Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-516-789/2020

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-03-16
Bylos Nr.: eI3-516-789/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00870-2019-0
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjas: Rasa Ragulskytė-Markovienė (pirm.)
Trečiasis asmuo: Ž. V.
Pareiškėjas: UAB Ardynas
Atsakovas: Valstybės įmonės Registrų centras

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-516-789/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00870-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.4; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė,dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokato padėjėjai L. G.,atsakovo atstovei J. A.,trečiajam suinteresuotam asmeniui Ž. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Ardynas“ skundą atsakovei valstybės įmonei Registrų centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Ž. V. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Ardynas“ (toliau – pareiškėja, UAB „Ardynas“) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo (toliau –Vilniaus filialas) 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. VILRS-2214 (toliau – Sprendimas Nr. VILRS-2214) ir valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – Komisija) 2019 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. CSPR-31 (toliau – Sprendimas Nr. CSPR-31); 2) įpareigoti Vilniaus filialą įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai), esančiame (duomenys neskelbiamai), Vilniuje (toliau – Žemės sklypas), stovintį pastatą – sodo pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai), pastatą – šiltnamį (unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai)) ir kitus inžinerinius statinius – kiemo aikštelę (kiemo aikštelė, esanti sodo pastato priklausiniu, unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai)) (toliau – Statiniai); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad 2018 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į Vilniaus filialą su prašymu 2016 m. rugpjūčio 3 d. Turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. B-2016000015 (toliau – Varžytinių aktas) bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-6897-918/2018 (toliau – 2018 m. balandžio 11 d. nutartis) pagrindu įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype esančius Statinius, tačiau Vilniaus filialas Sprendimu Nr. VILRS-2214 pareiškėjos nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre įregistruoti atsisakė.

Pareiškėja su Sprendimu Nr. VILRS-2214 nesutinka. Pareiškėjos manymu, jis yra formalus, neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėja prašyme Vilniaus filialui ir kartu su juo teiktuose paaiškinimuose nurodė, kad pareiškėja nuosavybės teisės pagrindu valdo Žemės sklypą, kuriame yra Statiniai. Pareiškėjos teigimu, ji Žemės sklypą su Statiniais įsigijo Varžytinių akto pagrindu. Varžytynių akte nurodyta, kad 2016 m. liepos 4 d. įvykusiose varžytynėse Nr. 122924 antstolis pardavė Žemės sklypą bei ant jo stovinčius metalinį (įstiklintą) šiltnamį ir mūrinį ūkinį pastatą, kurie nėra registruoti (Varžytynių akte nėra paminėta kiemo aikštelė, esanti sodo pastato priklausiniu, unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai), tačiau ji pareiškėjai buvo perleista kartu su pagrindiniu daiktu, t. y. sodo namu), nors, pagal Nekilnojamojo turto registro išrašą Nr. 10/327559, visi šie Statiniai Nekilnojamojo turto registre buvo / yra registruoti buvusios savininkės Ž. V. vardu nuo 1994 m. lapkričio 30 d. Pareiškėja pažymėjo, kad antstolio Varžytynių akte nurodytos aplinkybės, kad metalinis (įstiklintas) šiltnamis ir mūrinis ūkinis pastatas nėra registruoti, neatitinka tikrovės bei Nekilnojamojo turto registro duomenų.

