Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Artūro Ridiko ir Bronės Vidzėnienės,

gynėjams advokatams Žygimantui Rutkauskui, Kristinai Rutkauskienei, Arnoldui Šukaičiui, Mindaugui Barkauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro E. Baltrimavičiaus apeliacinį skundą dėl 2015 m. balandžio 22 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo :

S. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 str. 1 d., vadovaujantis BK 37 str., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla dėl jo nutraukta;

M. M. pagal BK 300 str. 1 d., vadovaujantis BK 37 str., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla dėl jo nutraukta.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl S. S. ir M. M. veikų pripažinimo mažareikšmėmis

Visų pirma, kaip matyti iš apeliacinio skundo, prokuroras iš esmės neginčija nei S. S. ir M. M. padarytų nusikalstamų veikų, jų apimties ir kvalifikavimo. M. M. ir S. S. taip pat nuosprendžio neskundė, kas rodo, jog jie sutinka su pirmos instancijos teismo pozicija dėl jų padarytų veikų įrodytumo, todėl kolegija išsamiau neturi pagrindo analizuoti M. M. ir S. S. veikas patvirtinančių įrodymų. Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad S. S. ir M. M. įvykdytos nusikalstamos veikos šiuo atveju yra mažareikšmės ir kad dėl to buvo pagrindas atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės pritaikius BK 37 str. Savo nesutikimą prokuroras skunde grindžia tuo, kad „dėl S. S. padarytų veikų <....> (toliau skunde išvardinti jo nusikalstami veiksmai, nes iš tikro kalbama tik apie veiką S. S. nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 str. 1 d.) nebuvo galima nustatyti išmokėtų sumų apimties bei apskaičiuoti mokesčių, todėl dėl padarytų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų ir jų struktūros už 2011 metus. Tai yra dėl S. S. veiksmų yra kilusios LR BK 222 str. 1 d. numatytos žalingos pasekmės“. Dėl M. M. prokuroras skunde tvirtina, jog „jo suklastoti dokumentai buvo įtraukti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą ir dalinai dėl to kilo pasekmės – iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų ir jų struktūros už 2011 metus. Tai reiškia, kad M. M. įvykdytas dokumentų suklastojimas sukėlė juridiškai reikšmingas pasekmes, todėl M. M. turėtų būti pripažintas kaltu <...>.“ Daugiau jokių argumentų, kodėl prokuroras mano, jog S. S. ir M. M. veikos šiuo atveju neturėtų arba negalėtų būti laikomos mažareikšmėmis, apeliaciniame skunde nėra. Su tokiais prokuroro argumentais niekaip negalima sutikti.

Pagal BK 222 str. 1 d. atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Akivaizdu, kad BK 222 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo kyla įstatyme numatytos pasekmės – negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Antraip, nesant tokių pasekmių, nebūtų ir pačios nusikalstamos veikos, nes trūktų vieno iš šiuo atveju būtinųjų nusikaltimo sudėties elementų. Todėl vien tai, kad dėl S. S. veiksmų kilo aptariamos pasekmės, tikrai nereiškia, kad tokia veika negali būti pripažinta mažareikšme. Su M. M. padaryta veika (BK 300 str. 1 d.) situacija yra kiek kitokia. BK 300 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, kas suponuoja išvadą, jog jos konstatavimui asmens veikoje pakanka nustatyti bent vieną iš šiame straipsnyje numatytų alternatyvių veiksmų, kuriais pasireiškė dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu ar netikru dokumentu. Vienok, teismų praktikoje pripažįstama, kad, nepaisant formalios BK 300 str. 1 d. įtvirtinto nusikaltimo sudėties, įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl žalingų padarinių, galinčių atsirasti tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-426/2010, 2K-560/2010, 2K-409/2011, 2K-205/2012). Tačiau, viena vertus, M. M. tik pasirašė jam pateiktus dokumentus, ir pats jų jis niekur nepanaudojo. Kita vertus, jis nebuvo ir nėra kaltinamas kažkaip prisidėjęs prie S. S. veikos, o konkrečiai – prie kilusių pasekmių UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje.

Kaip jau minėta, prokuroras nesutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad S. S. ir M. M. įvykdytos nusikalstamos veikos šiuo atveju yra mažareikšmės ir kad dėl to buvo pagrindas atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės pritaikius BK 37 str. Pagal BK 37 str., nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Tai reiškia, kad kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau, jie (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Būtent žalos pobūdis bei jos dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t.y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltininko kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-421/2007, 2K-387/2008, 2K-7-25/2013, 2K-275/2014 ir kt.).

BK 300 str. esanti teisės norma saugo valdymo tvarką, dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą, ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 300 str. 1 d., būtina nustatyti, ar veika realiai yra kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė (pvz. kasacinės nutartys Nr. 2K-608/2010, 2K-426/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012 ir kt.). Sprendžiant BK 37 str. taikymo klausimą dokumento suklastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu bylose taip pat atsižvelgtina į tai, ar šiuo nusikaltimu buvo padaryta reali žala kieno nors interesams (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-387/2008, 2K-528/2008, 2K-409/2011).

