- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-25
- Bylos Nr.
- e2A-49-544/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16327-2023-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimantas Misiūnas, Ramunė Čeknienė, Ignas Totilas
- Ieškovas
- UAB ,,Corectus“
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Laimanto Misiūno ir Igno Totilo, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Corectus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2275-1101/2024 pagal ieškovės UAB ,,Corectus“ patikslintą ieškinį atsakovei akcinei bendrovei (toliau – AB) ,,Vilniaus šilumos tinklai“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir turtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, If P&C Insurance AS, atstovaujama If P&C Insurance AS filialo, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Corectus“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (toliau – ir atsakovė) 10 000 Eur turtinės žalos atlyginimo, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2023 m. gegužės 22 d. įvyko avarija šilumos tinklų trasos atkarpoje, esančioje (duomenys neskelbtini). Ieškovė dėl šios avarijos neteko šilto vandens tiekimo į jai nuosavybės teise priklausantį pastatą adresu (duomenys neskelbtini), kuriame veikia viešbutis, dėl ko sutriko ieškovės vykdoma veikla pastate. Ieškovė pasamdė trečiąjį asmenį UAB „Caterva“ avarijos padariniams likviduoti bei sumokėjo jai 10 000 Eur už trasos vamzdžių keitimą ir kitų būtinų darbų atlikimą. Ieškovės nuomone, už padarinius, kilusius dėl avarijos, yra atsakinga atsakovė, kadangi avarija kilo toje trasos dalyje, kuri nepriklauso ieškovei, todėl atsakovė yra atsakinga už vamzdžių priežiūrą. Ieškovės teigimu, tarp jos ir atsakovės 2019 m. rugpjūčio 7 d. sudarytos Šilumos pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis) buvo susitarta tik dėl šilumos pirkimo.
Atsiliepimas
3. Atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad bylos šalys 2019 m. spalio 1 d. pasirašė Šilumos perdavimo tinkle nuosavybės, priežiūros ir tiekimo-vartojimo ribų nustatymo aktą (toliau – ir Aktas), kuris yra neatskiriama tarp bylos šalių 2019 m. rugpjūčio 7 d. sudarytos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) dalis. Pastarajame akte šalys susitarė dėl atsakovės atsakomybės ribos už atitinkamą šilumos tinklų atkarpos dalį pagal schemą. Avarija įvyko toje šilumos tinklų atkarpos dalyje, už kurios priežiūrą atsakovė pagal šalių sudarytą aktą nėra atsakinga.
4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, If P&C Insurance AS, atstovaujamas If P&C Insurance AS filialo pateiktame atsiliepime nurodė, kad palaiko atsakovės poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
5. Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotojo 2024 m. balandžio 17 d. nutartimi prie civilinės bylos Nr. e2-2275-1101/2024 buvo prijungta kita civilinė byla Nr. e2-7739/2024 pagal ieškovės patikslintą ieškinį atsakovei dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Šalies argumentai
6. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2019 m. rugpjūčio 7 d. Šilumos pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) priedo – 2019 m. spalio 1 d. Šilumos perdavimo tinklų nuosavybės, priežiūros ir tiekimo-vartojimo ribų nustatyto akto punktus Nr. (duomenys neskelbtini).
7. Ieškovė nurodė, kad ginčijamo Akto turinys yra neaiškus ir prieštaringas, nes pavadinime minimi šilumos perdavimo tinklai, o preambulėje – įrenginiai, todėl ieškovė daro išvadą, jog akte turėjo būti aptariami tik pastate esantys šilumos įrenginiai, o ne šilumos perdavimo tinklai ir vamzdynas. Be to, priešingai nei reikalaujama Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatyme (toliau – ir ŠŪĮ), ginčijamame Akte ieškovė kaip vartotoja nebuvo informuota apie šilumos tiekimo organizavimo tvarką; nepaaiškinta, kad atsakovė neprižiūrės trasos dalies nuo įpjovos (duomenys neskelbtini); atsakovė nenurodė, kad ši trasa jai nepriklauso ir neįvardijo, kas yra atsakingas už šios trasos dalies priežiūrą, remontą. Ieškovė pažymėjo, kad šilumos trasos dalis, kurioje įvyko avarija, yra skirta aptarnauti objektus adresu (duomenys neskelbtini), tačiau yra už pastato (duomenys neskelbtini) ir jo sklypo ribų (duomenys neskelbtini) gatvėje; teritorija išklota trinkelėmis ir viešame registre nėra įregistruotos nuosavybės teisės į ją. Ieškovė, įvertinusi tarp bylos šalių sudarytos sutarties pavadinimą, sprendžia, kad šalys sudarė pirkimo-pardavimo sandorį dėl šilumos, tačiau nuosavybės teise neperėmė ir nevaldo jokios šiluminės trasos, esančios (duomenys neskelbtini) gatvėje. Ieškovės manymu, ginčijame Akte yra neteisėtai nurodyta šilumos tiekimo-vartojimo riba ties įpjova (duomenys neskelbtini), o ne ties pastato (duomenys neskelbtini) išore, kur yra įrengtas apskaitos prietaisas. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovės sutartyje dėl šilumos tiekimo su AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsakovė įsipareigojo savo lėšomis ir jėgomis prižiūrėti trasą nuo įpjovos (duomenys neskelbtini) iki pastato (duomenys neskelbtini) ir toliau iki pastato (duomenys neskelbtini), nors ši trasos dalis nuosavybės teise registruota Vilniaus miesto savivaldybės vardu.
Atsiliepimas
8. Atsakovė pateiktu atsiliepimu ieškovės patikslintą ieškinį prašė atmesti. Atsakovė nurodė, kad ginčijamas Aktas buvo sudarytas vadovaujantis įstatymo leidėjo imperatyviomis normomis ir patvirtintomis formomis, pagal kurias toks aktas yra neatsiejama šilumos pirkimo-pardavimo sutarties dalis. Ieškovė laisva valia sudarė aktą ir prieš pasirašydama susipažino su jo turiniu, tačiau pretenzijų nereiškė. Ieškovė netinkamai interpretuoja teisės normas, nes pagal įstatymo leidėjo įtvirtintą sąvoką „šilumos įrenginys“ į ją patenka ir šilumos perdavimo tinklai, o ne vien tik pastato įrenginiai. Įstatymo leidėjas nėra įtvirtinęs imperatyvo, reikalaujančio ginčo Akte aptarti šilumos tiekimo organizavimą. Įstatymo leidėjas nedraudžia šalims nustatyti ginčo Akte atsakomybių ribas bei šilumos tiekimo-vartojimo ribą kitoje vietoje negu šilumos pirkimo-pardavimo vieta. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė yra ūkio subjektas ir nepriklauso pažeidžiamų vartotojų grupei. Atkreipė dėmesį, kad susitarime dėl šilumos pirkimo-pardavimo, sudarytame su AB „Lietuvos geležinkeliai“, atsakovė dėl šilumos atkarpos (nuo įpjovos (duomenys neskelbtini) iki įpjovos (duomenys neskelbtini), dėl kurios byloje vyksta ginčas, taip pat neprisiėmė atsakomybės. Paaiškino, kad, įvykdžius šilumos tinklų rekonstrukciją (įskaitant ir ginčo atkarpoje) ir patiesus naujus vamzdžius, ji įstatymų nustatyta tvarka sieks būti pripažinta naujų vamzdžių savininke ir problemos neturėtų likti.
9. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atsiliepime prašė dėl patikslinto ieškinio reikalavimų spręsti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. spalio 3 d. sprendimu ieškov ės UAB „Corectus“ ieškinį ir patikslintą ieškinį atmetė.
Dėl Akto dalies pripažinimo negaliojančiu
11. Teismas, įvertinęs ieškovės patikslinto ieškinio dalyką bei jame nurodytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, jog ieškovės tikslas buvo pripažinti negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu tą 2019 m. spalio 1 d. Šilumos perdavimo tinklų nuosavybės, priežiūros ir tiekimo-vartojimo ribų nustatymo akto dalį, kurioje, ieškovės manymu, buvo susitarta dėl šilumos perdavimo tinklų nuo įpjovos (duomenys neskelbtini) iki įpjovos (duomenys neskelbtini) perdavimo ieškovės nuosavybėn ir priežiūrai.
Šalies argumentai
12. Ieškovė Akto dalį, kurią prašė pripažinti negaliojančia, laikė prieštaraujančia tokioms imperatyvioms ŠŪĮ normoms: 1) pastato šildymo ir karšto vandens sistema – pastate įrengtas techninių priemonių kompleksas, skirtas į pastatą perduotai arba pastate gaminamai šilumai ir (ar) karštam vandeniui į patalpas pristatyti. Nuo tiekėjo tinklų ji atribojama pastato įvadu (ŠŪĮ 2 straipsnio 24 punktas); 2) šilumos pirkimo-pardavimo vieta ir tiekimo-vartojimo riba nustatomos šilumnešio vamzdynų vietoje, kurioje tiekėjo įrenginiai sujungti su vartotojo nuosavybės arba vartotojų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais įrenginiais (ŠŪĮ 11 straipsnio 2 dalis); 3) šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis (ŠŪĮ 12 straipsnio 1 dalis); 4) šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinės sąlygos (ŠŪĮ 19 straipsnis); 5) šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai informuoja vartotojus apie teikiamas paslaugas, paslaugų teikimo sąlygas, paslaugų kainas, prijungimo prie sistemų kainas bei sąlygas ir numatomus sutarčių sąlygų pakeitimus (ŠŪĮ 22 straipsnio 1 dalis); 6) šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas privalo užtikrinti šilumos ir (ar) karšto vandens perdavimo tinklų techninę būklę, atitinkančią teisės aktų reikalavimus (ŠŪĮ 28 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, ieškovės argumentus dėl Akto dalies pripažinimo negaliojančiu kaip prieštaraujančio imperatyvioms normoms atmetė, konstatavęs:
- ŠŪĮ 2 straipsnio 24 punktas nėra skirtas apibrėžti tai vamzdynų sistemos daliai, dėl kurios bylos šalys tarėsi;
- ŠŪĮ 11 straipsnio 2 dalyje (priešingai nei teigia ieškovė) nėra įtvirtintas draudimas šilumos tiekimo-vartojimo ribą įrengti kitoje vietoje, nei tiekėjo įrenginiai jungiasi su vartotojui nuosavybės teise priklausančiais įrenginiais;
- byloje nekilo ginčas dėl šilumos vartotojo atsiskaitymo su tiekėju už sunaudotą šilumos energiją;
- ieškovė nenurodė kokios įstatymo leidėjo įtvirtintos privalomos informacijos jai. kaip šilumos vartotojai. nepateikė šilumos tiekėjas prieš sudarant ginčijamą aktą. Akto preambulėje buvo aiškiai įvardinta, jog šalys susitarė būtent dėl pastatų (duomenys neskelbtini) atsakomybės ribų, prižiūrint šilumos įrenginių būklę. Akto punktuose Nr. (duomenys neskelbtini) aiškiai aptarta ir pavaizduota vamzdynų atkarpa, už kurios priežiūrą atsakingas šilumos vartotojas, Akto punkte Nr. (duomenys neskelbtini) pateikiamos penkių vamzdžių, kuriuos turi prižiūrėti vartotojas ir kurie pavaizduoti schemoje, charakteristikos;
- ŠŪĮ 19 straipsnio 1-2 dalyse numatyta galimybė šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalims individualiai susitarti dėl kitokių sąlygų, įskaitant ir dėl šilumos tiekėjo atsakomybės ribų. Įstatymo norma, leidžiančia individualiai susitarti dėl šilumos tiekėjo ir vartotojo civilinės atsakomybės ribų už konkrečių šilumos vamzdynų atkarpų priežiūra, nagrinėjamu atveju ir buvo pasinaudota.
Dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo
14. Teismas ieškovės ieškinio reikalavimą atlyginti turtinę žalą atmetė konstatavęs, kad:
- Akte įtvirtintas šalių susitarimas dėl šilumos vartotojo ir šilumos tiekėjo civilinės atsakomybės pasiskirstymo, prižiūrint konkrečias šilumos tiekimo vamzdynų atkarpas, neprieštarauja imperatyvioms normoms;
- Akte (priešingai nei teigia ieškovė) nebuvo sutarta dėl konkrečios šilumos tiekimo vamzdynų atkarpos perdavimo šilumos vartotojo (ieškovės) nuosavybėn. Akto punktuose Nr. (duomenys neskelbtini) yra tik aiškiai nurodyta ir vizualiai pavaizduota iki kurios įpjovos (duomenys neskelbtini) šilumos tiekimo vamzdynų dalis (atkarpa) yra šilumos tiekėjo nuosavybė, taip pat nurodyta, kad už vamzdyno atkarpos, esančios už įpjovos (duomenys neskelbtini) priežiūrą, atsakingi yra pastatų (duomenys neskelbtini) savininkai;
- atsakovei, kuris sutartimi nebuvo prisiėmusi prievolės prižiūrėti tą šilumos tiekimo vamzdyno ruožą, kuriame kilo avarija, negali kilti sutartinė atsakomybė atlyginti ieškovei dėl šios avarijos patirtus nuostolius (CK 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.246-6.249 straipsniai);
- į bylą nepateikus įrodymų, patvirtinančių ginčo vamzdynų atkarpos, kurioje įvykio avarija, priklausimą nuosavybės teise atsakovei, jai negali kilti civilinė atsakomybė CK 6.270 straipsnio pagrindu (atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Corectus“ (toliau – ir apeliantė) prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimus tenkinti pilnai; 2) priteisti apeliantės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
Dėl sprendimo 21 punkto
15.1. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas atskleisti bylos esmę, privalėjo taikyti ŠŪĮ 2 straipsnio 24 punkte įtvirtintą pastato šildymo ir karšto vandens sistemos sąvoką, nes ši sąvoka nustato už ką gali būti atsakinga apeliantė. Apeliantė nurodo, kad pagal ŠŪĮ 2 straipsnio 24 punktą pastato šildymo ir karšto vandens sistema pasibaigia ties įvadu, todėl atsakovės parengtas Aktas, nustatantis jai atsakomybę už vamzdynų sistemos dalį tarp įpjovų Nr. (duomenys neskelbtini) iki Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. už jos įvado, akivaizdžiai yra neteisėtas.