Pareiškėja nurodė, kad, gavusi Sprendimą Nr. VILRS-884 ir neturėdama jokio kito įrodymo, patvirtinančio Statinių nuosavybės teisių perėjimą pareiškėjai, išskyrus Varžytynių aktą, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą – UAB ,,Ardynas“ Statinių valdymo nuosavybės teise faktą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-35982-861/2017 nustatė, kad UAB „Ardynas“ prašomu nustatyti juridiniu faktu siekia ištaisyti vykdymo procese padarytas klaidas, padarė išvadą, kad UAB „Ardynas“ netinkamai pasirinko savo teisių gynimo būdą (pareiškėja turėtų kreiptis į antstolį su atitinkamu prašymu) ir atsisakė priimti pareiškėjos prašymą. Pareiškėja, atsižvelgdama į minėtą nutartį, kreipėsi į antstolį D. B. su skundu, kuriuo prašė ištaisyti Varžytynių akte esančius netikslumus, tačiau antstolis pareiškėjos skundo netenkino. Ginčas pagal pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų buvo sprendžiamas Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. e2YT-6897-918/2018, kurioje teismas 2018 m. balandžio 11 d. priimtoje nutartyje konstatavo, kad Žemės sklype yra viešame registre įregistruoti statiniai – sodo pastatas, unikalus (duomenys neskelbiamai), šiltnamis, (duomenys neskelbiamai), ir sodo pastato priklausinys – kiemo statiniai (kiemo aikštelė), unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai). Pareiškėjos manymu, teismo ir Varžytynių aktas patvirtina, kad pareiškėjai yra perėjusios nuosavybės teisės į Statinius bei sudaro pagrindą pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype esančius Statinius nuosavybės teise įregistruoti pareiškėjos vardu, todėl Vilniaus filialas nepagrįstai atsisakė Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į įsigytus Statinius.

Pareiškėja Sprendimą Nr. VILRS-2214 apskundė Komisijai, kuri Sprendimu Nr. CSPR-31 Vilniaus filialo sprendimą paliko galioti. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Komisija Sprendime Nr. CSPR klaidingai nurodė faktines aplinkybes, kadangi teigė, jog Vilniaus filialas Sprendime Nr. VILRS-2214 nustatė, jog 2018 m. balandžio 18 d. nutartyje teismas konstatavo, kad antstolis nekilnojamųjų daiktų, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbiamai), iš varžytinių nepardavinėjo. Priešingai nei nurodo Komisija, Vilniaus filialas Sprendime Nr. VILRS-2214 nurodė, jog teismo konstatuota, kad antstolis, atsisakydamas taisyti Varžytinių aktą, informavo, kad jis nekilnojamųjų daiktų, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbiamai), iš varžytinių nepardavinėjo, todėl Varžytinių akto patikslinti negali. Pareiškėja pažymėjo, kad teismas minėtoje nutartyje nekonstatavo, jog antstolis Statinių iš varžytynių nepardavinėjo.

Pareiškėja, grįsdama savo poziciją, pažymėjo, kad, pasibaigus vykdymo procesui, baigiasi ir visų proceso dalyvių – antstolio ir vykdymo proceso šalių – teisinis statusas, susijęs su vykdymo procesu, pasibaigus vykdymo procesui antstolis nebegali ištaisyti trūkumų. Nurodė, kad pareiškėjos skundas 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi atmestas ne dėl paties skundo nepagrįstumo, o dėl procesinių priežasčių. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad viso vykdymo proceso metu antstolis nebuvo nustatęs faktinės aplinkybės, jog areštuotame, o vėliau parduotame iš varžytynių sklype buvę pastatai yra / buvo įregistruoti viešame registre, surašant Varžytynių aktą antstolis padarė ne techninę klaidą, o viso vykdymo proceso metu darė fakto ir teisės klaidą. Todėl teismas vertino, kad antstolio padaryta klaida nėra rašymo apsirikimo klaida, ši klaida teismo negalėjo būti ištaisyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 613 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka.

Šalies argumentai

Pareiškėja nesutinka su Komisijos Sprendime Nr. CSPR-31 išdėstyta pozicija, kad, tenkinus pareiškėjos prašymą, būtų viršyta Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo kompetencija. Pareiškėja šiuo aspektu pažymėjo, kad ji Vilniaus filialui pateikė 2018 m. balandžio 11 d. nutartį, kurioje, pareiškėjos teigimu, yra aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuota, kad pareiškėjos varžytinėse Varžytynių akto pagrindu nuosavybės teise įsigytas metalinis (įstiklintas) šiltnamis ir mūrinis ūkinis pastatas, kurie Varžytynių akte nurodyti kaip neregistruoti, buvo / yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre: pastatas – sodo pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai) bei pastatas – šiltnamis (unikalus (duomenys neskelbiamai), t. y. minėtoje nutartyje yra aiškiai susietas juridinis pagrindas, kuriuo pareiškėja įgijo teisę į Statinius.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė palaikė skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė valstybės įmonė Registrų centras (toliau – Registrų centras) atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjos skundo netenkinti.