S. S., apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad ketino verstis biokuro žaliavų ruošimu, bet negavo reikiamo finansavimo ir verslą nutarė parduoti. Įmonės balansas buvo minusinis, o pasikonsultavęs sužinojo, jog bendrovę lengviau parduoti, kai jos balansas bus teigiamas ar bent jau nulinis, todėl nusprendė su M. M. ūkininko ūkiu sudaryti atlygintinų paslaugų teikimo sutartį bei surašyti kelis tikrovės neatitinkančius dokumentus dėl tariamai atliktų darbų. Akivaizdu, jog tokiais veiksmais S. S. siekė sėkmingai parduoti savo įmonę ir savo veiksmų prasmę suprato. Ginčo dėl to, kad iš tikrųjų UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaita buvo vedama pažeidžiant teisės aktų reikalavimus nėra, tačiau svarbu įvertinti, ar ši S. S. veika, šiuo atveju, iš tiesų yra tiek pavojinga, kad asmuo negalėtų būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta specialistė N. Š. patvirtino, kad, šiuo atveju, valstybė jokios žalos nepatyrė, nes S. S. yra sumokėjęs didesnius mokesčius negu jam priklausė mokėti (11 t., 55 b.l.). Kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas, šiuo atveju nustatęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikaltimo, numatyto BK 222 str. 1 d., požymius, pripažino, jog S. S. padarė kaltinime jam inkriminuotus veiksmus, ir visiškai pagrįstai nusprendė, kad jo šie veiksmai nėra labai pavojingi, laikė juos mažareikšmiais ir S. S. nuo baudžiamosios atsakomybės atleido. Akivaizdu, kad jo padaryta veika yra apysunkis nusikaltimas, S. S. neteistas, nebaustas, dirbantis, iš dalies pripažino savo kaltę, nurodydamas, kad jis, norėdamas, vystyti ūkinę veiklą, į buhalterinę apskaitą įtraukė su M. M. ūkininko ūkiu surašytą atlygintiną paslaugų teikimo sutartį ir pagal ją išrašytas sąskaitas – faktūras; be to, specialistė teisminio posėdžio metu nurodė, jog S. S. veiksmais, į buhalterinę apskaitą įtraukus minėtus dokumentus, iš dalies nebuvo galima nustatyti bendrovės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžių už 2011 m., tačiau tokiais savo veiksmais S. S. nei įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei kitiems subjektams jokios žalos realiai nepadarė. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši apylinkės teismo išvada yra pagrįsta ir teisėta. Kolegija pritaria ir S. S. gynėjo argumentui, kad šioje byloje atsižvelgiant į menką UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos mastą ir realiai išlikusius įmonės buhalterinius dokumentus, tikrai nėra sudėtinga apskaičiuoti ir nustatyti šios bendrovės veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus ir jų struktūrą už 2011 metus.

Pirmos instancijos teismas taip pat nustatė, kad M. M. su S. S. vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė bendro pobūdžio sutartį dėl darbų atlikimo M. M. ūkininko ūkyje. Po jos sudarymo M. M. savo parašu patvirtino, kad buvo atliktos dvi ūkinės operacijos, t.y. bulvių rinkimas jo ūkyje, bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ už šias paslaugas buvo sumokėti pinigai, nors iš tikrųjų šios ūkinės operacijos atliktos nebuvo. Šiuo aspektu akivaizdu ir neginčytina, kad sąmoningas neteisingų duomenų įrašymas bei jų patvirtinimas parašu formaliai atitinka dokumento klastojimo supratimą, ką pagrįstai pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau pabrėžtina, kad M. M. patraukti baudžiamojon atsakomybėn už tokius veiksmus negalima, neatsižvelgus į padarytos veikos pavojingumą. Toks reikalavimas išplaukia iš baudžiamojo kodekso paskirties, nes čia nustatyta atsakomybė tik už visuomenei pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus, kas suponuoja išvadą, jog ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai nepažeidžia fizinių ar juridinių asmenų teisių arba nesukelia minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojingas ir gali būti pripažįstamas mažareikšme nusikalstama veika. Todėl kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptartais M. M. veiksmais jokia UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla nebuvo sutrikdyta, iš ko spręstina, kad žala jai taip padaryta nebuvo. Tai vienareikšmiai patvirtino ir specialistė N. Š.. Pagaliau, kolegijos vertinimu, nebuvo didelis ir nusikalstamos veikos mastas, nes buvo suklastotos tik dvi sąskaitos faktūros ir du kasos pajamų orderiai bendrai 3050 Lt sumai (1450 Lt + 1600 Lt), o UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos apimtis buvo labai maža. Svarbu pabrėžti ir tai, kad M. M. savo kaltę dėl jam galutinai suformuluoto kaltinimo pripažino visiškai ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi. Taigi esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, šioje byloje savo sprendimą atleisti M. M. nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 37 str. motyvavęs žymios žalos nebuvimu ir nedideliu veikos pavojingumu, klaidos nepadarė.

