Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų sprendimas

2020-01-30 · Civilinė byla Nr. e2-48-1093/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-01-30
Bylos Nr.
e2-48-1093/2020
Teisminio proceso Nr.
2-30-3-00098-2019-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Preliminarus sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjas
Monika Benetė (pirm.)
Ieškovas
R. P.
Atsakovas
A. R.
Advokatai
Nerijus Strazdas, Stasys Lileikis
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-48-1093/2020Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00098-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 3.2.6.1.
UTENOS APYLINKĖS TEISMASGALUTINIS SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 30 d.Molėtai
Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų teisėja Monika Benetė,sekretoriaujant Onai Pumputienei,dalyvaujant ieškovui R. P., jo atstovui advokatui Nerijui Strazdui,atsakovui A. R., jo atstovui advokatui Stasiui Lileikiui,

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovui A. R. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas R. P. 2019 m. vasario 27 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo A. R. 22 300,74 Eur skolą, 802,80 Eur delspinigių, 5 proc. metines palūkanas už priteistiną sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2008 m. lapkričio 26 d. tarp R. P. ir atsakovo A. R. Kauno miesto 20-ajame notaro biure buvo sudaryta Paskolos sutartis Nr. (-), pagal kurią R. P. atsakovui paskolino 22 300,74 Eur (77 000 litų), o atsakovas įsipareigojo iki 2009 m. lapkričio 26 d. paskolą grąžinti, tačiau jos negrąžino. R. P. 2018 m. gruodžio 12 d. mirė, jo palikimą priėmė sūnus R. P.. Mirus kreditoriui, skolininko prievolė grąžinti pasiskolintas lėšas nedingsta, nes reikalavimo teisės pereina kreditoriaus įpėdiniui, todėl ieškovas kreipėsi į teismą dėl negrąžintos skolos su palūkanomis priteisimo. Bylą prašė nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2019 m. kovo 19 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai – priteisė ieškovui iš atsakovo 22 300,74 Eur skolos, 802,80 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 23 103,54 Eur sumą, skaičiuojant nuo 2019 m. kovo 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, ir 1 478 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Atsiliepimas

Atsakovas A. R. pateikė prieštaravimus dėl priimto preliminaraus teismo sprendimo, kuriais prašo ieškovo ieškinį atmesti ir priteisti jam iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Teigė, kad teismui teikia sąskaitų išrašus, kurie patvirtina, kad nuimdamas nuo savo banko sąskaitos 6 371 Eur (22 000 Lt) bei panaudodamas lėšas, gautas už parduotą paveldėtą turtą – 15 929 Eur, jas perdavė R. P. ir taip pilnai įvykdė jam piniginę prievolę. O būtent, laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2014 m. vasario 9 d. iš savo banko sąskaitos nuėmė ir dalimis grąžino R. P. 22 000 Lt (6 371 Eur) sumą, t. y. 2013 m vasario 5 d. nuėmė 2 000 Lt (579,24 Eur), 2013 m. vasario 11 d. – 2 000 Lt (579,24 Eur), 2013 m. kovo 31 d. – 3 000 Lt (868,86 Eur), 2013 m. gegužės 27 d. – 2 000 Lt (579,24 Eur), 2013 m. birželio 3 d. – 1 000 Lt (289,62 Eur), 2013 m. liepos 1 d. – 1 000 Lt (289,62 Eur), 2013 m. liepos 10 d. – 1 500 Lt (434,43 Eur), 2013 m. rugpjūčio 4 d. – 2 000 Lt (579,24 Eur) ir 1 000 Lt (289,62 Eur), 2013 m. rugpjūčio 21 d. – 1 500 Lt (434,43 Eur), 2013 m. spalio 14 d. – 1 000 Lt (289,62 Eur), 2013 m. lapkričio 11 d. – 1 000 Lt (289,62 Eur), 2013 m. lapkričio 14 d. – 1 000 Lt (289,62 Eur), 2014 m. sausio 6 d. – 1 000 Lt (289,62 Eur) ir 2014 m. vasario 9 d. – 1 000 Lt (289,62 Eur). Atsakovas 2013 m. gegužės 6 d. po savo motinos G. R. mirties paveldėjo 476/2156 dalis žemės sklypo, butą Nr. 3 bei ūkio patalpas, esančius (duomenys neskelbtini). Šį paveldėtą turtą 2013 m. birželio 3 d. atsakovas pardavė už 11 000 Lt (3 185,82 Eur) ir šią sumą perdavė R. P.. Taip pat 2017 m. sausio 17 d. atsakovas paveldėjo mirusios S. A. M. turtą (butą, pinigines lėšas). Paveldėtą butą, esantį (duomenys neskelbtini), pardavė, o iš piniginių lėšų, gautų prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį, likusią skolos dalį – 12 743 Eur perdavė R. P.. Atsakovas paskolos negrąžino sutartu laiku, nes tuo metu neturėjo lėšų, o kadangi su R. P. juos siejo ilgametė draugystė bei abipusis pasitikėjimas, todėl R. P. sutiko su paskolos grąžinimo termino nukėlimu ir skolos grąžinimu dalimis, taip pat jis nereikalavo iš vienas kito skolos grąžinimo atveju rašyti pakvitavimų, ypač tuomet, kai R. P. sirgo ir gydėsi ligoninėje. Todėl paskolos sutarties jis neturėjo, o paskolą atsakovui grąžinus, pačios sutarties fiziškai perduoti, kaip Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.65 straipsnio 2 dalyje numatyta, R. P. ir negalėjo. Skolos grąžinimo faktą įrodo ir tai, kad R. P. nesikreipė dėl skolos grąžinimo. Teigė, kad rašytiniai įrodymai patvirtina, kad jis realiai turėjo reikalingas lėšas prievolei įvykdyti, todėl negalėjo būti jokių priežasčių ir kliūčių vengti prievolės kreditoriui vykdymo, o ieškovas yra tik tėvo teisių paveldėtojas, todėl jis negali žinoti visų faktinių aplinkybių, susijusių su skolos grąžinimu.