Atsiliepime paaiškino, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi išsamiai patikrinti pateiktus dokumentus, kurių pagrindu prašoma Nekilnojamojo turto registre įregistruoti daiktines teises ar jas pakeisti, t. y. patikrinti, ar dokumentas atitinka įstatymų reikalavimus, ar jame yra visa būtina registravimui Nekilnojamojo turto registre informacija, ar jame įrašyti duomenys apie nekilnojamąjį daiktą sutampa su į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašytais duomenimis ir kita. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas privalo patikrinti, ar dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, patvirtina prašomus registruoti faktus, ir negali interpretuoti dokumentuose esančios informacijos.

Atsakovė nurodė, kad teismas 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi atsisakė ištaisyti Varžytynių aktą ir nurodyti, kad Varžytynių akte nurodyti neregistruoti statiniai yra registro įraše Nr. 10/327559 registruoti Statiniai. Teismas šioje nutartyje konstatavo, kad, surašydamas Varžytynių aktą, antstolis padarė ne techninę (rašymo ar skaičiavimo apsirikimo) klaidą, o viso vykdymo proceso metu, priimdamas patvarkymus ar atlikdamas kitus veiksmus, susijusius su Žemės sklype pastatytais statiniais, darė fakto ir teisės klaidą, nuo kurios galėjo priklausyti ir parduodamo iš varžytynių turto vertė. Teismas vertino, kad antstolio padaryta klaida nėra rašymo apsirikimo klaida, todėl negali būti ištaisyta CPK 613 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, t. y. nekeičiant Varžytynių akto esmės. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1955-577/2018 (toliau – 2018 m. birželio 5 d. nutartis), kuria buvo palikta galioti 2018 m. balandžio 11 d. nutartis, konstatavo, kad pareiškėjos išdėstytos aplinkybės, kad ji iš varžytynių įsigijo ne tik Žemės sklypą, bet ir jame esančius Statinius, kad sklype yra tik buvusios savininkės vardu Nekilnojamojo turto registre registruoti (pareiškėjos įsigyti) statiniai ir niekada nebuvo jokių kitų statinių, taip pat aplinkybės dėl CK 6.395 straipsnio 1 dalies nuostatų, reglamentuojančių Žemės sklypo pardavimą, taikymo, negali būti vertinamos sprendžiant tik rašymo apsirikimo (techninio pobūdžio) klaidos ištaisymo klausimą. 2018 m. birželio 5 d. nutartyje taip pat konstatuota, kad pareiškėja siekia ne tik patikslinti Varžytinių akte nurodytų statinių duomenis, tačiau į jį įtraukti visiškai naują statinį – kiemo aikštelę, laikydama ją sodo namelio priklausiniu. Vilniaus apygardos teismas sprendė, kad ,Varžytinių akte, kuris prilyginamas pirkimo–pardavimo sutarčiai, nurodžius naujus parduodamus objektus ,pakistų procesinio dokumento (Varžytynių akto) esmė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog toks ginčas turi būti nagrinėjamas pagal ginčo teisenos taisykles, pareiškiant ieškinį.

