Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Kauno apygardos teismas 2015 m. spalio 15 d. nutartimi BAB banko SNORAS skundą tenkino iš dalies – pripažino neteisėtu ir panaikino atsakovės 2015-03-10 kreditorių komiteto nutarimą 3-iuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nustatytas 20 % sėkmės mokestis bankroto administratorei nuo priteistų ir išieškotų sumų; likusios skundo dalies netenkino.

Dėl kreditorių komiteto nutarimo, priimto 1-uoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nutarta patvirtinti administratorės veiklos ataskaitą apie bankroto proceso eigą nuo 2011-12-22 iki 2015-02-13

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės kreditorių komiteto 2014-05-30 nutarimas darbotvarkės 6 klausimu „likusias neišieškotas skolas ir debitorinius reikalavimus pardavinėti už didžiausią pasiūlytą kainą“ yra galiojantis ir administratorės privalėjo būti vykdomas, teismas kaip visiškai nepagrįstus vertino banko skundo argumentus, prašant pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovės 2015-03-10 kreditorių komiteto nutarimą 1-uoju darbotvarkės klausimu, tuo pagrindu, kad ataskaitoje nurodyta 2015-01-30 sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, kuria atsakovė perleido priklausančias reikalavimo teises ir debitinius įsiskolinimus naujajam kreditoriui už 23 500 Eur sumą, yra ekonomiškai nepagrįsta ir neatitinka visų kreditorių lūkesčių patenkinti jų finansinius reikalavimus. Bankui net neteigiant, jog administratorė reikalavimo teises ir debitiinius įsiskolinimus naujajam kreditoriui pardavė ne už didžiausią pasiūlytą kainą, be to, nenurodant, jog šia reikalavimo perleidimo sutartimi buvo parduotos ne likusios neišieškotos skolos ir ne debitiniai reikalavimai, teismo nuomone, nebuvo jokio pagrindo analizuoti banko argumentų dėl, neva nepagrįsto likusių neišieškotų skolų ir debitinių reikalavimų pardavimo už 23 500 Eur, kadangi šie argumentai niekaip negali nulemti konstatavimo, jog administratorės ataskaita buvo patvirtinta nepagrįstai būtent dėl šios priežasties.

Teismas pažymėjo, kad bankas, manydamas, jog administratorės veiksmai pardavinėjant likusias neišieškotas skolas ir debitorinius reikalavimus buvo neteisėti, turėjo tokius administratorės veiksmus skųsti ĮBĮ nustatyta tvarka arba teisme ginčyti administratorės sudarytą sandorį. Bankas, šiais argumentais skųsdamas kreditorių komiteto nutarimą, kuriuo patvirtinta administratorės ataskaita, pasirinko netinkamą savo kaip kreditoriaus interesų gynimo būdą.

Teismas nustatė, kad 2010-05-27 atsakovės kreditorių susirinkime buvo patvirtinta informacijos teikimo tvarka, kuri numato, jog informacija apie bankroto eigą kreditoriams, savininkams yra teikiama kreditorių susirinkimo (komiteto) posėdžio metu. Teismui nustačius, jog bankas reikalavimo teisių perleidimo sutarties kopiją gavo kreditorių komiteto susirinkimo metu, administratorė atsakė į visus jo klausimus, susijusius su reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, konstatuota, kad administratorė nepažeidė nurodytų IBĮ 21 straipsnio 2 dalyje, 23 straipsnio 1 dalies 11 punkte, 11 straipsnio 5 dalies 20 punkte įtvirtintų teisės normų dėl informacijos kreditoriui apie įmonės bankroto eigą pateikimo, tinkamai vykdė kreditorių susirinkimo nustatytą tvarką dėl informacijos pateikimo. Kitus skundo argumentus dėl informacijos pateikimo, teismas taip pat vertino kaip nepagrįstus.

Teismas pažymėjo, kad ataskaitos patvirtinimo nėra jokio pagrindo vertinti kaip kreditorių pritarimą sėkmės mokesčio išmokėjimui arba kaip įteisinimą fakto, jog ataskaitoje nurodytu laikotarpiu nuo 2011-12-22 iki 2015-02-13 atsakovė nepatyrė 258 263,39 Lt (74 798,25 Eur) išlaidų, kurių išsimokėjimo metu tam nebuvo teisėto pagrindo.