Pirmos instancijos teismas, aprašydamas S. S. pareikštą kaltinimą, į skundžiamą nuosprendį neįrašė kaltinimo dalies, kurioje nurodyta, kad S. S. kaltinamas tuo, jog jis „2011-09-01, veikdamas kartu su padėjėja G. R., kuri nesusijusi su UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbiniais santykiais, nurodė G. R. suklastoti 2011-09-01 Atlygintinų paslaugų teikimo sutartį su M. M. ūkininko ūkiu, joje nurodant kad sutartis sudaroma dėl darbų atlikimo, nors žinojo, kad pagal šią sutartį jokie darbai nebus atliekami, po ko, G. R. parengus sutartį, ją patvirtino savo parašu, po ko, 2011-10-04 nurodė padėjėjai G. R. suklastoti 2011-10-04 sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), įrašant žinomai neteisingus duomenis apie realiai neįvykusią ūkinę operaciją – bulvių rinkimą M. M. ūkininko ūkiui už 1450 Lt sumą ir 2011-10-04 kasos pajamų orderį Nr. (duomenys neskelbtini), įrašant žinomai neteisingus duomenis apie realiai neįvykusią ūkinę operaciją – 1450 Lt gavimą iš M. M. ūkininko ūkio, žinodamas, kad realiai UAB „(duomenys neskelbtini)a“, jokių darbų M. M. ūkininko ūkiui neatliko, o jis jokių pinigų už nurodomus darbus negavo, šiuos suklastotus dokumentus – 2011-10-04 sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011-10-04 kasos pajamų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) panaudojo, t.y. įtraukė į UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ teisės aktų nustatyta tvarka vedamą apskaitą“. Prokuroras apeliaciniame skundą šios aplinkybės neakcentavo. Atsižvelgiant į tai, kad prokuroras šios apylinkės teismo nuosprendžio dalies neskundžia, kad nėra pateikta nei vieno iš nuo baudžiamosios atsakomybės atleistų bei išteisintų asmenų apeliacinių skundų, kad šiuo atveju negalima sunkinti patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens teisinės padėties bei negalima peržengti apeliacinio skundo ribų, apeliacinės instancijos teismas šios kaltinimo dalies išsamiau neturi pagrindo analizuoti. Kolegija pasisako tik tiek, kiek tai susiję su galimybe ir šią S. S. veiką pripažinti mažareikšme.

S. S. parodė, jog dėl bulvių rinkimo su M. M. ūkininko ūkiu buvo sudaryta sutartis dėl bendradarbiavimo. Po kiek laiko M. M. pasakė, kad išrašys dvi sąskaitas 3050 Lt sumai, kad atliko jo ūkyje bulvių rinkimą. Iš šių S. S. parodymų matyti, kad jis pripažįsta, jog su M. M. ūkininko ūkiu buvo sudaryta ir 2011-09-01 Atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, ir išrašytos dvi sąskaitos faktūros bei du kasos pajamų orderiai, nors jokie darbai realiai atlikti nebuvo ir pinigai už tai nesumokėti. Ši S. S. veika galėtų būti vertina kaip vienas tęstinis nusikaltimas, nes visus per labai trumpą laiką atliktus veiksmus jungė vieninga tyčia, siekiant vieno tikslo – pagerinti įmonės balansą ir šią įmonę sėkmingai parduoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir nustačius, kad S. S. nurodė G. R. suklastoti 2011-09-01 Atlygintinų paslaugų teikimo sutartį su M. M. ūkininko ūkiu, pats šią sutartį pasirašė bei nurodė G. R. suklastoti 2011-10-04 sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011-10-04 kasos pajamų orderį Nr. (duomenys neskelbtini), o paskui šiuos suklastotus dokumentus įtraukė į UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ teisės aktų nustatyta tvarka vedamą apskaitą, nebūtų pagrindo nesutikti su apylinkės teismo padaryta išvada dėl S. S. veikos mažareikšmiškumo, kadangi S. S. veiksmai sudaro vieną tęstinę nusikalstamą veiką, suklastotuose dokumentuose nurodytos sumos (1600 Lt ir 1450 Lt) kaip juridiniam asmeniui vertintinos smulkiomis, S. S., duodamas parodymus, iš esmės neneigė atlikęs kaltinime nurodytus veiksmus, susijusius su apgaulingu apskaitos tvarkymu, be to, kaip jau nustatyta, jo neteisėti veiksmai nepadarė realios žalos nei valstybei, nei įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tokiu būdu, ši S. S. veika pagal objektyvių ir subjektyvių požymių turinį bei jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant ją pagal proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, BK 37 str. nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas baudžiamosios atsakomybės taikymas. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad S. S. šioje byloje visiškai pagrįstai buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl jo padarytų veikų mažareikšmiškumo.

