- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-12-15
- Bylos Nr.
- I-5244-643/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- V. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 Eur, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba), priteisti 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde (b. l. 1–4) nurodė, kad 2017 m. balandžio 7 d. ir 2017 m. balandžio 25 d. buvo etapuojamas į Šaulių tardymo izoliatorių (toliau – Šiaulių TI) per Lukiškių TI-K iš Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN) ir iš Šiaulių TI į Alytaus PN per Lukiškių TI-K 2017 m. balandžio 14 d. ir 2017 m. balandžio 28 d. ir ten., t. y. Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. balandžio 7 d. iki 2017 m. balandžio 11 d., nuo 2017 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. balandžio 18 d., nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. balandžio 27 d. ir nuo 2017 m. balandžio 28 d. iki 2017 m. gegužės 2 d. Pareiškėjo teigimu, jis Lukiškių TI-K buvo laikomas 13 parų be pagrindo, kadangi byla buvo nagrinėjama Šiaulių apygardos teisme. Dėl to pareiškėjui kilo nepatogumų, buvo papildomai atliktos 8 asmens kratos, žeminančios jo orumą.
Paaiškino, kad į Lukiškių TI-K dažniausiai buvo atvežamas penktadieniais (išskyrus 2017 m. balandžio 25–27 d.), t. y. 2017 m. balandžio 7, 14, 28 d., jis neturėjo galimybės patekti pas gydytoją, nes poilsio dienomis dirbdavo tik seselė, kuri neturėjo prieigos prie pareiškėjo asmens medicinos kortelės. Dėl šios priežasties iš pareiškėjo buvo atimta teisė tęsti medikamentinį gydymą, nors jis serga įvairiomis ligomis. Nors pareiškėjas yra neįgalus asmuo ir vaikšto su ramentais, tačiau būdavo laikomas kamerose, skirtose sveikiems asmenims (išskyrus vieną parą, kuomet buvo laikomas kameroje, pritaikytoje negalią turintiems asmenims). Kitą laiką kamerose buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto (3,6 kv. m), privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, tinkamo apšvietimo, santykinės oro drėgmės ir temperatūros, buvo tiekiamas šaltas maistas. Tualetas nebuvo atskirtas nuo likusio kameros ploto, todėl nuo jo sklido nemalonus, dirginantis kvėpavimo takus kvapas, o atskiros ventiliacijos kameroje nebuvo. Be to, sanitarinis mazgas nebuvo pritaikytas ribotą judėjimo negalią turintiems asmenims. Dėl drėgmės ir netinkamos temperatūros kamerose buvo sutrikdyta pareiškėjo sveikata. Anot pareiškėjo, 2017 m. balandžio 27 d. į Šiaulių TI jis atvyko karščiuodamas (jo kūno temperatūra siekė 39,3⁰C). Nors temperatūrą Šiaulių TI medicinos personalui pavyko sumažinti, tačiau nebuvo išvengta dusimo priepuolių, todėl teko kviesti greitąją medicinos pagalbą. Pasekmės dėl sutrikdytos sveikatos buvo juntamos ilgą laiką, teko gydytis Alytaus PN sveikatos priežiūros tarnyboje ambulatoriškai. Be to, 2017 m. balandžio 9 d. ir 2017 m. balandžio 15 d. pareiškėjui nebuvo perrištos kojų trofinės žaizdos, todėl teko kęsti nepakeliamą skausmą. Dėl skausmo prasidėjo nemiga, todėl jam teko kreiptis į Laisvės atėmimo vietų ligoninės psichologinę tarnybą bei į gydytoją psichiatrą, kuris skyrė medikamentinį gydymą. Taip pat teko kreiptis į Šiaulių TI psichologinę tarnybą. Atsiradusi nemiga sukėlė diskomfortą, dvasinius išgyvenimus, taigi pareiškėjui buvo padaryta žala. Pareiškėjas mano, kad jeigu Viešojo saugumo tarnybos ir Lukiškių TI-K pareigūnai būtų veikę pagal įstatymus, t. y. būtų užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, jis nebūtų kankinęsis dėl sveikatos sutrikdymo.