Ieškovas atsiliepimu į atsakovo prieštaravimus prašė patenkinti ieškinį visoje jo apimtyje ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teigė, jog atsakovo nurodytos skolos grąžinimo faktinės aplinkybės nepatvirtina fakto, kad atsakovas skolą grąžino ir nėra jokių įrodymų, kad atsakovas būtų perdavęs R. P. pinigus. Atsakovo pateikti banko išrašai tik nurodo, kad jis nusiimdavo pinigus iš bankomato, o pagal atsakovo pateiktus nekilnojamojo turto paveldėjimo, o vėliau jo pardavimo dokumentus, nėra jokių duomenų, kad pinigai gauti už nekilnojamąjį turtą būtų kokiu nors būdu R. P. perduoti. Atsakovas savo atsikirtimų pagrindą grindžia išimtinai tik netiesioginiais įrodymais, neturinčiais sąsajumo su skolos pagal paskolos sutartį grąžinimu. Ieškovui žinoma, kad atsakovas negrąžino skolos, kadangi jam apie negrąžintą skolą nuolat iki mirties užsimindavo tėvas. Paskolos sutartimi, jos 3 punktu šalys susitarė, kad R. P. turėjo išduoti pakvitavimą ir pagal 6 punktą, paskola turėjo būti grąžinta notarų biure. Šių įrodymų atsakovas nepateikė, vadinasi, skola nebuvo grąžinta.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovas palaikė ieškinį jame nurodytais motyvais.

Teismo posėdžio metu atsakovas palaikė prieštaravime nurodytas aplinkybes, patikslino, kad pinigus į ligoninę veždavo kartu su J. P. ir būtent jis perduodavo pinigus R. P., nes pastarasis gulėjo ant patalo ir rašyti tikrai negalėjo. Mirusiojo brolį J. P. atsakovas prižiūri, nes yra invalidas. Ieškovas po tėvo mirties iš jo nebandė atsiimti pinigų.