Dėl G. D. išteisinimo pagal BK 300 str. 1 d.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad prokuroro surašytame kaltinamajame akte G. D. buvo kaltinama pagal BK 222 str. 1 d. tuo, jog ji, nuo 2004-12-08 būdama G. D. ūkininko ūkio savininke, laikotarpiu nuo 2011-08-02 iki 2011-11-03 apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, o būtent : 2011-07-04 savo parašu patvirtino UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus S. S. jai pateiktą Atlygintinų paslaugų teikimo sutartį, 2011-08-02 savo parašu patvirtino S. S. jai pateiktus žinomai suklastotus sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) ir kasos pajamų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl 1500 Lt sumokėjimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ už šienavimą ir grėbimą jos ūkyje), 2011-09-05 savo parašu patvirtino S. S. jai pateiktus žinomai suklastotus sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) ir kasos pajamų orderį Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl 1050 Lt sumokėjimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ už krūmų kirtimą jos ūkyje), 2011-10-03 savo parašu patvirtino S. S. jai pateiktus žinomai suklastotus sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) ir kasos pajamų orderio kvitą Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl 800 Lt sumokėjimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ už bulvių rinkimą jos ūkyje), 2011-11-03 savo parašu patvirtino S. S. jai pateiktus žinomai suklastotus sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) ir kasos pajamų orderio kvitą Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl 1200 Lt sumokėjimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ už krūmų kirtimą jos ūkyje), paskui šiuos suklastotus dokumentus įtraukė į G. D. ūkininko ūkio teisės aktų nustatyta tvarka vedamą apskaitą.

Prokuroras nagrinėjant bylą teisme pateikė 2015-01-20 prašymą dėl kaltinimo jai pakeitimo (11 t., 23 b.l.), nurodydamas, kad G. D. veiksmai atitinka BK 300 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Pakeistame kaltinime buvo pakeistas ir G. D. padaryto nusikaltimo laikas bei pašalinta aplinkybė dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Baigiamųjų kalbų metu pirmosios instancijos teisme prokuroras paprašė iš kaltinimo pašalinti aplinkybes, susijusias su 2011-08-02 sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) ir kasos pajamų orderio Nr. (duomenys neskelbtini), 2011-09-05 sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) ir kasos pajamų orderio Nr. (duomenys neskelbtini), 2011-11-03 sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) ir kasos pajamų orderio kvito Nr. (duomenys neskelbtini) klastojimu bei šių dokumentų įtraukimu į G. D. ūkininko ūkio teisės aktų nustatyta tvarka vedamą apskaitą (11 t., 62 b.l.). Taigi G. D. liko kaltinama tik dėl 2011-07-04 Atlygintinų paslaugų teikimo sutarties ir 2011-10-03 sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) bei kasos pajamų orderio kvito Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl 800 Lt sumokėjimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ už bulvių rinkimą jos ūkyje) suklastojimo, taip pat dėl minėtų sąskaitos faktūros ir kasos pajamų orderio kvito panaudojimo. Apeliantas savo skunde nurodo, kad bulvių kasimo darbai buvo atlikti ne G. D. ūkininko ūkyje, o jos sugyventinio tėvo A. K. žemės valdose, todėl galima tvirtinti, kad G. D. 2011-10-03 PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir kasos pajamų orderio kvite Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė žinomai melagingus, tikrovės neatitinkančius duomenis. Dėl to šie dokumentai buvo suklastoti, ūkinė operacija (bulvių rinkimas) buvo atlikta ne tomis sąlygomis, kokios yra nurodytos dokumentuose, dėl ko G. D. veiksmuose yra BK 300 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtis, kadangi toks dokumentų suklastojimas sukėlė neigiamas, teisiškai reikšmingas pasekmes – iškreipė finansinės atskaitomybės duomenis G. D. ūkininko ūkio buhalterinėje apskaitoje.

Teisėjų kolegija su tokiu apeliacinio skundo argumentu nesutinka. Kaip jau minėta šioje nutartyje aptariant epizodą dėl S. S. ir M. M. veikų, BK 300 str. 1 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Tikro dokumento suklastojimas yra ne tik tada, kai kaltininkas neteisėtai pakeičia autentiško dokumento formą ir (ar) turinį, tokiais neteisėtais veiksmais įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją ir siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą, bet ir tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-35/2011, Nr. 2K-37/2012). BK 300 str. esanti teisės norma saugo valdymo tvarką, dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą, ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, baudžiamosios atsakomybės taikymo negali lemti vien tik suklastoto dokumento egzistavimas, o veikos pavojingumas preziumuojamas. Baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė (pvz. kasacinės nutartys Nr. 2K-608/2010, 2K-426/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012 ir kt.).

