Klaipėdos apygardos teismo nutartis

veikianti Kauno apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. rugpjūčio 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės K. L. ieškinį atsakovui A. L. dėl leidimo išvežti vaikus gyventi į užsienį be tėvo sutikimo išdavimo, bendravimo su vaikais tvarkos pakeitimo ir išlaikymo vaikams priteisimo, ir pagal atsakovo A. L. priešieškinį ieškovei K. L. dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo su vaikais pakeitimo ir išlaikymo vaikams priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Kauno apskrities Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

12. CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

13. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

16. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teisme yra sprendžiami fakto klausimai, t. y. nustatomos faktinės bylos aplinkybės, todėl gali būti priimami nauji įrodymai, jeigu šalis procesu ir teise teikti įrodymus nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014).

17. Pagal CPK 314 straipsnį sprendžiant, ar naujo įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, turi būti įvertinta, kiek įrodymų prašoma pridėti, ar jie teikiami teismui kartu su prašymu juos pridėti, ar juos reikia išreikalauti, ar jie egzistuoja, ar reikia atlikti papildomus veiksmus dėl naujų įrodymų sukūrimo ar surinkimo (skirti ekspertizę, vykdyti apžiūrą ir pan.). Jeigu kaip įrodymas teikiamas jau egzistuojantis dokumentas, tai vien pagal kiekį ir apimtį nepakanka konstatuoti, kad jo priėmimas užvilkins bylos nagrinėjimą, net jei reikalautų skirti laiko kitiems bylos dalyviams susipažinti su juo ir teikti dėl jo paaiškinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-214-695/2017).

18. Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, nagrinėjamu atveju spręstina, kad minėti įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui dėl objektyvių priežasčių, be to, įrodymai gali turėti reikšmės sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nėra pagrindo išvadai, jog šių įrodymų pateikimas gali vilkinti bylos nagrinėjimą, šalys galėjo susipažinti su papildomai pateiktais dokumentais, pareikšti nuomonę, apeliacinės instancijos teismas siekdamas, kad teisingai ir visapusiškai būtų įvertintos visos bylai reikšmingos aplinkybės, naujus pateiktus įrodymus prideda prie bylos ir juos vertina.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

19. Teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas, CK 3.65 straipsnio 1 dalis). Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, yra siekiama užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai ir turtiniai interesai.

20. Laikinosioms apsaugos priemonėms šeimos bylose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami socialiai reikšmingi klausimai, tokie, kaip vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas, jo išlaikymas ir kt., prioritetiškai yra siekiama užtikrinti tinkamą nepilnamečio vaiko interesų apsaugą, taip pat nepažeisti vaiko tėvų ar vieno iš jų interesų. Esant tam tikroms aplinkybėms, įrodančioms, jog nepagrįstai nukentės pirmiausiai vaiko, taip pat ir vaiko tėvų ar vieno iš jų interesai ar iškils reali grėsmė jų teisėms ir teisėtiems interesams, teismas imasi laikinųjų apsaugos priemonių.

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos teisinių santykių bylose, be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas gali taikyti ir kituose įstatymuose nustatytas priemones (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti skirtos ne tik būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimui užtikrinti, bet ir laikinai sureguliuoti ginčo situaciją. CK 3.65 straipsnyje ,,Laikinosios apsaugos priemonės“ įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Šios teisės normos tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – yra aktualus visoms iš šeimos santykių kilusioms byloms. CK 3.65 straipsnyje įtvirtinta teisės norma laikytina bendrąja CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ normų reglamentuojamiems santykiams, kartu – specialiąja kitų įstatymų atžvilgiu, todėl teismas gali joje nurodytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko teisėms. Teismas gali imtis CK 3.65 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis suinteresuotų asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva, kai būtina apsaugoti vaiko (vaikų) interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-71-687/2020).

22. Taigi, pagal teismų praktiką, laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose lemia jų specifika – yra būtina apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – ir šiuo atveju pakanka konstatuoti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta nepilnamečio vaiko teisėms. Kitaip tariant, laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama laikinai sureguliuoti situaciją tam, kad, kol dar nėra išnagrinėtas ginčas iš esmės, būtų apsaugoti vaikų interesai ir užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.

23. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, ginčo iš esmės neišsprendžia. Nuolatinė šalių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, skyrium gyvenančių tėvų bendravimo su vaikais tvarka bus nustatytos tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir teismui priėmus sprendimą, t. y. kai bus išsiaiškintos visos teisingam ginčo išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės, išklausytos šalys, liudytojai, bus gautos ir įvertintos specialistų išvados. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones yra atliekamas tik preliminarus byloje pateiktų įrodymų ir nurodytų aplinkybių vertinimas, bet ne išsamus jų tyrimas.

24. Atsakovas atskirąjį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė vien tik vaikų išreikšta nuomone, jos neištyręs ir neįvertinęs objektyviai bei visapusiškai. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo, kokiomis aplinkybėmis tokia nuomonė susiformavo, ar ji išreiškia vaikų savarankišką ir brandų apsisprendimą, ar galbūt yra suformuota dėl vieno iš tėvų įtakos. Teismas neįvykdė pareigos visapusiškai ir objektyviai įvertinti vaikų nuomonės autentiškumo bei pagrįstumo. Tokia nuomonė, kuri galbūt susiformavo veikiant vienam iš tėvų ar emocinės aplinkos įtakai, negali būti vienintelis pagrindas teismo sprendimui skubos tvarka pakeisti vaikų stabilią aplinką į nežinią užsienyje.

25. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti tokiems apelianto argumentams. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme vyko net trys žodiniai posėdžiai svarstant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą 2025 m. rugpjūčio 6 d., 8 d., ir 12 d. Išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašus, nustatyta, kad šalys buvo išklausytos, aptarti byloje pateikti įrodymai, šalims buvo sudaryta galimybė teikti papildomus įrodymus, išklausyti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialisto paaiškinimai. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje įrodymai išsamiai netiriami, o vertinami preliminariai, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tai yra šeimos byla, išsamiai ištyrė ir vertino įrodymus bei dėl jų pasisakė ginčijamoje nutartyje.

26. Iš 2025 m. sausio 28 d. psichologės R. M. išvadų ir rekomendacijų nustatyta, jog psichologė su vaikais bendravo 2 kartus, o su vaikų motina – 4 kartus, su tėvu psichologė nebendravo, todėl pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik ta išvadų dalimi, kurioje psichologė pasisakė dėl vaikų emocinės būklės ir motinos ryšio bei vaikų gebėjimo formuluoti pažiūras ir išreikšti savo nuomonę. Psichologė nustatė, jog vaikai pagal savo amžių ir išsivystymo lygį geba formuluoti savo pažiūras ir išreikšti savo nuomonę svarbiais klausimais, motina vaikams yra saugaus prieraišumo subjektas, vaikams būdingas didelis nerimas, dažnai patiriamas neigiamas stresas ir visa tai atsispindi vaikų elgesyje, vaikai 2025–2026 mokslo metus nori gyventi su mama užsienyje, jie aiškiai įvardija savo formalaus ir neformalaus ugdymosi tikslus ir pasakoja, kaip jie bus įgyvendinti užsienyje, jie galvoja, kad nepertraukiamai bendraus su tėvu telefonu, internetu ir per atostogas arba savaitgaliais atvyks į Lietuvą. Išvadą teikiančios institucijos atstovė išvadoje ir teismo posėdžio metu nurodė, jog abu tėvai geba tinkamai pasirūpinti vaikais ir užtikrinti vaikams tinkamas gyvenimo sąlygas, o vaikai išsakė aiškiai suformuluotą norą išvykti gyventi su mama į J. K.. Išvadą teikiančios institucijos atstovė paaiškino, jog būtent šalių vaikams labai svarbus gyvenimas ir bendravimas su mama, o šalių vaikai yra pakankamai brandūs ir motyvuoti gerai mokytis ir J. K..