Atsakovė pažymėjo, kad, tenkinus pareiškėjos prašymą, būtų viršyta Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo kompetencija, nes pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių jos nuosavybės teisių į Statinius ir nuosavybės teisių atsiradimą grindžia iš esmės vieninteliu motyvu, kad jos įgytame varžytynių metu Žemės sklype yra tik sodo pastatas, šiltnamis ir kiemo statiniai ir kad jokių kitų statinių niekada nebuvo. Kaip minėta, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas daiktines teises registruoja dokumentų pagrindu ir galimai kitų statinių buvimo ar nebuvo žemės sklype faktų nenustatinėja, varžytynių metu parduoto turto apimtį šiuo atveju gali vertinti tik Varžytynių akte nurodytų duomenų pagrindu.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti atsiliepime nurodytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ž. V. atsiliepime ir teismo posėdyje su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus filialo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. VILRS-2214 ir Komisijos 2019 m. sausio 16 d. sprendimo Nr. CSPR-31 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja Vilniaus filialui pateikė 2018 m. lapkričio 23 d. prašymą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisę į Statinius. Pareiškėja kartu su prašymu pateikė: Vilniaus filialo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. VILRS-884 kopiją, Nekilnojamojo turto registro išrašų Nr. 1/22246 ir Nr. 10/327559 kopijas, Žemės sklypo su jame stovinčiais statiniais nuotraukas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-35982-861/2017 bei 2018 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-6897-918/2018 kopijas.

Vilniaus filialas 2018 m. gruodžio 7 d. priėmė sprendimą Nr. VILRS-2214, kuriuo atsisakė įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į Statinius, kadangi pateikti dokumentai nepatvirtina pareiškėjos nuosavybės teisių į Statinius. Sprendime nurodoma, kad Varžytynių akte nurodytas metalinis (įstiklintas) šiltnamis ir mūrinis ūkinis pastatas nėra identifikuoti (neįrašyti jų unikalūs numeriai), taip pat Varžytinių akte nurodyta, kad varžytynių metu pareiškėjo įgytas metalinis (įstiklintas) šiltnamis ir mūrinis ūkinis pastatas nėra registruoti.

Pareiškėja Komisijai pateikė 2019 m. sausio 4 d. skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus filialo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir pareiškėjos prašymą tenkinti. Skunde pareiškėja nurodė, kad nuosavybės teisę į Statinius ji įgijo 2016 m. rugpjūčio 3 d. varžytynių aktu. Taip pat teigė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartyje yra konstatuota, kad 2016 m. balandžio 3 d. varžytynių akte nurodyti statiniai ir registro įraše Nr. 10/327559 registruoti Statiniai yra tie patys nekilnojamieji daiktai.

Komisija 2019 m. sausio 16 d. priėmė sprendimą Nr. CSPR-31, kuriuo paliko galioti Vilniaus filialo sprendimą Nr. VILRS-2214. Komisija sprendė, kad, tenkinus pareiškėjos prašymą, būtų viršyta Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo kompetencija, nes pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių jos nuosavybės teises į Statinius, ir nuosavybės teisių atsiradimą grindžia iš esmės vieninteliu motyvu, kad jos įgytame varžytynių metu sodo žemės sklype yra tik sodo pastatas, šiltnamis ir kiemo statiniai. Komisija taip pat nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas daiktines teises registruoja dokumentų pagrindu ir galimai kitų statinių buvimo ar nebuvo Žemės sklype faktų nenustatinėja, varžytynių metu parduoto turto apimtį šiuo atveju gali vertinti tik Varžytynių akte nurodytų duomenų pagrindu.

Byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (ginčo metu galiojusi redakcija) (toliau – Nuostatai) nuostatos.

Nekilnojamojo turto registro įstatymas reglamentuoja žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą Nekilnojamojo turto registre, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teises, pareigas bei atsakomybę. Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų Nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo, o kai registruojamos kitos daiktinės teisės, taip pat šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai, – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 3 dalis nustato, kad dokumentai, kurių pagrindu patvirtinamos, atsiranda, baigiasi, perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, juose turi būti įregistravimui nekilnojamojo turto registre būtini duomenys. To paties straipsnio 4 dalis nustato, kad dokumentai, kurių pagrindu prašoma atlikti registraciją, turi būti surašyti įskaitomai, juose turi būti pilni asmenų, susijusių su registracija, vardai, pavardės, pavadinimai, adresai, kodai bei nekilnojamojo daikto, susijusio su registracija, unikalus numeris, kuris suteikiamas Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, neatitinka šio įstatymo reikalavimų (2 punktas), prašyme ar Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateiktame dokumente nėra Nekilnojamojo turto registro nuostatuose numatytų duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui bei daiktinių teisių į jį įgijėjams identifikuoti (6 punktas) ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikto dokumento duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutampa su į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašytais duomenimis apie tą nekilnojamąjį daiktą (8 punktas).