Kaip minėta, apeliantas skunde teigia, kad darbus (bulvių kasimą) realiai atlikus ne G. D. ūkininko ūkyje, o išteisintosios sugyventinio tėvo A. K. žemės valdose ir PVM sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2011-10-03 kasos pajamų orderio kvite Nr. (duomenys neskelbtini) įrašius neteisingus duomenis, buvo iškreipti finansinės atskaitomybės duomenys G. D. ūkininko ūkio buhalterinėje apskaitoje. Iš tiesų, G. D. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad bulvių kasimo darbai tikrai buvo atlikti ne jos ūkio naudai, o sugyventinio tėvo A. K. prašymu jam priklausančiame žemės sklype. Ji parodė, kad pašlijus A. K. sveikatai, šis paprašė suorganizuoti jo bulvių rinkimą. Vykdydama šį prašymą, darbus atlikti ji paprašė S. S.. S. S. atlikus bulvių rinkimo darbus, ji S. S. bendrovei sumokėjo pinigus – 800 Lt. Buvo išrašyta sąskaita, kad ji, kaip ūkininkė, pirko iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ paslaugą – bulvių rinkimą. Šiuos pinigus A. K. turėjo jai grąžinti, kadangi realiai atlikta paslauga – bulvių rinkimas – buvo atliktas ne jos ūkiui, o A. K., tačiau 2011 metų lapkričio mėnesį A. K. mirė ir niekas už jo bulvių rinkimą pinigų jai nesumokėjo. Be to, pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo nustatyta ir prokuroras to neginčija, jog tarp G. D. kaip ūkininko ūkio savininkės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus S. S. 2011-07-04 Atlygintinų paslaugų teikimo sutarties pagrindu buvo nusistovėję tam tikri ūkiniai santykiai, kadangi S. S. vadovaujama įmonė G. D. ūkyje dar iki bulvių rinkimo A. K. sklype buvo atlikusi kitokius ūkinius darbus. Esant nusistovėjusiems tarpusavio santykiams bei tokioms išteisintosios šeimyninėms aplinkybėms (darbai atlikti jos artimo sergančio asmens naudai), šalys galėjo sąžiningai klysti ginčijamuose dokumentuose kaip darbų užsakovą nurodydamos G. D. ūkininko ūkį, tuo labiau, kad byloje nepaneigta aplinkybė, jog dėl darbų atlikimo tarėsi ir už šiuos atliktus darbus pinigus sumokėjo pati G. D.. Išteisintoji pirmosios instancijos teisme duodama parodymus patvirtino, kad S. S. nedetalizavo, kad bulvės priklauso jos uošviui ir S. S. greičiausiai suprato, kad darbus atlieka jai. Tai, kad G. D. pasirašė dokumentus nesuvokdama, kad juos klastoja ir neturėdama jokių neteisėtų ketinimų, patvirtina ir aplinkybė, jog ji, nors ginčijamus dokumentus į savo ūkio buhalterinę apskaitą ir įtraukė, tačiau išlaidų, susijusių su bulvių kasimu, nedeklaravo kaip apmokestinas pajamas mažinančių išlaidų ir jokių mokestinių lengvatų iš šios ūkinės operacijos neturėjo.

Įvertinus tai, kad ne bet kokių duomenų teisiškai reikšminguose dokumentuose iškraipymai daro veiką pavojingą ir iš esmės nusikalstamą baudžiamosios teisės prasme, kad aptariamuose apskaitos dokumentuose nurodyti ūkiniai darbai realiai buvo atlikti bei pinigai už juos buvo sumokėti, reali žala niekam nepadaryta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, faktas, jog G. D. savo parašu patvirtino UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus S. S. jai pateiktus 2011-10-03 PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad ūkinė operacija – bulvių rinkimas, buvo atlikta G. D. ūkininko ūkiui už 800 Lt sumą, ir 2011-10-03 kasos pajamų orderio kvitą Nr. (duomenys neskelbtini) bei šiuos dokumentus įtraukė į savo ūkio buhalterinę apskaitą, laikytinas formaliu ir visuomenei nepavojingu pažeidimu.

Čia papildomai pažymėtina, kad apie 2011-07-04 Atlygintinų paslaugų teikimo sutarties suklastojimą apeliaciniame skunde prokuroras taip pat nieko nepasisako. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas G. D. atsakomybės klausimą, atskirai minėto dokumento suklastojimo fakto taip pat neaptarė, nuosprendžio motyvuose bendrai nurodydamas, kad G. D. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 str. 1 d. Kolegijos nuomone, įvertinus tai, kad visos kaltinime G. D. nurodytos ūkinės operacijos realiai įvyko, o įforminant bulvių kasimo faktą buhalteriniuose dokumentuose padaryta tik formali klaida, nurodant, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ paslauga atlikta G. D. ūkininko ūkiui, o ne A. K., kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ gautos pajamos buvo apskaitytos šios bendrovės buhalterinėje apskaitoje, nebelieka jokio pagrindo teigti, kad ir 2011-07-04 Atlygintinų paslaugų teikimo sutartis buvo suklastota.

