Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-166-478/2021

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-04-23
Bylos Nr.: 1A-166-478/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-55-1-00420-2014-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Algirdas Remeika, Jūratė Jakubonienė, Gytis Večerskas
Kaltinamasis: J. J.
Nukentėjusysis: V. J.
Advokatai: Juozas Gaudutis

Kategorijos

1.2.25.4.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
2.1.7.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.1.7.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-166-478/2021Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00420-2014-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.4; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.4.6.1; 2.4.7. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 23 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,

sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei,dalyvaujant prokurorei Reginai Juškevičienei,išteisintajai J. J., jos gynėjui advokatui Linui Kuprusevičiui,nukentėjusiajam V. J., jo atstovui advokatui Juozui Gaudučiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Reginos Juškevičienės apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2020 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. J. J. buvo kaltinama tuo, kad 2014 m. lapkričio 1 d. apie 12.40 val. (duomenys neskelbtini), kelio (duomenys neskelbtini) km, vairuodama savo automobilį „Toyota Avensis“, v/n (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 101 punktų reikalavimus, t. y., nesilaikydama visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, keisdama važiavimo kryptį, t. y., sukdama į kairėje kelio pusėje esančią poilsio aikštelę, neįsitikino, kad tai daryti saugu, nedavė kelio (nepraleido) ta pačia kryptimi važiuojančiam ir jos automobilį lenkiančiam automobiliui „Audi Q7“, v/n (duomenys neskelbtini) priklausančiam ir vairuojamam J. V., sudarė neišvengiamą kliūtį lenkiančio automobilio judėjimui, susidūrė su šiuo automobiliu, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sužalota automobilio „Toyota Avensis“ keleivė K. J., gim. (duomenys neskelbtini), kuri 2014 m. lapkričio 4 d. dėl sužalojimų ligoninėje mirė, automobilio „Toyota Avensis“ keleiviui V. J. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl dešinio peties ir dešinio klubo sumušimo, paviršinių odos nubrozdinimų.

Žemesnės instancijos teismas

2. Alytaus apylinkės teismas, priimdamas J. J. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta akivaizdžių J. J. kaltę dėl KET pažeidimų patvirtinančių įrodymų, todėl tik prielaidomis grįsti apkaltinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad J. J. 2014 m. lapkričio 1 d. apie 12.40 val. (duomenys neskelbtini), kelio (duomenys neskelbtini) km, vairuodama automobilį „Toyota Avensis“, v/n (duomenys neskelbtini) nepažeidė KET 9 ir 101 punktų reikalavimų, t. y., ji laikėsi visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, prieš keisdama važiavimo kryptį, sukdama į kairėje kelio pusėje esančią poilsio aikštelę, įsitikino, kad tai daryti saugu, todėl eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sužalota automobilio „Toyota Avensis“ keleivė K. J., kuri vėliau dėl sužalojimų ligoninėje mirė, automobilio „Toyota Avensis“ keleiviui V. J. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, įvyko ne dėl kaltinamosios kaltės.

Šalies argumentai

3. Prokurorė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 1 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti J. J. kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, ir paskirti jai bausmę – 2 metus laisvės atėmimo. Taikyti BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant J. J. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir tęsti darbą. Prokurorė nesutinka su teismo išvadomis, kad J. J. kaltei pagrįsti nebuvo surinkta pakankamai įrodymų ir teigia, kad teismas byloje surinktus duomenis vertino netinkamai.

3.1. Skunde prokurorė nurodo, kad jos nuomone, teismas byloje atliktas ekspertizes vertino neobjektyviai ir netinkamai. Šioje byloje buvo atliktos penkios ekspertizės, siekiant nustatyti, kurio iš eismo dalyvių veiksmai techniniu požiūriu sąlygojo eismo įvykį. Visų ekspertizės aktų išvadose nurodyta, kad techniniu požiūriu pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga buvo automobilio „Toyota Avensis“ vairuotojos J. J. veiksmai, - sukdama į kairėje esančią stovėjimo aikštelę, nedavė kelio lenkiančiajam automobiliui „Audi Q7“, vairuojamam J. V., sudarė neišvengiamą kliūtį jo judėjimui, dėl to su juo susidūrė. Teismas ekspertizės aktų išvadomis nesivadovavo, o vadovavosi privataus eksperto V. Mitunevičiaus atliktu tyrimu ir jame pateiktomis priešingomis nei ekspertizių aktuose išvadomis bei jo paaiškinimais. Vertinant V. Mitunevičiaus 2018 m. lapkričio 7 d. surašytą dokumentą, kuris įvardintas kaip eksperto išvada, prokurorė pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatomis (nuo 2020 m. liepos 1 d. galiojanti redakcija), sutartiniais pagrindais proceso šalis gali kviestis privatų teismo ekspertą konsultantu, konsultacijos pagrindu atliktų tyrimų rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente - konsultacinėje išvadoje, kuri neturi teismo ekspertizės akto statuso. Dokumento surašymo metu (2018 m. lapkričio 7 d.) galiojusios Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo redakcijos 18 straipsnio 2 dalyje taip pat buvo numatyta, kad sutartiniais pagrindais proceso šalis gali kviestis privatų teismo ekspertą konsultantu, šiuo pagrindu atliktų tyrimų rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente, neturi teismo ekspertizės akto statuso. Toks dokumentas nėra nei ekspertizės aktas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 88 straipsnį, nei specialisto išvada pagal BPK 90 straipsnį, todėl, prokurorės įsitikinimu, šiam dokumentui suteikti pirmenybės nėra jokio pagrindo. V. Mitunevičius dokumentą surašė kaltinamosios gynėjo prašymu, o tyrimas, kurį kurio nors proceso dalyvio prašymu atlieka privatus ekspertas, nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio prasme. Privataus eksperto, teikiančio paslaugas proceso dalyviams sutartiniais pagrindais, paaiškinimai, išvados atitinka tų proceso dalyvių lūkesčius, nėra objektyvūs. Be to, V. Mitunevičius nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2018 m. gruodžio 4 d. neturėjo eismo įvykio ekspertizės teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo.

3.2. Prokurorė skunde nurodo, kad buvo atlikta pakartotinė komisinė kompleksinė eismo įvykio ir transporto trasologinė ekspertizė, ją pasirašę keturi ekspertai buvo apklausti teisme. Teismo nutartimi proceso dalyvių prašymu buvo paskirta papildoma komisinė kompleksinė eismo įvykio ir transporto trasologinė ekspertizė, kurią atliko trys ekspertai, ir jie buvo apklausti teisme. Tiek pakartotinė ekspertizė, tiek papildoma ekspertizė buvo atliktos, laikantis BPK nustatytos tvarkos, specialių žinių reikalaujančius tyrimus atliko tokią teisę turintys subjektai, aktuose nurodyti taikyti tyrimo metodai, tyrimus atlikusių ekspertų kompetencija abejoti nėra pagrindo, išvadas ekspertai teikė, būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės. Ekspertai, atsakydami į teismo ir proceso dalyvių klausimus, paaiškino, kaip buvo atliekamos ekspertizės, modeliavimai, kodėl buvo prieita prie tokių ekspertizės aktų išvadų, tačiau teismas nepagrįstai nesivadovavo ir šių paskutinių pakartotinės ir papildomos ekspertizių išvadomis.

3.3. Skunde prokurorė tvirtina, kad be patikimų ekspertizės aktų bei ekspertų paaiškinimų J. J. kaltę patvirtina ir kiti įrodymai – liudytojų parodymai. Liudytojų J. T., A. M. ir G. K. parodymai patvirtina, kad automobilis „Audi Q7“ pirmiau pradėjo lenkimo manevrą ir įvažiavo į kairę kelio pusę, nei automobilis „Toyota Avensis“. Kad tikrai nuo jų lenkiančio automobilio „Audi Q7“ ir automobilio „Toyota Avensis“, kai šis įvažiavo į kairę kelio pusę, sukdamas į kairę, buvo mažas atstumas, patvirtina liudytojų G. K., L. K. ir liudytojo K. G. K. parodymai. Skundo autorė pažymi, kad teisme įvykio liudytojai buvo apklausiami nuo eismo įvykio praėjus trejiems metams, todėl negalėjo tiksliai atsiminti aplinkybių, jie nurodė, kad jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu po įvykio, yra tikslesni, patvirtino, kad tuo metu aplinkybes nurodė teisingai, todėl, prokurorės įsitikinimu, esant tokioms aplinkybėms, turėtų būti vadovaujamasi ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymais, kurie yra tikslesni, tačiau teismas kai kurias savo išvadas nuosprendyje grindžia liudytojų parodymais, duotais teisme, kai patys liudytojai buvo prašę vadovautis jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.