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime (b. l. 17–20) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad konvojavimas yra tik ginkluotas lydėjimas ir pristatymas į paskirties punktus, užtikrinant apsaugą. Konvojavimas nėra sulaikymo, įkalinimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymas. Ginčo laikotarpiu Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai pagal Alytaus PN ir Šiaulių TI pateiktas paraiškas planiniam konvojui, konvojavo pareiškėją planinių konvojų maršrutais: Vilnius–Alytus–Vilnius 4 kartus ir Vilnius–Klaipėda–Vilnius 4 kartus. Paraiškų-sąrašų skiltyje „Pastabos“ nėra nuorodos apie išskirtines pareiškėjo konvojavimo sąlygas. Sprendimus dėl asmens konvojavimo planiniu konvojumi priima pagal kompetenciją bei dokumentus rengia ir įformina Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinių policijos įstaigų areštinės. Viešojo saugumo tarnyba organizuodama ir vykdydama planinį konvojų, skirdama konvojaus sudėtį bei konvojuotojų skaičių ir specialųjį transportą konvojuojamiesiems pervežti, vadovaujasi konvojavimo paraiškose nurodytais asmenų konvojavimui poreikiais ir jų konvojavimo ypatumais. Viešojo saugumo tarnyba turi besąlygiškai užtikrinti, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras, laikantis atskiro nuo kitų konvojuojamųjų pervežimo pagal papildomus kriterijus reikalavimų. Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai planiniu konvojumi konvojuoja asmenis bendrąja tvarka, jeigu asmens konvojavimui reikalingos specifinės, išskirtinės sąlygos, paminėtos institucijos ar įstaigos gali priimti sprendimus dėl konvojavimo. Priimdami konvojuojamuosius konvojavimui Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose ar teritorinių policijos įstaigų areštinėse, Viešojo saugumo tarnybos konvojaus pareigūnai, vadovaudamiesi Konvojavimo taisyklių VIII skirsnio „Konvojuojamųjų parengimas konvojuoti ir jų kratos organizavimas“ nuostatomis, privalomai atlieka asmens kratą, drabužių, daiktų ir maisto produktų apžiūrą, dalyvaujant Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinių policijos įstaigų areštinės pareigūnams. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pažeidžiant jo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu, tačiau tokių duomenų nėra. Po konvojavimo pareiškėjas galėjo raštu kreiptis į Viešojo saugumo tarnybą su skundu, nurodydamas konkrečius galimus pažeidimus, apibrėždamas juos laike ir erdvėje. Tuo atveju savalaikis kreipimasis Viešojo saugumo tarnybai būtų sudaręs galimybes objektyviai bei visapusiškai ištirti nusiskundimus, o nustačius pažeidimus – imtis prevencinių priemonių jiems užkardyti. Pareiškėjas nesikreipė į Viešojo saugumo tarnybą dėl galimų jo teisių pažeidimų konvojuojant. Pareiškėjas skunde nenurodė konkrečiai: kada (kokio konvojavimo įvykio metu) ir kokius galimai patyrė konvojuotojų galimai neteisėtus veiksmus (neveikimą) savo atžvilgiu, kada buvo konvojuojamas Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų. Pareiškėjas skunde nenurodė detalizuotų konvojavimo įvykių aplinkybių. Taigi, pareiškėjas skunde neindividualizavo skundžiamų konvojavimo įvykių aplinkybių, savo teiginiams pagrįsti nepateikė duomenų. Pareiškėjas nepateikė jokių teisiškai bei mediciniškai aktualių faktų ar aplinkybių, patvirtinančių tiesioginį ryšį tarp galimai pareiškėjo patirtų fizinės ir / ar dvasinės sveikatos sutrikimų ir konvojavimo įvykių.
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 34–39, 126–128, 131–165) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad susidarė 4,56 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, kurias prašė priteisti iš pareiškėjo. Atsiliepime taip pat prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Atsiliepime nurodė, kad iš pareiškėjo judėjimo duomenų matyti, kuriais laikotarpiais jam tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Esant tokiai situacijai, kai kameros yra perpildytos, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.
Skirstant atvykusius asmenis į kameras vadovaujamasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis.
Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, siekdamas užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), neįvirtintas reikalavimas atitverti sanitarinius mazgus nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, siekdami užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nėra įtvirtintas reikalavimas atskirti sanitarinius mazgus nuo likusio kameros ploto.
Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnyba savo veikloje vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos duomenimis, 2017 m. balandžio 7 d. pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl abiejų blauzdų trofinių opų perrišimo. Buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjas nuolat gaudavo tvarsliavą savarankiškam trofinių opų perrišimui, vaistus nuo skausmo, 2017 m. balandžio 29 d. gavo vaistų nuo lėtinių ligų paūmėjimo.
Lukiškių TI-K teigimu, teismui pateiktame skunde pareiškėjas neįrodė jam padarytos žalos, nepagrindė jos dydžio, skundą grindė abstrakčiais, bendro pobūdžio argumentais, todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laiko nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiais nuo 2017 m. balandžio 7 d. iki 2017 m. balandžio 11 d., nuo 2017 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. balandžio 18 d., nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. balandžio 27 d., nuo 2017 m. balandžio 28 d. iki 2017 m. gegužės 2 d., bei neteisėto konvojavimo 2017 m. balandžio 7 d., 2017 balandžio 25 d., 2017 balandžio 14 d. ir 2017 m. balandžio 28 d.
Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K laikymo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).
Lukiškių TI-K pateikė teismui Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktus kamerų, kuriose panašiu laikotarpiu buvo apgyvendintas pareiškėjas, patikrinimų aktus, tačiau teismas neturi duomenų apie gyvenimo sąlygas visose pareiškėjo kamerose jo apgyvendinimo laikotarpiu. Kita vertus, kai kurie pareiškėjo skunde išdėstyti nusiskundimai yra pernelyg bendro pobūdžio ir reikalavimas atsakovės atstovui paneigti abstrakčius pareiškėjo teiginius neatitiktų teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K vertintinos pagal byloje esančius duomenis.
Dėl ieškinio senaties taikymo
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime pareiškėjo reikalavimams dėl žalos atlyginimo prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.
Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą sieja su tuo, kad jis nuo 2017 m. balandžio 7 d. iki 2017 m. balandžio 11 d., nuo 2017 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. balandžio 18 d., nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2017 m. balandžio 27 d., nuo 2017 m. balandžio 28 d. iki 2017 m. gegužės 2 d., buvo laikomas pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus sąlygomis bei neteisėtai konvojuotas 2017 m. balandžio 7 d., 2017 balandžio 25 d., 2017 balandžio 14 d. ir 2017 m. balandžio 28 d. Taigi, nagrinėjamu atveju senaties terminas skaičiuotinas nuo 2017 m. gegužės mėn. Šiuo atveju pareiškėjas į teismą prašydamas priteisti neturtinę žalą kreipėsi 2017 m. rugsėjo 12 d. (skundo išsiuntimo teismui diena). Įvertinus nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad terminas skundui paduoti yra nepraleistas, todėl atsakovės atstovo Lukiškių TI-K prašymas taikyti ieškinio senaties terminą atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl konvojavimo
Pareiškėjo teigimu, jis Lukiškių TI-K buvo laikomas be teisėto pagrindo, kadangi Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai jį neteisėtai pristatė į Lukiškių TI-K. Dėl to buvo atliktos papildomos 8 kratos, kurios žemino pareiškėjo orumą.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 ,,Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Konvojavimo taisyklės, kurių 95 punkte įtvirtinta, kad pagrindas konvojui priimti konvojuojamuosius yra konvojuojamojo asmens byla užantspauduotame pakete su asmens bylos pažyma (95.1 papunktis); konvojuojamųjų sąrašas (95.2 papunktis); konvojavimo paraiška (95.3 papunktis). Konvojavimo taisyklių 38.8 papunktyje nurodyta, kad konvojaus viršininkas privalo priimti (perduoti) konvojuojamuosius, kuriuos reikės lydėti ir saugoti. Alytaus PN 2017 m. balandžio 7 d. lydymų nuteistųjų bei kalinamųjų asmenų sąraše (b. l. 21) nurodyta, kad konvojavimo pagrindas yra teismo nutartis dėl konvojuojamųjų pervežimo iš Alytaus PN į Šiaulių TI per Lukiškių TI-K. Šiaulių TI 2017 m. balandžio 14 d. konvojuojamųjų sąraše (b. l. 24) nurodyta, kad konvojavimo pagrindas yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis dėl konvojuojamųjų pervežimo iš Šiaulių TI į Alytaus PN per Lukiškių TI-K. Alytaus PN 2017 m. balandžio 25 d. lydymų nuteistųjų bei kalinamųjų asmenų sąraše (b. l. 27) nurodyta, kad konvojavimo pagrindas yra teismo nutartis dėl konvojuojamųjų pervežimo iš Alytaus PN į Šiaulių TI per Lukiškių TI-K. Šiaulių TI-K 2017 m. balandžio 28 d. konvojuojamųjų sąraše (b. l. 30) nurodyta, kad konvojavimo pagrindas yra nuosprendis dėl konvojuojamųjų pervežimo iš Šiaulių TI-K į Alytaus PN per Lukiškių TI-K. Taigi, byloje esantys duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, kad į Lukiškių TI-K jis buvo konvojuojamas be teisėto pagrindo. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Viešojo saugumo tarnybos veiksmų šiuo pagrindu.
