Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-05-11 · Civilinė byla Nr. 2A-322-196/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-05-11
Bylos Nr.
2A-322-196/2016
Teisminio proceso Nr.
2-57-3-00190-2015-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Goda Ambrasaitė-Balynienė, Konstantinas Gurinas
Atsakovas
J. A. B., I. E.
Ieškovas
UAB „SPV-6“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-322-196/2016Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00190-2015-5Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.1.6.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų J. A. B. ir I. E. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1164-123/2015, pagal ieškovės UAB „SPV-6“ ieškinį atsakovams J. A. B., I. E. dėl turto perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė 2008 m. lapkričio 14 d. sutartį reg. Nr. 9530 ir 2008 m. lapkričio 14 d. priėmimo - perdavimo aktą reg. Nr. 9531 pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento bei grąžinti nekilnojamąjį turtą atsakovo J. A. B. nuosavybėn.

Nurodė, kad ieškovė į atsakovui J. A. B. priklausančią sąskaitą 2008 m. rugpjūčio 1 d. pervedė 126 703,97 Eur (437 483,50 Lt). Kadangi šios sumos atsakovas negrąžino, ieškovė 2008 m. gruodžio 9 d. kreipėsi į teismą dėl minėtos sumos priteisimo iš atsakovo. Ieškovės reikalavimų užtikrinimui Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. gruodžio 17 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo skolininkui A. J. B. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias skolininkui ir esančias pas skolininką arba trečiuosius asmenis, neviršijant 437 483,50 Lt sumos, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę. Ši teismo nutartis buvo pateikta vykdyti Antstolės R. V. kontorai. 2008 m. gruodžio 23 d. turto aprašu antstolė R. V. areštavo skolininkui A. J. B. priklausantį nekilnojamąjį turtą: gyvenamąjį namą, un. Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – tvartą, un. Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, un. Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, un. Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš A. J. B. 126 703,97 EUR (437 486,50 Lt) be pagrindo įgytų lėšų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2 425,56 EUR (8 375 Lt) žyminio mokesčio ir 170,87 EUR (590 Lt) atstovavimo išlaidų. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. spalio 18 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2A-478/2012).

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. lapkričio 7 d. išdavė vykdomąjį raštą, kurį ieškovė pateikė vykdyti antstolio A. Z. kontorai. Ieškovė 2014 m. kovo 6 d. pateikė užklausimą antstoliui A. Z. apie vykdomosios bylos eigą. Antstolis A. Z. 2014 m. balandžio 4 d. raštu Nr. 0017/12/00585/3R-5425 (raštas gautas 2014-04-09) informavo ieškovą, jog skolininko J. A. B. vardu registruoto nekilnojamojo turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą, nėra. Rašte taip pat buvo nurodyta, jog išieškojimas iš turto, kuriam buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pagal 2008 m. gruodžio 17 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. L2-1420-123/2008, nėra vykdomas, kadangi šis turtas skolininkui nuosavybės teise nepriklauso.