3.4. Prokurorė skunde teigia, kad nors nuosprendyje nurodoma, kad J. J., vairuodama automobilį, buvo itin atsargi, atidi ir rūpestinga, tačiau pačios J. J. paaiškinimai apie įvykį kelia abejones dėl atsargaus ir atidaus jos elgesio. Išteisintoji nurodė, kad, prieš sukdama į poilsio aikštelę, pradėjo mažinti automobilio greitį, po to stabdyti, tada rodyti posūkį, visą laiką žvilgčiojo į veidrodėlius, matė iš paskos mažiausiai du automobilius, nežino, kokiu atstumu automobiliai buvo už jos, nematė besiruošiančių lenkti automobilių, sustojusi nebuvo, lėtai pradėjo sukti, po to į šonus nežiūrėjo, žiūrėjo, kaip įvažiuoti į aikštelę, automobilio „Audi Q7“ nematė. Skundo autorės teigimu, J. J., prieš sukdama į kairę, turėjo ne tik žvilgčioti į veidrodėlius, bet įsitikinti, kad įvažiuoti į kairę eismo juostą saugu, kad priešpriešinėje eismo juostoje, kurią jai neišvengiamai reikia kirsti, nėra transporto priemonių ne tik judančių priešpriešais, bet ir lenkiančių jos vairuojamą automobilį, tik tada įvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą ir baigti posūkio manevrą. Įjungusi kairio posūkio signalą, J. J. turėjo nepamiršti KET 87 punkto nuostatų, kad signalą rodantis vairuotojas neįgyja važiavimo pirmumo teisės. Kad J. J. nebuvo itin atidi, patvirtina ir ta aplinkybė, jog ji, prieš atlikdama manevrą, nepastebėjo į priešpriešinio eismo juostą iš paskos už 2-3 automobilių išvažiavusio, bandant atlikti lenkimo manevrą, automobilio „Renault Laguna“, kurį matė tiek iš paskos važiavusio automobilio vairuotojas R. T., tiek automobilio „Toyota Avensis“ keleivis V. J.. Prokurorės vertinimu, pagal nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad, jeigu automobilio „Toyota Avensis“ vairuotoja J. J. nebūtų pažeidusi KET 9 ir 101 punktų reikalavimų ir prieš pradėdama posūkio į kairę manevrą, būtų ėmusis visų atsargumo priemonių, įsitikinusi šio manevro saugumu, davusi kelią jos vairuojamą automobilį lenkiančiam J. V. vairuojamam automobiliui „Audi Q7“ ir nesudariusi jam kliūties, eismo įvykis nebūtų įvykęs.

3.5. Prokurorės nuomone, teismo nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad surinktais įrodymais nustatyta, jog automobilio „Toyota Avensis“ vairuotoja J. J., važiuodama keliu (duomenys neskelbtini) km, ketino sukti į kairėje esančią stovėjimo aikštelę, todėl įjungė kairio posūkio signalą, visi kolonoje važiavę automobiliai pradėjo stabdyti, nes matė, kad automobilis „ Toyota “ suks į kairę. Šias aplinkybes patvirtino tik iš paskos važiavusio automobilio vairuotojas R. T.. Liudytojas G. K. nurodė, kad pirmiausia jį pradėjo lenkti automobilis „Renault Laguna“, o tada pradėjo stabdyti priekyje važiavęs automobilis, jis irgi pradėjo stabdyti, pasitraukė į dešinę, ir tik tuo metu pamatė, kad automobilis „Toyota“ įjungęs kairio posūkio signalą. U. L. nurodė, kad prieš jos automobilį važiavo trys automobiliai, pirmasis buvo „Toyota Avensis“, dar prieš pirmą įvažiavimą į aikštelę prieš ją važiuojantys automobiliai pradėjo po truputį stabdyti, ji taip pat pristabdė automobilį, ar automobilis „Toyota Avensis“ rodė kokį signalą, ji nematė ir nekreipė dėmesio, pravažiavo pirmąjį įvažiavimą į poilsio aikštelę, ji pradėjo stipriau stabdyti, nes stabdė ir priekyje važiavę automobiliai. Liudytojas A. M. nurodė, kad pirmiau automobilis „Audi Q7“ pradėjo lenkti, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, o tada priekyje jo važiavę automobiliai pradėjo stabdyti, dėl ko priekyje kolonoje važiuojantys automobiliai pradėjo stabdyti, tuo metu jis nematė. Nuosprendyje taip pat nepagrįstai nurodyta, kad liudytojo G. K. automobilį pradėjęs lenkti už jo važiavęs automobilis „Renault Laguna“ grįžo į savo juostą, pastebėjęs J. J. pradėtą kairiojo posūkio manevrą. Tai yra tik prielaida, nes automobilio „Renault Laguna“ vairuotojas nenustatytas ir neapklaustas, todėl tiksliai nenustatyta, ar automobilis grįžo dėl to, kad jo vairuotojas pastebėjo automobilio „Toyota Avensis“ rodomą kairio posūkio signalą, ar automobilio „Audi Q7“ atliekamą lenkimo manevrą, ar dėl abiejų priežasčių.

3.6. Prokurorė skunde teigia, kad nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, jog liudytojų D. N. ir A. N. parodymai patvirtina, jog J. V., vairuodamas automobilį, pažeidė KET reikalavimus, važiuodamas didesniu nei leistina greičiu, galimai ir kirsdamas dvigubą ištisinę liniją, nes toks KET pažeidimas galėjo būti, pradedant lenkti tik D. N. automobilį, kuris važiavo apie 300 m atstumu nuo automobilių kolonos, ir šis KET pažeidimas priežastiniu ryšiu su nagrinėjamu eismo įvykiu nesusijęs. Dėl automobilio „Audi Q7“ greičio, lenkiant automobilių koloną, nėra objektyvių duomenų, koks tas greitis buvo, tai nebuvo tiksliai užfiksuota. Surinkti duomenys leidžia teigti, kad šis greitis buvo didesnis nei leistinas 90 km/h, tačiau negalima tvirtinti, jog automobilio „Audi Q7“ greitis buvo žymiai didesnis už leistiną greitį. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad, kai automobilis „Audi Q7“ lenkė automobilių koloną, ši jau stabdė, kolonoje važiavusių automobilių greitis mažėjo, todėl didesnis nei jų greitis jau galėjo atrodyti labai didelis. Liudytojas K. G. K. parodė, kad automobilio „Audi“ greičio nurodyti negali, liudytojas R. T. taip pat nurodė, kad tiksliai vertinti „Audi Q7“ greičio jis negali, atrodė, kad važiavo greitai, bet gal dėl to, kad jo automobilis stovėjo. Teismas nuosprendyje nurodo, kad visi apklausti liudytojai vieningai nurodė, kad, jų nuomone, dėl įvykio kaltas automobilio „Audi Q7“ vairuotojas J. V., tačiau prokurorė pažymi, kad tai yra tik liudytojų nuomonė, pagrįsta subjektyviu aplinkybių vertinimu, jų samprotavimai, pamąstymai. Nesuprantama, kaip teismas gali teigti, kad J. V. kaltę tvirtina liudytojo A. P. parodymai, kai šis liudytojas eismo įvykio nematė, atvyko į įvykio vietą tik po to, įvykio vietoje jokio tyrimo pats neatliko. A. P. parodymai gali būti vertinami tik kaip subjektyvi jo nuomonė, o ne duomenys, pagrindžiantys J. V. kaltę.

3.7. Prokurorė nesutinka su teismo išvada, kad būtent automobilio „Audi Q7“ vairuotojui J. V. nagrinėjamoje eismo situacijoje laikantis KET 9, 128 ir 136 punktų reikalavimų, eismo įvykio būtų išvengta. KET 3.9 punkte nurodyta, kad lenkimas - vienos arba kelių važiuojančių transporto priemonių apvažiavimas, įvažiuojant į priešpriešinio eismo juostą, taigi, automobilių koloną lenkti leidžiama. Toje vietoje, kur automobilio „Audi Q7“ vairuotojas pradėjo lenkti automobilių koloną ir atliko lenkimo manevrą, lenkti nedraudžiama. Automobilio „Audi Q7“ vairuotojas J. V. nurodė, kad prieš pradėdamas lenkti automobilių koloną, nematė, kad kuris nors automobilis būtų rodęs kairiojo posūkio signalą. Objektyviai nėra užfiksuota, kad tuo metu, kai automobilis „Audi Q7“ pradėjo lenkti automobilių koloną, jau buvo įjungtas automobilio „Toyota Avensis“ kairiojo posūkio signalas. Pati J. J. aiškino, kad, prieš sukdama į poilsio aikštelę, ji pradėjo mažinti automobilio greitį, po to stabdyti, tada rodyti posūkį. Liudytojas A. M., kuris važiavo automobilių kolonos gale prieš automobilį „Audi Q7“, parodė, kad automobilis „Audi Q7“ pradėjo lenkti jo automobilį, išvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, jam dar esant apie 100 m atstumu iki aikštelės, esančios kairėje kelio pusėje, pirmo įvažiavimo, tada priekyje jo važiavę automobiliai pradėjo stabdyti, taigi pagal šio liudytojo parodymus yra pagrindas manyti, kad prieš pradedant automobiliui „Audi Q7“ lenkti automobilių koloną, automobilio „Toyota Avensis“ kairio posūkio signalas dar nebuvo įjungtas. J. V., lenkdamas automobilių koloną, turėjo pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti vairuotojai nepažeis eismo saugumo reikalavimų, nesudarys jam kliūties, leis pabaigti jam lenkimo manevrą. Važiavusio automobilių kolonoje automobilio „Renault Laguna“ vairuotojas, pažeisdamas KET 136 punkto reikalavimus, pradėjo lenkimo manevrą, išvažiuodamas į kairę kelio pusę, tuomet, matydamas atsiradusią kliūtį, J. V. pradėjo stabdyti savo automobilį, tačiau automobilis „Renault Laguna“ grįžo į dešinę, todėl J. V. tęsė lenkimo manevrą. Kai J. J. vairuojamas automobilis išvažiavo į kairę eismo juostą, sudarydamas kliūtį lenkiančiam J. V. automobiliui „Audi Q7“, J. V. taip pat bandė automobilį stabdyti, suko į dešinę, tačiau dėl per mažo atstumo, kaip nustatė atlikę ekspertizę ekspertai, neturėjo techninės galimybės sustabdyti savo vairuojamos transporto priemonės iki susidūrimo su automobiliu „Toyota Avensis“ vietos ir taip išvengti susidūrimo, taip pat pagal ekspertizę atlikusių ekspertų paskaičiavimus būtų tokios techninės galimybės neturėjęs, jei būtų važiavęs ir leistinu 90 km/h greičiu. Dėl J. V. padaryto KET pažeidimo - viršyto leistino važiavimo greičio, eismo įvykis nebūtų įvykęs, jei automobilio „Toyota Avensis“ vairuotoja J. J. nebūtų pažeidusi KET 101 punkto reikalavimų, nebūtų sudariusi kliūties lenkiančiajam automobiliui „Audi Q7“.