Konvojavimo taisyklių 78 punkte imperatyviai nurodyta, kad konvojuojamuosius priimant konvojuoti iš Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų ar teritorinių policijos įstaigų areštinių, atliekama visa (išrengiant) krata, o jų drabužiai (avalynė, galvos apdangalai), daiktai ir maisto produktai apžiūrimi. Konvojaus viršininkui draudžiama priimti konvojuojamųjų daiktus ir konvojuojamuosius neatlikus kratos (Konvojavimo taisyklių 40.3 papunktis). Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas neturi pagrindo pripažinti, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai, atlikdami pareiškėjo kratą, atliko neteisėtus veiksmus. Todėl atliktos kratos negali būti vertinamos kaip neturtinę žalą sukėlę veiksniai. Pažymėtina, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti, atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl laikymo Lukiškių TI-K sąlygų
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K buvimo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamosios vietos plotas.
Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame akte nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad turėtų būti laikomasi ankstesnėse bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.).
Iš atsiliepime į skundą ir nuteistųjų (suimtųjų) tranzitu vykstančių per Lukiškių TI-K apskaitos kortelėse (b. l. 40–45, 131–132) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 313, 117, 111, 400, 315, 108, 404, 113. Pareiškėjas 2017-04-07 atvyko iš Alytaus PN ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 106 (plotas – 7,38 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2017-04-07 perkeltas į kamerą Nr. 313 (plotas – 7,79 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2017-04-08–2017-04-09 kamera Nr. 313 (2 asmenys kameroje);, 2017-04-10 išvyko į Šiaulių TI, 2017-04-14 atvyko iš Šiaulių TI ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117 (plotas – 7,31 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2017-04-15–2017-04-17 kamera Nr. 117 (2 asmenys kameroje), 2017-04-18 išvyko į Alytaus PN, 2017-04-25 atvyko iš Alytaus PN ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 111 (plotas –7,45 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2017-04-25 perkeltas į kamerą Nr. 400 (plotas – 40,40 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2017-04-26 perkeltas į kamerą Nr. 315 (plotas – 7,30 kv. m; 2 asmenys kameroje), 2017-04-27 išvyko į Šiaulių TI, 2017-04-28 atvyko iš Šiaulių TI ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 108 (plotas – 7,38 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2017-04-29 perkeltas į kamerą Nr. 404 (plotas – 17,02 kv. m; 3 asmenys kameroje), 2017-04-29 perkeltas į kamerą Nr. 108 (plotas – 7,38 kv. m; 2 asmenys kameroje), 2017-04-30 perkeltas į kamerą Nr. 113 (plotas – 6,43 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2017-05-01 kamera Nr. 113 (1 asmuo kameroje), 2017-05-02 išvyko į Alytaus PN.
Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose vienas arba kartu su kitais asmenimis. Nustatyta, kad vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas (3,6 kv. m) nurodytais laikotarpiais nebuvo pažeistas, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo pagrindu.
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Kaip matyti iš nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių, pareiškėjas kartu su kitais asmenimis buvo laikomas 7 paras su pertraukomis (2017-04-08–2017-04-10, 2017-04-15–2017-04-18, 2017-04-26–2017-04-27, 2017-04-29). Iš viso Lukiškių TI-K buvo laikomas 14 parų.
Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis tualetu, tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d sprendimo byloje Nr. Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 73–75 p.).
Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir Bendrasis pranešimas [SPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)).
Lukiškių TI-K teigimu, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, sanitarinis mazgas įrengtas pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus. Teisės aktuose neįtvirtintas reikalavimas atskirti sanitarinius mazgus nuo likusio kameros ploto. Kaip matyti iš Lukiškių TI-K 2017 m. rugsėjo 27 d. rašte (b. l. 59) nurodytų duomenų, pareiškėjo kamerose sanitarinių mazgų kabinų nebuvo, tačiau privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos. Pareiškėjas skunde neteigė, kad sanitariniame mazge nėra užuolaidų, tačiau teigė, kad jos neužtikrino privatumo. Dėl sanitariniame mazge įrengtų užuolaidų atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07), 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p. ir kt.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kameroje buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką nuosekliai atsižvelgia ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu 14 parų nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) bei nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015, abi kartu – Higienos normos).
Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo užtikrintas pakankamas patalpos apšvietimas.
HN 76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. HN 134:2015 reikalavimo minimaliam natūraliam apšvietimui nenustato. Kita vertus, didesnių skaidraus stiklo langų, praleidžiančių daugiau natūralios dienos šviesos, įrengimas pareikalautų pastato rekonstrukcijos darbų, todėl HN 76:2010 22 punkte nustatytas reikalavimas minimaliam dieniniam apšvietimui Lukiškių TI-K netaikytinas. HN 76:2010 23 punkte įtvirtinta, kad gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx, HN 134:2015 toks reikalavimas nenustatytas.
Vilniaus visuomenės sveikatos priežiūros centro patikrinimo aktais nustatyta, kad dirbtinė dieninė apšvieta pareiškėjo kameroje Nr. 117 (b. l. 76) ir natūralus apšvietimas kameroje Nr. 111 (b. l. 80) atitiko higienos Higienos normų reikalavimus. Duomenų apie apšvietimą, buvusį pareiškėjo kamerose Nr. 313, 400, 315, 108, 404, 113, nėra. Atsakovės atstovas duomenų dėl šiose kamerose buvusio apšvietimo nepateikė, tačiau pareiškėjo nusiskundimai nekonkretizuoti, pagrįsti paties pareiškėjo subjektyviu vertinimu, todėl reikalavimas atsakovui paneigti pareiškėjo nurodytus argumentus neatitiktų protingumo ir teisingumo principų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo netinkama oro temperatūra, be to, jose buvo labai drėgna.
Pagal HN 76:2010 24 punktą ir HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose patalpose oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; santykinė oro drėgmė turi būti 35–65 proc. (HN 76:2010 26 punktas, HN 134:2015 16 punktas). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų nustatyta, kad: oro temperatūra atitiko teisės aktų reikalavimus pareiškėjo kamerose Nr. 108 (b. l. 60, 82), 117 (b. l. 76); santykinė oro drėgmė atitiko teisės aktų reikalavimus pareiškėjo kamerose Nr. 108 (b. l. 60), 117 (b. l. 76). Duomenų apie visose pareiškėjo kamerose buvusią oro temperatūrą ir santykinę oro drėgmę, nėra, tačiau pareiškėjas pakankamai nekonkretizavo nusiskundimų, nenurodė konkrečių kamerų, kuriose neva egzistavo paminėti pažeidimai ir kokiu būdu jis tai nustatė, todėl nesant byloje pareiškėjo nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad kitose pareiškėjo kamerose buvo viršyta santykinės oro drėgmės norma, o oro temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų ir šiuo aspektu.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi ir tuo, kad jam buvo tiekiamas šaltas maistas. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė jokių argumentų, paneigiančių pareiškėjo nurodytą aplinkybę. Tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies naudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodytas aplinkybes teismas vertina pareiškėjo naudai.
Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo atskiros ventiliacijos, todėl nuo tualeto sklindantis kvapas dirgindavo kvėpavimo takus.