Liudytoja E. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad R. P. 2011 m. balandžio 3 d. ištiko insultas, po kurio jis gulėjo ligoninėje, paskui slaugos skyriuje. Buvo gulintis sunkus ligonis, kurio būklė pastoviai blogėjo. Vėliau jis apako. Būdavo, kad R. P. dėl ligos nusišnekėdavo. Ji ligonį lankė du ar tris kartus per savaitę. Jai R. P. minėjo, kad jį atsakovas kartu su J. P. (broliu) lankė ligoninėje. Ji pati įkalbėjo R. P. pasirašyti paskolos sutartį ir įforminti paskolą. Tai atsitiko kažkur po mėnesio. Tačiau skola tikrai nebuvo grąžinta, nes R. P. buvo aklas ir pinigų matyti bei paimti tikrai negalėjo, be to jis tik vieną ranką judino. A. R. galėjo pinigus jai paduoti. Jau po insulto ji vis sakydavo R. P., kad prašytų pinigų iš A. R., o šis esą sakydavo, kad neturi sveikatos ir tegu visu tuo rūpinasi sūnus. Liudytoja negalėjo pasakyti, ar grynaisiais pinigais buvo skolinta A. R., taip pat ji nežinojo paskolos sudarymo aplinkybių. J. P. turi piktumą dėl buto dalies, kurios jam nedavė tėvai, dėl to jis net nei mamos, nei tėvo laidotuvėse nedalyvavo.

Liudytojas J. P. teismo posėdžio metu paaiškino, kad ieškovas su jo broliu R. P. pirko sodybas ir taip investavo pinigus. Tokias aplinkybes jam pasakojo brolis dar būdamas gyvas, apie 2010 metus. Pasakojo, kad parašė paskolos raštelį, kad brolis atsakovui paskolino pinigų, taip neva norėdamas apsidrausti. Tačiau pinigų A. R. realiai negavo, nes tie pinigai buvo investuoti į sodybas. Kai brolis gulėjo ligoninėje, tada atsakovas suprato, kad tas raštelis gali jam brangiai kainuoti ir būti panaudotas prieš atsakovą. Kai jie lankydavo jį ligoninėj, maždaug kartą per savaitę ar dvi, tai atsakovas per kelis kartus, vėliau patikslino, kad maždaug per 10-11 kartų, voke atidavė pinigus. 2017 metais R. P. atidavė jam, kaip sergančiam vėžiu, 13 000 Eur vaistams, o kadangi brolis nevaldė rankų, tai pinigus jam perdavė atsakovas. Jokių raštelių už gautus pinigus jis nerašė. Jokių kitų liudytojų, be jų trijų nebuvo. Teigė, kad gyvena (duomenys neskelbtini) ir su A. bendrauja tik vasarą, o žiemą buvo susimatę gal kartą, vėliau patikslino, kad galbūt keturis ar penkis kartus.

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, nurodydamas, kad ieškovo ir liudytojos E. P. parodymuose daug netiesos ir jų nurodytos aplinkybės neatitinka realiai egzistavusių faktų. 2008 m. lapkričio 26 d. Kauno miesto 20-ajame notaro biure patvirtintos Paskolos sutarties 1-ame punkte nurodyta, kad 77 000 litų paskolos suma buvo jam perduota šios sutarties pasirašymo metu, t. y. notaro biure. Tačiau ieškovas ir liudytoja parodė, kad pinigai jam neva buvo paskolinti anksčiau, o paskolos sutartis sudaryta po to. Pats ieškovas pripažino faktą, kad skolinami pinigai kitaip, nei nurodyta paskolos sutartyje, jam nebuvo perduoti 2008 m. lapkričio 26 d. Atsakovas paaiškino, kad paskolos sutartis - tai realinė sutartis, todėl ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo. Nors Paskolos sutartis ir buvo pasirašyta, tačiau ji faktiškai nėra sudaryta, nes skolinami pinigai, priešingai paskolos sutartyje nurodytam neteisingam faktui, nebuvo jam realiai perduoti. Todėl ieškovui kyla bendroji įrodinėjimo pareiga - įrodyti, kad paskolos sutartis buvo sudaryta, t. y. paskolos dalykas buvo perduotas jam iki pasirašant sutartį kaip kad dabar teigia ieškovas ir liudytoja. Ieškovas privalėjo įvykdyti procesinę pareigą ir įrodyti savo reikalavimų pagrindą - paskolos sutarties realumą, t. y. pinigų perdavimo atsakovui faktą. Įrodinėdamas ieškinio pagrindą, ieškovas remiasi tik paskolos sutartimi, kuri pati savaime pinigų perdavimo fakto nepatvirtina, o jo iniciatyva apklausta liudytoja tvirtina, kad pinigai jam buvo perduoti dar prieš pasirašant paskolos sutartį, o atsakovas iš viso neigia gavęs pinigus. Ieškovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis paskolos sumos perdavimo atsakovui fakto neįrodė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Preliminarus sprendimas paliktinas nepakeistu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovo tėvas R. P. (kreditorius) 2008 m. lapkričio 26 d. su atsakovu A. R. (skolininku) Kauno miesto 20-ame notaro biure sudarė paskolos sutartį. Šia sutartimi kreditorius R. P. paskolino A. R. 77 000 litų. Vadovaujantis sutarties nuostatomis, perdavimo metu skolinama suma atitiko 22 300,74 Eur. Paskolos grąžinimo terminas nustatytas iki 2009 m. lapkričio 26 d. Paskolos sutartimi taip pat buvo susitarta, kad kreditorius, priimdamas iš skolininko visišką prievolės įvykdymą arba jos įvykdymą dalimis, privalo duoti skolininkui apie tai pakvitavimą, skola turi būti grąžinta Kauno miesto 20-me notaro biure. Jeigu skolininkas pažeidė prievolę atvejais, numatytais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.63 straipsnyje, jis turi atlyginti visus kreditoriaus patirtus nuostolius, į kuriuos įskaitomos ir netesybos, nuo to momento, kuomet prievolė laikoma pažeista. Ant paskolos sutarties yra ranka darytas įrašas „Aš, A. R., gavau iš R. P. septyniasdešimt septynis tūkstančius litų. A. R. 2008-11-26“. R. P. 2018 m. gruodžio 12 d. mirė. R. P. palikimą be turto apyrašo priėmė jo sūnus R. P.. R. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš A. R. jam ieškovo tėvo paskolintus pinigus, teigdamas, kad paskola nėra grąžinta. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2019 m. kovo 19 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai.