3.8. Apibendrindama apeliacinio skundo argumentus, prokurorė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, juos įvertino netinkamai, vienpusiškai, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, J. J. nuosprendžiu iš kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisinta nepagrįstai, todėl šis nuosprendis naikintinas, priimtinas apkaltinamasis nuosprendis.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimu į prokurorės apeliacinį skundą išteisintosios J. J. gynėjas Linas Kuprusevičius prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Atsiliepime tvirtinama, kad apeliaciniame skunde abstrakčiai teigiama, jog teismas įrodymus vertino netinkamai, vienpusiškai, teismo išvados neatitinka faktinių aplinkybių, o J. J. išteisinta nepagrįstai. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas jokių įrodymų vertinimo, kitų pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą ar būtų suvaržę proceso dalyvių teises, nepadarė, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, išsamiai išanalizavęs visus surinktus įrodymus, motyvuotai nurodęs, kodėl vienus įrodymus atmeta, o kitais vadovaujasi, pagrindė savo išvadas įrodymų visuma, todėl apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais naikinti skundžiamo nuosprendžio nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji, jos gynėjas, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

6. Savo skunde prokurorė ginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo išvadas, mano, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų, netinkamai vertino įrodymus, sureikšmino atskirų įrodymų šaltinius ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas, kad J. J. nepadarė BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos.

7. Įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas nuosprendyje vertino visetą byloje surinktų įrodymų ir visus byloje esančius duomenis bei jų pagrindu darė pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo išvada, kad J. J. nepadarė BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo, pagrįsta.

Žemesnės instancijos teismas

8. Pagal BK 281 straipsnio 5 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Šios teisės normos dispozicija yra blanketinė, t. y., kaltininko veikos požymių detalizacija atskleidžiama ne baudžiamajame įstatyme, o šiuo atveju poįstatyminiame teisės akte – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintose Kelių eismo taisyklėse. Aptariamo nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (eismo įvykį ir žmogaus žūtį) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tokiais atvejais daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir ar šie kiekvieno eismo dalyvio padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, autoįvykio priežastimi pripažįstama tokiais atvejais, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs.

9. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant J. J. kaltės klausimą dėl jai inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 5 dalyje, padarymo, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Teismas nuosprendį grindė teisme ištirtais įrodymais, juos pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, todėl naikinti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra asmens padarytos veikos atitikimas baudžiamajame įstatyme (BK specialiosios dalies straipsnyje) numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nustačius priešingą išvadą, asmens atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis. Tuo tarpu vien tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su apylinkės teismo išvadomis savaip interpretuojant baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nelaikytina pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį J. J. atžvilgiu ir padaryti priešingas išvadas. Motyvai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė išvadas, kad išteisintoji nepažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, yra išsamūs ir įtikinami.

Žemesnės instancijos teismas

10. J. J. buvo kaltinamas tuo, kad vairuodama automobilį „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė KET 9, 101 punktų reikalavimus, tai yra, kad nesilaikydama visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, keisdama važiavimo kryptį, t. y., sukdama į kairėje kelio pusėje esančią poilsio aikštelę, neįsitikino, kad tai daryti saugu, nedavė kelio (nepraleido) ta pačia kryptimi važiuojančiam ir jos automobilį lenkiančiam automobiliui „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiam ir vairuojamam J. V., sudarė neišvengiamą kliūtį lenkiančio automobilio judėjimui, susidūrė su šiuo automobiliu, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sužalota, o vėliau mirė automobilio „Toyota Avensis“ keleivė K. J., o šio automobilio keleiviui V. J. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą BK 281 straipsnio 5 dalies kontekste, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, konstatavo, kad J. J. nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šią išvadą apylinkės teismas grindė tuo, kad nėra objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, jog išteisintoji pažeidė KET reikalavimus, bei kad jos veiksmai turėjo priežastinį ryšį su šio įvykio kilimu bei pasekmėmis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

11. Nėra abejonių, kad 2014 m. lapkričio 1 d. apie 12.40 val. (duomenys neskelbtini), kelio (duomenys neskelbtini) km, J. J. vairuojamam automobiliui „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukant į kairėje kelio pusėje esančią poilsio aikštelę, įvyko eismo įvykis, kurio metu į jos vairuojamo automobilio galinę dalį atsitrenkė ta pačia kryptimi važiavęs ir automobilių koloną, kurios priekyje važiavo J. J. vairuojamas automobilis, lenkęs J. V. vairuojamas automobilis „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir kurio metu buvo sunkiai sužalota automobilio „Toyota Avensis“ keleivė K. J., kuri 2014 m. lapkričio 4 d. dėl sužalojimų ligoninėje mirė. Tačiau byloje kyla ginčas dėl to, ar šioje situacijoje J. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir ar būtent šie pažeidimai sąlygojo eismo įvykio, kurio metu žuvo žmogus, kilimą.

12. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių daryti neginčytiną išvadą, kad J. J. pažeidė KET 101 punkto reikalavimus. KET 101 punkte numatyta, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Šio KET punkto pažeidimas J. J. buvo grindžiamas net penkių Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktų (2015 m. rugpjūčio 31 d. Nr. 11-950 (15), 2017 m. sausio 25 d. Nr. 11-815 (16)/11-121(17), 2018 m. gegužės 3 d. Nr. 11-18(18), 2019 m. birželio 12 d. Nr. 11-159(19)/11-994(19), 2020 m. balandžio 29 d. Nr. 11-2386(19)/11-831(20)) išvadomis, kad techniniu požiūriu pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga buvo automobilio „Toyota Avensis“ vairuotojos J. J. veiksmai – sukdama į kairėje esančią stovėjimo aikštelę, nedavė kelio lenkiančiajam automobiliui „Audi Q7“, vairuojamam J. V., sudarė neišvengiamą kliūtį jo judėjimui, dėl to su juo susidūrė. 2019 m. birželio 12 d. ekspertizės akto Nr. 11-159(19)/11-994(19) išvadose nurodyta, kad automobilio „Toyota Avensis“ vairuotoja J. J. turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio kilimo, praleisdama jos vairuojamą automobilį lenkusį automobilį „Audi Q7“. Dėl automobilio „Audi Q7“ vairuotojo J. V. veiksmų ekspertai išvadose nurodė, kad kelių transporto priemonių lenkimas vienu metu nėra draudžiamas, nėra pagrindo teigti, kad šio vairuotojo veiksmai techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu. Automobilio „Audi Q7“ vairuotojas J. V., ir važiuodamas didžiausiu leistinu 90 km/h greičiu, neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su automobiliu „Toyota Avensis“, vairuojamu J. J., laiku stabdydamas savo vairuojamą transporto priemonę. Tačiau pirmosios instancijos teismas tiek šios, tiek kitų minėtų ekspertizės aktų išvadomis besąlygiškai nesivadovavo, kaip neginčijamai patvirtinančiomis J. J. kaltę padarius nusikaltimą, ir išdėstė išsamius tokio savo sprendimo argumentus, su kuriais teisėjų kolegija visiškai sutinka, ir jų iš naujo detaliai nebekartoja.

13. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad nors nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio vertinimui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, tačiau priežastinį ryšį konstatuoja teismas. Ekspertai, pateikdami ekspertizės aktus, eismo įvykį, eismo dalyvių veiksmus vertina techniniu požiūriu, tuo tarpu priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jo įrodinėjimas yra teismo, o ne ekspertų kompetencija, ir rėmimasis vien tik eksperto išvada gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2013). Ekspertizės akto išvados yra techninio pobūdžio išvados dėl eismo įvykio, o kaltė pagal BK straipsnius konstatuojama teismo pagal bylos aplinkybių visumą ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Priežastinio ryšio buvimas techniniu požiūriu dar nereiškia priežastinio ryšio buvimo teisiniu požiūriu. Tam ir yra teismas, kad veika ir jos padariniai būtų vertinami teisiniu požiūriu. Eismo saugumo taisyklių pažeidimo (nusikalstamos veikos) fakto nustatymas taip pat yra teismo, o ne ekspertų kompetencija. Tik teismo kompetencija vertinti ekspertų išvadas ir sutikti su jomis visiškai ar iš dalies. Eismo įvykio ekspertizės akte pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai dėl minėto požymio buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-368/2012, 2K-233-1073/2020). Pageidautinas vairuotojo elgesys avarinėje situacijoje, vertinant, ar jis buvo saugus, priimtinas, efektyvus, yra teisės klausimas, pagrindžiantis veikos požymius ir kaltės buvimą, ir tai yra išskirtinė teismo kompetencija. Teismų praktikoje pripažįstama, jog specialisto išvada (ekspertizės aktas) BPK 20 straipsnio prasme gali būti priskirta prie įrodymų, nustatant kaltę asmens, kaltinamo padarius BK 281 straipsnio atitinkamoje dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau tai yra tik vieni iš įrodymų baudžiamojoje byloje, jie neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti bylos duomenys ir turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, turi būti vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Tai reiškia, kad vertinant specialisto išvadą ar ekspertizės aktą turi būti ne tik patikrintas ir įvertintas ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų išsamumas ir teisingumas, jų ištyrimo visapusiškumas, bet ir nustatoma, ar pateiktas išvadas patvirtina kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai.

Žemesnės instancijos teismas

14. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų laikėsi ir ekspertų išvadas (tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro, tiek V. Mitunevičiaus konsultacinę išvadą) vertino tarpusavyje, taip pat kartu su byloje esančiais liudytojų, išteisintosios, nukentėjusiojo parodymais ir kita bylos medžiaga ir savo išvadas dėl to, kad J. J. nepadarė BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikaltos veikos, padarė įvertinęs bylos įrodymų visumą.

15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ekspertė Loreta Levulytė, surašiusi 2015 m. rugpjūčio 31 d. ekspertizės aktą Nr. 11-950 (15), atliko tik eismo įvykio ekspertizę, neturėdama transporto trasologo kvalifikacijos, todėl negalėjo eismo įvykio mechanizmo įvertinti transporto trasologinio tyrimo aspektu, be to, atliekant tyrimą, L. Levulytė paėmė klaidingus automobilio masės duomenis. Kilus abejonių dėl jos atliktos ekspertizės išvadų pilnumo ir pagrįstumo, ikiteisminio tyrimo metu buvo skirta kompleksinė eismo įvykio – transporto trasologinė ekspertizė, tačiau ir ją (2017 m. sausio 25 d. ekspertizės aktas) atlikę ekspertai Valdemaras Venckus ir Henrikas Vaitiekūnas pripažino, kad jie taip pat per klaidą paėmė klaidingą automobilio „Audi“ svorį, nes, jų nuomone, galutinei išvadai masė įtakos neturėjo. Abiejų ekspertizių ekspertai patvirtino, kad dėl objektyvių duomenų stokos nustatyti, kokiu greičiu iki eismo įvykio važiavo „Audi Q7“ ir „Toyota Avensis“, jie negali.

16. Bylos nagrinėjimo metu siekiant išsiaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes, pašalinti ankstesnių ekspertizės aktų trūkumus, buvo paskirtos dar trys ekspertizės, pavedant jas atlikti taip pat Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams, kurie padarė analogiškas dviem pirmoms ekspertizėms išvadas, kad techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui buvusioje kelio eismo situacijoje yra automobilio „Toyota Avensis“ vairuotojos J. J. veiksmai. Tačiau bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad 2018 m. gegužės 3 d. ekspertizės akte, o taip pat ir ankstesniuose ekspertizės aktuose buvo remiamasi tikrovės neatitinkančiu eismo įvykio vietos schemoje nurodytu atstumu nuo sustojusio automobilio „Toyota“ užpakalinio dešinio rato iki aikštelės krašto, be to, kaip ir ankstesniuose tyrimuose nebuvo galima nustatyti, koks buvo automobilių greitis prieš susidūrimą, nebuvo vertinta aplinkybė, kad pagal liudytojų parodymus automobilis „Audi Q7“ prieš susidūrimą buvo stabdomas. Kadangi ir paminėtas tyrimas buvo atliktas neišsamiai, tinkamai neišnagrinėta tiriamo eismo įvykio eiga, nebuvo nagrinėti kiti galimi variantai bei atitinkamai vairuotojų veiksmų priežastinis ryšys su eismo įvykio kilimu, paimti neteisingi duomenys, todėl teismas, siekdamas išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylą bei panaikinti neaiškumus ir prieštaravimus tarp padarytų ankstesnių ekspertizių, skyrė papildomą ekspertizę, o minėtos ekspertizės akto išvadomis pagrįstai nutarė nesivadovauti. 2019 m. birželio 2 d. ekspertizės akto išvados vėlgi padarytos tinkamai ir išsamiai neišnagrinėjus tiriamo eismo įvykio eigos, kadangi trūko reikšmingų objektyvių duomenų, be to, tyrimo išvados buvo grindžiamos pareigūnų netinkamai užfiksuota eismo įvykio schema, joje nebuvo užfiksuoti visi pėdsakai. Ekspertai V. Matusevič, M. Možeiko, E. Grigelis ir R. Švarcas paaiškino, kad tyrimą jie atliko pagal automobilių galutines padėtis ir pagal susidūrimo metu buvusias padėtis, kiek automobiliai persislinko nuo pradinių padėčių susidūrimo metu iki galutinio sustojimo padėčių, ir J. J. parodymus. Taigi, šiame ekspertizės akte faktiškai buvo ištirta tik eismo įvykio paskutinė stadija – jo pabaiga. Ekspertas M. Možeiko paaiškino, kad jie negalėjo nustatyti stabdymo kelio ilgio ir jo nevertino, neskaičiavo ir automobilių kolonos ilgio. Ekspertas R. Švarcas paaiškino, kad jie negali atsakyti, ar „Audi Q7“ vairuotojas, lenkdamas koloną, turėjo techninę galimybę matyti, kad sukanti „Toyota“ rodo posūkio signalą, nes tam reiktų žinoti visą situaciją tuo metu, kai „Audi Q7“ pradėjo lenkti koloną, o tam jie neturėjo objektyvių duomenų. Liudytojų parodymais nebuvo vadovautasi. Jokių pėdsakų, kad Audi būtų stabdęs, tyrimo medžiagoje nėra. Jeigu stabdė, tai klausimas, kokiu intensyvumu stabdė, kurioje vietoje - atliekant tyrimą buvo daug nežinomų faktorių. Nuskaitant Audi įrangą, ten jokių stabdymo įrašų nebuvo.

17. Nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad „Audi Q7“ lenkė automobilių koloną, tačiau minėtame ekspertizės akte nėra užfiksuota, kada ir kur „Audi Q7“ išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu norint konstatuoti, kad J. J. nevykdė pareigos saugiai manevruoti ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Be to, 2019 m. birželio 12 d. ekspertizės akte buvo modeliuojamas tik dviejų automobilių „Audi Q7“ ir „Toyota Avensis“ judėjimas prieš susidūrimą, nors siekiant objektyvaus šių automobilių vairuotojų veiksmų teisinio įvertinimo, yra būtina nustatyti ir kitų automobilių, važiavusių kolonoje, judėjimą kelyje, nes tai lėmė „Toyota“ bei „Audi“ vairuotojų pasirinkimus bei veiksmus. Esant susidūrimo nepatyrusių automobilių tam tikram išsidėstymui erdvėje ir laike, įskaitant ir liudytojų minimą lenkimą bandžiusį atlikti automobilį „Renault Laguna“, objektyviai buvo nulemtas ir „Toyota“ bei „Audi“ automobilių išsidėstymas bei judėjimas, o taip pat „Toyota“ bei „Audi“ vairuotojų pareigų vykdymas arba negalėjimas jas vykdyti.