Pagal Nuostatų 19 punktą, registro tvarkytojas, gavęs prašymus ir Registro duomenis, siekdamas įregistruoti arba išregistruoti Registro objektą arba pakeisti duomenis apie jį, atlieka pateiktų Registro duomenų analizę, įvertina duomenis ir priima sprendimą Registro objektą įregistruoti, išregistruoti arba pakeisti jo duomenis, o Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje nurodytais atvejais – atsisakyti Registro objektą įregistruoti ar išregistruoti arba pakeisti duomenis apie jį. Su prašymu, be kita ko, turi būti pateikti dokumentai, patvirtinantys daikto įgijimą nuosavybėn, daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą, įmonių dovanojimą, pirkimą–pardavimą ar nuomą; notarine forma patvirtinti dokumentai, patvirtinantys daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą, per notarą teritoriniam registratoriui pateikiami elektroninio dokumento pavidalu (Nuostatų 37.2 papunktis).

Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o, kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Taigi nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012).

LVAT yra pažymėjęs, jog nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (LVAT 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad registro tvarkytojui Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas nustato reikalavimus įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą tik patikimus duomenis apie nekilnojamojo turto objektą (LVAT 2015 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-623-143/2015).

LVAT, vertindamas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmus, yra nurodęs, kad ši viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Atliekant nuosavybės teisių registraciją, negali būti paneigta nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių į šį daiktą įregistravimo paskirtis – išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus, nuosavybės bei kitas daiktines teises į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymus, įstatymų nustatytus juridinius faktus, siekiant išviešinimo būdu užtikrinti šių teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus bei jų suvaržymus – ir nepagrįstai suteikta nuosavybės teisių apsauga asmeniui, kuris neturėjo teisės šios daiktinės teisės įgyti (LVAT 2015 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-361-492/2015).

Taigi, aptartos įstatymų nuostatos bei teismų praktika suponuoja išvadą, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi išsamiai patikrinti pateiktus dokumentus, kurių pagrindu prašoma įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą.

Kaip byloje nustatyta, Varžytynių akto ir 2018 m. balandžio 11 d. nutarties pagrindu pareiškėja siekia įregistruoti nuosavybės teises į Žemės sklype, stovintį pastatą – sodo pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai), pastatą – šiltnamį (unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai) ir kitus inžinerinius statinius – kiemo aikštelę (kiemo aikštelė, esanti sodo pastato priklausiniu, unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai). Pareiškėjos teigimu, šie dokumentai patvirtina, kad ji įgijo nuosavybės teises į nurodytus statinius.

Teismas su šiais pareiškėjos teiginiais nesutinka. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad antstolis D. B. surašė Varžytinių aktą, kuriame pažymėta, kad 2016 m. liepos 4 d. įvykusiose varžytinėse Nr. 122924 pareiškėjai parduota 0,0643 ha žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai), esantis SB „Jurginas“, Juodasis kelias, Vilniuje, bei ant jo stovintys metalinis (įstiklintas) šiltnamis ir mūrinis ūkinis pastatas, kurie nėra įregistruoti.