Paskolos sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Teismo vertinimu, ieškovas – kreditoriaus pagal paskolos sutartį turto paveldėtojas, paskolos suteikimo atsakovui faktą įrodė. Šį faktą patvirtina ieškovo paaiškinimai, notaro patvirtinta 2008 m. lapkričio 26 d. paskolos sutartis, kurios 1 punkte nurodyta, kad A. R. pasiskolino iš R. P. 77 000 litų, kurie buvo perduoti sutarties pasirašymo metu, taip pat sutartyje užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas - atsakovo ranka darytas įrašas, kad skolinamus pinigus gavo, paties atsakovo paaiškinimai prieštaravimuose, kad iš R. P. pasiskolintus pinigus grąžino. Notariato įstatymo 26 straipsnyje įtvirtinta, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais, t y. notaro patvirtinti dokumentai yra oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys prima facie galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Notaro patvirtina 2008 m. lapkričio 26 d. sutartis yra galiojanti, jos atsakovas šioje byloje neginčijo. Visos šios bylos įrodymais nustatytos aplinkybės leidžia teismui konstatuoti, kad paskolos sutartis, kuria ieškovo tėvas paskolino atsakovui 77 000 litų (22 300,74 Eur) buvo sudaryta, ši pinigų suma atsakovui buvo perduota, kurią jis turėjo grąžinti iki 2009 m. lapkričio 26 d.

Atsakovas, gindamasis nuo ieškinio, nuoseklios pozicijos nesilaikė ir nurodė dvejopas aplinkybes - ir kad paskolintų pinigų iš R. P. negavo, ir kad paskolą R. P. atidavė. Teismo vertinimu, atsakovas nė vienos iš savo nurodomų aplinkybių neįrodė.

Atsakovas, ginčydamas paskolos sutarties objekto perdavimo jam faktą, o tuo pačiu ir paskolinių santykių tarp jo ir ieškovo tėvo atsiradimą, teigia, kad šį faktą paneigia liudytojos E. P. parodymai. Jis teismo posėdyje nurodė, kad velionis R. P. pinigus atsakovui paskolino prieš pasirašant sutartį notarų biure, kad būtent ji vėliau ir įkalbėjo R. P. paskolos sandorį įforminti raštu. Atsakovo įsitikinimu, faktas, kad pinigai atsakovui buvo perduoti ne 2008 m. lapkričio 26 d. paskolos sutarties pasirašymo metu, kaip kad nurodyta sutarties 1 punkte, apskritai paneigia paskolos sutarties objekto perdavimo skolininkui (atsakovui) faktą. Visgi teismas atmeta tokius atsakovo argumentus. Visų pirma, liudytoja E. P. teisme taip pat parodė, kad jai nėra žinomos paskolos sandorio sudarymo detalės, taigi ji žino ne visas faktines aplinkybes, susijusias su paskolos sandorio sudarymu. Be to, vien tai, kad skolinami pinigai A. R. galimai buvo perduoti iki paskolos sutarties pasirašymo ir jos patvirtinimo notaro biure, paskolinių teisinių santykių atsiradimo tarp sutarties šalių nepaneigia. Kasacinio teismo išaiškinta, kad paskoliniai teisiniai santykiai tarp paskolos davėjo ir paskolos gavėjo gali būti susidarę anksčiau žodinės sutarties pagrindu ir įforminti vėliau sudarant rašytinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505-219/2018). Kitoms atsakovo nurodomoms aplinkybėms - kad jis pinigų pagal paskolos sutartį faktiškai negavo, nes pinigai buvo investuoti į sodybų pirkimą, o pasirašydamas paskolos sutartį, atsakovas darė paslaugą savo draugui R. P. - patvirtinti atsakovas jokių įrodymų į bylą neteikė, nors pagal nurodytų santykių pobūdį priemonių joms įrodyti galėjo būti. Be to, atsakovas neginčijo paskolos sutarties, neprašė šio sandorio pripažinti negaliojančiu kaip tariamo, sudaryto tik dėl akių (CK 1.86 straipsnis). Taigi atsakovo nurodomas aplinkybes apie tai, kad jis faktiškai pinigų negavo, nes jie buvo investuoti į sodybų pirkimą, ir kad paskolos sutarties pasirašymas neatitiko tikrosios šalių valios, laikomos neįrodytomis (CPK 178 straipsnis). Visa tai leidžia teismui konstatuoti, kad atsakovas nepaneigė ieškovo nurodomų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų, kad 2008 m. lapkričio 26 d. paskolos sutartimi paskolinti pinigai 77 000 litų (22 300,74 Eur) iš tikrųjų faktiškai buvo perduoti atsakovui.

Tai, kad atsakovas grąžino R. P. skolą, atsakovas įrodinėjo liudytojo – R. P. brolio J. P. parodymais, taip pat savo banko sąskaitos išrašu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., paveldėjimo teisės pagal testamentą ir pagal įstatymą liudijimais, nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimis. Atsakovo įsitikinimu, šie įrodymai patvirtina, kad jis paskolą R. P., nors ir po sutarto termino, bet grąžino dalimis, o būtent, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. nuimdamas nuo savo banko sąskaitos 6 371 Eur (22 000 Lt) bei panaudodamas lėšas, gautas už parduotą paveldėtą turtą – 15 929 Eur, jas dalimis perdavė R. P. ligoninėje grynais pinigais į rankas, ką taip pat matė ir R. P. brolis.

Paskolos gavėjui remiantis aplinkybe, kad jis paskolą grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka paskolos gavėjui. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad paskolos sutarties atveju svarbu tai, jog tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-463-2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009; kt.).

Pagal paskolos sutarties sudarymo metu galiojusią CK 6.871 straipsnio redakciją, fizinių asmenų paskolos sutartis turėjo būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršijo du tūkstančius litų. Notarinės formos paskolos sutartims tuo metu galiojantis įstatymas nenumatė. Vis tik šalys rašytinę 2008 m. lapkričio 26 d. paskolos sutartį patvirtino notaro biure ir ja susitarė, kad kreditorius, priimdamas iš skolininko visišką prievolės įvykdymą arba jos įvykdymą dalimis, privalo duoti skolininkui pakvitavimą, šalys susitarė ir dėl to, kad skola turi būti grąžinta Kauno miesto 20-me notaro biure. Tai reiškia, kad tiek dalinį paskolos grąžinimo faktą, tiek ir visos paskolos grąžinimo faktą turi patvirtinti kreditoriaus išduotas pakvitavimas, kuris turi būti rašytinės formos, o visos skolos grąžinimo faktas turi būti patvirtintas ir notarine tvarka. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Taigi, remiantis pirmiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, paskolos gavėjas, teigiantis, kad jis grąžino paskolos davėjui paskolą grynųjų pinigų sumomis, tarp kurių yra ir tokių, kurios akivaizdžiai viršija CK 6.871 straipsnio 1, 3 dalyse nustatytas ribas, tačiau neturintis jokio rašytinės formos kreditoriaus pakvitavimo ar kitokio kreditoriaus surašyto/pasirašyto dokumento, kuriame būtų patvirtintas paskolos dalies (dalių) grąžinimo faktas, neturi teisės remtis liudytojų parodymais paskolos grąžinimui įrodyti. Atsižvelgęs į tai, teismas nesiremia atsakovo kviesto liudytojo J. P. parodymais, kuriais, be kita ko, remdamasis atsakovas siekė įrodyti paskolos grąžinimo dalimis faktą. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatytas išimtis netaikyti šio straipsnio 2 dalyje nustatyto įrodymų leistinumo ribojimo, kas bus aptarta vėliau.