27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, susipažinus su byloje pateiktais įrodymais (psichologės rekomendacijomis, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos išvada, šalių pateiktais paaiškinimais), vaikų nuomonė, branda, gebėjimas išreikšti savo nuomonę buvo įvertintas visais aspektais. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad, remiantis byloje pateiktais duomenis ir atsižvelgiant į vaikų amžių, byloje nėra ginčo, kad šalių vaikai yra ypač gabūs, motyvuoti, disciplinuoti, savarankiški ir brandūs, todėl pagrindo abejoti vaikų išreikšta valia nėra.

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo teiginiai, jog vaikų nuomonė galėjo būti paveikta ieškovės, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Nei atskirojo skundo, nei byloje esančių duomenų visuma nepatvirtina, kad ieškovė būtų dariusi kokią nors įtaką vaikams formuojant jų apsisprendimą. Priešingai – byloje esantys įrodymai patvirtina, kad vaikai jau 2019 m. vykusio teisminio proceso metu buvo išreiškę norą gyventi su mama ir šis noras nuo to laiko nepasikeitė, be to, atkreiptinas dėmesys, kad faktiškai pastaruosius kelerius metus vaikai gyveno būtent su atsakovu, o ne su ieškove, todėl bet kokios prielaidos dėl esą ieškovės įtakos vaikų nuomonei vertintinos kaip nepagrįstos ir prieštaraujančios faktinėms bylos aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino vaikų išreikštą nuomonę, kuri laikytina objektyvi ir savarankiška, o atsakovo argumentai dėl tariamo nuomonės suformavimo yra hipotetiniai ir neįrodyti. Todėl jie negali būti pagrindas riboti vaikų teisę į jų pačių išreikštų interesų ir pasirinkimo paisymą ir negali paneigti pirmosios instancijos teismo atlikto vertinimo teisėtumo ir pagrįstumo.

29. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.164 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą ir priimant sprendimą i? jo norus turi būti atsižvelgta, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. CK 3.174 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas i? vaiko norą. Priimant sprendimą turi būti atsižvelgta i? vaiko nuomone?, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Lietuvos Respublikos vaiko teisiu? apsaugos pagrindu? įstatymo 23 straipsnio 4 dalis numato, kad, sprendžiant ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos tėvams gyvenant skyrium, pirmiausia turi būti atsižvelgiama i? vaiko, galinčio pareikšti savo nuomone?, interesus bei pageidavimus, su kuriuo iš tėvų jis norėtų kartu gyventi.

30. Taigi aplinkybė, kad šalių vaikai aiškiai ir vienareikšmiškai suformulavo norą gyventi su mama, nagrinėjamu atveju yra reikšminga ir apelianto nepagrįstai nuvertinama, kadangi ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba padarė išvadą, kad šis vaikų noras neprieštarauja geriausiems vaiko interesams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šalių vaikai jau yra paaugliai (14 ir 15 metų amžiaus), kurie neabejotinai gali suformuluoti savo pažiūras, su kuriuo iš tėvų jie nori gyventi, ir į vaikų valią taip pat turi būti atsižvelgiama, nes jų nuomonės nepaisymas nagrinėjamu atveju neatitiktų geriausių vaikų interesų užtikrinimo principo šeimos bylose ir būtų vertinamas kaip veikimas priešingai jų interesams bei valiai.

31. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi psichologės R. M. konsultacija, kuri nebuvo nei objektyvi, nei teisiškai tinkama kaip įrodymas šioje byloje. Visų pirma dėl to, kad R. M. buvo pasirinkta ir už paslaugas buvo sumokėta pačios ieškovės, todėl jos pateikta išvada yra vienašališka. Vaikai pas šią psichologę lankėsi ieškovės iniciatyva, o ne pagal teismo pavedimą. Antra, R. M. nėra teismo ekspertė – ji nėra įrašyta į Teismo ekspertų sąrašą, neturi specializacijos vaikų ir paauglių psichologijoje, taip pat nepateikta duomenų apie jos patirtį sprendžiant lojalumo konfliktų ar tėvų įtakos klausimus.