Pareiškėja Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė skundą, kuriame prašė įpareigoti minėtą antstolį ištaisyti Varžytinių akte esančius netikslumus – patikslinti iš varžytinių parduotų statinių sąrašą Varžytinių akte pridedant inžinerinį kiemo statinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai), bei akte nurodyti visų varžytinėse parduotų statinių unikalius numerius. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2YT-6897-918/2018, kuri Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1955-577/2018 palikta nepakeista, konstatavo, kad viso vykdymo proceso metu antstolis nebuvo nustatęs faktinės aplinkybės, kad areštuotame, o vėliau parduotame iš varžytynių sklype buvę pastatai yra / buvo įregistruoti viešame registre, ką patvirtina ne tik viso vykdymo proceso metu atlikti antstolio veiksmai atliekant skolininkės turto paiešką, areštuojant turtą, vertinant turtą, turtą parduodant iš varžytynių, bet ir šioje byloje teikti procesiniai dokumentai, kuriuose antstolis tvirtina, kad registruotų pastatų iš varžytynių jis nepardavinėjo. Vilniaus miesto apylinkės teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad, surašydamas turto pardavimo iš Varžytynių aktą, antstolis padarė ne techninę (rašymo ar skaičiavimo apsirikimo) klaidą, o viso vykdymo proceso metu priimdamas patvarkymus ar atlikdamas kitus veiksmus, susijusius su žemės sklype pastatytais statiniais, darė fakto ir teisės klaidą, nuo kurios galėjo priklausyti ir parduodamo iš varžytynių turto vertė.

Teismas, įvertinęs Varžytinių akto ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutarties turinį, daro išvadą, kad šiuos dokumentuose, priešingai nei teigia pareiškėja, duomenų apie pareiškėjos nuosavybės teisių į Statinius atsiradimą nėra. 2018 m. balandžio 11 d. nutartyje teismas nustatė, kad antstolis Varžytinių akte padarė ne rašymo ar apsirikimo klaidą, o, kaip nurodyta aukščiau, viso vykdymo proceso metu priimdamas patvarkymus ar atlikdamas kitus veiksmus, susijusius su Žemės sklype pastatytais statiniais, darė fakto ir teisės klaidą, nuo kurios, be kita ko, galėjo priklausyti ir parduodamo iš varžytynių turto vertė. Iš 2018 m. balandžio 11 d. nutarties matyti, jog antstolis tvirtino, kad registruotų pastatų iš varžytynių jis nepardavinėjo. Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2018 m. lapkričio 5 d. duomenų matyti, kad Žemės sklype esantys pastatas – sodo pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai), pastatas – šiltnamis (unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai) kiti inžineriniai statiniais – kiemo statiniai (kiemo aikštelė) (unikalus Nr. (duomenys neskelbiamai) nuosavybės teise priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui Ž. V.. Teismo vertinimu, nei Varžytinių aktas, nei 2018 m. balandžio 11 d. nutartis, kurių pagrindu pareiškėja prašo įregistruoti jos nuosavybės teises į Statinius, neatitinka Nekilnojamojo turto registro įstatymo ir Nuostatų reikalavimų, kad su prašymu pateikti dokumentai patvirtintų daikto įgijimą nuosavybėn. Kadangi pareiškėjos nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikti dokumentai neatitinka minėtų teisės aktų reikalavimų, t. y. nepatvirtina pareiškėjos nuosavybės teisių įgijimo / perleidimo į Statinius, todėl Vilniaus filialas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą.

Pažymėtina ir tai, kad teismas 2018 m. balandžio 11 d. nutartyje pareiškėjai išaiškino teisę pažeistas teises ginti bendrąja ginčo teisenos tvarka pareiškiant ieškinį, ir Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 5 d. nutartyje sprendė, kad šis 2018 m. balandžio 11 d. nutartyje pateiktas išaiškinimas yra pagrįstas.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, šalių paaiškinimus, teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, konstatuoja, kad pareiškėjos Vilniaus filialui pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisės registravimo Nekilnojamojo turto registre išspręstas tinkamai, todėl naikinti Vilniaus filialo sprendimą Nr. VILRS-2214 ir Komisijos sprendimą Nr. CSPR-31, kuriuo paliktas galioti Vilniaus filialo sprendimas, nėra pagrindo. Netenkinus pareiškėjos skundo reikalavimo dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo, netenkinamas išvestinis pareiškėjos skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėja pateikė prašymą dėl patirtų bylinėjimo išlaidų priteisimo. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundo reikalavimai atmesti, todėl prašymas priteisti iš atsakovės atstovo patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Ardynas“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė