- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-24
- Bylos Nr.
- e2A-581-278/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-63-3-25636-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Valiulienė, Nijolė Danguolė Smetonienė, Eigirdas Činka
- Atsakovas
- R. T., D. T., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Č. D.
- Ieškovas
- R. P., A. P.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. K. B.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. T., D. T. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2019 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-163-732/2019 pagal ieškovų R. P. ir A. P. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (toliau ir Savivaldybė), D. T., R. T., Č. D., tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau ir NŽT), A. K. B., uždarajai akcinei bendrovei (toliau ir UAB) „A. V.“, A. G., R. G., K. G., T. M., A. M., J. M., dėl servituto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai R. P. ir A. P. nurodė, kad jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 2972/3121 dalis 3121 kv. m žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau ir 1268), esantis (duomenys neskelbtini), kuriuo nėra galimybės naudotis, nenustačius keliui ir inžinierinių tinklų koridoriui žemės servituto, nes sklypas buvo suprojektuotas be privažiuojamojo kelio. Teigė, kad ieškovas A. P., prieš įsigydamas žemės sklypo dalį iš buvusios savininkės R. T., 2014-05-09 sudarė preliminarų susitarimą dėl žemės sklypo pirkimo - pardavimo bei susitarimą dėl teisės į žemės servitutą. Nurodė, kad susitarimas dėl teisės į servitutą nebuvo patvirtintas notarine tvarka, nes sandorio sudarymas vyko pardavėjai priklausiusiame sklype (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau ir 2145), jame iš karto numatant pravažiavimo galimybes į jiems parduodamą sklypą, be to, toje vietoje, kurioje turėjo praeiti galutinai sutartas kelio servitutas, nebuvo visiškai laisvas įvažiavimas, todėl notarė, 2014-11-06 tvirtinusi pirkimo - pardavimo sutartį dėl 2026/3121 dalies žemės sklypo pardavimo, negalėjo įtraukti susitarimo dėl servituto į pagrindinę sutartį. Teigė, kad atsiradus teisinėms prielaidoms sudaryti notarinę sutartį dėl servituto, gavus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento (toliau ir Miesto plėtros departamentas) 2018 m. vasario mėnesį raštą Nr. A51-/18(2.14.2.12E-MP8), atsakovė R. T. nurodė, kad žemės sklypą yra perleidusi sūnui D. T., todėl notarinės sutarties dėl servituto nesudarys.
2. Teigė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas pateikė projektinius sprendinius dėl kelio ir inžinierinių tinklų koridoriaus servituto per sklypą (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris šiuo metu priklauso atsakovui D. T., ir infrastruktūrinį žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau ir 2148), besiribojantį su (duomenys neskelbtini) gatve, priklausantį atsakovei Č. D..
3. Ieškovai prašė teismo pripažinti 2014-05-09 susitarimą galiojančiu (CK 1.93 straipsnio 4 dalis, 1.138 straipsnio 1 punktas); nustatyti žemės servitutą kelio ir inžinerinių komunikacijų koridoriui pagal Miesto plėtros departamento parengtą projektinių sprendimų sklype planą: per sklypą (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris priklauso atsakovui D. T., ir infrastruktūrinį žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), besiribojantį su (duomenys neskelbtini) gatve, priklausantį atsakovei Č. D. (CK 4.117 straipsnis) bei priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir R. T. atlyginamą dėl servituto nustatymo atsiradusius nuostolius (CK 2.63 straipsnis), apskaičiuotus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų ir strateginio planavimo departamento mokesčių skyriaus pagal Civilinio kodekso (toliau ir CK) 4.129 straipsnį.
4. 2019-01-02 paaiškinimais dėl ieškinio dalyko, 2019-01-16 paaiškinimais bei alternatyvius reikalavimus galutinai suformulavus parengiamajame teismo posėdyje, ieškovai prašė pripažinti 2014-05-09 susitarimą galiojančiu (CK 1.93 straipsnio 4 dalis, 1.138 straipsnio 1 punktas) dalyje dėl servituto ir nustatyti žemės servitutą kelio ir inžinierinių tinklų komunikacijų koridoriui įrengti – teisę neterminuotai naudotis 3 m pločio ir 85,7 m ilgio (257 kv.m. ploto) keliu (pažymėtu Servituto nustatymo plane kaip S1 su posūkio kampais 1, 2, 9, 10, 11, 3 m. pločio) žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), per sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame atsakovui D. T., suteikiant teisę važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis, eiti pėstiesiems, nenustatant naudojimosi juo apribojimų, pagal UAB „Geodezinis planas“ planą arba nustatyti žemės servitutą – teisę neterminuotai naudotis 4 m pločio ir 85,7 m ilgio (345 kv.m. ploto) žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), keliui ir komunikacijų koridoriui per sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame atsakovui D. T., suteikiant teisę važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis, eiti pėstiesiems, nenustatant naudojimosi juo apribojimų, pagal UAB „Geodezinis planas“ planą (CK 4.119 straipsnio 2 dalis), arba nustatyti žemės servitutą – teisę neterminuotai naudotis pagal Miesto plėtros departamento parengtą projektinių sprendimų sklype planą: per sklypą (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris priklauso atsakovui D. T., ir infrastruktūrinį žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), besiribojantį su (duomenys neskelbtini) gatve, priklausantį atsakovei Č. D., nustatant teisę neterminuotai naudotis 4 m pločio ir 35,9 m ilgio (143,6 kv. m. ploto) pažymėtu keliu žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame atsakovui D. T., suteikiant teisę važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis, eiti pėstiesiems, nenustatant naudojimosi juo apribojimų, ir nustatant teisę neterminuotai naudotis 4 m pločio ir 53 m ilgio keliu (212 kv.m. ploto) infrastruktūriniu žemės sklypu, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiu atsakovei Č. D., suteikiant teisę važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis, eiti pėstiesiems, nenustatant naudojimosi juo apribojimų.