Dėl 3-iuoju darbotvarkės klausimu „Dėl sėkmės mokesčio“ priimto nutarimo nustatyti 20 % sėkmės mokestį administratorei nuo priteistų ir išieškotų sumų

Teismas nustatęs, kad skundžiamas nutarimas dėl sėkmės mokesčio nustatymo pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių teisėtus interesus, prieštarauja bendriesiems ekonomiškumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, skundžiamą nutarimą pripažino negaliojančiu, nurodė, kad palikus galioti tokį nutarimą, būtų pritarta administratorės atliktam nepagrįstam lėšų išsimokėjimui, dėl to nepagrįstai sumažėtų atsakovės kreditorių atgautinos sumos bankroto procese.

Teismas nurodė, kad faktinė aplinkybė, jog administratorė neturėjo teisinio pagrindo paskaičiuoti ir išsimokėti sėkmės mokestį, yra konstatuota dvejomis įsiteisėjusiomis nutartimis –Kauno apygardos teismo 2014-10-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2167-527/2014 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015-01-15 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-171-180/2015. Byloje nėra ginčo dėl to, jog 258 263,39 Lt suma (20 % nuo priteistų ir išieškotų sumų) jau išmokėta administratorei septyniais mokėjimais laikotarpiu nuo 2012-09-13 iki 2013-05-02 ir iki teismo posėdžio atsakovei nebuvo sugrąžinta.

Teismo vertinimu, administratorė, išsimokėjusi sau sėkmės mokestį, kai nebuvo priimti tokį išsimokėjimą pagrindžiantys kreditorių komiteto nutarimai, elgėsi itin neapdairiai, neskaidriai, nerūpestingai ir priešingai atsakovės kreditorių interesams, o ypač banko, atsakovės bankroto byloje turinčio 2010-03-19 nutartimi patvirtintą 2 416 015,74 Lt finansinį reikalavimą, kadangi, kuo byloje didesnės administravimo išlaidos, tuo mažesnio reikalavimo patenkinimo iš įkeisto turto bankas gali tikėtis.

Teismas pritarė banko pozicijai, kad administratorė pirmiausia turėtų teikti siūlymą dėl administravimo išlaidų sąmatos pakeitimo ir į administravimo išlaidų sąmatą įtraukti prašomą patvirtinti sėkmės mokestį, o ne teikti svarstymui atskiru klausimu sėkmės mokesčio patvirtinimo klausimą. Be to, teismas nustatė, kad skundžiamas nutarimas buvo priimtas būtent tuo tikslu, kad būtų įteisintas 258 263,39 Lt sėkmės mokesčio išsimokėjimas praeityje, nors pagal formuojamą teismų praktiką kreditorių susirinkimas negali peržiūrėti ir pakeisti administratorei nustatyto atlyginimo dydžio už jo praėjusiu laikotarpiu suteiktas administravimo paslaugas.