Dėl sprendimo 22 punkto
15.2. Pirmosios instancijos teismas ŠŪĮ 11 straipsnio 2 dalį, kuri numato, kad sutartimis tiekimo-vartojimo riba gali būti nustatyta kitoje vietoje negu šilumos pirkimo-pardavimo vieta, aiškino ir taikė pagal neteisingai byloje nustatytas faktines aplinkybes. Šiuo atveju:
- apeliantė, būdama vartotoja, negalėjo pasirinkti kitos vartojimo ribos, nei tą, kurią jai pasiūlė ieškovė, t. y. vartojimo ribą nustatyti tarp įpjovų Nr. (duomenys neskelbtini) iki Nr. (duomenys neskelbtini). Tokios ieškovės pasiūlytos sąlygos akivaizdžiai pažeidė apeliantės, kaip vartotojos, teises (ŠŪĮ 19 straipsnio nuostatos).
- apeliantė neturėjo jokios galimybės valdyti vamzdynų (tarp įpjovų Nr. (duomenys neskelbtini) iki Nr. (duomenys neskelbtini), nes jie yra už pastato (duomenys neskelbtini) ir jo sklypo ribų (duomenys neskelbtini) gatvėje. Be to, ši teritorija, kurioje įvyko avarija, yra išklota betoninėnimis trinkelėmis.
- vartotojas negali ir nepristato šilumnešio iki vartojimo ribos, todėl šilumos pirkimo-pardavimo vieta gali būti nustatyta tik ties įvadu, kur yra vartojo šilumos punktas (ŠŪĮ 2 straipsnio 43 punktas).
15.3. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo atveju buvo galima susitarti dėl kitos vartojimo ribos, t. y. ties įpjova Nr. (duomenys neskelbtini), nes tą leidžia padaryti ŠŪĮ 11 straipsnio 2 dalis, yra nepagrįsta, nes:
1) pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė: kas ir kaip šilumnešį patiektų iki (duomenys neskelbtini) esančio apeliantės pastato; ar apeliantė galėtų pasiimti šilumnešį per vamzdynų atkarpą tarp įpjovų Nr. (duomenys neskelbtini) iki Nr. (duomenys neskelbtini), tarp įpjovų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) į savo pastatą; kaip apeliantė atsiskaitytų su atsakove už šilumnešį, jei šilumos punktas, įvadas ir apskaitos prietaisas yra ne prie įpjovos Nr. (duomenys neskelbtini), o prie pastato (duomenys neskelbtini) išorinės sienos;
2) šilumos trasos dalis, kurioje įvyko avarija, skirta aptarnauti ne tik jos pastatą (duomenys neskelbtini), bet ir (duomenys neskelbtini) pastatą, kuriame yra įsikūrusi AB „Lietuvos geležinkeliai“. Apeliantės pasirašyto Akto (duomenys neskelbtini) punkte yra konstatuojama, kad jos Nuosavybės, priežiūros ir tiekimo-vartojimo riba nustatoma ties įpjova (duomenys neskelbtini), nenustatant daugiau jokių tiekimo sąlygų, aplinkybių, paaiškinimų. Tuo tarpu AB „Lietuvos geležinkeliai“ Nuosavybės, priežiūros ir tiekimo-vartojimo ribos nustatymo akte, kurio pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, nuosavybės riba nustatoma ties ta pačia įpjova Nr. (duomenys neskelbtini), o priežiūros riba nustatoma ties pastato (duomenys neskelbtini) išorine siena, kur yra įvadas, apskaitos prietaisas, kaip ir pas apeliantę. Taigi šie aktai, apeliantės teigimu, yra prieštaringi, nors karštas vanduo tiek apeliantei, tiek AB „Lietuvos geležinkeliai“ yra tiekiami per tą pačią šilumos trasos dalį. Apeliantė pabrėžia ir tai, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ akte yra nurodytas atsakovės įsipareigojimas prižiūrėti savo jėgomis ir lėšomis trasą nuo įpjovos (duomenys neskelbtini) ir iki pastato (duomenys neskelbtini) ir toliau iki pastato (duomenys neskelbtini), be to, šiame akte yra nurodyta, kad ši trasos dalis nuosavybės teise yra įregistruota Vilniaus miesto savivaldybės vardu. Tuo tarpu apeliantei sudarytame Akte tokios svarbios aplinkybės nebuvo nurodytos.
3) pirmosios instancijos teismas nevertino byloje susiklosčiusius faktinės situacijos, kad ginčo šilumos trasos dalimi naudojasi, valdo ir rūpinasi atsakovė, ką patvirta 2024 m. kovo 7 d. gautas atsakymas į pateiktą pretenziją dėl Akto, kuriame atsakovė nurodė, kad ji atlieka šiluminės trasos, tame tarpe ir ginčo atkarpos, rekonstrukciją.
Dėl sprendimo 23 punkto
15.4. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nekilo ginčo dėl atsiskaitymo ir todėl Aktas nepažeidžia ŠŪĮ 11 straipsnio 2 dalies, yra nepagrįsta, nes:
1) atsiskaitymą reglamentuoja ne ŠŪĮ 11 straipsnis, o ŠŪĮ 12 straipsnis;
2) ne kiekviena ieškinyje nurodyta materialinės teisės norma yra nurodyta kaip ginčo Akto negaliojimo teisinis pagrindas. Nurodyti įstatymai yra svarbūs nustatant įrodinėtinas aplinkybes, ginčo esmę bei analizuojant, vertinant ginčo teisinius santykius bei Aktą.