18. Papildomos ekspertizės 2020 m. balandžio 29 d. akte Nr. 11-2386(19)/11-831(20) nurodyta, kad tuo momentu, kai automobilio „Toyota Avensis“ vairuotoja J. J. priartėjo prie brūkšninės linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus, J. V. vairuojamas automobilis „Audi Q7“ jau važiavo priešpriešinio eismo juosta, t. y. buvo lenkiančiuoju. Kliūtis automobilio „Audi Q7“ judėjimui buvo sudaryta, kai lenkiamasis automobilis „Toyota Avensis“, vykdant jo vairuotojai posūkio į kairę manevrą, įvažiavo į kelio važiuojamosios dalies kairę pusę. Modeliuojant gauta, kad tuo momentu, kai automobilis „Toyota Avensis“ įvažiavo į kelio važiuojamosios dalies kairę pusę, automobilis „Audi Q7“ buvo 45 m atstumu iki susidūrimo vietos. Susidariusiomis aplinkybėmis automobilio „Audi Q7“ vairuotojas J. V. privalėjo važiuoti, neviršydamas didžiausio leistino 90 km/h greičio ir stabdyti savo vairuojamą transporto priemonę, kai iškilo grėsmė eismo saugumui - lenkiamajam automobiliui „Toyota Avensis“ įvažiavus į kelio važiuojamosios dalies kairę pusę. Automobilio „Audi Q7“, važiuojančio didžiausiu leistinu 90 km/h greičiu, sustojimo kelias eismo įvykio metu buvusiomis kelio sąlygomis yra apie 67,6 m. Ši sustojimo kelio reikšmė 67,6 m yra didesnė, nei atstumas iki susidūrimo vietos, kuriuo ši transporto priemonė buvo tuo momentu, kai buvo sudaryta kliūtis jos judėjimui. Iš to seka, kad automobilio „Audi Q7“ vairuotojas, važiuodamas didžiausiu leistinu 90 km/h greičiu, neturėjo techninės galimybės sustabdyti savo vairuojamos transporto priemonės iki susidūrimo su automobiliu „Toyota Avensis“ vietos ir taip išvengti susidūrimo su juo. Modeliuojant nustatyta, kad ir tokiu atveju, jei automobilis „Audi Q7“ važiuotų neviršydamas leistino 90 km/h greičio ir būtų intensyviai stabdomas nuo automobilio „Toyota Avensis“ įvažiavimo į kelio važiuojamosios dalies kairę pusę momento, automobilis „ Toyota Avensis“, judėdamas 16 km/h greičiu, nespėtų išvažiuoti iš kelio važiuojamosios dalies ir transporto priemonių susidūrimas vis vien įvyktų. Taigi, naujai apskaičiuotas ,,Audi Q7“ greitis 99 km/h iš esmės neduoda pagrindo keisti anksčiau duotų išvadų ekspertizės akte Nr. 11-159(19)/11-994(19) (8 t., b. l. 144-158). Šis paskutinis modeliavimas buvo atliekamas ankstesnio modeliavimo bazėje, todėl joje padarytos išvados iš esmės, išskyrus nustatytą naują automobilio „Audi Q7“ greitį (99 km/h) susidūrimo metu, niekuo nesiskyrė nuo ankstesnės. O ankstesnės ekspertizės akto trūkumai jau buvo aptarti anksčiau. 2020 m. balandžio 29 d. ekspertizės akte pateikti atsakymai, susiję su automobilių greičiu iki eismo įvykio, jų judėjimo trajektorijomis, transporto priemonių padėtys, kuomet buvo pradėtas posūkio į kairę momentas, kaip ir ankstesniuose ekspertizės aktuose, yra tikėtinos.

19. 2019 m. rugpjūčio 5 d. vykusio teismo posėdžio metu ekspertas M. Možeiko, atsakydamas į klausimus, susijusius su 2019 m. birželio 12 d. ekspertizės aktu Nr. 11-159 (19)/11-994(19), pripažino, kad, atsižvelgiant į tai, jog nežinoma, kiek mašinų važiavo kolonoje, kokie jų greičiai, atstumai vienos nuo kitos, negalima pasakyti, kurioje vietoje „Audi Q7“ pradėjo lenkimą. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. balandžio 29 d. papildomos komisinės kompleksinės eismo įvykio ir transporto trasologinės ekspertizės akte Nr. 11-2386 (19)/11-831 (20) nurodyta, kad automobilio „Audi Q7“ vairuotojas J. V. pradėjo lenkti automobilių koloną žymiai anksčiau, nei automobilio „Toyota Avensis“ vairuotoja J. J. pradėjo sukti į kairę. Modeliuojant, kokiu atstumu iki susidūrimo vietos buvo „Audi Q7“ automobilis J. J. automobiliui įjungus kairiojo posūkio signalą, šiam automobiliui pradėjus stabdyti, priartėjus prie brūkšninės kelio linijos, skiriančios priešpriešinio eismo juostas, buvo laikoma, kad automobilis „Audi Q7“ visąlaik važiavo pastoviu 99 km/h greičiu (8 t., b. l. 144-158), nors iš byloje esančių liudytojų parodymų, kurie bus aptariami vėliau, akivaizdu, jog automobilio „Audi Q7“ greitis nebuvo pastovus, jis mažiausiai du kartus buvo pristabdęs. Ekspertizės akte užfiksuota, kad toks automobilio „Audi Q7“ greitis buvo susidūrimo momentu, tad įvertinus tai, kad jis lenkimo metu ir greitėjo ir lėtėjo, taip pat atsižvelgus į tai, kad pagal liudytojų parodymus, prieš pat susidūrimą buvo stabdoma, akivaizdu, jog automobilis „Audi Q7“, atlikdamas lenkimo manevrą, važiavo didesniu nei 99 km/h greičiu, kas yra konstatuota V. Mitunevičiaus konsultacinėje išvadoje.

20. Ekspertas M. Možeiko teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad 99 km/h greitis buvo nustatytas susidūrimo metu, o kokiu greičiu automobilis „Audi Q7“ važiavo prieš tai, pasakyti negalima, net nėra objektyvių duomenų (pėdsakų), kad automobilis būtų buvęs stabdomas. Teismo posėdžio metu apklausiamas ekspertas V. Matusevič paaiškino, kad esant ilgam lenkimui, modeliavimas nėra patikimas, nes jo negalima pagrįsti jokiais greičiais. Kadangi tai truko virš 12 sekundžių, tai per tą laiką galima tiek padidinti, tiek pamažinti transporto priemonės judėjimo greitį, ir gaunasi labai didelė paklaida. Ekspertizės akte nurodyta, kad kai J. J. parodymų patikrinimo vietoje nurodytoje vietoje Nr. 2 ji pradėjo stabdyti savo vairuojamą automobilį, automobilis ‚,Audi Q7“ buvo apie 377 m atstumu iki susidūrimo vietos. Apklausos teisme metu ekspertas V. Matusevič paaiškino, kad šis atstumas buvo nustatytas vien pagal liudytojų nurodytą situaciją, tačiau jis negali atkurti, kad būtent prieš 377 metrus „Audi Q7“ pradėjo lenkimo manevrą, nes negali atkurti transporto priemonės judėjimo trajektorijos, šis manevras galėjo būti pradėtas ir anksčiau, ir vėliau. Kadangi šiuo atveju nėra transporto priemonių judėjimo trajektoriją apibūdinančių pėdsakų, tai visas modeliavimas, kas liečia galimybę išvengti eismo įvykio, buvo nagrinėjamas nuo kliūties, grėsmės eismo saugumui sudarymo momento. Ši grėsmė kilo automobiliui „Toyota Avensis“ priekiniu kairiu kampu įvažiavus į kelio važiuojamosios dalies kairę pusę. Atlikus modeliavimus gauta, kad tuo momentu automobilis „Audi Q7“ buvo apie 45 metrų atstumu iki susidūrimo vietos, kas yra mažiau, negu apskaičiuota šios transporto priemonės sustabdymo kelio reikšmė, t. y., 67,6 m. Jis taip pat pripažino, kad pagal šį ilgą modeliavimą ekspertai net negali vertinti priežastinio ryšio tarp vairuotojo veiksmų ir eismo įvykio kilimo. Formaliai eismo įvykio ekspertizė nustato eismo įvykio mechanizmą, transporto priemonių judėjimo greičius ir vertina vairuotojų veiksmus, kad išvengti įvykio, bet tas tolimas judėjimas, tai jis toks, kad negalima jo naudoti vertinant veiksmus techniniu požiūriu. Modeliuojant reikšmingi du parametrai – lėtėjimo dydis ir atstumas, tačiau tokių duomenų, atlikdami ekspertizę, jie neturėjo.

21. Ekspertė Lina Lazarenko paaiškino, kad jų atlikta vizualizacija yra tik tikėtinas automobilių suartėjimas, nes jie nevertina esančių subjektyvių aplinkybių, kaip pvz., 7 automobilių tarpusavio padėtys, kaip jie juda ir mažina greitį, stabdo keli automobiliai, vairuotojai, jų sudėlioti, kad visi sutaptų, yra tiesiog neįmanoma, todėl jų atlikta vizualizacija yra tik tikėtinas suartėjimas. Ekspertai neginčija ir nesako, kad negalėjo būti taip, kaip nurodo liudytojai, bet šiuo atveju jie negali to nei pagrįsti, nei paneigti, todėl teismo ekspertizė yra kaip vienas iš įrodymų eilėje su visais kitais įrodymais ir visus kitus įrodymus vertina teismas. Nors teismas, skirdamas ekspertizę, buvo nurodęs atsižvelgti į visus liudytojų parodymus, tačiau visų jų sujungti į vieną vietą tokios galimybės nebuvo. Susidūrimas vaizduojamas nuo susidūrimo momento, nuo smūgio taško – nuo jo prasideda modeliavimas. Modeliuojant nebuvo vertinama, kad „Audi Q7“ stabdė prieš susidūrimą.