2014 m. liepos 8 d. raštu Nr. (4.4.2.)KLS-877 VĮ „Registrų centras“ Klaipėdos filialas informavo, jog nekilnojamojo turto registre pagal gautą 2008 m. lapkričio 18 d. notaro pranešimą Nr. 127/08-1222 žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiais statiniais, adresu (duomenys neskelbtini), nuo 2008 m. lapkričio 18 d. buvo įregistruota žyma, kad sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutartis, rentos mokėtojas – I. E.. Taip pat buvo nurodyta, jog I. E. nuosavybės teisės į žemės sklypą su jame esančiais statiniais, adresu (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registre 2008 m. gruodžio 31 d. buvo įregistruotos pagal jos 2008 m. gruodžio 24 d. prašymą ir pateiktus dokumentus: 2008 m. lapkričio 14 d. sutartį, reg. Nr. 9530 ir 2008 m. lapkričio 14 d. priėmimo-perdavimo aktą, reg. Nr. 9531. Nuo 2008 m. lapkričio 14 d., t. y. likus nepilnam mėnesiui iki ieškovo kreipimosi į teismą dėl be pagrindo gautų lėšų priteisimo iš atsakovo J. A. B., tarp J. A. B., A. B. ir I. E. buvo sudaryta sutartis, reg. Nr. 9530, pagal kurią J. A. B. ir A. B. perdavė dukters I. E. nuosavybėm visą turtą: žemės sklypą, pastatą – gyvenamąjį namą, pastatą – tvartą, pastatą – ūkinį pastatą, kitus statinius (inžinerinius), esančius adresu (duomenys neskelbtini), iš viso įvertintą 98 56,88 EUR (340 311 Lt), o įgijėja įsipareigojo už perleidžiamą nekilnojamąjį turtą išlaikyti perleidėjus, suteikdama jiems maitinimą, drabužius, nupirkdama vaistus, išskalbdama drabužius ir suteikdama kitas būtinas paslaugas iki jų gyvos galvos. 2008 m. lapkričio 14 d. perdavimo priėmimo aktu, reg. Nr. 9531, perleidėjai perdavė, o įgijėja priėmė visą aukščiau nurodytą nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgiant į tai, ieškovė mano, kad būtent 2008 m. lapkričio 14 d. sutartis ir tos pačios datos priėmimo – perdavimo aktas pažeidė ieškovės teises, todėl pareiškė ieškinį actio Pauliana pagrindu.

Šalies argumentai

Ieškovė nurodė, kad yra visos actio Pauliana būtinosios sąlygos. Pirma ieškovė reikalavimo teisę į atsakovą J. A. B., už iš viso 126 703,97 EUR (437 483,50 Lt) sumą, įgijo nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d., t. y. iki ginčijamo sandorio sudarymo, kuomet be pagrindo buvo pervestos piniginės lėšos į atsakovo sąskaitą. Kadangi atsakovas J. A. B. su ieškove dar nėra atsiskaitęs, reikalavimo teisė yra galiojanti. Antra ginčijamas sandoris buvo sudarytas akivaizdžiai siekiant išvengti atsakovo piniginės prievolės grąžinimo įvykdymo. Trečia atsakovas sudarydamas ginčijamą sandorį elgėsi nesąžiningai, nes turėjo žinoti, jog tokiu būdu bus pažeistos ieškovės teisės. Ketvirta ieškovė nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino šiam ieškiniui pareikšti, kadangi ji kreipėsi į teismą tuomet, kai 2014 m. balandžio 9 d. gavo iš antstolio raštą, jog atsakovas neturi turto, kadangi jis yra perleistas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino turto perdavimo 2008 m. lapkričio 14 d. sutartį, reg. Nr. 9530 ir 2008 m. lapkričio 14 d. turto perdavimo – priėmimo aktą, reg. Nr. 9531, negaliojančiais nuo jų sudarymo momento; grąžino nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, un. Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinerinius), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini), atsakovui A. J. B. bei priteisė solidariai iš atsakovų ieškovei 2 144 Eur žyminio mokesčio.

Teismas nurodė, kad ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę pagal įsiteisėjusią Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartį, tačiau ši nutartis iki šiol nėra įvykdyta. Atsakovas sudarydamas ginčijamą sandorį iš esmės sumažino savo turėtą turtą, t. y. atsakovui sudarius ginčijamą sandorį iš ieškovės buvo atimta galimybė patenkinti savo reikalavimus ir susigrąžinti iš atsakovo be pagrindo gautas lėšas, 2014 m. balandžio 4 d. antstolio A. Z. rašte Nr. 0014/12/00585/3R-5425 yra nurodyta informacija, jog išieškojimas vykdomojoje byloje yra nukreiptas tik į atsakovo gaunamą senatvės pensiją ir jokio kito turto, iš kurio būtų galima išieškoti atsakovo skolą, nėra. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovės teisės buvo pažeistos. Ginčijamas sandoris akivaizdžiai buvo sudarytas tik siekiant išvengti atsakovo piniginės prievolės grąžinimo įvykdymo, kadangi atsakovas žinojo apie skolą ieškovei. Atsakovas, sudarydamas ginčijamą sandorį elgėsi nesąžiningai, nes žinojo, kad perleisdamas turtą dukrai pažeis ieškovės teises. Be to, teismas pažymėjo, kad sandoris buvo sudarytas tarp giminaičių, o tokiu atveju atsakovo nesąžiningumas yra preziumuojamas (CK 6.67 str. 1 p.). Teismas taip pat konstatavo, jog vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, kadangi ieškovė apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2014 m. balandžio 9 d. gavusi antstolio raštą, kuriame nurodyta, jog dar 2008 m. gruodžio 23 d. areštuotas turtas atsakovui nepriklauso.

Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad pinigų atsakovas realiai negavo, nes pats juos paėmęs iš savo sąskaitos perdavė kitam asmeniui ir pažymėjo, jog tai nesuteikia teisės neatsiskaityti su ieškovu, kuris pinigus jam be pagrindo pervedė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovai (apeliantai) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, nes sprendime visiškai nevertino atsakovų pateiktų įrodymų. Teismas nevertino įrodymų, kurie yra susiję su senaties termino taikymu, o būtent VĮ RC Saugos įgaliotinio tarnybos 2015-04-27 rašto, kuriame buvo pateikta vartotojų, nuo 2010 m. balandžio 24 d. iki 2014 m. balandžio 23 d. peržiūrėjusių I. E. priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), veiksmų protokolus. Klaipėdos apygardos teismas vykdomąjį raštą išdavė 2012 m. lapkričio 7 d., kuris buvo pateiktas vykdyti antstolio A. Z. kontorai. I. E. turto duomenis Z. Z. peržiūrėjo 2012 m. lapkričio 20 d., o A. Z. juos peržiūrėjo 2012 m. gruodžio 31 d. ir 2013 m. sausio 14 d. Advokatų profesinė bendrija Matulevičius, Jalinauskas ir partneriai minėto turto būklę peržiūrėjo 2014 m. vasario 28 d. Teismas, neįvertinęs šių įrodymų, neteisingai išnagrinėjo ieškinio senaties termino taikymo klausimą.

2. Tai, kad ieškovės atstovai veikė nesąžiningai, patvirtina ikiteisminio tyrimo medžiaga, kur nurodyta, jog ieškovės atstovas V. K. įkalbėjo atsakovą pasirašyti pareiškimą, kad jis iš R. L. (ieškovės direktorius) gavo 195 024 Lt avansą, nors realiai atsakovas tų pinigų negavo.

3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčo turtas buvo atsakovo J. A. B. nuosavybė. Apeliantas nurodė, kad šis turtas jam priklausė jungtinės nuosavybės teise kartu su jo buvusia sutuoktine A. B.. Teismas taikydamas restitucijos būdą, turėjo atsižvelgti į galiojančią lygių dalių prezumpciją bendrojoje jungtinėje nuosavybėje.

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Ieškovė apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2014 m. balandžio 9 d. gavusi antstolio raštą, kuriame buvo nurodyta, jog pinigų išieškojimas iš atsakovo turto nėra vykdomas, nes jis nepriklauso atsakovui. Todėl būtent nuo šio momento turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Tai, kad ieškovės atstovai 2014 m. vasario 28 d. patikrino VĮ Registrų centro duomenis ir pamatė, jog areštuotas nekilnojamas turtas yra perleistas I. E., dar nereiškia, jog būtent tuo momentu iš karto tapo aišku, jog kreditorės teisės yra pažeistos būtent tuo perleidimo sandoriu. Be to, atsakovas buvo pretendentas atkurti nuosavybės teises į žemę, todėl vykdomosios bylos vykdymo metu, buvo tikimasi, jog išieškojimą bus galima nukreipti ir į kitą atsakovo turtą, o būtent žemę.