Žemesnės instancijos teismas

Kreditoriams nepritariant administratorės veiklai, kreditoriai turi ne tik netvirtinti ataskaitos, bet ir tuo atveju, jeigu ji yra patvirtina ir kreditorius su ja nesutinka, ji turėtų būti skundžiama. Bankas, visos bylos nagrinėjimo su atsakove metu, akcentavo, kad nepritaria administratorės veiklos ataskaitai ir nesutinka, kad ji būtų patvirtinta. Nesutiktina su teismo argumentu, kad bankas neva neteigė, kad reikalavimo teisės ir debitoriniai įsiskolinimai naujajam kreditoriui buvo parduoti ne už didžiausią pasiūlytą kainą. Bankas visą laiką akcentavo, kad bankrutavusios įmonės turto pardavimo kaina ir tvarka yra ekonomiškai nepagrįsta ir neatitinka visų kreditorių lūkesčių patenkinti jų finansinius reikalavimus. Trečiajam asmeniui reikalavimo teisės buvo parduotos už akivaizdžiai per mažą kainą. Bankroto administratorė, perleisdama reikalavimo teises, pasielgė nerūpestingai ir neapdariai, galimybių išsiieškoti priteistas sumas išvis nerealizavo. Be to, iš parduodamų reikalavimo teisių ir skolininkų sąrašo matyti, kad jame yra ne mažai pelningai veikiančių įmonių, kurios neabejotinai galėtų atsiskaityti su atsakove.Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bankas, manydamas, jog administratorės veiksmai buvo žalingi, turėjo tokius administratorės veiksmus skųsti ĮBĮ nustatyta tvarka arba teisme ginčyti administratorės sudarytą sandorį. Bankas turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių gynybos būdus bei reikalavimo dalyką. ĮBĮ 23 str. 4 p. įtvirtina kreditorių susirinkimo teisė reikalauti, kad administratorė pateiktų savo veiklos ataskaitas ir jas tvirtinti. Administratorės veiklos ataskaitos tvirtinimas negali būti siejamas su administratorės veiksmų skundimu ir (ar) sutarties ginčijimu, pats ataskaitos tvirtinimas privalo būti siejamas išimtinai su administratorės veikla ir pritarimu/nepritarimu jai. Šiuo atveju bankroto administratorė atlieka žalingus veiksmus, todėl nesutinkant su administratorės veiksmais jo pateikta ataskaita privalo būti skundžiama.Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog aplinkybė, kad administratorei išmokėta sėkmės mokesčio suma nėra įtraukta į atsakovės patirtų išlaidų suvestines, nesudaro pagrindo naikinti banko ginčijamą nutarimą dėl ataskaitos patvirtinimo. Nagrinėjamu atveju administratorei išmokėta sėkmės mokesčio suma nėra įtraukta į atsakovės patirtų išlaidų suvestines, nors ĮBĮ 11 str. 5 d. 25 p. imperatyviai nurodo, kad administratorė veiklos ataskaitoje privalo nurodyti pajamas ir išlaidas po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Bankroto administratorei veiklos ataskaitoje nenurodžius bent minimalaus kiekio informacijos, reikalaujamos pagal ĮBĮ 11 str. 5 d. 25 p., veiklos ataskaita laikytina kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms. Dėl to ginčijamas nutarimas, kuriuo buvo patvirtinta veiklos ataskaita, turi būti panaikintas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo nutartis, kuria pripažintas neteisėtu ir panaikintas kreditorių komiteto nutarimas dėl sėkmės mokesčio administratorei, prieštarauja kreditorių valiai ir pažeidžia administratorės teises bei interesus, tesėtų lūkesčių principą. Pirma, teismas nevertino, kad šiuo konkrečiu atveju taip pat įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo konstatuota svarbi faktinė aplinkybė - Kauno apygardos teismas 2014 m. spalio 13 d. nutartimi c. b. Nr. B2-2167-527/2014 konstatavo, kad ataskaita galės būti tvirtinama tik po to, kai kreditoriai, susipažinę su administratorės pateiktais dokumentais ir išsiaiškinę su tokių lėšų