Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Aldonos Tilindienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl teismų neteisėtais veiksmais, nagrinėjant civilinę bylą, padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo priimti potvarkį dėl 5 220 kv. m gyvenamojo ploto namo, butų nuosavybės teisės perdavimo ieškovui – A. P., savo lėšomis apmokėjusiam šio ploto statybą, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. P. (toliau – ir ieškovas) pareiškė patikslintą ieškinį dėl neteisėtų teismų procesinių sprendimų, nagrinėjant civilinę bylą, kurioje ieškovas prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įvykdyti prievolę natūra – per trisdešimt kalendorinių dienų perduoti ieškovui jo lėšomis pastatytus 3 942 kv. m gyvenamojo ploto; nustatyti netesybas – 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo 13 mln. litų sumos už kiekvieną dieną, jeigu prievolė nebus įvykdyta per trisdešimt kalendorinių dienų. Padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas buvo grindžiamas tuo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-21654-1099/2022, Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2365-577/2022 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2022 m. lapkričio 24 d., 2023 m. sausio 5 d. nutartimis Nr. DOK -5367, DOK-6104 (S) užkirto galimybę ieškovui gauti iš skolininkės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos turtą – 3 942 kv. m gyvenamąjį plotą, kadangi atsisakė priimti ieškovo ieškinį, motyvuodami tuo, jog yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

2. Taigi ginčas byloje kilo dėl 800 654 Eur tiesioginių nuostolių ir 5 481 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Šią žalą ieškovas siejo su neteisėtais teismų procesiniais sprendimais ir prašė priteisti ją iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Be to, ieškovas prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją priimti potvarkį dėl 5 220 kv. m gyvenamojo ploto namo, butų perdavimo nuosavybės teise A. P., savo lėšomis apmokėjusiam jų statybą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

17. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl teismų neteisėtais veiksmais, nagrinėjant civilinę bylą, padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo priimti potvarkį perduoti ieškovui 5 220 kv. m gyvenamojo ploto namo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apelianto teigimu, jis įgijo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet teismai be teisinio pagrindo apribojo jo galimybę savo interesus veiksmingai ir realiai ginti teisme – užkirto galimybę skolininkei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai įvykdyti pareigą natūra, pažeidė konstitucinį proporcingumo principą, neargumentavo aplinkybių, dėl kurių atmetė ieškovo pateiktus įrodymus ir nemotyvavo ieškinio dalyką pagrindžiančių faktų. Atsakovė, nesutikdama su apelianto argumentais, nurodo, kad nagrinėjamoje byloje apeliantas iš esmės siekė revizuoti įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus, kuriais buvo atsisakyta priimti jo ieškinį.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

18. Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme 2013 m. gruodžio 30 d. buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-30808-910/2013 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo įvykdyti prievolę ir netesybų nustatymo. Ieškinyje buvo pareikšti tokie reikalavimai: įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę įvykdyti prievolę natūra – per trisdešimt kalendorinių dienų perduoti ieškovui A. P. jo lėšomis pastatytą 3 942 kv. m gyvenamojo ploto namą; nustatyti atsakovei netesybas – 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo 13 mln. litų sumos už kiekvieną dieną, jeigu prievolė nebus įvykdyta per trisdešimt kalendorinių dienų. Teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu, priimtu minėtoje byloje, ieškovo ieškinį atmetė.

19. Taigi civilinėje byloje Nr. 2-30808-910/2013 ieškovas reikalavimus grindė tuo, kad atsakovės prievolė perduoti jam nuosavybėn 3 942 kv. m gyvenamojo ploto atsirado iš įstatymo numatyto sandorio, sudaryto pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 sąlygas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-30808-910/2013, įsiteisėjo 2014 m. gegužės 23 d. (kai Vilniaus apygardos teismas priėmė 2014 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1628-656/2014, kuria Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą).

20. Ieškovas A. P. 2022 m. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu (civilinė byla Nr. 2-21654-1099/2022), kuriuo prašė: 1) įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įvykdyti pareigą natūra: perduoti nuosavybės teise ieškovui Vilniaus miesto valdybos dalinio dalyvavimo būdu naudojant ieškovo lėšas pastatytas 5 220 kv. m gyvenamojo ploto patalpas (namą, butus) Vilniaus mieste, nustatant, kad perduodamos gyvenamosios patalpos (namas, butai) atitiktų neprastesnę kokybę už 2022 metais naujai statomų gyvenamųjų namų, butų statybos standartus ir vertę; 2) nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo įvykdymo dienos atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai taikyti 2 537 Eur netesybas, jas priteisiant už kiekvieną uždelstą dieną.

21. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo A. P. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo įvykdyti prievolę natūra ir netesybų nustatymo, konstatavęs, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teismas nurodė, kad, remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-30808-910/2013 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo įvykdyti prievolę ir netesybų nustatymo, kuriame buvo reiškiami tokie reikalavimai: įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę įvykdyti prievolę natūra – per trisdešimt kalendorinių dienų perduoti ieškovui A. P. jo lėšomis pastatytą 3 942 kv. m gyvenamojo ploto namą; nustatyti atsakovei netesybas – 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo 13 mln. litų sumos už kiekvieną dieną, jeigu prievolė nebus įvykdyta per trisdešimt kalendorinių dienų. Nustatyta, kad minėtoje byloje ieškovo reikalavimai buvo grindžiami tuo, kad atsakovės prievolė perduoti jam nuosavybėn 3 942 kv. m gyvenamojo ploto atsirado iš įstatymo numatyto sandorio, sudaryto pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 sąlygas. Teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, o Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1628-656/2014 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

22. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2365-577/2022 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutartį paliko nepakeistą, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškinys yra tapatus kitai civilinei bylai. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 6 d. nutartyje taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-30808-910/2013 ieškovas buvo apskaičiavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimą Nr. 704 gyvenamojo namo, buto statybos Vilniuje vieno kvadratinio metro kaina, atsižvelgiant į infliaciją, buvo 260 rublių, todėl už UAB „Dieona“ pareiškėjo A. P. pervestas gyvenamojo ploto statybai lėšas (1 044 000 rublių) Vilniaus miesto valdyba pastatė 4 015 kv. m gyvenamojo ploto patalpas. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas rėmėsi tuo pačiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 704, tačiau nurodė, jog vieno kvadratinio metro kaina buvo 200 rublių, todėl turėjo būti pastatytos 5 220 kv. m gyvenamojo ploto patalpos. Teismas nusprendė, kad ieškovo pateikti skirtingi skaičiavimai nelemia ieškinių pagrindų skirtingumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2022 m. lapkričio 24 d. nutartimi ieškovo kasacinį skundą atsisakė priimti, nurodydama, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais pasisakoma dėl netinkamo teisės normų taikymo, nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų kriterijų kasacijai; be to, kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, šios praktikos nevienodumas bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytų kasacijos pagrindų egzistavimas. Susipažinusi su ieškovo 2023 m. gruodžio 28 d. antrą kartą paduotu kasaciniu skundu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2023 m. sausio 5 d. nutartyje pažymėjo, kad kasaciniame skunde nenurodyta iš esmės naujų argumentų, kurie sudarytų kasacijos pagrindą, todėl teisėjų atrankos kolegija neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė teisėjų atrankos kolegija. Nutartyje, be kita ko, nurodyta, kad ieškovas kasaciniu skundu skundžia ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 23 d. nutartį, kuria išspręstas ieškovo pareiškimas dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjų nušalinimo, tačiau teisėjų atrankos kolegija atkreipė dėmesį, kad CPK nėra įtvirtinta tokios nutarties apskundimo kasaciniu skundu galimybės. Dėl to kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakė priimti.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

24. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjant bylą ieškinyje nurodytu faktiniu pagrindu, nurodomuose teismų procesiniuose sprendimuose (Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-21654-1099/2022, Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2S-2365-577/2022 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos priimtuose procesiniuose sprendimuose) nenustatyta teismų ir teisėjų veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, ar teismo klaidų (neteisėtų veiksmų), kurios reikštų, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką.

25. Apeliaciniame skunde teismų neteisėtais veiksmais, nagrinėjant civilinę bylą, padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą apeliantas grindžia tuo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-21654-1099/2022, Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2365-577/2022 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2022 m. lapkričio 24 d., 2023 m. sausio 5 d. nutartimis Nr. DOK-5367, DOK-6104 (S) užkirto galimybę apeliantui gauti iš skolininkės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos turtą – 5 220 kv. m gyvenamąjį plotą, kadangi atsisakė priimti jo ieškinį, nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas byloje neįvertino proceso šalių materialiojo teisinio santykio, neargumentavo aplinkybių, dėl kurių atmetė ieškovo pateiktus įrodymus, ir nemotyvavo ieškinio dalyką pagrindžiančių faktų. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

26. Valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, reglamentuoja CK 6.272 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Žala CK 6.272 straipsnio 2 dalies prasme turi būti sukelta neteisėtais veiksmais, atliktais vykdant teisingumą, o teisingumo vykdymas aptariamos nuostatos kontekste apima ne tik bylos nagrinėjimą, bet ir atitinkamo teismo sprendimo priėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (nuostoliai) (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip. Asmeniui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo (teisėjo) neteisėtus veiksmus, kaltę, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013). Taigi valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, galima tik įrodžius visas civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, kaltę, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius).