Pagal HN 76:2010 24 punktą ir HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kita vertus, vadovaujantis HN 76:2010 2 punktu ir HN 134:2015 3 punktu, šios Higienos normos yra taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie Higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K Higienos normų įsigaliojimo metu buvo veikianti įstaiga, jam nėra taikomas reikalavimas kamerose įrengti atskiras sanitarinių mazgų vėdinimo sistemas. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Aplinkybę, kad kamerose yra užtikrintas vėdinimas per langus, patvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (žr. b. l. 61, 75). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamo vėdinimo ir atskiros vėdinimo sistemos neįrengimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad yra neįgalus asmuo ir vaikšto su ramentais, tačiau buvo laikomas kamerose, skirtose sveikiems asmenims (išskyrus vieną parą, kuomet buvo laikomas kameroje Nr. 113). Todėl kamerose nebuvo sanitarinių mazgų, pritaikytų ribotą judėjimo negalią turintiems asmenims. Taip pat akcentavo, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 proc. darbingumo lygis.
Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjui yra nustatytas 60 proc. nedarbingumo lygis (vadinasi, darbingumo lygis yra 40 proc.) (b. l. 178). BVK 70 straipsnio 4 dalis, be kita ko, nustato, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis. Tačiau šioje nuostatoje nėra įtvirtintas imperatyvas, priešingai, pataisos įstaigos administracijai suteikta diskrecijos teisė spręsti dėl tokių asmenų izoliacijos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė ir nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jis būtų prašęs įstaigos administracijos laikyti jį izoliuotą ir toks prašymas būtų netenkintas. Byloje duomenų apie tai, kad pareiškėją buvo reikalinga laikyti išskirtinėmis sąlygomis, nėra. Be to, iš Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės 25 d. rašto (b. l. 48) bei 2017 m. gegužės 24 d. tarnybinių pranešimų (b. l. 49, 50) matyti, kad jokių prašymų ir nusiskundimų bei rekomendacijų dėl išskirtinių laikymo sąlygų iš kitų tarnybų Kriminalinės žvalgybos skyrius nebuvo gavęs. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.
Pareiškėjas teigia, kad į Lukiškių TI-K jis dažniausiai atvykdavo penktadieniais, o savaitgaliais negalėdavo patekti pas gydytoją, todėl buvo apribota jo teisė tęsti medikamentinį gydymą.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu ,,Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 101 punktas nustato, kad suimtieji į priėmimą pas medicinos specialistus registruojami iš anksto. Tardymo izoliatoriaus gyvenamųjų pastatų korpusuose direktoriaus įgalioti priežiūros pareigūnai pildo suimtųjų ambulatorinio priėmimo registracijos žurnalus. Pacientai registruojami kasdien. Užbaigus registravimą, žurnalai pristatomi į tardymo izoliatoriaus asmens sveikatos priežiūros tarnybą jos darbo dienos pradžioje. Už visų registruotų pacientų susitikimą su medicinos specialistais atsako priežiūros tarnybos pareigūnai.
Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde išsakė abstrakčius teiginius, jog buvo atimta teisė tęsti medikamentinį gydymą, tačiau nepateikė jokių duomenų šiems teiginiams pagrįsti. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų siekęs užsiregistruoti pas konkretų sveikatos priežiūros specialistą, tačiau nebūtų registruojamas arba, pareiškėjui užsiregistravus, nebūtų užtikrintas jo susitikimas su konkrečiais medicinos specialistais. Todėl pareiškėjo argumentai, kad buvo apribota jo teisė tęsti medikamentinį gydymą, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad 2017 m. balandžio 9 d. bei 2017 m. balandžio 15 d. nebuvo perrištos kojų trofinės žaizdos, todėl jis buvo priverstas kęsti skausmą. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. balandžio 7 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl abiejų blauzdų trofinių opų perrišimo. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas nuolat gaudavo tvarsliavą savarankiškam trofinių opų perrišimui, vaistus nuo skausmo, 2017 m. balandžio 29 d. gavo vaistų nuo lėtinių ligų paūmėjimo. Šias Lukiškių TI-K atsiliepime išdėstytas aplinkybes patvirtina Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės 29 d. raštas Nr. 96-2365 (b. l. 48). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu. Šiame kontekste pažymėtina, kad sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo ar nesuteikimo, turi būti vadovaujamasis ne tik CK normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo (nesuteikimo) reguliuoja ne kardomųjų priemonių vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos, todėl kalinamas asmuo turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalis) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017).