Dėl sprendimo 24 punkto
15.5. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijama sandorio dalis neprieštarauja ŠŪĮ 22 straipsniui, nes šalių pasirašytame Akte viskas buvo aiškiai aptarta ir įvertinta, apeliantės teigimu, yra nepagrįsta, nes:
- atsakovė nenurodė, kad šilumos trasą nuo įpjovos Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gatvėje) iki pastato (duomenys neskelbtini) apeliantė turės prižiūrėti, remontuoti savo lėšomis;
- Akte nenurodyta, kad atsakovė tieks šilumnešį tik iki įpjovos Nr. (duomenys neskelbtini), nenurodyta, jog atsakovė neatsakinga už jo tiekimą nuo minėtos įpjovos iki pastato (duomenys neskelbtini) ir kad atsakovė neprižiūrės, neremontuos vamzdyno;
- pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog atsakovė nebuvo nurodžiusi aplinkybės, kad ji prižiūrės savo jėgomis ir lėšomis trasą nuo įpjovos Nr. (duomenys neskelbtini) iki pastato (duomenys neskelbtini), nors tokią sąlygą buvo nurodžiusi antrai tos pačios trasos vartotojai AB „Lietuvos geležinkeliai“;
- byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovė kitai vartotojai AB „Lietuvos geležinkeliai“ buvo įsipareigojusi prižiūrėti ir remontuoti savo lėšomis trasą nuo įpjovos Nr. (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) ir toliau (duomenys neskelbtini), paneigia atsakovės argumentą, kad ji negalėjo prižiūrėti ir neprižiūrėjo trasos dalies, kuri nėra jų nuosavybė bei tai, jog ji buvo atsakinga tik už trasos dalį iki įpjovos Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo nurodyta Akte (nuosavybės, priežiūros ir tiekimo vartojimo riba);
- Akte nubraižyta schema ir nurodymas ties kuria įpjova yra nustatoma perdavimo tinklų nuosavybės, priežiūros ir tiekimo-vartojimo riba bei pateikiami duomenys apie šilumos tinklų charakteristiką, apeliantės teigimu, neatitinka vartotojui privalomai pateikiamos informacijos turinio.
Kiti apeliantės nurodyti argumentai
15.6. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovei negali kilti civilinė atsakomybė, nes ji nebuvo prisiėmusi pareigos prižiūrėti ginčo vamzdynų dalį, nes šią funkciją atsakovė sutartimi buvo perdavusi ieškovei (apeliantei), yra nepagrįsta, nes ji prieštarauja šilumos tiekimo turiniui ir esmei. Apeliantė pažymi, kad ŠŪĮ 28 straipsnis numato, kad šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas privalo užtikrinti šilumos ir (ar) karšto vandens perdavimo tinklų techninę būklę, atitinkančią teisės aktų reikalavimus.
Šalies argumentai
15.7. Apeliantė teigia, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarties aiškinimo taisykles, jos ir atsakovės sudarytą Sutartį bei Aktą aiškino klaidingai, tuo pažeisdamas jos kaip vartotojos teises. Apeliantė nurodo, kad tiek Sutartis, tiek Aktas yra priskiriamas vartojimo sutartims, todėl ji turi teisę ginčyti nesąžiningas sutarties sąlygas (CK 6.228¹ straipsnis).
Atsiliepimas
2. Atsakovė AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“ pateiktu atsiliepimu prašo atmesti ieškovės UAB „Corectus“ apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 3 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2275-1101/2024 palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
Dėl ieškovės nesutikimo su sprendimo 21 punkte pateiktais argumentais
16.1. Ieškovė, nesutikdama su skundžiamo sprendimo 21 punkte suformuotomis išvadomis, tik abstrakčiai nurodo, kad teismas privalėjo taikyti ŠŪĮ 2 straipsnio 24 dalį, tačiau joje įtvirtinta tik bendroji nuostata, kad nuo tiekėjo tinklų pastato šildymo ir karšto vandens sistema atribojama pastato įvadu, ir ji nepaneigia ginčo situacijos, kai dalis atkarpos, dėl kurios pasirašytas Aktas, nuosavybės teise nepriklausė atsakovei.
Šalies argumentai
16.2. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijas teismas net nesvarstė ir neatsakė į klausimą, ar šalys galėjo sudaryti Aktą nustatant atsakomybių ribas, nes teismas sprendimo 25 punkte aiškiai nurodė, kad ŠŪĮ 19 straipsnio 1-2 dalys numato galimybę šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalims individualiai susitarti dėl kitokių sąlygų, įskaitant ir dėl šilumos tiekėjo atsakomybės ribų.
Atsiliepimas
16.3. Atsakovė nurodo, kad šalys laisva valia, nieko neverčiamos sudarė Sutartį bei Aktą, ieškovė niekada iki pretenzijos atlyginti patirtas išlaidas pateikimo nereiškė prieštaravimų dėl Akto ar Sutarties turinio. Be to, ieškovė nepriklauso pažeidžiamų vartotojų grupei, nes ji yra ūkio subjektas, vykdantis ūkinę komercinę veiklą, turintis tinkamus atstovus, todėl turėjo visas galimybes įvertinti Sutarties bei Akto sąlygas. Ieškovė nei sudarydama Sutartį ar Aktą, nei organizuodama ginčo atkarpos remonto darbus neteikė prieštaravimų ar nesutikimų šioje byloje ginčijamiems Akto punktams. Priešingai, ieškovė sutiko ir prisiėmė visas iš Sutarties bei Akto kylančias pareigas, nes ji operatyviai ėmėsi avarijos šalinimo darbų pasitelkdama rangovę UAB „Caterva“.
Dėl ieškovės nesutikimo su sprendimo 22 punkte pateiktais argumentais
16.4. Atsakovės teigimu, ieškovės apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad teismas turėjo įvertinti ir aptarti, ar šalys susitarė ir kaip susitarė dėl šilumos pristatymo išlaidų apmokėjimo iki ribos, kas pristato šilumnešį iki vartojimo ribos, ar vartotojas gali valdyti ir valdo šilumos pristatymo įrenginiais, nėra esminės, todėl teismas, vertindamas Akto turinį bei ar jis prieštarauja ŠŪĮ 11 straipsnio 2 daliai, neturėjo pareigos jų vertinti.
16.5. Ieškovė nepagrįstai nruodo, kad teismas sprendime neva nevertino atsakovės ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ pasirašytos Sutarties bei Akto, nes sprendimo 12 ir 25 punktuose šios minimos aplinkybės buvo įvertinos. Vien tai, kad teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė taip, kaip tikėjosi ieškovė, savaime negali būti pagrindas pripažinti sprendimą neteisėtu.