22. Iš ekspertizę atlikusių ekspertų paaiškinimų matyti, kad modeliuojant įvykį ekspertai neturėjo visų reikiamų tyrimui atlikti reikšmingų duomenų - nebuvo jokių duomenų apie stabdymo kelią, todėl negalėjo nustatyti ne tik stabdymo kelio ilgio, bet ir automobilių greičio, ekspertai nežinojo ir negalėjo atkurti deformacinio paviršiaus formos, „Toyota“ ir „Audi Q7“ tikslios judėjimo trajektorijos, kadangi įvykio vietoje nebuvo transporto priemonių judėjimo trajektoriją apibūdinančių pėdsakų, atliekant tyrimą buvo daug nežinomų faktorių, reikšmingų ekspertizės rezultatams. Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad tikslų eismo įvykio kilimo mechanizmo nustatymą sunkino ir netinkamai atlikta įvykio vietos apžiūra. Teisėjų kolegija pažymi, kad techniniuose tyrimuose visos išvados yra pagrįstos skaičiavimais, o į tą pačią formulę įdėjus net mažiausia dalimi pasikeitusį skaičių, pasikeis ir rezultatas. Todėl techniniuose tyrimuose pradiniai duomenys turi būti ypatingai tiksliai nustatyti, kitaip tyrimų rezultatai bus neteisingi. Svarbu ir tai, kad eismas keliuose vyksta ne tikėtinais dydžiais, o eismo dalyvių veiksmai yra labai konkretūs, jų judėjimo trajektorija, laikas, kelias, greitis yra tam tikrų konkrečių dydžių, ir jei byloje nėra patikimų duomenų apie eismo dalyvių judėjimo duomenis, kategoriškos išvados negalimos. Tad ir nagrinėjamu atveju tokių išvadų nebuvo. Darant išvadas neturint pakankamai objektyvių įrodymų, išvadų grandinėje susidaro per daug netikrumo, per daug nežinomų sąlygų, galinčių pakreipti išvadas į vieną ar į kitą pusę, o teisinės išvados tampa visiškai nepatikimos, nepagrįstos, abejotinos. Todėl, esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad remiantis Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktų išvadomis negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad J. J. pažeidė KET 101 punkto reikalavimus. Prokurorė išsamių ir įtikinamų argumentų, kodėl visgi reikėtų vadovautis Lietuvos teismo ekspertizės centro išvadomis, apeliaciniame skunde nepateikė, o jos minimi liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nėra pakankami, juos susiejus su ekspertizės aktų išvadomis, konstatuoti, kad nagrinėjamoje situacijoje išteisintoji neabejotinai pažeidė KET 101 punkto reikalavimus.

23. Apeliaciniame skunde prokurorė kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, darant išvadas dėl J. J. kaltės (nekaltumo), vadovautis V. Mitunevičiaus konsultacine išvada ir jo paaiškinimais, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad konsultacinė išvada gali būti pripažinta įrodymu baudžiamojoje byloje, jei atitinka bendruosius ir specialiuosius tokio pobūdžio įrodymams keliamus reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pateikė išsamius argumentus, kodėl V. Mitunevičiaus konsultacinė išvada laikoma tinkamu įrodymu byloje ir kodėl šia išvada bei specialisto V. Mitunevičiaus paaiškinimais vadovaujasi darydamas išvadas dėl J. J. kaltės (nekaltumo), padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Taip pat analizuota ir V. Mitunevičiaus kvalifikacija ir padaryta pagrįsta išvada, kad jis turėjo teisę teikti išvadas. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad eksperto V. Mitunevičiaus išvados, nors taip pat yra tikėtinos, tačiau pagrįstos ne tik metodikų reikalavimais, bet ir realia įvykio metu buvusia situacija. V. Mitunevičiaus konsultacinėje išvadoje nurodyta, kad techniniu požiūriu pagrindžiama situacija, kad prieš J. J. sukant į kairę, automobilio „Audi Q7“ vairuotojas dar nebuvo pradėjęs lenkimo manevro, o automobiliui „Toyota“ kirtus ašinę liniją ir įvažiavus į priešpriešinę eismo juostą, šio automobilio vairuotoja galėjo nematyti galinio vaizdo veidrodėliuose lenkiančio automobilio. Todėl techniniu požiūriu nėra pagrindo teigti, kad susidariusioje situacijoje prieš eismo įvykį, automobilio „Toyota“ vairuotojos veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini. (6 t. b. l. 139-170). Konsultacinėse išvadose pateiktos išvados neprieštarauja liudytojų duotiems parodymams, todėl teismas pagrįstai jomis vadovavosi, darydamas išvadas dėl to, ar J. J. pažeidė KET 101 punkto reikalavimus ir ar yra kalta dėl jai inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Be to, pažymėtina, kad V. Mitunevičiaus konsultacinė išvada ir jo paaiškinimai yra tik vienas įrodymų, kuris buvo įvertintas kitų surinktų bylos duomenų kontekste, jam jokia prioritetinė reikšmė nebuvo suteikta, o vadovautasi tik tiek, kiek joje padarytos išvados sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais – pirmiausia, su suinteresuotumo bylos baigtimi neturinčių liudytojų parodymais.

24. Teisėjų kolegija nesutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad aplinkybę, jog automobilis „Audi Q7“ pirmas pradėjo lenkimo manevrą ir įvažiavo į kairę kelio pusę, nei automobilis „Toyota Avensis“, patvirtina liudytojų J. T., A. M. ir G. K. parodymai, o aplinkybę, kad nuo jau lenkiančio automobilio „Audi Q7“ ir automobilio „Toyota Avensis“, kai šis įvažiavo į kairę kelio pusę, sukdamas į kairę, buvo mažas atstumas, patvirtina liudytojų G. K., L. K., K. G. K. parodymai.

25. Liudytojas A. M., kuris automobilių kolonoje važiavo priešpaskutinis, o už jo važiavo „Audi Q7“ automobilis, paaiškino, kad jis negali tiksliai nurodyti, ar pirma automobilis „Audi Q7“ pradėjo jo automobilį lenkti ir pro jo automobilį pravažiavo, ar pirmiau automobilis „Renault“ bandė lenkti kitus automobilius, nes viskas vyko labai greitai. Jis nebuvo tikras ir dėl to, ar pirma „Audi Q7“ pradėjo lenkimo manevrą, ar pirma automobiliai, važiavę kolonoje, pradėjo stabdyti. Liudytojas nurodė, kad kolonoje prieš stabdant važiavo 80 km/h greičiu. Liudytojas G. K. paaiškino, kad jis automobilių kolonoje važiavo ketvirtas, už jo važiavo dar mažiausiai du automobiliai. Matė, kad pirmas kolonoje važiuojantis automobilis rodo posūkio signalą ir ketina sukti į kairę, kadangi pats norėjo atlikti lenkimo manevrą, tuo metu važiavo apie 80 km/h greičiu, bet pamatęs automobilių sangrūdą ir rodomą posūkio signalą, šio ketinimo atsisakė ir iškart pasitraukė dešiniau. Tada pastebėjo jį lenkiantį sidabrinį „Renault Laguna“ automobilį. Dar labiau pasitraukęs pastarąjį įleido į tarpą tarp savęs ir priekyje važiuojančio automobilio. Kadangi visi automobiliai stabdė, buvo aišku, kad automobilis „Toyota“ suks. O tada pro šalį iškart dideliu greičiu pravažiavo „Audi Q7“ automobilis, būnant ties jo automobiliu, užsidegė minėto automobilio stabdžių žibintai. Kai pravažiavo „Audi Q7“ automobilis, jis neįsidėmėjo, ar automobilis „Toyota“ važiavo tiesiai, ar jau suko į kairę, tik aiškiai matė, kad jis dar nebuvo skersai kelio. Liudytoja L. K., apklausiama pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad ji sėdėjo už vyro galinėje sėdynėje. Kai vyras ištarė žodžius, kad tuoj kažkas bus, ji pakėlė akis ir pamatė, kaip šviesus automobilis baigė aplenkti jų automobilį, dėl ko dar vyras (G. K.) truputėlį pasitraukė į šalikelę. Ir tuo momentu prieš akis atsirado į kairę sukantis automobilis ir pamatė dideliu greičiu važiuojantį „Audi Q7“ automobilį, kuris atsitrenkė į bebaigiančios sukimo manevrą mašinos galą. Liudytojas K. G. K. nurodė, kad važiuojant kelio nestebėjo, tačiau dar važiuojant pajautė stabdymą. Išgirdęs tėtės žodžius, kad kažkas bus, pakėlė akis ir pamatė sukančią mašiną, kuri jau buvo bebaigiant atlikti manevrą, buvo priešpriešinėje eismo juostoje, ir jų automobilį lenkiantį automobilį „Audi Q7“. Aplenkus jų automobilį, iškart užsidegė minėto automobilio stabdžių žibintai. Taigi, prokurorės apeliaciniame skunde nurodytų anksčiau paminėtų aplinkybių nė vienas jos įvardintas liudytojas kategoriškai patvirtinti negalėjo.