išmokėjimu susijusias visas reikšmingas aplinkybes, priims tokių lėšų išmokėjimui pritariantį nutarimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. sausio 15 d. nutartimi konstatavo, kad šios faktinės aplinkybės įrodo esant kreditorių komiteto narių daugumos valią pripažinti administratorės patirtas išlaidas teisinei pagalbai apmokėti pagrįstomis, pateisinamomis administratorės veiklos išlaidomis, tačiau ši kreditorių valia turi būti išreikšta ĮBĮ nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorė pasielgė būtent taip, kaip buvo nurodę teismai - atskiru klausimu pateikė svarstyti sėkmės mokesčio klausimą kreditorių komitetui iš naujo, pateikdamas išsamią informaciją apie išieškotas sumas, nuo kurių prašoma mokėti sėkmės mokestį, papildomai pateikė visą informaciją apie administratorės tiesiogiai patirtas išlaidas teisinėms paslaugoms, nurodė visus argumentus dėl sėkmės mokesčio pagrįstumo, jo atitikimo protingumo, sąžiningumo ir teisėtumo principams. Tai, kad visi kreditorių komiteto nariai, išskyrus pareiškėją, pritarė sėmės mokesčiui, patvirtina aplinkybę, kad nuo pat bankroto bylos įmonei iškėlimo pradžios buvo kreditorių valia mokėti sėkmės mokestį bankroto administratorei ir ši valia nepasikeitė. Antra, iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorė, patikrinusi bendrovės sudarytus sandorius, įvertino, kad jiems nuginčyti reikės daug pastangų ir papildomų išlaidų. Apie šią situaciją buvo kalbama 2011-01-18 kreditorių komitete, kuriame buvo patvirtintas 20 proc. dydžio sėkmės mokestis nuo priteistos ir išieškotos sumos. Nesutiktina, kad ginčijamu kreditorių komiteto nutarimu pirmiausia bankroto administratorė turėjo įtraukti sėkmės mokestį į administravimo išlaidų sąmatą, o po to siūlyti ją keisti, nes bylą nagrinėję Kauno apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas jau nurodė, kaip bankroto administratorė turi elgtis – klausimą dėl sėkmės mokesčio pateikti svarstyt kreditorių komitetui iš naujo ir tik jam pritarus priskirti atitinkamas išlaidas prie administravimo išlaidų.Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kreditorių komiteto nutarimas pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių teisėtus interesus, prieštarauja bendriesiems ekonomiškumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. BAB banko SNORAS kreditoriaus interesai yra labiausiai apsaugoti, nes jo reikalavimams užtikrinti yra įkeistas turtas. Tik dėka bankroto administratorės nuginčytų sandorių ir išieškotų sumų, praktiškai pusė administravimo išlaidų bus dengiamos iš šių lėšų, o ne iš po įkeisto turto realizavimo gautų lėšų. Be to, teismas vertino tik kreditorių interesus ir neatsižvelgė į bankroto administratorės teises ir teisėtus interesus. 2015-03-10 kreditorių komiteto nutarimu patvirtintas 20 proc. sėkmės mokestis nuo išieškotos sumos, įvertinus administratorės atliktą darbą ginčijant sandorius actio Pauliana pagrindu nėra nei per didelis, nei prieštaraujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nutartyje nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis ir nepagrįstai padarė išvadą, kad administratorė siekė pasitvirtinti sėkmės mokestį tik tikslu pateisinti aukščiau nepagrįstai išmokėtą atlyginimą. Pirmosios instancijos teismo cituotose bylose ir šioje byloje skiriasi faktinės aplinkybės: teismo cituotose bylose ginčas kilo dėl to, ar kreditoriai turi teisę mažinti bankroto administratoriui atlyginimą už praėjusį laikotarpį. Jose nebuvo kilęs ginčas dėl sėkmės mokesčio, dėl kurio kreditorių sprendimas de facto buvo priimtas, tačiau nebuvo tinkamai įformintas de jure.