16.6. Atkarpos, kurioje įvyko avarija (šilumos tiekimo tinklų nuo įpjovos (duomenys neskelbtini) iki įpjovos (duomenys neskelbtini) ir dėl kurios vyksta ginčas, pagal pasirašytą Sutartį bei Aktą su AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsakovė taip pat neįsipareigojo prižiūrėti, nes šiame Akte yra nurodyta, kad atsakovė įsipareigoja šilumos tiekimo tinkluose nuo įpjovos (duomenys neskelbtini) iki pastato (duomenys neskelbtini) išorinės sienos nustatytus trūkumus pašalinti savo jėgomis ir lėšomis. Be to, su AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudaryta Sutartis bei Aktas yra sudaryti esant kitoms faktinėms aplinkybės, kitu laikotarpiu, todėl ieškovės situacija neturėtų būti tapatinama su pastato (duomenys neskelbtini) situacija.
Šalies argumentai
16.7. Ieškovės nurodyti teiginiai, kad atsakovė teritorijoje, kurioje įvyko avarija, atliko tinklų rekonstrukciją, savaime reiškia, jog ji valdo ir rūpinasi šilumos trasos dalimi, dėl kurios vyksta ginčas, todėl Aktas yra neteisingas. Atsakovė nurodo, kad, nors po atliktos rekonstrukcijos naujai nutiesti tinklai bus įregistruojami kaip nekilnojamasis daiktas jos vardu, t. y. naujų tinklų savininku bus atsakovė, tačiau tai nekeičia situacijos, kad ginčo metu ir atveju ji nevaldė ir neturėjo pareigos prižiūrėti atkarpos, kurioje įvyko avarija.
Dėl ieškovės nesutikimo su sprendimo 23 punkte pateiktais argumentais
16.8. Ieškovė, kritikuodama pirmosios instancijos teismo sprendimo 23 punktą, yra nenuosekli, taip apsunkindama visą procesą, nes tapo nebeaišku kokioms ieškinyje nurodytomis teisės aktų nuostatoms ginčijamos Akto dalys prieštarauja.
Dėl ieškovės nesutikimo su sprendimo 24 punkte pateiktais argumentais
16.9. Ieškovė nenurodė kokios įstatymo leidėjo įtvirtintos privalomos informacijos jai, kaip šilumos vartotojui, nepateikė šilumos tiekėjas prieš sudarant ginčijamą Aktą.
Atsiliepimas
16.10. Atsakovė pažymi, kad pačiame Akto pavadinime yra nurodoma, kad tai Šilumos perdavimo tinklų nuosavybės, priežiūros ir tiekimo-vartojimo ribų nustatymo aktas. Todėl ieškovė, būdama ūkio (verslo) subjektas, kuriam keliami aukštesni atidumo standartai, vien iš Akto pavadinimo galėjo ir turėjo suprasti, kad Akte bus nustatomos šilumos perdavimo tinklų nuosavybės, priežiūros ribos. Akto 1 punkte yra aiški schema, kurioje yra pavaizduota ieškovės atsakomybės riba nuo įpjovos (duomenys neskelbtini) (ginčo įvykis įvyko atkarpoje nuo įpjovos (duomenys neskelbtini) iki įpjovos (duomenys neskelbtini).
16.11. Atsakovė papildomai pažymi, kad ŠŪĮ 22 straipsnio 1 dalis yra bendroji nuostata, todėl turi būti taikomos ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, kurių 3 priede yra patvirtinta pavyzdinė Akto forma, kurioje taip pat yra numatyta galimybė individualizuotai nustatyti nuosavybės ribą ir priežiūros atsakomybės ribą.
Dėl Akto turinio aiškumo
16.12. Ieškovė nepagrįstai aiškina, kad, Akte nurodant šilumos perdavimo tinklų nuosavybės ribą ir šalių atsakomybes, papildomai turėjo būti nurodyta, kad: 1) „šilumos trasą nuo įpjovos (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gatvėje iki pastato (duomenys neskelbtini) turės prižiūrėti, remontuoti savo lėšomis pati UAB „Corectus“; 2) „AB „Vilniaus šilumos tinklai“ tieks šilumnešį tik iki įpjovos (duomenys neskelbtini), kad ji neatsakinga už jo tiekimą nuo minėtos įpjovos iki pastato (duomenys neskelbtini) bei tai, jog ji neprižiūrės, neremontuos vamzdyno“, nes Akte aiškiai nurodyta šilumos perdavimo tinklų nuosavybės, priežiūros, tiekimo riba.
16.13. Ieškovės argumentai, kad Aktas prieštarauja ŠŪĮ 28 straipsnio 2 dalies 1 punktui, nepagrįsti, nes, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šio punkto, kuriame įtvirtinta šilumos tiekėjo pareiga užtikrinti šilumos tinklų techninę būklę, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, negalima aiškinti atskirai nuo kitų tame pačiame įstatyme įtvirtintų specialiųjų teisės normų, šiuo atveju nuo ŠŪĮ 19 straipsnio 1-2 dalyse įtvirtintos specialiosios normos, numatančiose galimybę šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalims individualiai susitarti dėl kitokių sąlygų, įskaitant ir dėl šilumos tiekėjo atsakomybės ribų. Atsakovė pažymi ir tai, kad ŠŪĮ 28 straipsnis išimtinai reglamentuoja santykius su buitiniais šilumos vartotojais, o ieškovė yra komercinis vartotojas, todėl minėtas straipsnis jos atžvilgiu nėra taikomas.
Dėl kitų ieškovės teikiamų argumentų
16.14. Atsakovė pažymi, kad, jei Akto atitinkami punktai ir būtų pripažinti niekiniais ir negaliojančiais, tai nekeistų aplinkybių, kad atsakovė įvykio metu nebuvo ginčo atkarpos savininkė ar kitaip nevaldė minėtos atkarpos. Ieškovė, sudarydama Sutartį bei Aktą, prisiėmė tam tikrus iš jų kylančius įsipareigojimus, dėl minėtuose dokumentuose nurodytų sąlygų nereiškė prieštaravimų, konkliudentiniais veiksmais pripažino šioje byloje ginčijamas sąlygas, minėtų dokumentų pagrindu laisva valia sudarė susitarimus dėl tinklų tvarkymu su trečiuoju subjektu (UAB „Caterva“) ir prisėmė prievoles iš šių susitarimų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniais skundais (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu, o absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
4. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės ieškovės ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo bei ieškovės patikslintas ieškinys dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė
5. Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB ,,Corectus“ ir atsakovė AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“ 2019 m. rugpjūčio 7 d. sudarė viešąją Šilumos pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), o 2019 m. spalio 1 d. pasirašė Šilumos perdavimo tinklų nuosavybės, priežiūros ir tiekimo-vartojimo ribų nustatymo aktą, kuris yra neatskiriama minėtos Sutarties dalis.