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Pirmosios instancijos teismas 2019-05-17 sprendimu ieškinį tenkino visiškai, o 2019-05-20 nutartimi, nurodęs, kad sprendimo rezoliucinėje dalyje per klaidą įrašytas ir alternatyvus ieškovų reikalavimas, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstė sekančiai - pripažino 2014-05-09 susitarimą dalyje dėl servituto galiojančiu ir nustatė žemės servitutą kelio ir inžinierinių tinklų komunikacijų koridoriui įrengti – teisę neterminuotai naudotis 3 m pločio ir 85,7 m ilgio (257 kv. m ploto) keliu (pažymėtu Servituto nustatymo plane kaip S1 su posūkio kampais 1, 2, 9, 10, 11, 3 m. pločio) žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), per sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame atsakovui D. T., suteikiant teisę važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis, eiti pėstiesiems, nenustatant naudojimosi juo apribojimų, pagal UAB „Geodezinis planas“ planą. Be to, iš atsakovų R. T. ir D. T. priteisė po 17,80 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei, o iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos - 970,10 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovės Č. D. naudai.
6. Teismas nustatė, kad 2014-05-09 sudarytos preliminariosios sutarties pagrindu, 2014-11-06 ieškovai su atsakove R. T. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo 2972/3121 žemės sklypo (kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini)). Nurodė, kad preliminarioje sutartyje pardavėja R. T. suteikė teisę pirkėjui teisėtu būdu (nustatant žemės servitutą ar pan.) naudotis žemės sklypo dalimi, reikalingą privažiavimui prie parduodamo sklypo, naudojimosi juo, komunikacijoms, keliui į jį tiesti ir padarė prierašą, kuriame nurodė, jog servitutas keliui turi užimti ne daugiau 3 metrų pločio ir jo kaina 10 000 litų. Pasirašant galutinę pirkimo-pardavimo sutartį Vilniaus 1-ojo biuro notarė į pagrindinę sutartį neįtraukė šalių susitarimo dėl teisės į servitutą.
7. Konstatavo, jog susitarimas dėl kelio servituto pardavėjos R. T. nebuvo įvykdytas, o 2017-03-20 dovanojimo sutartimi žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), buvo padovanotas atsakovui D. T..
8. Iš VĮ „Registrų centras“ kadastro žemėlapio ištraukos teismas nustatė, kad ieškovų nupirktas sklypas šiaurinėje pusėje ribojasi su atsakovui D. T. bei Č. D. priklausančiais sklypais, tačiau norint patekti į ieškovams priklausantį žemės sklypą būtina judėti per dar du žemės sklypus, priklausančius Č. D.. Nurodė, kad iš pietinės pusės ieškovams su bendraturčiais priklausantis žemės sklypas ribojasi su Lietuvos Respublikai priklausančiu mišku, besiribojančiu su Nerimi ir patekti į ieškovams su bendraturčiais priklausantį žemės sklypą nėra jokios galimybės.
9. Teismas nesutiko su atsakovų R. T. ir D. T. teiginiais, kad susitarimas dėl servituto pasibaigė 2014-09-30, nes preliminarioji sutartis nebuvo pratęsta. Pažymėjo, jog 2014-05-09 susitarimu nėra nuginčytas, yra galiojantis, buvo susitarta dėl teisės į servitutą (įgyti teisę į žemės dalies servitutą, reikalingą panaudoti privažiuojamajam keliui), o papildant 5 punktą, aptartas ir pats servituto turinys bei kaina.
10. Nurodė, kad tarnaujančio daikto savininkė R. T. neginčijo ieškovų veiksmų, jiems bandant išspręsti privažiavimo prie sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) klausimą nuo (duomenys neskelbtini) gatvės pusės per sklypą kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, jog ginčą su Vilniaus miesto savivaldybe dėl servituto ir privažiavimo nagrinėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris nurodė, kad ieškovų reikalavimas dėl servituto nustatymo yra teisėtas ir spręstinas įstatymo nustatyta tvarka. Sprendime pasisakyta ir dėl galimybės nustatyti servitutą per valstybei priklausantį žemės sklypą, kuris ribojasi su ieškovų sklypu, t.y., kad jis galėtų būti nustatomas, kai toks servitutas būtų suprojektuotas ir numatytas teritorijų planavimo dokumente, tačiau to nėra.
11. Atsižvelgęs į byloje pateiktą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento parengtą projektinių sprendimų sklype planą, teismas darė išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija pati nustatė galimo servituto vietą ir klausimas dėl servituto nustatymo per Lietuvos Respublikai priklausantį sklypą nekvestionuojamas. Nurodė, kad projektinis sprendimas nebuvo apskųstas.
12. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad siūlymas nustatyti servitutą per atsakovės Č. D. sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir 2148) yra nelogiškas, nes servitutas turėtų būti nustatytas ir dar dviem atsakovei priklausantiems sklypams, kas būtų nelogiška ir prieštarautų pačiai servituto sampratai.
13. Darė išvadą, kad R. T., perleisdama sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) D. T., pažeidė ieškovų ir bendraturčių teisę patekti į jų valdomą žemės sklypą ir tai vertintina kaip nesąžiningumas. Nurodė, kad R. T., būdama abiejų sklypų savininke, pasirašė susitarimą dėl servituto nustatymo per vieną sklypą, kuris tapo tarnaujančiu ir preliminaria sutartimi patvirtino susitarimą parduoti sklypą, kuris tapo viešpataujančiu bei sutiko nustatyti servitutą. Atsakovas D. T. yra R. T. sūnus, todėl priimdamas dovaną, privalėjo žinoti, jog jam dovanojamas sklypas yra apsunkintas susitarimu dėl servituto šiam sklypui nustatymo.
Atsiliepimas
14. Atsakovo D. T. paaiškinimus apie jam priklausančiame sklype esančius statinius, parengtą ir suderintą Suvestinį inžinierinių tinklų planą bei išduotą statybos leidimą naujo gyvenamojo namo statybai, dėl konstatuoto atsakovės R. T. nesąžiningumo perleidžiant žemės sklypą, teismas vertino kaip neturinčius reikšmės bylai. Pažymėjo, kad visi nepatogumai, apribojimai bei praradimai gali būti atgręžti atsakovei R. T. ir jos sąskaita padengti visi nuostoliai.
Žemesnės instancijos teismas
15. Sprendė, jog atsakovės Č. D. patirtas bylinėjimosi išlaidas turi atlyginti Vilniaus miesto savivaldybės administracija, nes atsakovė į bylos nagrinėjimą įtraukta tik dėl Miesto plėtros departamento pateikto projektinio sprendinio, kuris teismo pripažintas nelogišku.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Apeliaciniu skundu atsakovai R. T. ir D. T. prašo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
17. Nurodo, kad teismas neišsprendė visų ieškinio reikalavimų, o būtent reikalavimo atsakovės Č. D. atžvilgiu bei atsakovei R. T. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pareikšto reikalavimo priteisti dėl servituto nustatymo atsiradusius nuostolius, kas sudaro pagrindą konstatuoti esant absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Be to, teismas pažeidė Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 142 straipsnio 1 dalies reikalavimus, teisės būti išklausytam, ekonomiškumo, rungimosi bei dispozityvumo principus, nes ieškovams 2019-01-03, 2019-01-16 teiktais rašytiniais paaiškinimais tikslinant ieškinio reikalavimus bei pareiškus naujus ieškinio reikalavimus, kuriuos teismas priėmė, byloje dalyvaujantiems asmenims nebuvo nustatytas terminas atsiliepimui į patikslintą ieškinį (naujai pareikštus reikalavimus) pateikti; nevertino jo, atsakovo D. T. pateiktų įrodymų dėl ieškovų galimybės patekti į jiems priklausantį žemės sklypą per kitus žemės sklypus.
18. Tvirtina, kad bylą išnagrinėjęs teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas byloje susiklosčiusiems šalių teisiniams santykiams, dėl ko ginčo sandoris, dėl jo prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms nepagrįstai pripažintas galiojančiu.
19. Nurodo, kad atsakovė R. T. jokių notaro patvirtintų sandorių su ieškovais dėl bet kokių servitutų žemės sklypui 2145 nustatymo nesudarė, todėl preliminarios sutarties 5 punkto nuostata dėl bet kokių servitutų nustatymo CK 1.74 straipsnio 1 dalies ir CK 1.93 straipsnio 3 dalies prasme yra niekinė ir negaliojanti ab initio, todėl šis susitarimas negalėjo būti pripažintas galiojančiu, o teismo išvada, jog jie turėjo nuginčyti preliminariąją sutartį nurodytoje dalyje, yra nepagrįsta. Kad preliminariojoje sutartyje nurodyti susitarimai dėl servitutų žemės sklypui 2145 nustatymo yra niekiniai ir negaliojantys, patvirtina ir ta aplinkybė, kad po 2014-11-06 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ieškovai kreipėsi į administracinį teismą su skundu dėl servituto gretimame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), nustatymo administraciniu aktu ir šie reikalavimai buvo atmesti. Be to, atsakovei Č. D. 2018-06-15 ieškovai pateikė raštą, kuriame nurodė, kad vienintelis būdas patekti jiems į žemės sklypą 1268 bei prijungti komunikacijas prie jo, yra kelio ir inžinierinių tinklų servituto nustatymas atsakovei priklausančiuose žemės sklypuose 2148 ir 2149. Tvirtina, kad preliminarios sutarties 5 punkte nurodyto vienkartinio 10 000 Lt atlygio ar jo dalies už galimą servitutą žemės sklype 2145 ieškovai nesumokėjo, o jie niekada nesuteikė ieškovams galimybės transporto priemonėmis važiuoti arba eiti pėsčiomis per žemės sklypą 2145 ir tokiu būdu patekti į žemės sklypą 1268.
20. Teigia, kad šalys niekada nesudarė žemės sklypo 2145, kaip nekilnojamojo turto objekto, kadastrinių duomenų ir kadastro žemėlapio (plano, schemos ir pan.), kaip kadastro duomenų bazės grafinės dalies, tikslinimo, kuriame teisės aktų nustatyta tvarka būtų pažymėtas bet koks servitutas (lokacija žemės sklype, teritorija (plotas), posūkių taškai ir kt.), kad būtų galima tokio servituto teisinė registracija nekilnojamojo turto registre, o šalys aiškiai žinotų su tuo susijusias savo teises ir pareigas.
21. Nurodo, kad bet kokie susitarimai dėl servitutų nustatymo žemės sklypui 2145, atsakovui D. T. nėra privalomi, o nesutariant dėl servituto nustatymo, ieškinio reikalavimas pripažinti 2014-05-09 susitarimą galiojančiu dalyje dėl servituto, CK 4.126 straipsnio 1 dalies prasme, atsakovams nesukelia jokių teisinių pasekmių. Be to, teigia, kad bylą išnagrinėjęs teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 4.126 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią servituto nustatymą teismo sprendimu, nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.
22. Pažymi, kad D. T. žemės sklype 2145 yra pastatų (gyvenamasis namas) ir kitų statinių, t. y., sklypas yra užstatomas pagal parengtą ir suderintą Generalinį sklypo planą bei jame numatytus sprendinius, yra parengtas sklypo Suvestinis inžinierinių tinklų planas, kuris yra suderintas teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal išduotą statybos leidimą sklype pastatytas naujas gyvenamasis namas. Teigia, kad norint spręsti dėl servituto žemės sklype 2145 nustatymo, turi būti nuginčyti šio sklypo Generalinio plano ir Suvestinio inžinierinių tinklų plano sprendiniai, kuriuose servitutas nėra numatytas. Tuo tarpu su ieškovams priklausančiu sklypu besiribojančiuose bei šalia esančiuose kituose žemės sklypuose (Nr. 989, 2045, 1048, 2148, 2149) jokių statinių nėra.
23. Tvirtina, kad CK 4.126 straipsnio 1 dalyje numatytos būtinosios sąlygos – nustatyti servitutus D. T. priklausančiame žemės sklype 2145 nėra jokios objektyvios būtinybės, nes nuo (duomenys neskelbtini) gatvės iki žemės sklypo 989 ir žemės sklypo 2045 ieškovai naudojasi įrengtu apie 4 m pločio keliu, o žemės sklypo 2045 ir žemės sklypo 1048 savininkai jokių prieštaravimų ieškovams nepareiškė ir nereiškia. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovai pripažino aplinkybę, kad neišnaudojo visų galimybių patekimui į jiems priklausančią dalį žemės sklypo užsitikrinti, t.y., nesikreipė į žemės sklypų Nr. 989, 2045 ir 1048 savininkus dėl susitarimo naudotis šiais žemės sklypais ir dėl servituto nustatymo. Tvirtina, kad byloje būtent ieškovams tenka pareiga pagrįsti prašomo nustatyti servitutų būtinumą ir įrodyti, kad kitas esantis privažiavimas dėl tam tikrų priežasčių yra negalimas naudotis, tačiau teismas nepagrįstai šią įrodinėjimo naštą perkėlė jam, atsakovui ir, nepaisant šios aplinkybės, jo pateiktų įrodymų dėl ieškovų galimybės laisvai ir nevaržomai patekti į savo žemės sklypą, nevertino, dėl jų nepasisakė.
24. Nurodo, kad ieškovai neįrodė aplinkybės, jog privažiavimas prie žemės sklypo 1268 iš pietinės žemės sklypo pusės yra neįmanomas ar reikalaujantis nepagrįstai didelių sąnaudų. Be to, teismas nepagrįstai sprendė, kad galimybė patekti į žemės sklypą 1268 yra per tris atsakovei Č. D. priklausančius žemės sklypus, nors bylos duomenys patvirtina, jog tai galima padaryti per atsakovės dalį žemės sklypo 2148 ir per dalį jam, atsakovui D. T. priklausantį žemės sklypą 2145 ir kad būtent tokį reikalavimą atsakovės Č. D. atžvilgiu pareiškė ieškovai.
25. Tvirtina, kad bylą išnagrinėjęs teismas nepagrįstai atsisakė taikyti CK 4.129 straipsnį, numatantį servituto atlygintinumą ir tuo nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų dėl atlygintinumo už servituto nustatymą. Netinkamai vertino byloje esančius įrodymus dėl R. T. gauto užmokesčio už ieškovams parduotą sklypą bei galimai su tuo susijusį susitarimą dėl servituto.
26. Nurodo, kad teismas nusprendė D. T. priklausančiame žemės sklype 2145 nustatyti žemės servitutą, nors tokio servituto nustatymo Civilinio kodekso nenumato, be to, rezoliucinėje dalyje nenurodyta nustatytino servituto posūkio taškų koordinatės pagal šiuo metu Lietuvos Respublikoje galiojančią LKS-94 koordinačių sistemą, todėl pagal tokį sprendimą nekilnojamojo turto registre nustatyto servituto žemės sklype 2145 įregistruoti neįmanoma.
27. Tvirtina, kad teismas pažeidė ir CPK 93 straipsnio 1 - 2 dalis, nes ieškinį tenkinęs iš dalies (reikalavimai Č. D. bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai iš esmės tenkinti nebuvo), bylinėjimosi išlaidas turėjo paskirstyti proporcingai tenkintų/atmestų reikalavimų daliai. Nurodo, kad nors Civilinio proceso kodeksas nenumato, jog atmetus ieškinio reikalavimus atsakovo patirtos išlaidos yra priteisiamos iš kito atsakovo, tačiau teismas, atmetęs ieškinį dalyje dėl atsakovės Č. D. atžvilgiu pareikštų savarankiškų reikalavimų, jos patirtas bylinėjimosi išlaidos priteisė ne iš ieškovų, o iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos.
28. Apeliaciniu skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš Savivaldybės atsakovės Č. D. naudai. Nurodo, kad toks teismo sprendimas nėra pagrįstas, priimtas pažeidžiant materialinės bei procesinės teisės normas, nes nė vienas iš teismui pareikštų alternatyvių reikalavimų nebuvo pareikštas Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, todėl ji neturėjo atsakyti pagal ieškinį.
29. Teigia, kad galiojantys teisės aktai nesuteikia teisės Vilniaus miesto savivaldybės administracijai tarpininkauti nustatant servitutus privatiems žemės sklypams, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija ieškovams teikė tik paaiškinimus, t.y., pagal gatvės kategoriją vertino ar yra techninės galimybės įrengti įvažiavimo kelią.
30. Pažymi, jog jokių projektinių sprendinių nustatyti servitutą nei per atsakovės Č. D. sklypą, nei per sklypą (duomenys neskelbtini), kuris priklauso atsakovui D. T., Savivaldybė neteikė. Nurodo, kad su 2018-07-03 raštu Nr. A51-55431/18(3.3.16.1E-EM4) buvo pateikta tik ištrauka iš patvirtinto sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano, kuri nelaikytina jokiu projektiniu sprendiniu ar planu dėl servituto nustatymo ieškovams, kaip sprendime įvardija teismas, taip pat ieškovams pateikta informacija dėl techninių galimybių kelio servituto nustatymui.
31. Nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2018-02-09 raštu Nr. A51-11257/18(2.14.2.12E-MP8) ieškovams buvo paaiškinta, jog atsižvelgiant į tai, kad yra išduotas statybą leidžiantis dokumentas, suteikiantis teisę statyti gyvenamąjį namą sklype (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir yra suprojektuotas įvažiavimas į šį sklypą iš (duomenys neskelbtini) gatvės, yra techninė galimybė projektuoti įvažiavimą į ieškovų sklypą per sklypą (duomenys neskelbtini), priklausantį atsakovui D. T..
Atsiliepimas
32. Atsiliepimais į apeliacinius skundus ieškovai prašo apeliacinius skundus atmesti.
33. Nurodo, kad apeliantų R. T. ir D. T. argumentas, jog prie jiems, ieškovams priklausančio sklypo galima privažiuoti, įrodo neteisingą objektyvių faktų interpretavimą, nes Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2015-08-07 patikrinimo akte Nr. 49ŽN-4 nustatyta faktinė aplinkybė, jog žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), neturi privažiavimo.
34. Teigia, kad byloje nėra įrodyta CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkto taikymo faktinio pagrindo, o jei apeliacinės instancijos teismo vertinimu ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis turi trūkumų, jie turėtų būti ištaisyti šioje instancijoje. Be to, nurodo, kad atsakovai neturi teisės pasisakyti dėl atsakovių Savivaldybės ir Č. D. teisių ir pareigų.
35. Nurodo, kad 2014-05-09 sudarant susitarimą su R. T. dėl servituto, negalėjo tiksliai, su posūkio taškų išdėstymu ir kitais elementais, būdingais matininko parengtam planui susitarti, nes nebuvo aišku, kur jį bus galima padaryti. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-11-21 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018 išaiškinimą, susitarimas dėl privažiuojamojo kelio yra pakankamas preliminariu susitarimu.
36. Tvirtina, jog atsakovei Savivaldybei atsiliepime teigiant, kad nuo nuosavybės atkūrimo momento privažiavimas į 0,3121 ha žemės sklypą buvo numatytas per sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris tuo metu priklausė atsakovei R. T., ir atsakovams nesutinkant su preliminaraus susitarimo sąlygomis, turi būti taikomi CK 4.119 ir 4.126 straipsniai. Šios normos taikytinos ir apdovanotam žemės sklypu D. T., tokiu atveju jokios kompensacijos už naudojimąsi tarnaujančiu daiktu atsakovams nepriklauso, o susitarimas galioja tiek, kiek juo nustatoma servituto vieta.
37. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai R. T. ir D. T. nurodo, jog CK 4.126 straipsnio 1 dalies prasme reikalavimas pripažinti 2014-05-09 susitarimą galiojančiu, atsakovams nesukelia jokių teisinių pasekmių, t.y., turi būti taikoma įstatymo norma dėl kelio servituto, suteikiančio teisę važiuoti transporto priemonėmis, sutinka su tokiu bylos faktinių aplinkybių interpretavimu. Įvertinant, kad yra pateiktas į bylą servituto planas su 4 metrų pločio keliu, prašo apeliacinės instancijos teismo juo vadovautis, jei teismas manytų, kad apeliantų teiginys yra pagrįstas.
38. Nurodo, kad byloje nustačius, jog į jiems priklausantį žemės sklypą iš (duomenys neskelbtini) galima patekti tik per du sklypus, kurių vienas priklauso atsakovei Č. D., o kitas – atsakovui D. T., apeliantai nori išspręsti privažiavimo klausimą atsakovės Č. D. sąskaita. Tvirtina, kad atsakovė R. T. pasinaudojo galimybe atkurti nuosavybės teises į žemę natūra tik todėl, kad buvo privažiavimas per jai priklausiusią namų valdą Nr. (duomenys neskelbtini). Teigia, kad gavus beveik du su puse karto didesnę kainą už parduotą atkurto sklypo dalį, atsakovai siekia pažeisti sutarčių laikymosi principą. Nurodo, kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, mokėdami mokesčius valstybei, jie penkerius metus negali naudotis įsigyto sklypo dalimis ir tai yra aplinkybė reikalauti nuostolių atlyginimo iš atsakovų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
39. Nurodo, kad apeliantai ignoruoja faktą, jog buvo sutarta kaina už servitutą ir dalis jos sumokėta. Teigia, kad sumokėtų kainų skirtumu už sklypus aplinkybe apeliantai nesirėmė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl ji nevertintina.
40. Tvirtina, kad administracinio teismo sprendimu jiems buvo nurodyta, jog jie gali išsireikalauti iš valstybės nuostolius, kilsiančius dėl servituto nustatymo, todėl būtų nelogiška Č. D. turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš jų, kai jie patys turi teisę kreiptis į Savivaldybę dėl nuostolių atlyginimo.
Atsiliepimas
41. Atsiliepimu į atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą ieškovai nurodo, kad pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį, įvertindamas alternatyvaus ieškinio dalyko kilmę, teismas pagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas iš Savivaldybės. Teigia, kad jei sklypas būtų buvęs tinkamai suformuotas, teisminio ginčo nebūtų buvę, o klaidos faktą aiškiai nurodė ir Nacionalinė žemės tarnyba 2017-03-17 rašte Nr. 1SS-693-(7.5.).
42. Nurodo, jog jei apeliacinės instancijos teismas spręstų pakeisti sprendimą, esant viešajam interesui, Savivaldybė įpareigotina pateikti apskaičiuotus servituto kaštus, kaip atlyginimą atsakovei Č. D.. Prašo bylą išspręsti iš esmės, nes dėl Savivaldybės neteisėto neveikimo 5 metus negali naudotis sklypu.
43. Atsiliepimu į atsakovų R. T. ir D. T. apeliacinį skundą atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo atsakovų apeliacinio skundo reikalavimus spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
44. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovų R. T., D. T. bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliaciniais skundais.
45. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 2014-05-09 susitarimo galiojimo dalyje dėl servituto keliui bei kelio ir inžinierinių tinklų komunikacijų koridoriui įrengti servituto nustatymo ieškovams priklausančiam žemės sklypui.
46. Byloje nustatyta, kad ieškovas A. P., prieš įsigydamas 2026/3121 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniaus m. iš buvusios savininkės R. T., 2014-05-09 sudarė preliminarų susitarimą dėl žemės sklypo pirkimo - pardavimo bei susitarimą dėl teisės į žemės servitutą. Minėta sutartimi šalys susitarė, kad pirkimo-pardavimo sutartis bus sudaryta iki 2014-09-30, aptarė žemės sklypo kainą, kelio servituto plotį ir jo kainą. Nustatyta, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis tarp šalių buvo sudaryta 2014-11-06, tačiau šia sutartimi servituto klausimas nebuvo numatytas. Iš bylos duomenų matyti, kad R. T. jai priklausantį žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 2017-03-20 perleido sūnui D. T.. 2018-04-13 ieškovai atsakovei R. T. pateikė raštą, kuriuo pareikalavo vykdyti sutartinius santykius ir prašė nustatyti tinkamą matininką, kuris parengtų servituto žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), projektinių sprendinių projektą; nurodyti tinkamą notarų biurą, kuris patvirtintų servituto sutartį. Sudaryti notarinę sutartį dėl servituto atsakovai atsisakė. 2018-06-15 ieškovai pateikė atsakovei Č. D. raštą, kuriame nurodė, kad vienintelis būdas patekti į jiems priklausantį žemės sklypą bei prijungti komunikacijas yra kelio ir inžinierinių tinklų servituto nustatymas jai priklausančiuose žemės sklypuose 2148 ir 2149. Č. D. 2018-07-30 nurodė, kad su pasiūlymu nesutinka.
47. Ieškovai R. P. ir A. P. ieškiniu bei 2019-01-02, 2019-01-16 procesiniais dokumentais nurodė, jog jie negali naudotis įsigytu žemės sklypu nenustačius keliui ir inžinierinių tinklų koridoriui servituto ir prašė teismą pripažinti 2014-05-09 susitarimą dėl servituto galiojančiu, nustatyti servitutą bei nurodė kelis alternatyvius servituto nustatymo būdus.
48. Pagal Civilinio kodekso 4.126 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad aukščiau minėtame straipsnyje yra įtvirtintos dvi sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu, tai: savininkų nesutarimas ir būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį, tačiau, nepaisant to, servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t.y., bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-05-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018).
49. Teismo sprendimu nustatant servitutą būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita. Todėl, nustatant servitutą, svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų proporcingumo (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-94-248/2016, Nr. e3K-3-200-916/2018).
50. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad proporcingumo ir interesų derinimo principai sprendžiant servituto nustatymo klausimą gali būti svarbūs ir kitu aspektu – kai esant keliems alternatyviems variantams reikia parinkti, kuriam iš tarnaujančiųjų daiktų nustatyti servitutą. Tokiu atveju teismas turi parinkti tokį servitutą, kuris mažiausiai suvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teises; tos pačios taisyklės turi būti laikomasi ir tada, kai sprendžiama dėl skirtingiems savininkams priklausančių tarnaujančiųjų daiktų (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2010).
51. Minėtas išaiškinimas yra aktualus nagrinėjamoje byloje, nes bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniame skunde apeliantai R. T. ir D. T. įrodinėja esant alternatyvią ieškovų susisiekimo su jų nurodomu žemės sklypu galimybę, tačiau teigia, kad teismas atsakovų teiktų įrodymų nevertino, jų nenagrinėjo. Tvirtina, kad 2014-05-09 susitarimas negalioja, yra niekinis, tai esą iš dalies pripažino ir ieškovai, nes administraciniu aktu siekė nusistatyti servitutą gretimame žemės sklype. Be to, nurodo, kad ieškovai neįrodė prašomo nustatyti servituto būtinumą per atsakovui priklausantį žemės sklypą 2145 ir kad kitas esantis privažiavimas, nuo (duomenys neskelbtini) gatvės iki žemės sklypo 989 ir žemės sklypo 2045, kuriame yra įrengtas apie 4 m pločio kelias, ir kuriuo naudojasi ieškovai, dėl tam tikrų priežasčių yra negalimas naudotis. Nurodo, kad faktiškai per žemės sklypą 2045 bei žemės sklypą 1048 tiek pėsčiomis, tiek transporto priemonėmis laisvai ir nevaržomai ieškovai gali patekti ir patenka į žemės sklypą 1268, o žemės sklypo 2045 ir žemės sklypo 1048 savininkai jokių prieštaravimų ieškovams nepareiškė ir nereiškia.
52. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų, apeliantų nurodomų visų servituto galimybių teismas nevertino, - konstatavo ieškovų ir atsakovės R. T. 2014-05-09 sudaryto susitarimo dėl kelio servituto galiojimą ir motyvavo servituto nustatymo negalimumą per Lietuvos Respublikai priklausantį žemės sklypą, atsakovei Č. D. priklausantį žemės sklypą 2148, nurodant, kad servituto nustatymas per šį žemės sklypą yra nelogiškas, nes patekimas į ieškovams priklausantį žemės sklypą galimas per tris Č. D. priklausančius žemės sklypus. Nors vienas iš ieškovų reikalavimo byloje buvo pripažinti galiojančiu 2014-05-09 susitarimą dėl kelio servituto ir jį nustatyti tiek pagal minėtą susitarimą, tiek ir pagal alternatyvų reikalavimą per atsakovui D. T. priklausantį žemės sklypą, tačiau ieškovai R. P. ir A. P. pateikė ir kitą alternatyvų reikalavimą nustatyti servitutą - teisę neterminuotai naudotis pagal Miesto plėtros departamento parengtą projektinių sprendimų sklype planą: per sklypą (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris priklauso atsakovui D. T. ir infrastruktūrinį žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), besiribojantį su (duomenys neskelbtini) gatve, priklausantį atsakovei Č. D., nustatant teisę neterminuotai naudotis 4 m pločio ir 35,9 m ilgio (143,6 kv. m. ploto) pažymėtu keliu žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame atsakovui D. T., suteikiant teisę važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis, eiti pėstiesiems, nenustatant naudojimosi juo apribojimų, ir nustatant teisę neterminuotai naudotis 4 m pločio ir 53 m ilgio keliu (212 kv.m. ploto) infrastruktūriniu žemės sklypu, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiu atsakovei Č. D., suteikiant teisę važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis, eiti pėstiesiems, nenustatant naudojimosi juo apribojimų. Bylos nagrinėjimo metu ieškovai minėto alternatyvaus reikalavimo neatsisakė.
53. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-04-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2009 yra nurodęs, kad alternatyvių ieškovo reikalavimų (ieškinio dalykų) nurodymas reiškia, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą teisminės gynybos, apibrėžia teisme nagrinėtino ginčo ribas tokiu būdu, kad bet kurio iš pareikštų reikalavimų patenkinimas reikštų kilusio ginčo išsprendimą iš esmės. Ieškovai yra nurodę, kad minėtas servituto nustatymas per D. T. ir Č. D. priklausančius žemės sklypus 2145 ir 2148 atitinka viešpataujančio ir tarnaujančių sklypų savininkų interesus.
54. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad servitutas turi būti konkrečiai apibrėžtas, o dėl žemės sklype nustatomo servituto turi būti pateiktas jo planas (schema). Tai reiškia, kad ieškinio dėl servituto nustatymo pagrindą sudaro, be kitų, servituto dydžio ir vietos aplinkybės – jo matmenys, konfigūracija, išsidėstymas ir kiti duomenys. Jie atvaizduojami plane (schemoje), kuris yra būtinoji ieškinio dalis (priedas). Jeigu ieškinys neatitinka šių reikalavimų, tai sudaro pagrindą teismui nustatyti terminą trūkumams pašalinti, o, jų nepašalinus, ieškinį atsisakyti priimti arba palikti jį nenagrinėtą tuo atveju, jei byla buvo iškelta (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-10-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-695/2017). Taigi, servituto planas tokio pobūdžio bylose yra rašytinis įrodymas, kuris patikslina, detalizuoja, sukonkretina aplinkybes apie prašomo nustatyti kelio servituto vietą ir duomenis, ir todėl yra pagrindinis įrodymas patvirtinantis faktinį ieškinio pagrindą.
55. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovai, pareiškę aukščiau minėtą alternatyvų reikalavimą, su ieškiniu nepateikė visų būtinų įrodymų, t.y., servituto plano alternatyviam reikalavimui, kuris iš esmės yra grindžiamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento rašte Nr. A5/18(2.14.2.12E-MP8) bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018-07-03 rašte „Dėl įvažiavimo“ pateikta informacija ir su šiais raštais pateikta schema. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kartu su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento raštu Nr. A5/18(2.14.2.12E-MP8) ieškovams buvo pateiktas planas, kurio pagrindu yra prašoma nustatyti servitutą per Č. D. ir D. T. priklausančius žemės sklypus, yra „ištrauka iš patvirtinto sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano“, kuriame nurodyta galima servituto vieta. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėto plano laikyti tinkamu sprendžiant dėl servituto nustatymo negalima, nes jame nurodytas servituto turinys nustatytas neaiškiai, neatitinka CK 4.112 straipsnio reikalavimų. Iš minėto plano matyti tik tai, jog kelias galimai kirstų vieną Č. D. priklausantį žemės sklypą bei dalį D. T. priklausančio žemės sklypo, tačiau jame nėra pažymėti ilgiai, matmenys, posūkių taškai, aiški teritorija, kuriai prašoma nustatyti servitutą ir kiti būtinieji duomenys, kurie, jeigu būtų tenkintas toks ieškinio reikalavimas, aiškiai apibrėžtų šalių teises bei pareigas ir įgalintų tokio servituto teisinę registraciją.
56. Be to, iš skundžiamo sprendimo motyvų matyti, jog šio alternatyvaus reikalavimo ribos buvo neaiškios ir bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui, kuris vertindamas minėtą reikalavimą, laikė jį nelogišku, nusprendęs, jog patekimas į ieškovų su bendraturčiais nuosavybės teise priklausantį sklypą galimas tik per tris Č. D. priklausančius sklypus, t.y., vertino, jog vienas iš alternatyvių servitutų yra iš esmės kitoje vietoje bei kitokio išsidėstymo erdvėje, nei, kad buvo nurodyta alternatyviame ieškinio reikalavime. Kadangi ieškovai servituto nustatymui nurodė kelis alternatyvius reikalavimus, todėl kiekvienam jų turėjo būti parengtas ir servituto nustatymo planus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių aplinkybių visuma patvirtina ieškinio trūkumus, kurių egzistavimą atsakovė Č. D. akcentavo pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas pašalinti minėtą reikalavimo trūkumą, termino ieškovams nenustatė (CPK 135, 115 straipsniai) ir sprendime iš esmės dėl alternatyvaus reikalavimo nepasisakė.
57. Byloje nustatyta, kad patekimui į ieškovams priklausantį žemės sklypą yra būtinas privažiavimas, t.y., servitutas yra būtinas, todėl esant nustatytam servituto egzistavimo faktui, teismas, gindamas viešąjį interesą, aktyviai dalyvauja ir renka įrodymus dėl servituto kelio vietos ir krypties (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2008). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, turintis parinkti tokį servitutą, kuris mažiausiai suvaržo tarnaujančio daikto savininko teises, privalėjo svarstyti visus tiek ieškovų, tiek ir atsakovų nurodomus servituto nustatymo variantus, o to nepadarius, konstatuoti, kad byla yra išnagrinėta teisingai, nėra pakankamo pagrindo.
58. Be to, teisiniai santykiai dėl servituto nustatymo yra grindžiami atlygintinumo principu. Civilinio kodekso 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Kadangi servituto nustatymas yra teisėtas veiksmas, jis gali sukelti tarnaujančiojo daikto savininkui turtinių ir neturtinių netekimų, suvaržymų ar nepatogumų, kurie turi būti kompensuojami, todėl teismas, nustatęs servitutą, turi pareigą nustatyti nuosavybės teisės apribojimui adekvačią kompensaciją, nes priešingu atveju tarnaujančiojo daikto savininko teisių apimtis, palyginti su viešpataujančiojo daikto savininko teisėmis, būtų neproporcingai iškreipta. Vykdydamas nurodytą pareigą teismas sprendimu viešpataujančiojo daikto savininkui gali nustatyti prievolę mokėti tiek vienkartinę, tiek periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.
59. Pripažinus galiojančiu 2014-05-09 susitarimą dėl kelio servituto ir nustačius ieškovams teisę neterminuotai naudotis 3 m. pločio ir 85,7 m ilgio (257 kv.m) servitutą atsakovui D. T. priklausančiame žemės sklype 2145, kompensacijos klausimo teismas nesprendė, nors 2014-05-09 preliminarioje sutartyje šalys buvo nustatę servituto kainą, kuri, ką ieškinyje pripažįsta ieškovai, sudarant žemės sklypo pirkimo sutartį nebuvo sumokėta.