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat išaiškinta, kad tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).

29. Taigi teismo procesinis sprendimas, kuris nėra pripažintas neteisėtu (nepagrįstu) instancinės teismų kontrolės tvarka, gali būti pagrindas ieškiniui dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį pareikšti, tačiau šioje teisės normoje įtvirtinta nuostata negali būti naudojamasi kaip priemone dar kartą pasibylinėti, pakeisti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kvestionuojant konkrečias kitoje civilinėje byloje teismo padarytas išvadas. Įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui ir jam įgijus res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią, šalių ginčas yra galutinai išspręstas (CPK 279 straipsnio 4 dalis), teismo sprendimas įgyja įstatymo galią (CPK 18 straipsnis). Įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas gali būti peržiūrėtas tik kasacine tvarka, esant kasacijos pagrindams (CPK 346 straipsnis) ar atnaujinus procesą įstatymų nustatyta tvarka (CPK 366 straipsnis). Kitų įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūros būdų įstatymai nenustato.

30. Nagrinėjamu atveju ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo (teisėjų) veiksmų, kildinamas iš įsiteisėjusių ir nepanaikintų bendrosios kompetencijos teismų procesinių sprendimų, todėl apeliantas šioje byloje turėjo įrodyti, kad teismai, priimdami atitinkamus procesinius sprendimus, atliko neteisėtus veiksmus, t. y. nurodyti teismų (teisėjų) padarytas klaidas, kurios lėmė akivaizdų procesinių sprendimų neteisėtumą.

31. Apeliantas įrodinėjo teismų (teisėjų) veiksmus kaip neteisėtus Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-21654-1099/2022 ir Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2S-2365-577/2022. Šiais teismų procesiniais sprendimais atsisakyta priimti ieškovo A. P. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo įvykdyti prievolę natūra ir netesybų nustatymo, konstatavus, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Taigi ieškovas turėjo įrodyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėjas), nagrinėdamas civilinę bylą ir priimdamas 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2- 21654-1099/2022, bei Vilniaus apygardos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, ir priimdamas 2022 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-2365-577/2022, elgėsi neteisėtai, t. y. nurodyti teismų (teisėjų) klaidas, kurios lėmė akivaizdų teismų procesinių sprendimų neteisėtumą. Ieškovas teismų (teisėjų) neteisėtus veiksmus grindė tuo, kad teisėjai procesiniuose sprendimuose atsisakydami priimti ieškovo ieškinį kaip tapatų išnagrinėtam užkirto jam kelią iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos gauti nuosavybės teise atitinkamo gyvenamojo ploto nekilnojamąjį turtą, kuris, ieškovo vertinimu, jam priklauso dėl jo įmokėtų į UAB „Dieona“ kasą nuosavų lėšų, kurios panaudotos namo 5 220 kv. m ploto statyboms.

32. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2- 21654-1099/2022 ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-2365-577/2022 turinys patvirtina, kad teismai nustatė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 30 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-30808-910/2013 atmetė ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę įvykdyti prievolę natūra – per trisdešimt kalendorinių dienų perduoti ieškovui A. P. jo lėšomis pastatytus 3 942 kv. m gyvenamojo ploto, namą ir nustatyti atsakovui netesybas – 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo 13 mln. litų sumos už kiekvieną dieną, jeigu prievolė nebus įvykdyta per trisdešimt kalendorinių dienų. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1628-656/2014 minėtą sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. CIK-1335/2014 atsisakė priimti ieškovo kasacinį skundą. Teismų 2022 metais nagrinėtoje byloje ieškovas pareikštu ieškiniu prašė įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įvykdyti pareigą natūra: perduoti nuosavybės teise ieškovui Vilniaus miesto valdybos dalinio dalyvavimo būdu naudojant ieškovo lėšas pastatytas 5 220 kv. m gyvenamojo ploto patalpas (namą, butus) Vilniaus mieste, nustatant, kad perduodamos gyvenamosios patalpos (namas, butai) atitiktų neprastesnę kokybę už 2022 metais naujai statomų gyvenamųjų namų, butų statybos standartus ir vertę ir nuo bylos iškėlimo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai taikyti 2 537 Eur netesybas, jas priteisiant už kiekvieną uždelstą dieną. Teismai nustatė, kad abiejų ieškinių dalykai yra reikalavimai įpareigoti atsakovę įvykdyti prievolę natūra, išvestiniai reikalavimai, nors ir priklauso nuo pagrindinių, taip pat sutampa – yra prašoma delspinigių, netesybų, tik skiriasi jų skaičiavimas, kas neturi reikšmės sprendžiant dėl ieškinių tapatumo, todėl atsisakė priimti ieškovo ieškinį kaip tapatų (tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu) jau išnagrinėtam civilinėje byloje Nr. 2-30808-910/2013, dėl kurio yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Teismai padarė išvadą, kad ieškovo pateikti skirtingi skaičiavimai dėl gyvenamojo ploto patalpų nelemia ieškinių pagrindų skirtingumo, nes apskaičiavimai atlikti įvertinus infliaciją. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2022 m. lapkričio 24 d. ir 2023 m. sausio 5 d. nutartyse konstatavo, kad ieškovo kasacinio skundo argumentai, kuriais pasisakoma dėl netinkamo teisės normų taikymo, nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ieškovo formalus nepritarimas teismo vertinimui nesudaro pagrindo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju ieškovas faktiškai siekia revizuoti įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus dėl atsisakymo priimti ieškovo ieškinį, kurių teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrinti instancine tvarka – išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka bei du kartus pateikus kasaciją. Apeliantas neįrodinėja šių motyvų neteisingumo ir nepaneigia anksčiau teismų nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau gana detaliai nurodo argumentus, susijusius su jo reikalavimais dėl įpareigojimo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją perduoti jam gyvenamojo ploto namą, butus pagal 1992 metais galiojusius Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, nors šio ieškinio pagrindas – žalos teismų procesiniais sprendimais, kuriais atsisakyta priimti ieškovo ieškinį teisme, padarymas. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, neturi pagrindo konstatuoti, kad teismai padarė aiškias ir (ar) akivaizdžias klaidas nuspręsdami, jog ieškovo ieškinys buvo tapatus. Nagrinėjamu atveju teismai, nustatę ieškovo ieškinių tapatumą, neturėjo pagrindo kvestionuoti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-30808-910/2013 nustatytų prejudicinių faktų, kurių pervertinimo iš esmės siekia ieškovas ir nagrinėjamoje byloje.

34. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovo nurodomi deklaratyvūs teiginiai dėl teismų pažeisto proporcingumo principo, proceso šalių materialaus santykio netinkamo nustatymo ir jo nurodytų faktinių aplinkybių neįvertinimo, teismų šališkumo yra susiję su ieškovo siekiu įgyti nuosavybės teises į patalpas, o ne su teisėjų procesiniais veiksmais. Ieškovas iš esmės toliau ginčija įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais civilinėje byloje Nr. 2-30808-910/2013 išspręstą ginčą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ieškovo argumentai dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo priimti potvarkį dėl 5 220 kv. m gyvenamojo ploto namo, butų nuosavybės teisės perdavimo ieškovui negali būti vertinami iš naujo ar kitaip, nei teismų jau buvo įvertinta įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais. Šiuo konkrečiu atveju ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teisėjų veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio ieškinį kaip tapatų atsisakyta priimti, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl ieškovo dėstomų aplinkybių, susijusių su siekiu iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos gauti atitinkamo ploto patalpas, be kita ko, konstatuodamas ir tai, kad ieškovas neprašė Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įtraukti atsakove byloje, nors Panevėžio apygardos teismo 2023 m. gegužės 29 d. nutartimi ieškovui buvo nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo įvertinimui, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-21654-1099/2022, ir Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-2365-577/2022, akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo bei taikymo klaidų nepadarė, be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2022 m. lapkričio 24 d., 2023 m. sausio 5 d. nutartyse Nr. DOK-5367 ir Nr. DOK-6104 (S) nenustatė bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindo atsakovei taikyti civilinę atsakomybę ir ieškinį atmetė.

36. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

Dėl bylos procesinės baigties

37. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčui spręsti aktualias teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamo sprendimo pakeisti ar panaikinti, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.