CK 6.39 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, nepaisant įvykdymo būdo vertės. Norėdamas įvykdyti prievolę kitokiu, nei sutarta, būdu, vadovaudamasis šalių bendradarbiavimo principu (CK 6.38 straipsnio 3 dalis), kuris yra sąžiningumo principo (CK 6.4 straipsnis, 6.38 straipsnio 1 dalis) išraiška, skolininkas privalo suderinti tai su kreditoriumi. Pagal šalių pasirašytos 2008 m. lapkričio 26 d. sutarties 5 punktą, šios sutarties punktai gali būti keičiami šalių susitarimu. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad sutarties šalys būtų pakeitę paskolos sutarties sąlygas ir sutarę dėl kitokio nei nurodytas sutartyje prievolės – paskolos gražinimo – būdo. Paskolos sutarties šalys aiškiai susitarė, kad visa skola turi būti grąžinta iki 2009 m. lapkričio 26 d. notaro biure, o priėmęs dalinį skolos grąžinimo įvykdymą, kreditorius išduoda skolininkui pakvitavimą.

Teismo vertinimu, atsakovo pateikti įrodymai – banko sąskaitos išrašas, paveldėjimo teisės pagal testamentą ir pagal įstatymą liudijimai, nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys, nepatvirtina jo nurodomų skolos grąžinimo R. P. aplinkybių. Atsakovo pateiktas jo banko sąskaitos išrašas patvirtina tik tiek, kad jis nusiimdavo pinigų iš bankomato, tačiau nėra jokių duomenų, kad šiuos pinigus atsakovas būtų perdavęs R. P.. Atsakovo pateikti nekilnojamojo turto paveldėjimo, o vėliau jo pardavimo dokumentai taip pat nepatvirtina, kad už nekilnojamąjį turtą gauti pinigai būtų perduoti R. P.. Tiek ieškovas, tiek liudytoja E. P. teisme nurodė, kad R. P. po jį 2011 m. balandžio 3 d. ištikusio insulto buvo sunkus gulintis ligonis, kurio būklė pastoviai blogėjo, vėliau jis apako, nevaldė kojų, judino tik vieną ranką, buvo reikalingas nuolatinės priežiūros ir slaugos, gulėjo iš pradžių ligoninėje, po to slaugos namuose iki savo mirties. Dėl šių priežasčių teismo neįtikino atsakovo paaiškinimai, kad jis skolos dalis, taip pat ir labai didelėmis sumomis, įteikdavo pirmiau apibūdintos būsenos ligoniui į rankas, pavyzdžiui, 2013 m. perdavė 11 000 litų, 2017 m. – 12 743 Eur. Teismo taip pat neįtikino atsakovo paaiškinimai, kad jo ir kreditoriaus santykiai buvo labai geri, grįsti pasitikėjimu ir ilgamete draugyste, dėl ko R. P. neišdavė, o atsakovas ir nereikalavo išduoti pakvitavimų dėl paskolos grąžinimo. Tokiais atsakovo paaiškinimais verčia abejoti, be kita ko, faktas, kad paskolos sutartį šalys sudarė ne tik rašytinės formos, bet ją patvirtino ir notaras, nors, kaip jau minėta, notarinės formos paskolos sutarčiai tuo metu galiojęs įstatymas nereikalavo. Tai rodo, kad R. P. buvo rūpestingas ir linkęs savo sandorius įforminti tinkamai, kaip to reikalavo teisės aktai net ir santykiuose su, kaip teigia atsakovas, ilgamečiu geru draugu. Taigi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, taip pat ir tokių duomenų, kuriuos grąžinęs paskolą turėtų turėti skolininkas pagal šalių pasirašytą sutartį (pakvitavimų), išskyrus atsakovo paaiškinimus, kurie patvirtintų aplinkybes, kad paskola R. P. buvo grąžinta. Priešingai, paskolos sutarties buvimas pas ieškovą – kreditoriaus turto paveldėtoją, įrodo prievolės pagal šį sandorį neįvykdymo faktą.