Esant tokioms aplinkybėms kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl G. D. išteisinimo yra pagrįsta bylos duomenimis, vertindamas juos teismas nepažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimo, todėl naikinti ar keisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-04-22 nuosprendį šioje dalyje apeliaciniame skunde nurodytais motyvais taip pat nėra pagrindo.

Dėl G. R. išteisinimo pagal

BK 24 str. 5 d., 24 str. 6 d. 222 str. 1 d.

Kaip nurodyta teismo nuosprendyje, G. R. šioje byloje buvo kaltinama tuo, kad būdama neoficialia UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere suklastojo atlygintinų paslaugų teikimo sutartį, pagal ją išrašytas dvi sąskaitas faktūras, pateikė jas M. M. įkalbėdama jį jas pasirašyti ir taip sukurstė įtraukti jas į buhalterinę apskaitą, bei po to šias sąskaitas įtraukė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, taip padėdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui S. S. įvykdyti BK 222 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Išteisindamas ją teismas nurodė, jog iš S. S., M. M., pačios G. R. parodymų, specialistės paaiškinimo matyti, jog G. R. nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere, bendrovės buhalterinės apskaitos nevedė. Tai, kad ji suformavo, o ne pati surašė sąskaitas faktūras, kurias paprašyta S. S. nuvežė M. M., padavė pasirašyti ir vėliau parvežė S. S., negali būti vertinama kaip padėjimas vesti apgaulingą apskaitą arba kurstymas tokią apskaitą vesti apgaulingai. S. S. parodė, kad G. R. dokumentų neklastojo, į formuojamas sąskaitas įrašė tuos duomenis, kuriuos jis jai nurodė, ji įmonės buhalterinės apskaitos netvarkė, jį konsultuodavo geranoriškai iškilus neaiškumams.

Prokuroras prašo G. R. pripažinti kalta pagal BK 24 str. 5 d., 24 str. 6 d. 222 str. 1 d. Nurodo, kad apylinkės teismas visiškai nepagrįstai nesivadovavo ikiteisminio tyrimo metu M. M. duotais parodymais, kad būtent G. R. prašė jo „draugiškos pagalbos“, atvežė pasirašyti dokumentus bei paaiškino aplinkybes dėl fiktyvių paslaugų pirkimo bei fiktyvaus jų apmokėjimo. M. M. bendravo tik su G. R., todėl galima daryti išvadą, jog ji atliko aktyvius veiksmus tam, kad M. M. pasirašytų fiktyvius dokumentus, bei suprato, kad padeda S. S. įvykdyti nusikaltimą, numatytą BK 222 str. 1 d., o M. M. yra sukurstytas suklastoti dokumentus.

Kolegija nesutinka ir su šiuo prokuroro apeliacinio skundo reikalavimu.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, prokuroras pagrindiniu G. R. kaltę pagrindžiančiu įrodymu laiko M. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad kaltinime nurodytus dokumentus pasirašyti jam davė išteisintoji, kuri buvo, o gal ir yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė; kad 2011 m. ji paprašė „draugiškos pagalbos“, sakydama, jog dirba vienoje bendrovėje ir tai bendrovei reikia parodyti kažkiek pajamų iš atliekamų darbų ūkininkams. Prašydama pagalbos G. R. pasakė, kad ji surašys dokumentus, kad neva tai jo ūkiui atliko kokius nors darbus, už kuriuos tariamai bus sumokėta kažkiek pinigų. Ji patikino, kad nieko blogo nėra, nes pinigų nereikės mokėti, bus tik surašyti dokumentai, o sumos už atliktus darbus nebus didelės, todėl niekur tai neužklius. M. M. sutiko jai pagelbėti, ir netrukus ji atvežė jau surašytus dokumentus – 2011-09-01 Atlygintinų paslaugų teikimo sutartį, 2011-10-04 sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011-12-03 sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) ir apmokėjimo dokumentus – kasos pajamų orderius Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriais buvo patvirtinama, kad jam, kaip ūkininkui, neva tai buvo atlikti darbai – bulvių rinkimas už bendrą 3050 Lt sumą. Jis pasirašė šiuos dokumentus negalvodamas apie pasekmes (10 t., 108 – 109, 115 – 116 b.l.).

Visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme G. R. gynėja prašė šiais M. M. parodymais iš viso nesiremti, nes M. M. ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas nebuvo, o ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai gali būti pagarsinti tuo atveju, kai reikia patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Kadangi daugiau jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių G. R. kaltę, byloje nesurinkta, todėl minėtais M. M. parodymais remtis nėra pagrindo. Be to gynėja akcentavo, jog apklausiant M. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistas BPK 51 str. 1 d. 4 p. reikalavimas, nes M. M. realiai nebuvo užtikrinta teisė turėti gynėją, jis buvo apgautas – anksti ryte netikėtai išvežtas iš namų patyrė stresą, namuose paliko besilaukiančią moterį, jam buvo pasakyta, kad bus apklaustas specialiuoju liudytoju, po to pareikšti įtarimai. Su šiuo argumentu negalima sutikti, nes iš baudžiamosios bylos matyti, kad apklausiamas įtariamuoju M. M. šioje byloje parodymus davė pats pirmas 2013-10-31 (10 t., 108 – 190 b.l.). Tą pačią dieną vykusios pirmosios apklausos metu S. S. parodymus duoti atsisakė (10 t., 5 b.l.) ir buvo apklaustas tik praėjus beveik dviem mėnesiams, t.y. 2013-12-20 (10 t., 12 – 14 b.l.). G. R., kurios pirmoji apklausa pareiškus jai įtarimą buvo atlikta vėliausiai – 2014-01-02, parodymus duoti taip pat atsisakė ir šios pozicijos laikėsi viso ikiteisminio tyrimo metu (10 t., 84, 87, 92 b.l.). Taigi, nėra pagrindo teigti, kad tarp M. M. ir kitų įtariamųjų duotų parodymų buvo esminių prieštaravimų ir gynėjo dalyvavimas M. M. apklausoje buvo būtinas vadovaujantis BPK 51 str. 1 d. 4 p. Be to pažymėtina, kad M. M. įtariamuoju buvo apklaustas du kartus (2013-10-31 ir 2014-09-29), tarp šių apklausų buvo praėję beveik metai, abu kartus jam buvo išaiškinta teisė turėti gynėją (10 t., 105, 111 b.l.), todėl jis turėjo pakankamai laiko po pirmos įtariamojo apklausos kreiptis į kvalifikuotą teisininką dėl teisinės konsultacijos suteikimo ir bent jau antrosios apklausos metu pasirūpinti savo atstovavimu, bet to nepadarė ir abu kartus gynėjo atsisakė (10 t., 106, 112 b.l.). Esant tokioms aplinkybėms pripažintina, kad M. M. apklausos buvo vykdomos nepažeidžiant BPK reikalavimų.

Nežiūrint į tai, kolegija sutinka, kad šiuo atveju M. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai negalėtų būti pripažįstami besąlygiškais G. R. kaltę patvirtinančiu įrodymu. BPK 276 str. 4 d. numato, kad įtariamojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui gali būti perskaitomi byloje esantiems parodymams patikrinti, t.y. tokie parodymai nėra laikomi savarankišku įrodymų šaltiniu ir vien jais grįsti kaltės negalima. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t.y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Analogiška praktiką suformavęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014).

Iš bylos matyti, kad šiuo atveju nėra jokių kitokių įrodymų, įrodančių G. R. kaltę. Teisme M. M. nepatvirtino savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, parodė, jog jam paskambino S. S., prisistatė, kad skambina nuo G. R., kad ieško ūkininko, kuriam jis galėtų teikti paslaugas. Susitiko ir pasikalbėjo, vėliau pasirašė paslaugų teikimo sutartį. Po kiek laiko paskambinęs S. S. pasakė, kad nori išrašyti porą sąskaitų ir, kad G. R. atveš jas pasirašyti. Realiai bulvių UAB „(duomenys neskelbtini)“ jam nerinko. Jis tik pasirašė sąskaitas, bet pinigų nemokėjo (11 t., 46 – 47 b.l.). S. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu nuosekliai tvirtino, kad G. R. tik padėjo jam tvarkyti buhalterinius dokumentus, bet įmonėje įdarbinta nebuvo. Ji darydavo tai, ko jos paprašydavo. Pats G. R. pateikdavo duomenis, o ji viską sutvarkydavo ir įformindavo. Iš G. R. sužinojo, kad yra toks ūkininkas M. M.. Turėdamas jo telefoną, paskambino ir abu susitiko. Buvo pasirašyta sutartis dėl bendradarbiavimo. Po kurio laiko M. M. pasakė, kad išrašys dvi sąskaitas dėl bulvių rinkimo M. M. ūkyje. Buvo išrašytos dvi sąskaitos bendrai 3050 Lt sumai, bet darbai atlikti pagal jas nebuvo. G. R. tik išrašė sąskaitas, jas nuvežė M. M. pasirašyti. Ji viską padarė iš jo (S. S.) pateiktų dokumentų. G. R. nieko neaiškino apie tas sąskaitas ir ji nieko nežinojo, kad darbai realiai nebuvo atlikti (10 t., 14, 26 – 27 b.l.; 11 t., 42 – 43 b.l.). G. R. savo kaltės nepripažino visiškai (nors prokuroras skunde nurodo, jog ji prisipažino iš dalies) ir parodė, kad 2011 metais S. S. paprašė jos padėti sutvarkyti buhalterinę apskaitą. Ko jos paprašydavo S. S., tą ji ir darydavo. S. S. jai pateikdavo dokumentus arba pasakydavo rekvizitus, kam išrašyti sąskaitą faktūrą ar kasos pajamų – išlaidų orderius. Viską, ką reikia įrašyti į minėtus dokumentus, nurodydavo S. S.. Užpildžiusi sąskaitas faktūras, jas atiduodavo S. S.. Labai nesidomėjo, kuo užsiima UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apie bulvių rinkimus nieko neklausė. M. M. kontaktus S. S. davė pati. M. M. pažįsta, lankėsi jo namuose, buvo nuvežusi M. M. dokumentus, kuriuos nuvežti paprašė S. S.. Tiesiog padavė tuos dokumentus, kad M. M. juos pasirašytų. Šiuos dokumentus galėjo parengti ir pati. Su M. M. apie tas sąskaitas nieko nekalbėjo ir apie realų darbų atlikimą ar jų neatlikimą nieko nežino. Iš to jokios naudos pati neturėjo, tik padėjo S. S. iš draugiškumo (11 t., 45 46 b.l.). Kaip matyti, šie S. S., M. M. ir G. R. parodymai dėl esminių aplinkybių sutampa, paneigti juos BPK reikalavimus atitinkančiais neabejotinais įrodymais nėra galimybės, nes tokių įrodymų, be jau aptartų M. M. tyrimo metu duotų parodymų, tiesiog nėra. Nesant G. R. veikoje nusikaltimo, numatyto BK 24 str. 5 d., 24 str. 6 d. 222 str. 1 d., sudėties, laikytina, kad ji pirmosios instancijos teismo pagrįstai išteisintina vadovaujantis BPK 303 str. 5 d. 1 p.

Čia būtina pažymėti, kad prokuroras G. R. prašo pripažinti kalta pagal BK 24 str. 5 d., 24 str. 6 d. ir 222 str. 1 d. Toks reikalavimas, visų pirma, yra sunkiai suvokiamas, o antra – jis iškrenta iš visos bylos konteksto. O būtent, iš byloje esančio jai pareikšto kaltinimo galima numanyti, jog ji buvo kaltinama S. S. padėjusi, o M. M. sukursčiusi vesti apgaulingą buhalterinę apskaitą. Pagal BK 24 str. 1 d. bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Pagal BK 26 str. 4 d. organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal šio kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 4, 5 ar 6 dalį.

Iš bylos matyti, kad M. M. iš pradžių taip pat kaip ir S. S. buvo kaltinamas pagal BK 222 str. 1 d., tačiau vėliau kaltinimas jam, prokuroro iniciatyva, buvo pakeistas jo veiką iš BK 222 str. 1 d. perkvalifikuojant į BK 300 str. 1 d. Tuo tarpu G. R. kaltinimas dėl M. M. sukurstymo apgaulingai tvarkyti jo, kaip ūkininko ūkio, buhalterinę apskaitą liko nepakeistas, nors prokuroras apeliaciniame skunde ir teigia, kad G. R. sukurstė M. M. suklastoti dokumentus. Esant tokioms aplinkybėms, kai vykdytojui inkriminuota veika buvo perkvalifikuota, o kurstytojai kaltinimas paliktas nepakeistas, teisėjų kolegijos vertinimu, praktiškai neįmanoma tiksliai nustatyti, ką gi nusikalstamo padarė vykdytojas, ką – bendrininkas, t.y. negalima G. R. tiksliai pritaikyti atsakomybės pagal BK 24 str. 5 d. 222 str. 1 d. nekeičiant kaltinimo M. M., nes kurstytojas atsako tik pagal BK straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, o M. M. padaryta veika buvo perkvalifikuota pagal BK 300 str. 1 d. (dokumentų klastojimas ir jų panaudojimas).

Klaidingai suformuluota ir G. R. pareikšto kaltinimo dalis dėl padėjimo S. S. vesti apgaulingą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą (BK 24 str. 6 d. 222 str. 1 d.), kadangi šiuo atveju S. S. yra kaltinamas organizavęs apgaulingą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą, o G. R. pareikštas kaltinimas dėl padėjimo S. S. šiuos veiksmus atlikti. Pagal tokius kaltinimus iš viso lieka neaišku, kas gi yra BK 222 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos vykdytojas, nes nei S. S., nei G. R. pareikštuose kaltinimuose jis iš viso aiškiai nenurodytas. Nepaisant to, kad nors pirmosios instancijos teismas šių kaltinimo trūkumų nuosprendyje išsamiau neaptarė bei jų nevertino, teismo padaryta išvada dėl G. R. išteisinimo, nesant jos veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties, laikytina pagrįsta.

Esant tokioms aplinkybėms kolegija pripažįsta, kad skundžiamas pirmos instancijos teismo nuosprendis iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas. Naikinti jį ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, kolegija neturi jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro Edgaro Baltrimavičiaus apeliacinį skundą atmesti.