6. 2023 m. gegužės 22 d. šilumos tiekimo vamzdynų atkarpoje (nuo įpjovos (duomenys neskelbtini) iki įpjovos (duomenys neskelbtini) įvyko avarija, kurios metu trūko šilumos trasos vamzdis. Ieškovė dėl šios avarijos neteko šilto vandens tiekimo į jai nuosavybės teise priklausantį pastatą, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame veikia viešbutis, dėl ko sutriko šiame pastate ieškovės vykdoma veikla. Ieškovė pasamdė trečiąjį asmenį UAB „Caterva“ avarijos padariniams likviduoti bei sumokėjo jai 10 000 Eur už trasos vamzdžių keitimą ir kitų būtinų darbų atlikimą.
7. Ieškovė dėl patirtos turtinės žalos atlyginimo kreipėsi į draudimo bendrovę AB „Lietuvos draudimas“, su kuria buvo sudariusi sutartį dėl pastato (duomenys neskelbtini) verslo turto draudimo. AB „Lietuvos draudimas“ šiluminės trasos avarijos nepripažino draudiminiu įvykiu, nurodydama, kad avarija įvyko už pastato (duomenys neskelbtini), ribų.
8. Ieškovė 2023 m. rugpjūčio 24 d. raštu kreipėsi į atsakovę su reikalavimu kompensuoti avarijos šalinimo metu patirtas išlaidas. Atsakovė, įvertinusi teisės aktų nuostatas, Sutarties bei Akto turinį, minėtuose dokumentuose numatytas šalių atsakomybių ribas, 2023 m. rugsėjo 28 d. rašte nurodė, kad nesutinka su ieškovės reikalavimais, nes šilumos tinklų avarija įvyko už jos atsakomybės ribų. Į bylą trečiuoju asmeniu įtraukta draudimo bendrovė If P&C Insurance AS, atstovaujama If P&C Insurance AS filialo, kuri buvo apdrausi atsakovės civilinę atsakomybę, taip pat atsisakė tenkinti ieškovės reikalavimą dėl jos patirtos turtinės žalos atlyginimo.
9. Ieškovė 2023 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovės priteisti 10 000 Eur turtinės žalos atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas (civilinė byla e2-2275-1101/2024).
10. Ieškovė taip pat inicijavo kitą bylą, 2024 m. kovo 29 d. pateikdama teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu) tarp ieškovės ir atsakovės sudaryto 2019 m. spalio 1 d. Šilumos perdavimo tinklų nuosavybės, priežiūros ir tiekimo-vartojimo ribų nustatymo akto Nr. (duomenys neskelbtini) punktus, nes jie prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo normoms (civilinė byla Nr. e2-7739/2024), kuri Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko 2024 m. balandžio 17 d. nutartimi buvo prijungta prie civilinės bylos Nr. e2-2275-1101/2024.
11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. spalio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2275-1101/2024 ieškovės ieškinį ir patikslintą ieškinį atmetė, o ieškovė dėl jo pateikė apeliacinį skundą.
12. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo esminėmis išvadomis, argumentais ir motyvais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Konstatavus, kad bylą iš esmės išnagrinėjęs teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir tinkamai pagrindė sprendimą, teisėjų kolegija, spręsdama, jog nėra pagrindo tokį sprendimą naikinti pagal apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, neturi pareigos atsakyti į kiekvieną tokio skundo argumentą, todėl pasisako tik dėl pagrindinių apeliacinio skundo arguementų.
Dėl ginčijamo sandorio (Akto) dalies pripažinimo negaliojančia CK 1.80 staipsnio 1 dalies pagrindu
13. Nustatyta, kad ieškovė dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms prašė pripažinti negaliojančiais 2019 m. rugpjūčio 7 d. Šilumos pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 2019 m. spalio 1 d. priedo Nr. (duomenys neskelbtini) Šilumos perdavimo tinklų nuosavybės, priežiūros ir tiekimo-vartojimo ribų nustatymo akto du punktus: 1) punktą Nr. (duomenys neskelbtini) „Šilumos perdavimo tinklų nuosavybės, priežiūros ir tiekimo-vartojimo ribų schema:“ ir pateikta atitinkama schema; 2) punktą Nr. (duomenys neskelbtini) „Šilumos perdavimo tinklų nuosavybės, priežiūros ir tiekimo-vartojimo riba nustatoma ties šilumos perdavimo tinklų nuosavybės riba (schemoje pažymėta raudona linija) – įpjova (duomenys neskelbtini).
14. Šilumos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK 6.383-6.391 straipsniai, Šilumos ūkio įstatymas, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 1-155 patvirtintas Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų aprašas. CK 6.383 straipsnio 3 dalis numato, kad energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnis). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, šilumos pirkimo–pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų. Standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo–pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir imperatyvioms įstatymų nuostatoms (Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 2 dalis, Taisyklių 28 punktas). Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartines sąlygas tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija ir paskelbia Teisės aktų registre (Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 4 dalis).
15. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Ieškovė ginčijamo Akto dalis Nr. (duomenys neskelbtini) prašė pripažinti negaliojančiomis, nes jos prieštarauja tokioms imperatyvioms ŠŪĮ normoms: 1) ŠŪĮ 2 straipsnio 24 punktui; 2) ŠŪĮ 11 straipsnio 2 daliai; 3) ŠŪĮ 12 straipsnio 1 daliai; 4) ŠŪĮ 19 straipsniui; 5) ŠŪĮ 22 straipsnio 1 daliai; 6) ŠŪĮ 28 straipsnio 2 dalies 1 punktui.
16. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visumą: 1) teisės norma yra imperatyvi 2) šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas (LAT 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018).
17. Teismas pripažįsta normą imperatyvia, kai tai akivaizdu iš tos normos gramatinės formuluotės, t. y. kai norma aiškiai įtvirtina tam tikro elgesio draudimą arba nurodo vienintelį teisėtą elgesio modelį.
18. ŠŪĮ 2 straipsnio 24 punktas numato, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistema – tai pastate įrengtas techninių priemonių kompleksas, skirtas į pastatą perduotai arba pastate gaminamai šilumai ir (ar) karštam vandeniui į patalpas pristatyti. Nuo tiekėjo tinklų ji atribojama pastato įvadu. Apeliantė nepagrindė, kodėl šią teisės normą vertina imperatyvia, nes ji pati savaime neįtvirtina jokio elgesio draudimo ir nenurodo teisėto elgesio modulio.
19. Ieškovė, remdamasi minėtu ŠŪĮ 2 straipsnio 24 dalyje nurodytu sąvokos apibrėžimu, nurodo, kad atsakovė neturėjo jokios teisės perkelti jai atsakomybės už dalies vamzdynų priežiūrą, t. y. už jos pastato įvado ribų. Teisėjų kolegija su tokiais ieškovės pateiktais argumentais nesutinka.
20. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors ŠŪĮ 2 straipsnio 24 punkte ir yra įtvirtina bendroji sąvoka, numatanti, kad nuo tiekėjo tinklų pastato šildymo ir karšto vandens sistema yra atribojama pastato įvadu, tai savaime nereiškia, jog šalių sudarytas Aktas, numatantis kitokias atsakomybės ribas už šilumos vamzdynų priežiūrą, yra neteisėtas. Nagrinėjamu atveju reikia atsižvelgti į ŠŪĮ 19 straipsio 1-2 dalyse įtvirtintą reglamentavimą, kuris leidžia šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalims individualiai susitarti dėl kitokių sąlygų, įskaitant ir dėl šilumos tiekėjo atsakomybės ribų. Bylos duomenys rodo, kad bylos šalys tarpusavyje susitarė ir pasirašytame Akte nustatė, kad dalis vamzdynų atkarpos, t. y. ta dalis, kurioje pagal bylos duomenis įvyko avarija (trūko šilumos trasos vamzdis), nuosavybes teise nepriklauso atsakovei ir kad už šios dalies vamzdynų priežiūrą buvo atsakinga ieškovė. Pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ŠŪĮ 2 straipsnio 24 punkto normoje yra įtvirtinta pastato viduje esančios šilumos tiekimo sistemos sąvoka, o Aktu šalys susitarė dėl šilumos perdavimo tinklų nuosavybės, priežiūros ir tiekimo-vartojimo ribų, einančių būtent už išorinės pastato ribos.
21. Vertinant tarp šalių sudaryto Akto teisėtumą, teisėjų kolegijos vertinimu, reikšminga yra tai, kad ŠŪĮ 11 straipsnio 2 dalis leidžia šilumos tiekimo sutarties šalims susitarti dėl šilumos tiekimo-vartojimo ribos nustatymo kitoje vietoje, negu šilumos pirkimo-pardavimo riba. Su šia išvada apeliantė nesutinka, nes: ieškovė, būdama vartotoja, negalėjo pasirinkti kitos šilumos tiekimo-vartojimo ribos, nei ją pasiūlė (ŠŪĮ 19 straipsnio nuostatos); 2) šilumos trasos dalis, kurioje įvyko avarija, buvo skirta aptarnauti ne tik jos pastatą (duomenys neskelbtini), bet ir AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ priklausantį pastatą (duomenys neskelbtini), tačiau šios įmonės Nuosavybės, priežiūros ir tiekimo-vartojimo ribos nustatymo akte nuosavybės riba nustatyta ties ta pačia įpjova, kaip ir ieškovei Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ priežiūros riba nustatyta ties pastato (duomenys neskelbtini) išorine siena, kur yra įvadas, apskaitos prietaisas, kaip ir pas ieškovę, kas rodo Aktų prieštaringumą, nors karštas vanduo abiem įmonėms yra tiekiamas per tą pačią šilumos trasos dalį; 3) atsakovė prieš pasirašant Aktą nepateikė visos privalomos informacijos, kaip tą numato ŠŪĮ 22 straipsnio 1 dalis.
22. Teisėjų kolegija ieškovės argumentą, kad ji, būdama vartotoja, negalėjo pasirinkti kitos šilumos tiekimo-vartojimo ribos, nei tą, kurią jai pasiūlė atsakovė, vertina kaip nepagrįstą. Nors ieškovė ŠŪĮ 2 straipsnio 52 punkto taikymo prasme yra vartotoja (šilumos vartotojas – tai juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų), tačiau ji nėra priskiriama pažeidžiamų buitinių vartotojų grupei, nes yra ūkio subjektas, vykdantis komercinę ūkinę veiklą, kuriam keliami didesni atidumo bei rūpestingumo reikalavimai (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Bylos duomenys rodo, kad ieškovė su atsakove (dvi įmonės) laisva valia sudarė viešąją šilumos pirkimo pardavimo sutartį ir jos priedu esantį Aktą, kuriais savo nuožiūra ir niekieno neverčiama nustatė sąlygas (CK 6.161 straipsnis, 6.156 straipsnio 1,4,5 punktai), kurios imperatyvioms įstatymo normoms, įskaitant ir ŠŪĮ 19 straipsnio 2 dalį, neprieštarauja.
23. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, skundžiamo sprendimo 25 punkte ŠŪĮ 19 straipsnio 1 – 2 dalių kontekste vertino atsakovės ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ pasirašytos Sutarties bei Akto turinį ir nurodė, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudarytas Aktas dėl civilinės atsakomybės už naudojimąsi vamzdžiais pasiskirstymą patvirtino aplinkybę, jog įstatymų leidėjas ŠŪĮ 11 straipsnio 2 dalyje numatė galimybę šilumos tiekimo pirkimo-pardavimo sutarties šalims individualiai susitarti dėl kitokios apimties šilumos tiekėjo civilinės atsakomybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovės pasirašytos Sutarties sąlygos bei Akto turinys nesutampa su atsakovės ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ pasirašytos Sutarties bei Akto turiniu, nėra pagrindas pripažinti ginčijamus Akto punktus niekiniais ir negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu kaip prieštaraujančius imperatyvioms ŠŪĮ normoms. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, jog atkarpos, kurioje įvyko avarija (nuo įpjovos (duomenys neskelbtini) iki įpjovos (duomenys neskelbtini), pagal pasirašytą Sutartį bei Aktą su AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsakovė taip pat neįsipareigojo prižiūrėti, nes su AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudarytame Akte yra nurodyta, kad atsakovė įsipareigoja nustatytus trūkumus pašalinti savo jėgomis ir lėšomis šilumos tiekimo tinkluose nuo įpjovos (duomenys neskelbtini) iki pastato (duomenys neskelbtini) išorinės sienos. Šiuo atveju taip pat svarbu pabrėžti ir tą aplinkybę, kad atsakovės su AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudaryta Sutartis bei Aktas yra dviejų verslo įmonių savarankiškas susitarimas, sudarytas skirtingu metu ir esant kitoms faktinėms aplinkybėms, nei šios bylos šalių sudarytas susitarimas, todėl jie tarpusavyje negali būti lyginami siekiant vieną iš aktų pripažinti neteisėtu.
24. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė prieš pasirašant Aktą nepateikė jai visos visos privalomos informacijos, kaip tą numato ŠŪĮ 22 straipsnio 1 dalis, taip pat vertinami kaip nepagrįsti. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė klaidinančia / nuslėpta informacija laiko tas ginčijamo Akto sąlygas, kurias ji pati klaidingai suprato, t. y. ieškovė teigia, kad ji nesuprato, jog pagal ginčijamą Aktą ji tapo atsakinga už tam tikros tiekimo vamzdyno atkarpos priežiūrą. Kad šie ieškovės argumentai yra nepagrįsti, teisėjų kolegijos vertinimu, įrodo tai, kad jau iš pačio Akto pavadinimo (,,Šilumos perdavimo tinklų nuosavybės, priežiūros ir tiekimo-vartojimo ribų nustatymo aktas) ieškovė, būdama ūkio (verslo) subjektu, kuriam keliami aukštesni atidumo standartai, galėjo ir turėjo suprasti, kad Akte bus nustatomos šilumos perdavimo tinklų nuosavybės, priežiūros ribos. Akto preambulėje aiškiai nurodyta, kad tariamasi būtent dėl pastatų (duomenys neskelbtini) atsakomybės ribų, prižiūrint šilumos įrenginių būklę, punktuose Nr. (duomenys neskelbtini) aptarta ir pavaizduota vamzdynų atkarpa, už kurios priežiūrą yra atsakingas šilumos vartotojas, punkte Nr. (duomenys neskelbtini) pateikiamos penkių vamzdžių, kuriuos turi prižiūrėti vartotojas ir kurie pavaizduoti schemoje, charakteristikos. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovė prieš sudarydama Aktą su atsakove neteikė jai jokių pasiūlymų ar pretenzijų. Aplinkybę, kad ieškovė suprato, jog ji pagal Sutartį turi pareigą prižiūrėti tam tikrą šilumos tiekimo vamzdynų dalį, akivaizdžiai patvirtina pačios ieškovės veiksmai įvykus šilumos tinklų avarijai, nes ji operatyviai ėmėsi veiksmų šalinti šiuos avarinius padarinius, sudarė sutartį su UAB ,,Caterva“ avarijos padariniams likviduoti, o atsakovei pretenzijų nekėlė iki tol, kol draudimo bendrovė neatsisakė atlyginti patirtų išlaidų.
25. Teisėjų kolegija ieškovės argumentus, kad Akte, nurodant šilumos perdavimo tinklų nuosavybės ribą ir šalių atsakomybes, papildomai turėjo būti nurodyta 1) „šilumos trasą nuo įpjovos (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gatvėje iki pastato (duomenys neskelbtini) turės prižiūrėti, remontuoti savo lėšomis pati UAB „Corectus“; 2) „AB „Vilniaus šilumos tinklai“ tieks šilumnešį tik iki įpjovos (duomenys neskelbtini), kad ji neatsakinga už jo tiekimą nuo minėtos įpjovos iki pastato (duomenys neskelbtini) bei tai, jog ji neprižiūrės, neremontuos vamzdyno“ vertina kaip nepagrįstus, pažymėdama, jog tokios informacijos pateikimas Akte būtų buvęs perteklinis, nes, kaip minėta šios nutarties 38 punkte, Akte buvo aiškiai pateikta visa ginčo klausimui aktuali informacija, iš kurios ieškovė žinojo (turėjo žinoti) už kokią šilumos vamzdynų dalį ji yra atsakinga.
26. ŠŪĮ 28 straipsnis reglamentuoja šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo teises, pareigas ir atsakomybę buitiniam šilumos vartotojui. Pagal ŠŪĮ 2 straipsnio 9 dalį buitinis šilumos vartotojas yra fizinis asmuo, perkantis šilumą ir (ar) karštą vandenį savo buities reikmėms. Todėl ŠŪĮ 28 straipsnio 2 dalies 1 punktas, numatantis, kad šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas privalo užtikrinti šilumos ir (ar) karšto vandens perdavimo tinklų techninę būklę, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, ginčo teisiniam santykiui netaikomas.
27. Bylos duomenys rodo, kad atsakovė šilumos tiekimo vamzdynų atkarpoje, kurioje įvyko avarija, atliko tinklų rekonstrukciją, po kurios šilumos trasos dalis bus įregistruota atsakovės vardu ir priklausys atsakovei. Tačiau ši nustatyta aplinkybė niekaip neįrodo, kad ir 2023 m. gegužės 22 d., kai šilumos tiekimo vamzdynų atkarpoje (nuo įpjovos (duomenys neskelbtini) iki įpjovos (duomenys neskelbtini) įvyko avarija, kurios metu trūko šilumos trasos vamzdis, ne ieškovė, o atsakovė turėjo pareigą valdyti ir prižiūrėti minėtą šilumos tiekimo vamzdyno atkarpą ir kad dėl to yra niekiniai be inegalioja ginčijami Akto punktai.
28. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad ginčijami Akto punktai prieštarauja ŠŪĮ 12 straipsnio 1 daliai, reglamentuojančiai atsiskaitymą su šilumos tiekėju, vertinami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos išvadai, kad byloje nekilo ginčas dėl šilumos vartotojo atsiskaitymo su tiekėju už sunaudotą šilumos energiją. Pabrėžtina, kad ir pati ieškovė apeliaciniame skunde niekaip neargumentavo, kaip konkrečiai šalių sudarytas Aktas prieštarauja ŠŪĮ 12 straipsnio 1 daliai. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime suklydo nurodymas teisės normą, kuri reglamentuoja atsiskaitymą su šilumos tiekėju (vietoje ŠŪĮ 12 straipsnio 1 dalies, nurodęs ŠŪĮ 11 straipsnio 2 dalį), nevertinama kaip turinti įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo
29. Sutartinė civilinė atsakomybė taikoma, jei nustatotmos būtinos civilinės atskomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, žala (nuostoliai) ir kaltė (CK 6.246-6.249, 6.256, 6.258, 6.259 straipsniai).
30. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad atsakomybės už tam tikrą šilumos tiekimo vamzdyno dalies priežiūrą nustatymas šilumos vartotojui atitiko ŠŪĮ reikalavimus ir neprieštaravo imperatyvioms normoms, o šalių sudarytame Akte sutarus, kad ieškovė yra atsakinga už tam tikros šilumos tiekimo vamzdyno dalies priežiūrą, atsakovei nesant vamzdynų atkarpos, kurioje įvyko avarija, savininke, darytina išvada, kad atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos dėl 10 000 Eur žalos atlyginimo priteisimo ieškovei neįrodytos (CPK 178 straipsnis). Kadangi ieškovė apeliaciniame skunde argumentų susijusių su netinkamu civilinės atsakomybės taikymu iš esmės nepateikė, teisėjų kolegija plačiau apie tai nepasisako.
31. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi teisinės reikšmės bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
32. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė.
Dėl bylos procesinės baigties
33. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos ūkio subjektų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybės teisinius santykius, pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.