. paskyrė stacionarinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, kurią pavedė atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) ekspertiniam skyriui. 2022 m. rugsėjo 7 d. – rugsėjo 20 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu ir ekspertizės atlikimo metu A. B. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, dėl kurio ji negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Ekspertų išvadoje konstatuota, jog A. B. negali suvokti savo veiksmų esmės ir juos valdyti, stokoja kritikos šios veikos atžvilgiu, jos elgesys neprognozuojamas, taigi – socialiai pavojingas. Taip pat nustatyta, jog A. B. nerekomenduojama apklausti ar su ja atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, jai nerekomenduojama dalyvauti teismo posėdžiuose, nes dėl lėtinio psichikos sutrikimo ji nebus pilnavertė teismo proceso dalyvė ir tai gali pabloginti jos psichikos būseną.

8. Atliekant stacionarinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę buvo įvertinti A. B. medicininiai dokumentai, kurių pagrindu buvo nustatyta, jog A. B. šizofrenijos spektro sutrikimas pasireiškė dar 2011 m., dėl ko jai buvo siūloma dėl psichodiagnostikos vykti į psichiatrijos ligoninę, taip pat buvo įvertinta tiriamosios A. B. sveikatos būklė bei ikiteisminio tyrimo medžiaga (t. 2, b. 1. 83-91). Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. B. psichikos būklės, pagrįstai vadovavosi minėtame ekspertizės akte pateiktomis specialistų išvadomis, grįstomis tiek tiriamosios ligos istorija, tiek asmens tyrimu.

9. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme apklausta teismo psichiatrė ekspertė R. Drazdauskienė patvirtino ekspertizės išvadas, kad A. B. veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, ir negalėjo suvokti veikos pavojingumo bei valdyti savo veiksmų. Ekspertė paaiškino, kad minėta išvada pagrįsta visais pateiktais dokumentais, psichiatro konsultacijomis, iš kurių matyti, kad šis sutrikimas buvo įtariamas jau nuo 2011 metų, jai buvo siūloma tirtis stacionare, tačiau ji taip ir nenuvyko į ligoninę ištyrimui. A. B. nebuvo gydoma, vaistų nevartojo, todėl būklė tik blogėjo. Jai susiformavo kliedesių sistema, kurios poveikyje įvyko byloje aptariama nusikalstama veika. Dėl kliedesinio aplinkos interpretavimo, kritikos stokos, tiriamoji negalėjo suprasti savo veiksmų pavojingumo ir jų valdyti.

10. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog A. B. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė būdama nepakaltinama, t. y. dėl diagnozuoto lėtinio psichikos sutrikimo – paranoidinės šizofrenijos A. B. nusikalstamos veikos padarymo metu negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, dėl ko jai privaloma skirti priverčiamąją medicinos priemonę. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės taikyti priverčiamąsias medicinos priemones bei parinkti tokių priemonių rūšį, t. y. pagal poreikį gali taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis arba stacionarinį stebėjimą bendro arba sustiprinto, arba griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose (kasacinė nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-628/2021). Be kita ko, baudžiamasis įstatymas nustato pagrindinius kriterijus, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones: 1) psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, 2) padarytos pavojingos veikos pobūdį, 3) pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinės nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015, 2K-87-697/2021).

11. Vienas iš kriterijų parenkant priverčiamąją medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, kurio nustatymas reikalauja specialių žinių, todėl, vertinant šį kriterijų, remiamasi teismo ekspertų – psichiatrų išvadomis ir rekomendacijomis. Nagrinėjamoje byloje teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikę ekspertai ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) rekomendavo A. B. taikyti priverčiamojo pobūdžio medicinos priemones – priverstinį stacionarinį gydymą (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis. Teisme ekspertė R. Drazdauskienė nurodė, jog ambulatoriniam gydymui nukreipiami asmenys, kurie bent iš dalies kritiški padarytos veikos ir savo būsenos atžvilgiu. Ekspertizės metu A. B. nesigailėjo dėl padarytos veikos, nemanė, kad padarė kažką blogo, nemanė, jog jai reikia gydymo, todėl rekomenduotas stacionarinis bendro stebėjimo gydymas. Nors, apylinkės teismas pripažino esamus dalinius elgesio korekcijos pasikeitimus, tačiau padarė išvadą, jog jie nėra pakankami tam, kad priverstinis gydymas galėtų būti vykdomas ambulatoriškai. Iš bylos medžiagos matyti, jog A. B. nuo 2022 m. rugsėjo 28 d. yra gydoma (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje, kas šiai dienai sudaro 5 mėnesių priverstinio gydymo laikotarpį. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, neturi pagrindo abejoti gydytojų kompetencija spręsti priverstinio gydymo taikymo pobūdį A. B. Apygardos teismo vertinimu, apylinės teismas, remdamasis teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadomis ir eksperto paaiškinimais, tinkamai nustatė A. B. skirtinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje. Tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka A. B. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jos socialinį pavojingumą sau ir visuomenei. Neabejotina, jog A. B. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė suvaržo jos teises, tačiau toks suvaržymas yra taikomas asmenims, padariusiems baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 7, 11, 44 straipsnių nuostatų. Nors apeliantė nurodo, kad per pastarąjį laikotarpį, nuo 2022 m. rugsėjo 28 d., jos būklė galėjo ženkliai pagerėti, tačiau apeliacinės instancijos teismas remiasi kompetentingų specialistų išvadomis ir tokių duomenų, kad A. B. sveikata būtų akivaizdžiai pagerėjusi tiek, jog šiuo metu galima būtų svarstyti ambulatorinio gydymosi galimybes, bylos medžiagoje nėra.

12. Teisėjų kolegija, pažymi, kad bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nagrinėjantis teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos tol, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą (BK 98 straipsnio 6 dalis) privalės pakartotinai spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Taigi, jei A. B. būklė pagerės, pirmosios instancijos teismas, remdamasis gydytojų komisijos išvada, turės galimybę priimti sprendimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pakeitimo ar jos taikymo panaikinimo BPK 405 straipsnyje nustatyta tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam nutarta taikyti priverčiamąją medicinos priemonę, A. B., apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.