Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjai V. A., pareiškėjos atstovei advokatei Gražinai Versockienei, įgaliotam atstovui K. A.,

liudytojams K. R., K. B.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. A. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – valstybės įmonė „Turto bankas“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Vilniaus rajono savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas tenkintinas

III. Teismo nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų ir byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjos motina A. S. atvyko iš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) m. pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) melžėjos pareigose. Pareiškėjos motinai kolūkiui priklausantis butas buvo paskirtas gyventi 1986 m. 1997 m. buvo atlikti namo kadastriniai matavimai. Pastatas oficialiai buvo įregistruotas kaip gyvenamasis namas, butui, kuriame buvo apgyvendina pareiškėjos motina buvo suteiktas numeris 6 bei unikalus numeris (duomenys neskelbtini). 2002 m. vasario 27 d. Vilniaus savivaldybės administracijos potvarkiu Nr. 25V namui buvo suteiktas naujas adresas į (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2017 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. A30-1587 namui suteiktas šiuometinis adresas: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos motina ginčo bute gyveno iki savo mirties (duomenys neskelbtini). Pareiškėja ginčo bute apsigyveno 1986 m., vėliau išvyko mokytis ir nuolatinai į šį butą grįžo gyventi apie 2000 m., kur gyvena nepertraukiamai iki dabar.

20. Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia įrodyti, jog ji nuosavybės teisę į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini), įgijo įgyjamosios senaties būdu.

21. Įgyjamosios senaties institutas skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti. Nuosavybės teisių įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygos įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 straipsnio 1 dalyje.

23. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

25. Bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, skirtingai nei bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kuriose prašoma nustatyti daiktų valdymo nuosavybės teise faktą, pareiškėjai neturi įrodyti, kad jie yra daiktų savininkai. Atvirkščiai, jie neturi būti daiktų, į kuriuos prašo pripažinti įgijus nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, savininkai. Jie turi įrodyti, kad yra tokių daiktų valdytojai, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei bei nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu.

26. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi pagrindas yra sąžiningas valdymas. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). Kad nuosavybės teisė atsirastų įgyjamąja senatimi, valdymas taip pat turi būti teisėtas. CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad asmuo, pretenduojantis daiktą įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu, neturi nurodyti daikto teisėto įgijimo pagrindo, t. y. kurio nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir nurodyti, kodėl jis šiuo pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į daiktą. Toks minėtoje CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtintos normos aiškinimas išplaukia iš CK 4.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąžiningo įgijėjo sampratos, pagal kurią sąžiningu daikto įgijėju laikomas asmuo, kuris užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, – tai reiškia, kad tokiam asmeniui turi būti žinomas teisėtas pagrindas įgyti daikto valdymą, kuris jam suteikia daugiau teisių į daiktą nei kitiems asmenims. Sprendžiant dėl daikto valdymo teisėtumo, turi būti vertinama, ar valdymo įgijimo pagrindas yra tapatus kuriam nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir tik dėl susiklosčiusių specifinių aplinkybių asmuo netapo daikto savininku, taip pat ar daikto valdymas nebuvo įgytas pažeidžiant teisės aktus.

27. Pareiškėja, siekdama įgyti ginčo butą pagal įgyjamąją senatį, turi įrodyti, kad yra visos sąlygos, būtinos nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti (CPK 178 straipsnis).

28. Kaip minėta, CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas apribojimas, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Kasacinis teismas išaiškino, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų tokio įgijimo sąlygų buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

29. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja nėra ir nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į šio sprendimo 20 punkte nurodytą nekilnojamąjį turtą – butą, kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu ir ji nėra minėto daikto savininkė. Taip pat byloje nenustatyta, jog minėtas ginčo butas priklauso valstybei, savivaldybei ar kitiems asmenims. Priešingai, byloje esančių įrodymų visuma (pareiškėjos paaiškinimai, liudytojų parodymai, 1991 m. spalio mėn. A. S. pareiškimas įtraukti ją į privatizuojamo (duomenys neskelbtini) turto sąrašą, 1987-05-07 (duomenys neskelbtini) protokolas Nr. 8, 1987-08-03 (duomenys neskelbtini) protokolas Nr. 13, 1987-08-31 (duomenys neskelbtini) protokolas Nr. 15, 1992 m. žemės ūkio įmonės „A“ išmokų pažyma ir kt.) leidžia daryti išvadą, jog ginčo butas buvo ne valstybės, o kolūkio (duomenys neskelbtini) nuosavybė.