2. Apeliantų išdėstytos aplinkybės dėl ikiteisminio tyrimo šioje byloje nėra svarbios, kadangi ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Be to, apeliantas nurodė, jog jis perdavė kitam asmeniui 195 025 Lt, tačiau tai nepanaikino fakto, jog atsakovui buvo pervesta ir jis ieškovei negrąžino 126 703,97 Eur (473 483,50 Lt).

3. Šioje byloje nebuvo keliamas klausimas dėl skolininko dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo, todėl teismas neturėjo pagrindimo panaikinti ginčijamą sandorį iš dalies ir nustatyti, jog atsakovo dalis pagal ginčijamą sutartį perleistame nekilnojamame turte sudarė tik pusę dalies. Teismas parinko teisingą restitucijos būdą, kadangi sutuoktinei priklausanti turto dalis galės būti nustatyta vykdymo procese.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės bei teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apeliantų apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Ginčas tarp šalių kilo po to, kai ieškovė sužinojo, jog nėra galimybės įvykdyti įsiteisėjusios Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutarties (civilinė byla Nr. 2A-478/2012), kurios pagrindu ieškovei iš atsakovo J. A. B. buvo priteista 437 483,0 Lt. Vykdymo procese paaiškėjo, jog atsakovas savo turtą yra perleidęs dukrai – atsakovei I. E., todėl ieškovė actio Pauliana pagrindu pareiškė ieškinį ir prašė tarp atsakovų 2008 m. lapkričio 14 d. sudarytą sutartį reg. Nr. 9530 ir 2008 m. lapkričio 14 d. priėmimo - perdavimo aktą reg. Nr. 9531 pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento bei grąžinti nekilnojamąjį turtą atsakovo J. A. B. nuosavybėn.

Actio Pauliana – kreditorių teisių gynimo būdas, užkertantis kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana) bei apibrėžtos pasinaudojimo šia teise sąlygos. Kasacinis teismas, aiškindamas šią normą, išskyrė tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti nebejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas tiesiogiai susijęs su sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnis) ribojimu bei siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šia teise ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos tiek skolininko, tiek trečiųjų asmenų teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu galima tik esant šių sąlygų visetui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas actio Pauliana sąlygas, ieškinį tenkino, tačiau atsakovai, nesutikdami su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog apeliantai pirmosios instancijos teismo sprendimą prašo panaikinti nurodydami, jog ginčijamas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu, nes neatitinka visų actio Pauliana taikymo sąlygų, o būtent – apeliantai nesutinka su teismo atliktu aplinkybių vertinimu dėl vienerių metų ieškinio senaties termino skaičiavimo, teismas neištyrė aplinkybių dėl ieškovės atstovų nesąžiningumo, be to, neapgrįstai konstatavo, jog ginčo turtas buvo tik atsakovo J. A. B. nuosavybė. Kadangi kitų teismo nustatytų actio Pauliana taikymo sąlygų apeliantai neginčija, apeliacinės instancijos teismas toliau neatkartoja pirmosios instancijos teismo išvadų, su kuriomis taip pat sutinka ir šią bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija, dėl actio Pauliana sąlygų buvimo.

Dėl senaties termino skaičiavimo actio Pauliana atveju

Viena actio Pauliana ieškinio patenkinimo sąlygų siejama su sutrumpintu vienerių metų ieškinio senaties terminu. Actio Pauliana senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad tokia šio termino pradžios momento apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 straipsnis), pažymėtina, kad senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės. Dėl to kasacinis teismas, konkretindamas senaties termino skaičiavimo taisykles bylose pagal actio Pauliana, yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Taigi šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises.