26. Nėra pagrindo konstatuoti, kad „Audi Q7“ automobilis lenkimo manevrą pradėjo tuo metu, kai „Toyota Avensis“ dar nebuvo pradėjusi atlikinėti kairiojo posūkio manevro. Liudytojas J. T. apklausiamas teisme paaiškino, kad įvykio metu jis važiavo iš priešingos pusės, nei kad automobilių kolona. Viską matė iš 400-500 metrų atstumo. Truputį už sankryžos iš kolonos išlindo juoda mašina, o prie aikštelės pasirodė kita į kairę sukanti mašina. Jam įsiminė tik, kad juodas automobilis lenkė visą koloną iš karto ir kad atsitrenkė į galą tos mašinos, kuri suko į aikštelę ir jau buvo bebaigianti į ją įsukti. Nors iš šio liudytojo parodymų būtų galima daryti išvadą, kad „Audi Q7“ automobilis išties lenkimo manevrą pradėjo anksčiau, nei kad „Toyota Avensis“ ėmė sukti į kairę, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, jo parodymais besąlygiškai vadovautis nėra pagrindo, kadangi jo parodymai neatitinka kitų byloje apklaustų liudytojų parodymų. Pastebėtina, kad šis liudytojas net nematė automobilio „Renault Laguna“ manevro, nors kolonoje važiavusių automobilių vairuotojai ir (ar) jų bendrakeleiviai G. K., L. K., K. G. K., R. T., A. M., nukentėjusysis V. J. nurodė, kad šis, važiuodamas kolonoje, taip pat atlikinėjo lenkimo manevrą ir kad staigiai grįžo į dešinę eismo juostą, o tuo metu priešpriešine eismo juosta pravažiavo ir „Audi Q7“ automobilis. Tad neatmestina, kad J. T. atmintyje galėjo išlikti vaizdas, kaip „Audi Q7“ automobilis dar lenkė ir liudytojo D. N. vairuojamą automobilį, kuris buvo šiek tiek atsilikęs nuo visos automobilių kolonos.

27. Liudytojų A. M., J. T., G. K. parodymai nepaneigia išteisintosios, liudytojų R. T., U. L. parodymų, kad, J. J. pradėjus kairiojo posūkio manevrą, iš galo lenkiančių automobilių nebuvo. Apeliaciniame skunde dėl minėtų liudytojų parodymų nieko nepasisakyta, nors jie itin svarbūs sprendžiant J. J. kaltės klausimą. Liudytojas R. T. kolonoje važiavo paskui J. J. vairuojamą automobilį „Toyota Avensis“, tad jam geriausiai matėsi, kokius veiksmus ir kada atlikinėjo prieš jį važiavęs automobilis, o kiti kolonoje važiavę asmenys dėl objektyvių priežasčių (užstojo priekyje buvę automobiliai) galėjo tiksliai nematyti, kas vyksta priekyje. Todėl jo parodymai turi didelę reikšmę sprendžiant klausimą, ar J. J. pažeidė KET 101 punkto reikalavimus. Liudytojas R. T. paaiškino, kad automobilis „Toyota Avensis“ anksti pradėjo lėtinti ir rodyti posūkio signalą, o po to iš lėto suko į kairėje esančios aikštelės antrąjį įvažiavimą. Vairuotoja buvo truputį pasislinkusi, matėsi, kad suks, buvo aiškus manevras, kad tikrai suks šiuo momentu, buvo net pavažiavusi, kad jis galėjo jai pro šoną pravažiuoti, bet jis nusprendė palaukti, kol ji užbaigs manevrą, ir tada dar kartą pažiūrėjęs per veidrodėlį, pamatė baltą mašiną, iš galo išsukant į priešinę juostą ir norinčią atlikti lenkimo manevrą, tačiau ji tuoj pat grįžo į automobilių eilę. Tuo metu prieš jį sukanti mašina jau buvo išlindusi ir suko. Tada trumpai žvilgtelėjęs pamatė juodą greitai važiuojančią mašiną, kuri ir trenkėsi į sukančios mašinos galą. Kuriuo momentu atsirado juoda mašina, nežino, ir iš kur ji atsirado, ar ji iš toli atvažiavo, ar iš eilės, tuo metu nematė. Kolona važiavo tokiu greičiu, kokiu važiavo ta nukentėjusi mašina. Šio liudytojo parodymai sutampa su pačios išteisintosios, nukentėjusiojo V. J. ir liudytojos U. L. parodymais. Nukentėjusysis V. J. aiškino, kad kai jau buvo prisirikiavę prie punktyrinės linijos, lyg tokiu periferiniu žvilgsniu atsisuko pažiūrėti į vaiką, šunį, ką jie daro, tai viena šviesi mašina iš mašinų kolonos dar neprivažiavus aikštelės buvo persirikiavusi į priešpriešinę juostą, bet grįžo atgal. Kad būtų matęs ir juodą automobilį, nukentėjusysis nenurodė. Tada žmona (J. J.) suko į aikštelę, jų mašina buvo jau skersai kelio, tuomet jis sukosi į dukrą, kad ją prikelti, ir pamatė, kad link jų atvažiuoja juoda „Audi“ mašina. Liudytoja U. L. taip pat nurodė, kad priekyje matė, jog „Toyota“ suko į kairę, o savo veidrodėlyje pamatė, kad „Audi Q 7“, kurį jau ir anksčiau pastebėjo pavojingai manevruojantį kelyje, atlieka lenkimo manevrą. Pati J. J. nurodė, kad sukti pradėjo įsitikinusi, jog niekas jos nelenkia. Jau anksčiau minėta, kad dėl objektyvių duomenų stokos, ekspertai negalėjo atsakyti į klausimą, kokiu greičiu iki susidūrimo važiavo tiek „Audi Q7“, tiek „Toyota Avensis“ automobiliai, tad ir jų pateikti skaičiavimai, kurioje vietoje buvo „Audi Q7“ automobilis, kai automobilis „Toyota Avensis“ ėmė atlikinėti posūkio manevrą, yra tik tikėtini, todėl teismas pagrįstai vadovavosi išteisintosios, liudytojų R. T. ir U. L., o taip pat nukentėjusiojo V. J. parodymais, kad tuo metu, kai J. J. vairuojamas automobilis suko į kairę, automobilis „Audi Q7“ dar nebuvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą ir J. J. nebuvo matomas. Tiesa, J. J. nepastebėjo ir lenkimą atlikusio „Renault Laguna“ automobilio, tačiau jau anksčiau išdėstyti liudytojų parodymai patvirtina, kad šis tik išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą iškart grįžo atgal, tad, akivaizdu, jog jo manevras buvo atliktas akimirksniu, o kadangi posūkio manevrą atliekantis vairuotojas turi stebėti vaizdą ne tik per galinio vaizdo veidrodėlius, bet ir priekyje, suprantama, kad tuo metu J. J. galėjo būti dėmesį nukreipusi kitur. Ji aiškino, kad žiūrėjo ir kaip saugiai įvažiuoti į aikštelę, kas yra visiškai logiška, atliekant posūkio manevrą. Todėl priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ši aplinkybė nepatvirtina J. J. neatidumo.

28. Šiame kontekste taip pat svarbios tampa ir V. Mitunevičiaus padarytos išvados, kur jis paaiškino, kad techniniu požiūriu pagrindžiama, kad automobiliui „Toyota“ kirtus ašinę liniją ir įvažiavus į priešpriešinę eismo juostą, šio automobilio vairuotoja galėjo nematyti galinio vaizdo veidrodėliuose ją lenkiančio automobilio, o automobilio „Audi“ vairuotojas galėjo dar nepradėti lenkimo. Todėl techniniu požiūriu nėra pagrindo teigti, kad susidariusioje prieš eismo įvykį situacijoje automobilio „Toyota“ vairuotojos veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra nei paneigta, nei patvirtinta aplinkybė, kad šių transporto priemonių vairuotojai vienu metu galėjo pradėti savo veiksmus – vienas sukant automobilį į kairę, kitas lenkiant kitus eismo dalyvius, todėl ir susidarė tokia situacija, kad susidūrimo išvengti nepavyko.

29. Galima sutikti su prokurorės teiginiu, kad visi kolonoje važiavusiuose automobiliuose buvę asmenys nematė, kad „Toyota“ rodo kairiojo posūkio signalą ir kad ketina sukti į kairę, tačiau tai yra savaime suprantama. Akivaizdu, kad kolonoje važiuojančiuose automobiliuose esantys asmenys, ypač tie, kurie randasi toliau nuo pirmojo automobilio, negali matyti, ar pirmasis priekyje važiuojantis automobilis rodo posūkio signalą, ketina sukti į kairę, ar ne. Todėl ir nagrinėjamu atveju tik dalis asmenų ( R. T., G. K., L. K. ( pastarieji dėl to, kad patys norėjo lenkti)) matė, kad J. J. ketina sukti į kairę. Nežiūrint to, jie visi, išskyrus J. V. ir jo sutuoktinę nurodė, kad važiuojant kolonoje stabdė automobilius, nes priekyje važiuojantys automobiliai pradėjo stabdyti ir lėtinti greitį. Kaip nurodė liudytoja L. M., buvo aišku, kad priekyje kažkas vyksta. Liudytoja U. L. nurodė, kad kai automobiliai pradėjo stabdyti, jai nekilo mintis lenkti, nes jei priekyje tavęs stabdo, o tu darysi lenkimą, tai iš kur gali žinoti, kas priekyje vyksta. Iš visų kolonoje važiavusių liudytojų parodymų matyti, kad jiems buvo aišku, jog kolonos priekyje kažkas vyksta, galimai yra kliūtis, todėl jie visi ir lėtino greitį, stabdė. Į priešpriešinio eismo juostą išvažiavo tik „Renault Laguna“ automobilis, tačiau iškart bandė nutraukti lenkimo manevrą ir grįžti į savo eismo juostą. Įvertinus tai, kad J. J. kairiojo posūkio signalą jau buvo įjungusi iš anksčiau, ir ruošiesi posūkio manevrui, galima daryti išvadą, kad jis, pastebėjęs kelyje kliūtį, ir atliko tokius veiksmus, negana to, dar įjungė ir avarinį signalą, kas leidžia tvirtinti, jog jis taip elgėsi pamatęs kliūtį priekyje. Tokie vairuotojo veiksmai, jeigu priekyje kliūties nebūtų, o jis taip elgtųsi dėl iš paskos taip pat lenkiančio automobilio „Audi Q7“, būtų visiškai nelogiški ir sunkiai paaiškinami. Automobilio „Renault Laguna“ vairuotojui nebūtų būtina rizikuoti savo ir kitų eismo dalyvių saugumu, bandant grįžti į savo eismo juostą vien dėl to, kad leisti jį aplenkti iš paskos važiuojančiam automobiliui. Be to, avarinio signalo įjungimas tokiu atveju būtų beprasmis ir nelogiškas, nes būtent tokiu signalu paprastai vairuotojai kelyje perspėja iš paskos važiuojančius automobilius apie priekyje esančią kliūtį.