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal 1964 m. CK 24 straipsnio 1 dalį (1983-11-30 įsako Nr. X-5387 redakcija, galiojusi nuo 1983-12-11 iki 1994-06-09) juridiniai asmenys yra, be kita ko, kolūkiai, tarpkolūkinės ir kitokios kooperatinės organizacijos ir jų susivienijimai, kitos visuomeninės organizacijos, taip pat, įstatymų numatomais atvejais, šių organizacijų ir jų susivienijimų įmonės bei įstaigos, turinčios atskirą turtą ir savarankišką balansą. 1964 m. CK 95 straipsnio 1 dalyje (1983-11-30 įsako Nr. X-5387 redakcija, galiojusi nuo 1983-12-11 iki 1994-06-09) buvo nustatyta, kad nuosavybė yra: valstybinė (visaliaudinė) nuosavybė; kolūkinė-kooperatinė nuosavybė; profsąjungų, ir kitokių visuomeninių organizacijų nuosavybė. Kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybės teises reglamentavusiame 102 straipsnyje (1964-07-07 įstatymo redakcija, galiojusi iki 1994-06-09) buvo nustatyta, kad kolūkiai, kitokios kooperatinės organizacijos, jų susivienijimai valdo jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo pagal savo įstatus (nuostatus); teisė disponuoti turtu, kuris yra kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė, priklauso išimtinai patiems savininkams. Valstybinę nuosavybę reglamentavo 1964 m. CK devintojo skirsnio, tuo tarpu kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybę – dešimtojo skirsnio normos. Iš pirmiau nurodytų materialiosios teisės normų matyti, kad kolūkiai, kaip tokie, buvo nuosavybės teisės subjektai, kuriems priklausė išimtinė teisė disponuoti jų nuosavybe. Taigi kolūkių, kaip nuosavybės teisės subjektų, negalima tapatinti su valstybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2010).

31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota. Joje konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.).

32. Kaip matyti iš byloje pateikto išrašo iš protokolo Nr. 14 iš 1991 m. spalio 7 d. kolūkio (duomenys neskelbtini) valdybos sprendimo, tame pačiame gyvenamajame name esantį kitą butą Nr. 3 savininkei S. T. F. buvo leista nusipirkti iš kolūkio (duomenys neskelbtini). 1992-05-27 kolūkio (duomenys neskelbtini) pažyma, išduota T. F. S., patvirtina, kad ji atsiskaitė už iš kolūkio perkamą butą. Byloje taip pat yra pateiktas 2002-02-06 Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-116-06/02, kuris patvirtina, kad tame pačiame gyvenamajame name esančio kito buto Nr. 4 savininkė J. V. kreipėsi į teismą ir pagal jos pareiškimą teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1992-12-20 tarp Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kolūkio ir J. V. buvo sudaryta buto Nr. 4, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis ir šį butą J. V. valdo nuo 1992-12-20 nuosavybės teise. Be to, iš 1992-03-25 buto pirkimo pardavimo sutarties taip pat nustatyta, kad I. A. L. butą taip pat pirko iš kolūkio (duomenys neskelbtini).

33. Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad 3 butai, esantys tame pačiame gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), taip pat priklausė kolūkiui (duomenys neskelbtini). Teismas neturi pagrindo vertinti skirtingai ginčo buto, esančiame tame pačiame gyvenamajame name, teisinės priklausomybės.

34. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog kasacinis teismas, vadovaudamasis įrodinėjimo naštos (lot. – onus probandi) paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), yra pažymėjęs, jog tuo atveju, jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Nagrinėjamu atveju suinteresuoti asmenys VĮ Turto bankas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus rajono savivaldybės administracija nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad ginčo butas priklauso valstybei ar savivaldybe. Todėl yra pagrindas konstatuoti, jog pastarosios aplinkybės suinteresuoti asmenys neįrodė.

35. Taigi teismas vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir įvertinęs šalių nurodytus faktus bei pateiktus įrodymus, konstatuoja, jog byloje nėra duomenų, kad ginčo butas būtų įregistruotas kito asmens, t. y. ne pareiškėjos, vardu, taip pat byloje nėra duomenų, kad minėtas turtas – butas nuosavybės teise priklausytų valstybei arba savivaldybei. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad minėtas turtas – butas, atitinka CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas.