Nagrinėjamoje byloje actio Pauliana pagrindu ginčijama Turto perleidimo sutartis bei Turto perdavimo – priėmimo aktas buvo sudaryti 2008 m. lapkričio 14 d., o kreditorės ieškinys teisme pareikštas 2015 m. balandžio 8 d. Kaip minėta, actio Pauliana pagrindu reiškiamiems ieškiniams taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai kreditorius sužinojo apie jo pažeistas teises. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senatis nėra praleista, nes kreditorius apie savo pažeistas teises sužinojo tik iš 2014 m. balandžio 4 d. gauto antstolio rašto, kuriame nurodyta, jog 2008 m. gruodžio 23 d. antstolės R. V. turto aprašu areštuotas nekilnojamasis turtas atsakovui nepriklauso. Apeliantai su tokia teismo išvada nesutinka ir teigia, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nevertino įrodymų, susijusių su atsakovų argumentais dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo. Apeliantai nurodo, kad po Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutarties priėmimo, Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. lapkričio 7 d. išdavė vykdomąjį raštą, kuris buvo pateiktas vykdyti antstolio A. Z. kontorai. Būtent antstolis Z. Z. peržiūrėjo nurodyto atsakovams priklausančio turto duomenis dar 2012 m. lapkričio 20 d., o antstolis A. Z. tuos pačius duomenis tikrino 2012 m. gruodžio 31 d. ir 2013 m. sausio 14 d. Be to, ieškovę atstovaujanti Advokatų profesinė bendrija Matulevičius, Jaliniauskas ir partneriai, atsakovei I. E. priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), duomenis tikrino dar 2014 m. vasario 28 d. Todėl, atsakovų nuomone, šis terminas yra paskutinis, nuo kurio turi būti pradėtas skaičiuoti vienerių metų ieškinio senaties terminas. Kadangi ieškinys teisme pareikštas tik 2015 m. balandžio 8 d., apeliantų nuomone, vienerių metų ieškinio senaties terminas yra praleistas. Su tokia apeliantų pozicija teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kadangi apeliantai nepateikė duomenų apie tai, jog antstoliai patikrinę minėto turto duomenis ir sužinoję, jog ieškovės naudai areštuotas atsakovo J. A. B. turtas yra perleistas jo dukrai I. E., šią informaciją būtų savalaikiai pateikę pačiai ieškovei. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė apie vykdymo eigą informuota nebuvo, nes 2014 m. kovo 6 d. raštu pati kreipėsi į antstolio Z. Z. kontorą su užklausimu dėl vykdomosios bylos eigos, pagal Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 7 d. išduotą vykdomąjį raštą. 2014 m. balandžio 4 d. antstoliui išsiuntus atsakymą ieškovės atstovams, ieškovei tapo žinoma, jog išieškojimas iš atsakovo turto, kuriam buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pagal 2008 m. gruodžio 17 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. L2-1420-123/2008, nėra vykdomas, kadangi šis turtas atsakovui J. A. B. nuosavybės teise nepriklauso (b. l. 17). Atsižvelgiant į tai, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio senaties terminą skaičiavo būtent nuo šios dienos ir laikė, jog ieškinio senatis nėra praleista. Aplinkybė, jog ieškovę atstovaujanti advokatų kontora 2014 m. vasario 28 d. tikrino nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), duomenis (b. l. 59), nesudaro pagrindo teigti, jog ši informacija tapo žinoma ir pačiai ieškovei, kadangi vien fakto, jog nekilnojamas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovei I. E., sužinojimas, nesuteikė pagrindo manyti, jog atsakovas J. A. B. neturi turto, į kurį būtų galima nukreipti išniekojimą. Tik iš 2014 m. balandžio 4 d. antstolio rašto ieškovei tapo žinoma, jog J. A. B. vardu registruoto nekilnojamojo turto nėra ir išieškojimas iš atsakovo turto nėra galimas.