32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo argumentai dėl psichologės rekomendacijos neobjektyvumo ir netinkamumo kaip įrodymo byloje yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad byloje pateikta psichologės rekomendacija nėra vertinama kaip oficiali teismo paskirta ekspertinė išvada, o kaip specialistės profesionali rekomendacija, padedanti teismui įvertinti vaikų emocinę būklę ir jų išreikštus poreikius. Teismas turi teisę vadovautis įvairių specialistų pateiktais duomenimis, neapsiribodamas vien teismo ekspertų sąraše esančiais asmenimis, ypač kai šie duomenys papildo bendrą faktinį kontekstą apie vaikų jausminę būklę ir santykius su abiem tėvais. Tai, kad psichologė buvo pasirinkta ieškovės iniciatyva, savaime nepaneigia pateiktos informacijos patikimumo, objektyvumo ar faktinės vertės, juolab, kad psichologo pasirinkimas šalių iniciatyva yra įprasta praktika šeimos ginčuose, siekiant įvertinti vaikų emocinius poreikius ir vidinę savijautą. Be to, apeliantas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti psichologės kvalifikacija, gebėjimais ar rekomendacijos turiniu — vien formalus nurodymas apie tai, kad psichologė nėra įtraukta į teismo ekspertų sąrašą, nėra pakankamas pagrindas laikyti jos rekomendaciją nepatikima ar netinkama. Teismas vertino psichologės pateiktą rekomendaciją kaip papildomą informacinį šaltinį apie vaikų emocinę būklę ir santykių dinamiką kartu su visa kita byloje esančia medžiaga, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos išvada, vaikų nuomone ir kitais objektyviais duomenimis, todėl apelianto argumentai atmestini kaip deklaratyvūs ir neparemti jokiais įrodymais.

33. Apeliantas taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos išvada, nes ji neatitiko teisės aktų reikalavimų, vaikai nebuvo apklausti dėl skubaus išvykimo į J. K., todėl jų nuomonė šiuo svarbiu aspektu nebuvo išsiaiškinta (vaikai apklausti 2025 m. liepos 9 d., prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateiktas teismui 2025 m. liepos 21 d.); Vaikų pasisakymai iš esmės buvo tapatūs ieškovės formuluojamomis frazėmis, tai kelia abejonių dėl nuomonės savarankiškumo. Nebuvo atliktas abiejų gyvenamųjų aplinkų – atsakovo Lietuvoje ir ieškovės J. K. – palyginimas ar sąlygų įvertinimas. Pateiktoje išvadoje nėra motyvų, tik išvada, kad ieškovės ieškinio reikalavimas neprieštarauja vaikų interesams.

34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo argumentai dėl Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos išvados netinkamumo yra nepagrįsti ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pažymėtina, kad vaikai buvo apklausti 2025 m. liepos 9 d., o prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateiktas vėliau – 2025 m. liepos 21 d., todėl jų išreikšta nuomonė buvo aktuali, o apeliantas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad vaikų nuomonė būtų buvusi nesavarankiška, neracionali ar neobjektyvi dėl kitų asmenų jiems daromo neleistino poveikio. Apelianto teiginiai, jog vaikų pasisakymai iš esmės buvo tapatūs ieškovės formuluojamomis frazėmis, yra deklaratyvūs ir grindžiami vien prielaidomis. Pažymėtina, kad Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pateikta išvada atitinka įstatymų reikalavimus ir yra vienas iš įrodymų šaltinių, kuriais teismas gali remtis priimdamas sprendimą, vertindamas vaikų interesus, emocinę būklę ir jų santykius su tėvais. Pagal CPK 185 str., vertinant įrodymus teismas vadovaujasi jų visuma, vidiniu įsitikinimu ir loginiu ryšiu tarp duomenų, todėl Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos išvada nėra vertinama izoliuotai ar suabsoliutinama, bet vertinama kaip sudėtinė aplinkybių visumos dalis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos išvados patikimumą ar leistų suabejoti, jog vaikų nuomonė buvo nesavarankiška ir paveikta ieškovės. Todėl apelianto argumentai atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

35. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai įvertino atsakovo poziciją, nurodydamas kaip neigiamą argumentą tai, kad „atsakovas prioritetu laiko vaikų akademinius ir sporto pasiekimus, o emociniams vaikų poreikiams suteikia antraeilę reikšmę“. Mano, kad emociniai poreikiai buvo suabsoliutinti be aiškios konkretizacijos ar objektyvaus pagrindimo. Teismas nemotyvavo, kodėl emociniai vaikų poreikiai turėtų būti pripažinti viršesniais už vaikų akademinius interesus, nors tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje vaikų teisės į švietimą ir visapusišką raidą – įskaitant pažinimo bei ugdymo poreikius – yra aiškiai įtvirtintos Vaiko teisių konvencijos 28 straipsnyje, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje.

36. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo argumentai dėl tariamai neobjektyvaus emocinių poreikių akcentavimo yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į vaikų emocinę gerovę, socialinius ryšius su mama, tėvų tarpusavio bendravimo specifiką bei vaikų išreikštus jausminius poreikius. Tarptautinė ir nacionalinė teisė nedaro priešpriešos tarp vaikų teisės į emocinę gerovę ir teisės į švietimą – priešingai, jos integraliai suvokia vaiko raidą kaip visapusišką procesą, apimantį tiek ugdymo, tiek emocinius, socialinius ir psichologinius poreikius. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vaiko interesų prioriteto principas reiškia, kad sprendžiant vaikui svarbius klausimus pirmiausia turi būti paisoma vaiko gerovės ir individualių poreikių, įskaitant emocinę saugą bei psichologinį komfortą. Apeliantas nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų teismo išvadą dėl vaikų emocinės būklės svarbos ir neatliko pareigos pateikti įrodymus savo teiginiams pagrįsti. Teismo vertinimas nėra paremtas emocijų suabsoliutinimu, bet teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, atskleidžiančiomis vaikų ilgalaikius interesus ir jų poreikių balansą. Todėl apelianto argumentai atmestini kaip deklaratyvūs, nepagrįsti ir neatitinkantys vaiko interesų apsaugos principų.

37. Apeliantas nurodo, kad ieškovė nepagrindė, jog vaikų gyvenimas su tėvu Lietuvoje kelia grėsmę jų gerovei. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas tinkamai rūpinasi vaikais, o jų gyvenimo sąlygos Lietuvoje yra saugios ir stabilios. Nėra jokių duomenų, jog vaikų sveikatai, saugumui ar kitoms neturtinėms teisėms būtų kilusi grėsmė, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų.

38. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo teiginiai, kad laikinosios apsaugos priemonės neturėjo būti taikomos, nes esą nebuvo įrodyta vaikų gyvenimo su tėvu grėsmė jų gerovei, yra nepagrįsti ir neatitinka teisinio reguliavimo esmės. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas laikinųjų apsaugos priemonių tvarka nėra siejamas tik su ekstremalia grėsme vaiko saugumui ar sveikatai – lemiantis kriterijus yra vaiko interesų prioritetas, apimantis visų jo būtinųjų poreikių – emocinių, socialinių ir psichologinių – užtikrinimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad vaikų emociniai poreikiai, ryšiai su mama bei vidinė motyvacija gyventi kartu su ja šiuo metu labiau atitinka jų gerovę ir vystymosi interesus nei gyvenamoji aplinka su atsakovu. Apeliantas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių teismo įvertintą vaikų emocinę situaciją ir jų išreikštą autonomišką valią.

39. Apeliantas mano, jog pirmosios instancijos teismo argumentas, esą „jei vaikų noras ar kitos aplinkybės pasikeistų, jie dar civilinės bylos nagrinėjimo metu turėtų galimybę grįžti gyventi į Lietuvą su tėvu“, yra teisiškai ir logiškai nepagrįstas, nes visiškai ignoruoja vaiko gerovės principą, kuris reikalauja užtikrinti vaikui nuoseklų, stabilų ir prognozuojamą gyvenimą, o ne suteikti teorinę galimybę sugrįžti, kai padėtis taps nepalanki.

40. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis atsakovo argumentas dėl tariamo vaiko gerovės principo ignoravimo yra nepagrįstas ir remiasi klaidingu šio principo interpretavimu. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas galimybę grįžti gyventi į Lietuvą pas tėvą, ne teigė, kad vaiko gyvenimas gali būti destabilizuojamas, bet akcentavo procesinę ir faktinę lankstumo būtinybę, siekiant realiai reaguoti į vaikų poreikių ir aplinkybių pokyčius. Tokia galimybė nėra atsitiktinė ar teorinė, priešingai – ji užtikrina vaikams papildomą apsaugą ir atitinka vaiko interesų prioriteto principą, leidžiant sprendimus koreguoti taip, kad jie geriausiai atspindėtų esamą vaikų situaciją bei savijautą. Apeliantas nepateikė jokių duomenų, kad toks procesinis lankstumas keltų grėsmę vaikų stabilumui ar saugumui. Todėl šis argumentas atmestinas kaip deklaratyvus ir neatitinkantis teisinės vaiko interesų apsaugos logikos.

41. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas galbūt buvo grindžiamas lyčių stereotipais, o tai prieštarauja Konvencijos 14 straipsnio nuostatoms, kurios draudžia bet kokią diskriminaciją naudojantis Konvencijos garantuojamomis teisėmis, įskaitant šeimos gyvenimo apsaugą pagal Konvencijos 8 straipsnį.

42. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo argumentai, esą pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo grindžiamas lyčių stereotipais, yra visiškai deklaratyvus ir nepagrįstas jokiais faktais ar įrodymais. Įvertinus ginčijamos nutarties turinį, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas rėmė byloje surinktais duomenimis, vaikų išreikšta nuomone ir objektyviu jų poreikių vertinimu, o ne tėvų lytimi. Apeliantas nepateikė nė vienos konkrečios aplinkybės ar argumentuoto pagrindimo, kad teismas būtų pažeidęs Konvencijos 14 straipsnio nuostatas ar sprendimą priėmęs dėl diskriminacinių prielaidų. Vien deklaratyvus teiginys apie galimą diskriminaciją neparemtas faktinėmis aplinkybėmis, negali turėti įtakos teismo sprendimo teisėtumo vertinimui ir atmestinas kaip nepagrįstas.

43. Apeliantas mano, kad teismo argumentas, jog atsakovas „dėl vaikų būsenos kaltina išimtinai ieškovę“, yra moralizuojančio pobūdžio, tai pažeidžia Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. BP-65- (7.1.2) patvirtintų Rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų 2.7 punktą.

44. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti tokiam apelianto argumentui. Įvertinus ginčijamos nutarties išvadas, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas dėl vaikų būsenos kaltina išimtinai ieškovę, nėra vertybinio ar moralinio pobūdžio, bet yra teismo atliktas faktinių aplinkybių konstatavimas, pagrįstas apelianto rašytine ir žodine pozicija bylos metu. Teismas vertino šalių argumentus ir jų turinį, o ne formavo moralinį vertinimą. Apelianto bandymas kvalifikuoti faktinių duomenų konstatavimą kaip Rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų 2.7 punkto pažeidimą yra deklaratyvus, neparemtas konkrečiais įrodymais ir nepagrindžia, kokia konkrečia formuluote ar teismo nutarties dalimi būtų peržengta „moralizavimo“ riba.

45. Apeliantas nurodo, kad ieškovės gyvenamoji ir profesinė situacija J. K. akivaizdžiai nestabili. Nuo 2018 m. ji keitė gyvenamąją vietą mažiausiai tris kartus – gyveno L., T., šiuo metu B.. Dirbo įvairiose įmonėse, tačiau informacijos apie nuolatinį darbą, pajamų lygį ar finansinį savarankiškumą teismui nepateikė. Tai reiškia, kad per 7 metus ieškovė nesugebėjo susikurti ilgalaikio finansinio ir gyvenamojo pagrindo, kuris būtų laikomas saugiu vaikų perkėlimui ir gyvenimui užsienyje.

46. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo teiginiai dėl ieškovės gyvenimo ir profesinės situacijos „nestabilumo“ yra nepagrįsti ir prieštarauja byloje esantiems objektyviems įrodymams. Byloje pateikta gyvenamosios vietos nuomos sutartis, darbo sutartis, duomenys apie gaunamas pajamas bei ieškovės turimas santaupas patvirtina, kad ieškovė turi stabilų pajamų šaltinį, gyvenamąją vietą ir yra finansiškai pajėgi užtikrinti vaikų poreikius. Pažymėtina, jog gyvenamosios vietos keitimas per ilgesnį laikotarpį – ypač darbo migracijos kontekste – savaime nereiškia gyvenimo nestabilumo ar negebėjimo pasirūpinti vaikais. Tokie judėjimai gali būti vertinami kaip natūralus profesinio ir gyvenimo būdo pritaikymo procesas. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų teismo nustatytą faktą, kad ieškovė šiuo metu turi nuolatinę gyvenamąją vietą, pajamas, santaupas ir realų gebėjimą užtikrinti visapusę vaikų gerovę. Todėl šis argumentas atmestinas kaip faktinių duomenų neatitinkantis ir deklaratyvus.

47. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas neigia akademinių ir sporto pasiekimų emigracijoje suprastėjimo riziką, nors tai visuotinai pripažįstama. Teismo išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog išvykus į J. K. vaikų akademiniai rezultatai suprastėtų, yra nepakankama, paviršutiniška ir nepagrįsta objektyviais duomenimis, taip pat ignoruoja vaiko amžiaus ypatumus, ugdymo sistemos skirtumus ir akivaizdžias adaptacijos rizikas, susijusias su gyvenamosios vietos ir švietimo aplinkos pasikeitimu.

48. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo samprotavimai dėl visuotinai pripažintos akademinių ir sporto pasiekimų emigracijoje suprastėjimo rizikos yra bendro pobūdžio, hipotetiniai ir nepagrįsti jokiais konkrečiais duomenimis apie bylos šalių vaikus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra faktinio pagrindo manyti, jog vaikų akademiniai rezultatai suprastės dėl išvykimo į J. K., nes byloje nėra duomenų, rodančių, kad vaikams būtų būdingas prastesnis prisitaikymas, adaptyvumo stoka ar kitokios kliūtys, kurios trukdytų integracijai naujoje ugdymo aplinkoje. Priešingai – vaikų amžius, jų kalbiniai gebėjimai, motyvacija ir išreikštas noras gyventi su mama sudaro tinkamas sąlygas sklandžiai adaptacijai. Apeliantas nepateikė jokių individualizuotų, konkrečiais faktais pagrįstų įrodymų, susijusių su šių vaikų asmeninėmis rizikomis ar galimais neigiamais padariniais akademinei raidai. Todėl apelianto argumentai atmestini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs.

49. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva nustatė laikiną bendravimo tvarką, kurios nė viena šalis neprašė, taip faktiškai apribodamas atsakovo kasdienį bendravimą su vaikais – nesant jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Teismas taip pat nemotyvavo, kodėl esamu atveju egzistavo viešasis interesas teismui pritaikyti laikiną bendravimo tvarką savo iniciatyva, neišklausius šalių paaiškinimų šiuo klausimu.

50. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti tokiems apelianto argumentams. Pažymėtina, kad ginčijama nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo priimta prieš pat naujus mokslo metus, todėl teismas, vadovaudamasis vaiko interesų prioriteto principu ir skubos poreikiu, pagrįstai nustatė ir laikinas bendravimo sąlygas tarp atsakovo ir vaikų. Nustatyta bendravimo tvarka iš esmės atitinka tą, kurią pats atsakovas pateikė savo priešieškinyje, tokiu būdu faktiniu elgesiu pripažindamas ją tinkama skyrium gyvenančio tėvo ir vaikų ryšio palaikymui. Teismas pagrįstai laikė, kad atsakovo savo iniciatyva pasiūlyta bendravimo tvarka gali būti taikoma ir laikinai, siekiant išlaikyti stabilų emocinį ryšį su vaikais. Be to, teismo nustatytas režimas nėra perteklinis ar varžantis — jis užtikrina nuoseklų ir tęstinį tėvo bei vaikų bendravimą nepaisant geografinio atstumo. Iki šiol panašus bendravimo modelis egzistavo vaikų santykiuose su skyrium gyvenančia motina, todėl jo taikymas analogiška tvarka santykiuose su tėvu yra logiškas, nuoseklus ir proporcingas. Teismo posėdžio metu ieškovė išreiškė pasiryžimą pati užtikrinti vaikų atvykimą į Lietuvą savo lėšomis, tai papildomai parodo konstruktyvų šalių bendradarbiavimo potencialą ir realų bendravimo užtikrinimą. Pažymėtina, kad teismas turėjo teisę imtis tokių priemonių ex officio, kai to reikalauja vaiko interesų apsauga — vaiko emocinė gerovė, ryšio su abiem tėvais palaikymas ir situacijos stabilumas. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad nustatyta laikino bendravimo tvarka būtų kenkianti jo santykiams su vaikais ar mažinanti bendravimo intensyvumą. Priešingai — nustatytas režimas užtikrina bendravimo tęstinumą ir prognozuojamumą, todėl apelianto teiginiai dėl tariamo nepagrįsto bendravimo tvarkos nustatymo atmestini kaip nepagrįsti ir neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių.

51. Apeliantas mano, kad ieškovė vienašališkai priiminėja esminius sprendimus dėl vaikų švietimo, neatsižvelgdama į atsakovo nuomonę, o toks elgesys nėra suderinamas su abiejų tėvų pareiga veikti vaiko interesais ir bendradarbiauti priimant reikšmingus sprendimus dėl vaikų ateities.

52. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendradarbiavimo pareiga pagal teisės aktus reiškia protingą ir konstruktyvų informacijos pasidalijimą bei realų veikimą vaiko interesais, o ne formalią kiekvieno sprendimo derinimo procedūrą, kuri praktikoje gali sukelti nepagrįstus delsimus ir trukdyti vaikams užtikrinti stabilias ugdymosi sąlygas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė organizavo ir koordinavo vaikų ateities planus būtent siekdama užtikrinti jų gerovę ir gebėjo sudaryti konkrečias gyvenimo ir mokymosi sąlygas, kurios atitiktų vaikų interesus. Todėl apelianto argumentas, grindžiamas abstrakčia prielaida apie tariamą vienašališkumą, atmestinas kaip deklaratyvus, nepagrįstas ir neatitinkantis vaiko interesų prioriteto principo taikymo praktikoje.

53. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

54. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra laikinas ginčo situacijos teisinis sureguliavimas, siekiant išvengti konfliktinių situacijų tarp šalių (ieškovės ir atsakovo), kylančių dėl laikinos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus bendrauti ir matytis su abiem tėvais ir užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Bylos proceso stadijoje, kai taikomos laikinosios apsaugos priemonės, paprastai pirmosios instancijos teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti, kas geriausiai atitiktų tiek šalių, tiek nepilnamečių vaikų interesus. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turės galimybę kompleksiškai išsiaiškinti visas aplinkybes, reikšmingas vaikų gyvenamosios vietos nustatymui, taip pat ištirti ir įvertinti visus šalių bylai pateiktus įrodymus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

55. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

56. Kadangi atsakovo atskirasis skundas atmetamas, todėl jo patirtos 653,40 Eur bylinėjimosi išlaidos už atskirojo skundo parengimą neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

57. Ieškovė nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas parengiant atsiliepimą į atsakovo atskirąjį skundą, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

Dėl procesinės bylos baigties

58. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl skundžiama nutartis yra teisėta ir jos panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. rugpjūčio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.