Žemesnės instancijos teismas

Įsiteisėjusiomis teismų nutartimis patvirtinama, kad sėkmės mokestį bankroto administratorė išsimokėjo neteisėtai, nes nebuvo jokio teisinio pagrindo tokių lėšų gavimui. Tai paneigia bankroto administratorės argumentus, susijusius su jo teisėtais lūkesčiais, nes bankroto administratorė negalėjo nežinoti, kokios sumos yra patvirtinamos BUAB „Murena“ bankroto administravimo išlaidų sąmatoje, o teismų praktika patvirtina, kad bankroto administratorė negalėjo turėti jokių teisėtų lūkesčių gauti sumas, neįtrauktas į administravimo išlaidų sąmatą.Ginčijamu nutarimu, kuris panaikintas skundžiama nutartimi, ir toliau siekiama apeiti ĮBĮ reikalavimus dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo. Kadangi bankroto administratorės sėkmės mokestis po 2011 m. kovo 31 d. nebuvo įtrauktas į administravimo išlaidų sąmatą ir atitinkamai patvirtintas, negali būti ir pripažintas teisėtai išmokėtu.

Žemesnės instancijos teismas

Nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ 23 str. 4 p. ir CK 6.123 str. įtvirtintas normas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad skųsdamas administratorės veiklos ataskaitos patvirtinimą ir šį skundą grįsdamas reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymu (kai ji sudaryta vykdant teisėtą nutarimą ir laikantis tiek ĮBĮ, tik kreditorių nutarimo reikalavimų), net neginčijęs anksčiau administratorės veiksmų tam tikroje proceso stadijoje iki reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo arba neginčijęs reikalavimo teisių perleidimo sutarties, ją sudarius, administratorė pasirinko netinkamą teisių gynybos būdą.Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ataskaita galėtų būti netvirtinama tuo atveju, jei paskelbus apie parduodamas teises būtų atsiradęs kitas pirkėjas, kuris būtų pasiūlęs didesnę kainą, nei buvo parduotos reikalavimo teisės, tačiau administratorė nebūtų sudariusi sutarties su pirkėju, pasiūliusiu didesnę kainą. Nagrinėjamu atveju administratorė, vykdydama kreditorių nutarimą reikalavimo teisių perleidimo sutartį sudarė su pirkėju, pasiūliusiu įsigyti visas parduodamas teises į likusias neišieškotas skolas ir debitinius reikalavimus ir būtent šis pirkėjas pasiūlė didžiausią kainą. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teismas neturi vertinti kiekvieno pagal reikalavimo teisių perleidimo sutartį skolininko finansinės padėties ir mokumo (nemokumo), nes administratorė veikė laikydamasis tiek ĮBĮ, tiek kreditorių nutarimo. ĮBĮ 11 str. 5 d. 25 p. nurodyta informacija turi būti pateikiama pirmojoje administratoriaus veiklos ataskaitoje, todėl nagrinėjamu atveju ši norma netaikytina. Taip pat nesutiktina, kad administratorė turėjo įtraukti išmokėtą sėkmės mokestį į BUAB „Murena“ išlaidų suvestinę. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad bankroto administratorė nenuslėpė nuo kreditorių jokios informacijos apie BUAB „Murena“ patirtas išlaidas ir kad vykdydamas Kauno apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartis dėl sėkmės mokesčio, pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo panaikinti nutarimo dėl ataskaitos tvirtinimo.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 30 d. nutartimi UAB „Murena“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Forum regis“. Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 19 d. nutartimi patvirtintas BAB banko SNORAS 2 416 015,74 Lt dydžio finansinis reikalavimas UAB „Murena“ bankroto byloje, kuris užtikrintas įmonės nekilnojamojo turto hipoteka ir kilnojamojo turto įkeitimu. 2015-03-10 įvyko BUAB „Murena“ kreditorių komiteto susirinkimas, kuriame 1-uoju darbotvarkės klausimu buvo nuspręsta patvirtinti BUAB „Murena“ administratorės ataskaitą apie bankroto proceso eigą nuo 2011-12-22 iki 2015-02-13, o 3-iuoju darbotvarkės klausimu nutarta nustatyti 20 proc. sėkmės mokestį administratorei nuo priteistų ir išieškotų sumų. BAB bankas SNORAS su skundu kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti neteisėtais ir panaikinti minėtus kreditorių susirinkimo nutarimus, taip pat įpareigoti BUAB „Murena“ bankroto administratorę per 30 dienų laikotarpį nuo nutarties, kuria bus išspręstas skundžiamų nutarimų teisėtumo klausimas, sugrąžinti į BUAB „Murena“ atsiskaitomąją sąskaitą visas be teisinio pagrindo priskaičiuotas ir išsimokėtas UAB „Forum regis“ pinigų sumas (sėkmės mokestį) – iš viso 258 263,39 Lt. Pirmosios instancijos teismas BAB bankas SNORAS skundą tenkino iš dalies – pripažino neteisėtu ir panaikino atsakovės 2015-03-10 kreditorių komiteto nutarimą 3-iuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nustatytas 20 proc. sėkmės mokestis bankroto administratorei nuo priteistų ir išieškotų sumų, o likusioje dalyje pareiškėjo skundo netenkino. Nesutikdami su tokia pirmosios instancijos teismo nutartimi atskiruosius skundus pateikė tiek BAB bankas SNORAS, tiek bankroto administratorė. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BAB banko Snoras skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų, priimtų 1-uoju ir 3-iuoju darbotvarkės klausimais pripažinimo neteisėtais, tenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nėra.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Nagrinėjamu atveju aktuali ĮBĮ redakcija, galiojusi nuo 2015-01-01 iki 2016-01-01. ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Atsižvelgiant į tai, bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip administratoriaus veiklos kontrolė, bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla, įmonės likvidavimas, parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas, turto pardavimo kainos tvirtinimas, kiti įstatymo jam priskirti klausimai (ĮBĮ 23 str.).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo (kreditorių komiteto) nutarimų teisėtumo, reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių teisėtus interesus, kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-291/2014). Taigi, nurodytos ĮBĮ normos ir teisminė praktika suponuoja išvadą, kad kreditorių susirinkimo nutarimai gali būti naikinami dviem pagrindais: pirma, dėl esminių procedūrinių pažeidimų, susijusių su kreditorių susirinkimo (kreditorių komiteto) nutarimo priėmimu, padarymu, galėjusiu nulemti neteisėtą tokio nutarimo turinį; antra, materialinių aspektų (turinio) neteisėtumas, kuris pasireiškia imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimu, prieštaravimu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.) bei kreditorių ar/ir pačios bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės interesų esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1438/2012, 2012 m sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje. Nr. 2-196/2012).