Be to, pirmiau nurodytos nustatytos aplinkybės ir teismo argumentai taip pat paneigia esant CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatytas išimtis netaikyti šio straipsnio 2 dalyje nustatyto įrodymų leistinumo ribojimo. Tokia išvada darytina dėl to, kad byloje nėra jokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio – paskolos grąžinimo - sudarymo įrodymų, ir jie nėra prarasti, o tiesioginiai įrodymai, atsakovo teigimu, nebuvo ir sudaromi dėl R. P. sveikatos ir tarpusavio gerų santykių. Teismas jau aptarė, kad atsižvelgiant į R. P. sveikatos būklę, atsakovo nurodomi paskolos grąžinimo sandoriai net ir negalėjo būti sudaromi. Paminėtos aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad draudimas panaudoti liudytojo parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Atsižvelgęs į visas šias nustatytas aplinkybes ir teismo išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, kad atsakovas nepaneigė pinigų pagal paskolos sutartį gavimo fakto, taip pat neįrodė paskolos grąžinimo fakto (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Ieškovo pateikti įrodymai patvirtina tarp sutarties šalių buvus paskolinius santykius ir 77 000 litų (22 300,74 Eur) perdavimą atsakovui šių santykių pagrindu. Atsakovas nepaneigė šio fakto, taip pat neįrodė, jog skolą ieškovo tėvui (ar pačiam ieškovui) grąžino, todėl atsakovas privalo grąžinti paskolą ieškovui, kaip kreditoriaus pagal paskolos sutartį turto paveldėtojui. Taigi ieškovo reikalavimas pagrįstas. Dėl to teismas pagrįstai preliminariu sprendimu ieškinį patenkino (CK 6.38 straipsnis, 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis) ir keisti preliminarų sprendimą atsakovo nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, preliminarus sprendimas paliekamas nepakeistas.

Ieškovas, atsakovui pareiškus prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, turėjo papildomų 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šios išlaidos nėra per didelės, yra pagrįstos, todėl priteisiamos ieškovui iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

Taip pat iš atsakovo, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 2 dalimi, valstybei priteisiamos 17,45 Eur dydžio pašto išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1, 2 dalimis, 96 straipsnio 2 dalimi, 259, 260, 263-270 straipsniais, 275 straipsniu, 307 straipsnio 1 dalimi, 430 straipsnio 6 dalimi,

nusprendžia:

Palikti nepakeistą Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2019 m. kovo 19 d. preliminarų sprendimą, kuriuo nuspręsta:

„Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovo R. P. naudai 22 300,74 Eur (dvidešimt du tūkstančius tris šimtus eurų 74 ct) skolos, 802,80 Eur (aštuonis šimtus du eurus 80 ct) delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 23 103,54 Eur sumą, skaičiuojant nuo 2019-03-07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 478 Eur (tūkstantį keturis šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti R. P. permokėtą 272 Eur žyminio mokesčio dalį, išaiškinant, kad mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi šiuo preliminariu sprendimu“.

Priteisti iš atsakovo A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovo R. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 500 Eur (penki šimtai eurų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš atsakovo A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 17,45 Eur (septyniolika eurų ir 45 eurocentai) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Išaiškinti atsakovui, kad valstybei priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, turi būti sumokėtas Valstybinei mokesčių inspekcijai (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą: Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 – AB „Swedbank“, Nr. LT78 7290 0000 0013 0151 – AB „Citadele“ banke, Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 – Luminor bank AS, veikiančiame per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, Nr. LT05 7044 0600 0788 7175 – AB SEB banke, Nr. LT32 7180 0000 0014 1038 – AB Šiaulių banke, Nr. LT42 7230 0000 0012 0025 – UAB Medicinos banke, įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvito originalą būtina pristatyti į Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmus.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmus.

Teisėja Monika Benetė