60. Ieškiniu R. P. ir A. P. prašė teismo priteisti iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir R. T. atlyginimą dėl servituto nustatymo atsiradusius nuostolius (CK 2.63 straipsnis), apskaičiuotus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų ir strateginio planavimo departamento mokesčių skyriaus pagal CK 4.129 straipsnį. Bylos nagrinėjimo metu ieškovai minėto reikalavimo neatsisakė, tokie duomenys byloje nepateikti, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje dėl minėto reikalavimo nepasisakė ir reikalavimo neišsprendė. Nesutiktina su apeliantais R. T. ir D. T., kad neišsprendus minėto reikalavimo, sprendimas naikintinas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nes minėtas reikalavimas galėtų būti išspręstas ir išskyrus bylas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas).
61. Iš ieškinyje dėstomų faktinių aplinkybių, akivaizdu, jog ieškovai reikalavimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl nuostolių atlyginimo kildino iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-05-08 nutarties administracinėje byloje Nr. A-398-552/2017, kurioje buvo nurodyta, jog jei dėl servituto nustatymo pareiškėja (šioje byloje ieškovė) patirtų nuostolių, juos galėtų išsiieškoti iš valstybės, naudodamasi žalos dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų atlyginimo institutu. Tačiau taip pat kartu nurodė, jog dėl ieškovų laiko sąnaudų ir patiriamų kaštų kreipiantis į teismą dėl servituto viešpataujančiam daiktui suteikimo yra atsakinga atsakovė R. T., kuri privalo atlyginti visus ieškovų nuostolius, neįvykdžius 2014-05-09 susitarimo. Iš pirmiau aptartų aplinkybių nėra aišku kam bei kokio dydžio nuostoliai turėtų būti atlyginami, ar jie turėtų būti vertinami, kaip atlyginimas viešpataujančių daiktų savininkams už servituto nustatymą vienu iš alternatyvių būdų ar turėtų apimti kitus, galimai ieškovų patiriamus, nuostolius. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose ieškovai šiuo klausimu nebuvo nuoseklūs, minėto reikalavimo aiškiai ir nedviprasmiškai nenurodė. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog minėtas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo nėra aiškiai suformuluotas ir turėtų būti tikslinamas, aiškiai bei nedviprasmiškai nurodant kokio pobūdžio nuostolius ir konkrečiai kam yra prašoma atlyginti.
62. Be to, byloje nustatyta, kad ieškovams R. P. ir A. P. 2018-08-20 pareiškus ieškinį atsakovams, 2019-01-02, 2019-01-16 reikalavimai buvo tikslinami atskirais procesiniais dokumentais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškinys turi būti vientisas dokumentas, kuriame ieškovas turi tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t.y., suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą (CPK 135 straipsnis). Kadangi tik aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida, teismas, priimdamas ieškinį ir rengdamas bylą teisminiam nagrinėjimui, privalo imtis priemonių, kad bylos nagrinėjimo ribos būtų aiškios, ieškinio dalykas apibrėžtas suprantamai ir nedviprasmiškai, išvengiant tokių reikalavimų, kurių tenkinimas objektyviai negali sukurti teisinių padarinių. Šių tikslų teismas gali pasiekti, taikydamas ieškinio trūkumų šalinimo institutą (CPK 138 straipsnis) bei atitinkamai veikdamas pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje, kai galutinai suformuluojami ieškinio dalykas ir pagrindas, pateikiami atsakovo atsikirtimai, nurodomi bei pateikiami įrodymai (CPK 226 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-03-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115-916/2018).
63. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad pagrindinis ieškovų reikalavimas yra servituto nustatymas kelio bei inžinerinių komunikacijų koridoriui įrengti, kuris užtikrintų galimybę ieškovams naudotis jiems priklausančiu žemės sklypu ir šiam tikslui pasiekti ieškovai nurodo alternatyvius reikalavimus. Kadangi nagrinėjamos kategorijos bylose teismas turi parinkti tokį servitutą, kuris mažiausiai suvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teises, todėl, nustatęs servituto būtinumą, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti tiek ieškovų, tiek ir atsakovų nurodomus kelio servituto variantus.
64. Įvertinusį aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamai pasirengta nagrinėti bylą teisme, t.y., teismas neatliko tų procesinių pasirengimo veiksmų, kuriuos jis turėjo atlikti ex officio: nepatikslino šalių pareigos įrodinėti (pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai), pareigos galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į reikalavimus, kad bylos nagrinėjimo ribos būtų aiškios, ieškinio dalykas apibrėžtas suprantamai ir nedviprasmiškai, pateikti būtinus įrodymus, o šie proceso pirmosios instancijos teisme trūkumai nulėmė bylai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių neatskleidimą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti procesinių teisės pažeidimų, byla gali būti grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pagal savo kompetenciją negali ištaisyti nustatytų procesinės teisės normų pažeidimų (nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti ir ieškinio dalykui, atitinkančiam ieškinio pagrindą, suformuluoti), nes nustatyti ieškinio dalyką ir pagrindą yra ieškovų pareiga (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 2, 4 punktai), bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio faktinis pagrindas ir ieškinio dalykas, kurie formuluojami ir nustatomi pirmosios instancijos teisme.
65. Dėl paminėtų motyvų, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).
66. Kadangi byla grąžintina teismui nagrinėti iš naujo, dėl sprendimo dalies pripažinti 2014-05-09 susitarimą dėl kelio servituto galiojančiu, bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kitų apeliacinių skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako ir jų nenagrinėja, nes bylą nagrinėsiantis teismas pakartotinai privalės iš naujo vertinti šalių argumentus bei spręsti dėl jų pagrįstumo.
67. Grąžinant bylą nagrinėti iš naujo nesprendžiamas ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo klausimas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 329 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2019 m. gegužės 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.