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis.
Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.). Todėl praktikoje tam tikrais atvejais nežymūs kalinimo sąlygų pažeidimai neilgą laiko tarpą, netęstinių pažeidimų atveju, nelaikytini intensyviais, galinčiais sukelti pareiškėjui žymių neigiamų pasekmių, kurios galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-750-261/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017 yra pažymėjęs ir tai, kad visiškai natūralu, jog kalinamas asmuo jaudinasi dėl jo atžvilgiu vykstančio proceso (ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme), todėl identifikuoti, koks būtent neigiamas veiksnys sukėlė pareiškėjui sveikatos sutrikimus (pvz., nemigą, širdies veiklos sutrikimus ir pan.) nėra galimybės. Atitinkamai, apžvelgiamoje byloje nuspręsta, kad konstatuoti tokius sveikatos sutrikimus kaip laisvės atėmimo vietos neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis) pasekmę, susijusią priežastiniu ryšiu būtent su šiais neteisėtais veiksmais, nėra pagrindo.
Pareiškėjas teigia, kad dėl drėgmės ir netinkamos temperatūros kamerose buvo sutrikdyta jo sveikata, o sveikatos sutrikdymo pasekmės buvo juntamos ilgą laiką. Taip pat teigia, kad nemiga jam sukėlė depresiją, dvasinius išgyvenimus. Kadangi nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad pareiškėjo kamerose buvo užtikrinta tinkama oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui kilę sveikatos sutrikimai atsirado dėl Lukiškių TI-K veiksmų. Taip pat visiškai natūralu, kad pareiškėjas jaudinosi dėl jo atžvilgiu vykstančio proceso (Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamos bylos), todėl identifikuoti, koks būtent neigiamas veiksnys sukėlė nurodytus sveikatos sutrikimus, nėra galimybės. Todėl ir konstatuoti tokius sveikatos sutrikimus kaip Lukiškių TI-K veiksmų pasekmę, susijusią priežastiniu ryšiu būtent su neteisėtais Lukiškių TI-K veiksmais (neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, galimai tiekiant pareiškėjui atvėsusį maistą), nėra pagrindo.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas serga įvairiomis ligomis (žr., b. l. 175, 178). 2017 m. liepos 18 d. sveikatos būklės patikrinimo akte nurodyta, kad pareiškėjas serga lėtine obstrukcine plaučių liga (pagrindinis susirgimas), kuri nustatyta dar 2008 metų spalio mėnesį. Taip pat nurodyta, kad šios ligos eiga yra labai sunki. Taigi, šie duomenys tik patvirtina, kad tarp pareiškėjo sveikatos sutrikimų ir Lukiškių TI-K veiksmų nėra priežastinio ryšio. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybė, jog ligos paūmėjo būnant įkalinimo įstaigoje, dar nepatvirtina fakto, kad ligos paūmėjo dėl konkrečių neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų (neveikimo), kadangi žmonės suserga ne tik būdami įkalinimo įstaigose, tačiau ir gyvendami visuomenėje, neribojant jų laivės.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, byloje nustatyto pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgdamas į aktualią teismų praktiką, sprendžia, kad nors šiuo atveju pareiškėjas dėl byloje nustatyto pažeidimo, t. y. neužtikrintinus privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais (privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas 14 parų, iš jų 7 paras pareiškėjas buvo laikomas vienas, be to, buvo laikomas trumpais epizodais, ne nepertraukiamai), galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, tačiau šie pareiškėjui galbūt kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais. Pareiškėjo išgyvenimai, teismo vertinimu, nepasiekė tokio masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Todėl šiuo aspektu nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – žalos, ir valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, neturi pagrindo konstatuoti, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui atsirado jo nurodyta žala, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisi iš atsakovės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad susidarė 4,56 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, kurias prašė priteisti iš pareiškėjo.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą (žr. 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Šiuo atveju atsakovės atstovas atsiliepimą į skundą ir visą su ginču susijusią medžiagą pateikė vykdydamas teismo įpareigojimą, per ,,Liteko“ elektroninių paslaugų portalą, todėl darytina išvada, kad realių išlaidų nepatyrė. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. V. skundą atmesti.
Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.