36. Kaip jau buvo nurodyta šiame teismo sprendime, į bylą nėra pateikta dokumentų, tiesiogiai įrodančių pareiškėjos nuosavybės teisės į ginčo butą. Iš teismui pateiktų įrodymų matyti, kad minėtas turtas pareiškėjos įgytas sąžiningai. Teismas neturi duomenų, kurie paneigtų, jog visą valdymo laikotarpį pareiškėja sąžiningai valdė pareiškime nurodytą daiktą. Byloje taip pat nėra duomenų apie asmenis, kurie turėtų daugiau teisių į šį butą negu pareiškėja, ar patvirtinančių, kad pareiškėja būtų atsisakiusi valdymo ar, kad minėtą butą būtų užvaldęs kas nors kitas, ir pareiškėja būtų praradusi galimybę paveikti daiktą pagal savo valią (CK 4.68 straipsnio 1 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis).

37. Iš byloje esančios medžiagos taip pat galima daryti išvadą, kad pareiškėja visą valdymo laiką turtą – butą valdė atvirai ir kaip savą. Šias išvadas patvirtina tai, kad pareiškėja buvo ir yra įsitikinusi, jog niekas neturi daugiau už ją teisių į minėtą butą, tačiau VĮ Registrų centre nebuvo įregistruotos daiktinės teisės į šį butą, nes pareiškėja neturėjo visų reikiamų dokumentų. Pareiškėja butą visą laiką valdė kaip savo atvirai ir nepertraukiamai: elgėsi kaip jo savininkė, naudojo jį pagal paskirtį – juo naudojosi, mokėjo su jo naudojimu susijusius mokesčius, remontavo.

38. Šioje byloje jokie kiti asmenys, kurie turėjo galimybę pagal teismo viešai paskelbtą pranešimą apie bylos nagrinėjimą pareikšti pretenzijas į pareiškėjos valdomą turtą, neginčijo pareiškėjos valdymo sąžiningumo, teisėtumo, atvirumo ir nepertraukiamumo, niekas nepareiškė teisių į šį pastatą.

39. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ir tai, kad pareiškėja ginčo turtą – butą valdo nepertraukiamai daugiau negu 10 metų, t. y. daugiau nei CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas minimalus terminas nekilnojamajam daiktui įgyti pagal įgyjamąją senatį.

40. Šiuo atveju yra visos įstatyme numatytos sąlygos pripažinti faktą, kad pareiškėja įgijo nuosavybės teisę į ginčo butą įgyjamosios senaties pagrindu (CK 4.68 straipsnis).

41. Remiantis tuo, kas išdėstyta bei vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo principais, darytina išvada, kad minėtais bylos duomenimis nustatytos visos įstatyme numatytos sąlygos faktui, jog pareiškėja V. A. įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą - butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini), todėl yra pagrindas tenkinti pareiškimą ir nustatyti pareiškėjos prašomą nustatyti faktą (CK 4.68 – 4.71 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

42. Ypatingosios teisenos bylose išlaidų paskirstymo proceso šalims principus lemia šios teisenos specifika. Šioje teisenoje paprastai nėra priešingus interesus turinčių šalių. Dėl to ypatingosios teisenos bylose galioja kitokia nei ginčo teisenos atveju taisyklė – kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas ir jos nėra atlyginamos (CPK 443 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2013). CPK 443 straipsnio 6 dalyje yra nurodyta išimtis, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.

43. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo iš suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteisti 76 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už pareiškimą, 500 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, 115 Eur išlaidas už dokumentų vertimą ir 28,73 Eur už archyvo paslaugas, viso 719,73 Eur. Pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikė įrodymus, patvirtinančius patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 178 straipsnis).

44. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjos ir suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės suinteresuotumas bylos baigtimi yra priešingas. Pareiškimą tenkinus pilnai, pareiškėja įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

45. Teismas atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, parengtų procesinių dokumentų skaičių, apimtį ir jų turinį, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidos yra protingo dydžio, neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis), pagrįstos rašytiniais įrodymais, kas sudaro pagrindą tenkinti pareiškėjos prašymą.

46. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjai iš suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteistina 719,73 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 268-270, 443, 530-533 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškėjos V. A. pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja V. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti pareiškėjai V. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, juridinio asmens kodas 188710061, 719,73 Eur (septynis šimtus devyniolika eurų ir 73 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimui įsiteisėjus, išsiųsti jo kopiją valstybės įmonei Registrų centrui.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.