30. Taigi, iš esmės visi kolonoje važiavę automobiliai pirmajam kolonoje važiuojančiam J. J. vairuojamam „Toyota“ automobiliui ėmus stabdyti ir rodyti kairiojo posūkio signalą, taip pat lėtino greitį, vieni dėl to, kad priekyje važiuojantys automobiliai lėtina greitį, kiti dar ir dėl to, kad matė rodomą posūkio signalą, kuris juos įspėjo apie ketinimus sukti į kairę. Tačiau J. V., kuris važiavo automobilių kolonos gale, pasirinko priešingą veikimą – neatsižvelgdamas į tai, kad automobilių kolona lėtėja, neįvertinęs to lėtėjimo priežasties, viršydamas leistiną greitį, ėmė lenkti visą automobilių koloną, dėl ko kelyje atsiradus kliūčiai, neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo. Taigi jis pats elgėsi rizikingai ir pavojingai, nebuvo dėmesingas. Nors pradėdamas lenkti jis galėjo ir nematyti, kad „Toyota“ automobilis rodo kairiojo posūkio signalą ir ketina atlikti posūkio manevrą (jam matomumą galėjo užstoti paskui „Toyota“ automobilį važiavę automobiliai), tačiau jis turėjo atsižvelgti į tai, kad visi automobiliai lėtėja, išvis nepradėti lenkimo manevro, o jį pradėjęs, matydamas, kad lenkiamų automobilių vairuotojai stabdo (objektyvių priežasčių to nematyti, nenustatyta), jis turėjo suvokti, kad tai vyksta ne šiaip sau, o kad priekyje yra kliūtis, ir lėtinti savo vairuojamo automobilio greitį arba stabdyti, baigti lenkimo manevrą. Taigi jo veiksmai neatitiko KET reikalavimų. Lenkiant automobilių koloną (galimai 7 automobilius vienu metu), negalima tikėtis, kad bus įvykdytas atitinkamas KET reikalavimas – kad baigdamas lenkti, jis galės grįžti į savo eismo juostą, nesukliudydamas lenkiamai (lenkiamoms) transporto priemonei (priemonėms). Kad šio vairuotojo elgesys kelyje buvo nepriimtinas ir iki šio įvykio, matyti iš liudytojų L. M., A. M. parodymų, kad šis automobilis ir iki tol vis mėgindavo lenkti, neatsargiai važiavo, kaip išsireiškė liudytoja L. M., „neršė“ po kelią, dėl ko A. M. norėjosi, kad greičiau aplenktų ir nuvažiuotų. Liudytojai A. N. bei D. N. nurodė, kad arčiau geležinkelio dideliu greičiu, kirsdamas dvigubas juostas, juos aplenkė juodas automobilis. Paminėtų liudytojų parodymai patvirtina, kad jau ir iki aptariamos situacijos J. V. pasirinktas važiavimo būdas, manevravimas kelyje buvo pavojingas. Ir iki šio įvykio jis pažeidinėjo Kelių eismo taisykles, t. y., viršijo leistiną greitį, nes A. N. ir D. N. važiuojant 90-95 km/h greičiu, juos aplenkė gerokai didesniu greičiu – „pravažiavo kaip pro stovinčius“, be to, jų automobilį aplenkė tai daryti draudžiančioje vietoje. Tai, kas paminėta, pagrindžia teismo išvadas apie pavojingą, nepriimtiną, pažeidžiantį KET reikalavimus automobilio „Audi Q7“ vairuotojo J. V. elgesį kelyje, esant intensyviam eismui, sudėtingoms eismo sąlygoms. Būtinų atsargumo priemonių jis nesilaikė ir aptariamoje situacijoje, ką, priešingai nei teigia apeliantė, pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas.

31. Visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nuosprendyje turėjo vadovautis ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymais. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnyje ir 301 straipsnyje. Pažymėtina, kad būtent teisme duoti liudytojų parodymai pripažįstami įrodymais, taip pat įrodymais pripažįstami ir teisiamajame posėdyje perskaityti kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ar pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojų parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus liudytojų parodymus. Taigi, liudytojų parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-431-746/2015, Nr. 2K-73-689/2018, 2K-243-689/2019). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, teisme apklausiant liudytojus, atsižvelgiant į aplinkybę, kad po eismo įvykio praėjo ilgas laiko tarpas, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo perskaityti jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kuriuos liudytojai patvirtino. Teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra aprašyti tiek teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu liudytojų duoti parodymai, iš kurių matyti, kad esminių prieštaravimų tarp šių parodymų nebuvo nustatyta, liudytojų parodymai nesiskyrė nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, todėl pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visus bylos įrodymus ir byloje esančius duomenis, pagrįstai vadovavosi teisme duotais liudytojų parodymais.

32. Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentu, kad liudytojo A. P. parodymai dėl to, kas kaltas dėl eismo įvykio, yra tik subjektyvi jo nuomonė, o ne duomenys, pagrindžiantys „Audi Q7“ automobilio vairuotojo J. V. kaltę dėl eismo įvykio, tačiau ir be šio liudytojų parodymų byloje yra pakankamai duomenų, kurie išanalizuoti aukščiau, ir kurių pagrindu galima daryti išvadą, kad „Audi Q7“ vairuotojo J. V. važiavimo būdas buvo rizikingas, keliantis pavojų savo ir kitų eismo dalyvių saugumui, o J. J. nagrinėjamoje situacijoje nepažeidė KET 101 punkto reikalavimų.

33. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad visi eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti (KET 9 punktas). Šios nuostatos galiojo tiek J. J., tiek J. V., ir akivaizdu, kad jis jų nesilaikė. Tuo tarpu išanalizavus visus byloje esančius įrodymus, nenustatyta, kad šios bendrosios eismo dalyvių pareigos išteisintoji J. J. nepaisė, todėl pažeidė ir KET 101 punktą (prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams), kuris jai inkriminuotas kaltinime.

34. BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas neatsargia kaltės forma. Nusikalstamam pasitikėjimui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir kito asmens sveikatos sutrikdymą (ar žūtį), tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Tai reiškia, kad toks asmuo turėjo netinkamai įvertini ar pervertino konkrečias objektyvias aplinkybes, kurios, jo manymu, turėjo užkirsti kelią padariniams. Nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, mokėti KET ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą, numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai teismas sprendžia kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs eismo sąlygas bei situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus, kaltininko asmenines savybes ir kitas bylos aplinkybes. Visa tai analizuojant teisėjų kolegija sprendžia, kad J. J. veiksmuose nėra kaltės jokia forma, nes ji nenumatė ir negalėjo numatyti, kad viršydamas saugų ir leistiną greitį J. V. vairuojamas „Audi Q7“ automobilis staiga išnirs iš automobilių kolonos galo, pradės lenkti greitį mažinančią ir stabdančią automobilių koloną (tikslus kolonoje važiavusių automobilių skaičius nenustatytas, tačiau pats J. V. pripažino, kad norėjo lenkti 7 automobilius), kurios priekyje jos vairuojamas automobilis, išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, su įjungtu kairiojo posūkio signalu, jau buvo pradėjęs išvažiuoti iš pagrindinio kelio į poilsio aikštelę. Byloje nebuvo nustatyta jokių, galimai išteisintosios neatidumą, lėmusių veiksnių, jos manevrai nebuvo staigūs ir netikėti, todėl jos veiksmai vairuojant nėra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais – eismo įvykiu ir automobilio „Toyota Avensis“ keleivės žūtimi.

35. Nenustačius, kad išteisintoji būtų pažeidusi Kelių eismo taisyklių reikalavimus, daroma išvada, kad ji pagrįstai išteisinta dėl BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Atsižvelgiant į išdėstytą, pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, iš esmės tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nuosprendį prokurorės apeliacinio skundo argumentais ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Reginos Juškevičienės apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Jūratė JakubonienėAlgirdas RemeikaGytis Večerskas