Taip pat nepagrįstais laikytini ir apeliantų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino visų byloje esančių įrodymų ir ieškinio senatį skaičiavo vadovaudamasis tik ieškovės pateiktais įrodymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas jau išplėtotą ir nuoseklią teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009;2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, susijusius su ieškinio senaties termino skaičiavimu ir priėmė sprendimą pagal savo vidinį įsitikinimą, o tai neleidžia daryti išvados, jog sprendimas yra nepagrįstas, ar kad jame yra prieštaravimų. Atsižvelgiant į nurodytas bylos aplinkybes, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, jog ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik iš 2014 m. balandžio 4 d. rašto, todėl nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino ieškiniui pareikšti.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliantai apeliaciniame skunde teigia, kad ginčijamame sprendime teismas nieko nepasisakė apie teismui pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, iš kurios matyti, jog ieškovės atstovai veikė nesąžiningai, t. y. ieškovo atstovas V. K. įkalbėjo atsakovą J. A. B. pasirašyti 2008 m. rugpjūčio 1 d. pareiškimą, kad iš jo bei R. L. gavo 195 024 Lt avansą, nors jie nieko nemokėjo, tą pačią dieną atsakovas J. A. B. buvo įtikintas pasirašyti testamentą, kuriuo paliko visą savo turtą nurodytiems asmenims. 2009 m. sausio 15 d. pareiškimu R. L. ir V. K. patvirtino, kad jie J. A. B. jokių piniginių lėšų nemokėjo. Atsakovų nuomone būtent šie duomenys rodo ieškovės atstovų nesąžiningą elgesį. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantų argumentus pažymi, kad šioje byloje nėra sprendžiamas atsakovo J. A. B. įsiskolinimo ieškovei pagrįstumas. Iš atsakovo J.A. B. skola ieškovei buvo priteista Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 24 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-189-123/2011), kurį Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo J. A. B. apeliacinį skundą, 2012 m. spalio 18 d. nutartimi paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2A-478/2012).

Esant įsiteisėjusiems teismų sprendimams ginčas dėl to, ar atsakovo be pagrindo įgytos lėšos iš jo pagrįstai buvo priteistos ieškovės naudai, ar ne, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas bei šių faktinių aplinkybių įrodinėti iš naujo nereikia (CPK 182 str. 2 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingas aiškinimas ne tik prieštarautų proceso ekonomiškumo (CPK 7 str.) ir kooperavimosi (bendradarbiavimo) principui (CPK 8 str.), bet ir atvertų kelią anksčiau priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo kvestionavimui, keltų pavojų teisiniam tikrumui, teisinių santykių šalių teisėtų lūkesčių stabilumui.

Dėl bylos procesinės baigties

Nurodytų argumentų kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana taikymo institutą ir 2008 m. lapkričio 14 d. Turto perdavimo sutartį bei 2008 m. lapkričio 14 d. Turto perdavimo – priėmimo aktą pripažindamas negaliojančiais nuo jų sudarymo momento su atsakovu J. A. B.. Pažymėtina, kad teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010; 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-701/2015). Juolab, kad restitucijos taikymas nėra savarankiškas teisės gynimo būdas, o yra kitų teisės gynimo būdų taikymo padarinys, kaip nagrinėjamu atveju – sandorio negaliojimo (CK 1.138 str., 6.145 str.). Pirmosios instancijos teismas taikė restituciją ir grąžino atsakovui A. J. B. visą nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinerinius), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini). Su tokia teismo išvada apeliantai nesutinka, nurodydami, jog ginčo turtas atsakovui A. J. B. nepriklausė asmeninės nuosavybės teise, todėl teismas negalėjo taikyti restitucijos ir visą minėtą turtą grąžinti atsakovui A. J. B..

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijama 2008 m. lapkričio 14 d. Turto perdavimo sutartimi J. A. B. ir jo sutuoktinė A. B. perdavė dukters I. E. nuosavybėn turtą, esantį (duomenys neskelbtini), o turto įgijėja įsipareigojo išlaikyti turto perleidėjus iki jų gyvos galvos (b. l. 15). Sutartyje šalys pažymėjo, kad perleidžiamas turtas bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso abiems sutuoktiniams. Pagal CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją įstatymo nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo prezumpciją visas turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė ir laikomas tokia, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis). Be to, galioja bendroji prezumpcija, pagal kurią turtas laikomas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Kadangi ginčijama 2008 m. lapkričio 14 d. Sutartis buvo patvirtinta notaro, o byloje nėra įrodymų, jog Sutartyje nurodyti duomenys dėl šalių bendrosios jungtinės nuosavybės yra paneigti ar nuginčyti, laikytina, jog 2008 m. lapkričio 14 d. Turto perdavimo sutartimi dukrai I. E. perleistas turtas priklausė abiems sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, lygiomis dalimis (CK 3.117 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl prievolių atsiradimo tik atsakovui J. A. B.. Klaipėdos apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-189-123/2011 reikalavimai dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo buvo pareikšti tik atsakovui J. A. B., bet ne jo sutuoktinei A. B.. Taigi, kadangi skola iš atsakovo buvo priteista dėl jo asmeninių prievolių ieškovei, tai ir 2008 m. lapkričio 14 d. Turto perleidimo sutartis gali būti nuginčyta tik dėl atsakovui J. A. B. jungtinės nuosavybės teise priklausančios turto dalies. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad A. B. 2013 m. rugsėjo 9 d. mirė (b. l. 62), todėl jos turto dalis pagal 2008 m. lapkričio 14 d. Sutartį ir Turto perdavimo aktą atiteko jos dukrai atsakovei I. E.. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2008 m. lapkričio 14 d. nepagrįstai Turto perdavimo sutartį ir Turto perdavimo – priėmimo aktą pripažino negaliojančiais visa apimtimi ir taikė restituciją, visą turtą grąžindamas tik atsakovui. Kadangi minėtas turtas atsakovui nepriklausė jo asmeninės nuosavybės teise, o ginčas su ieškove kilo dėl atsakovo asmeninių prievolių, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra keistinas, nurodant, jog Turto perdavimo sutartis ir Turto perdavimo – priėmimo aktas yra pripažįstamas negaliojančiu dalyje dėl atsakovo J. A. B. perleisto turto dalies ir atsakovui grąžintina 2008 m. lapkričio 14 d. Turto perdavimo sutartyje nurodyta turto dalis, kuri sutarties sudarymo momentu priklausė jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CK 6.145 str. 2 d.). Be to, pati ieškovė nei šioje byloje, nei Klaipėdos apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-189-123/2011 nenurodė A. B. veiksmų neteisėtumą pagrindžiančių aplinkybių.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.). Nagrinėjamoje byloje abi šalys nebuvo pateikusios prašymų priteisti joms bylinėjimosi išlaidas, todėl joms atlygintinos tik su žyminio mokesčio mokėjimu susijusios bylinėjimosi išlaidos.

Atsakovai, už apeliacinio skundo padavimą, sumokėjo 300 Eur (b.l. 110), o nuo likusios žyminio mokesčio (1608 Eur) dalies mokėjimo buvo atleisti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartimi (b. l. 117). Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys tenkintas tik atsakovo J. A. B. atžvilgiu, kas reiškia, jog iš esmės yra patenkinta tik pusė ieškovės reikalavimų, iš ieškovės atsakovams priteistina po 75 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą. Atitinkamai perskirstytinos ir šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atsakovės I. E. atžvilgiu yra atmestas, ieškovei priteista 2 144 Eur žyminio mokesčio suma yra mažintina per pusę, priteisiant ieškovei iš atsakovo J. A. B. 1 072 Eur žyminio mokesčio (CPK 93 str. 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti Turto perdavimo 2008 m. lapkričio 14 d. sutartį, registracijos Nr. 9530 ir 2008 m. lapkričio 14 d. Turto perdavimo – priėmimo aktą, registracijos Nr. 9531, negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, dalyje dėl atsakovo J. A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) perleisto turto dalies.

Grąžinti atsakovui J. A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto (žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinerinius), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini)) dalį, kuri jam 2008 m. lapkričio 14 d. priklausė jungtine nuosavybės teise kartu su sutuoktine A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) mirusi 2013 m. rugsėjo 9 d.).

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „SPV-6“ (j. a. k. 301507155) iš atsakovo J. A. B. 1 072 Eur (tūkstantį septyniasdešimt du eurus) žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SPV-6“ atsakovams J. A. B. ir I. E. (a.k. (duomenys neskelbtini) po 75 Eur (septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Goda Ambrasaitė - BalynienėKonstantinas GurinasGintaras Pečiulis