Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A - 261 - 252 - 2015

Liudmila Kuzmickienė Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00589-2013-2

NUTARTIs

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 13 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramunės Čeknienės, Margaritos Dzelzienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. J. apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-24-731-2014 pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovei A. Y., institucijai, teikiančiai išvadą, - Zarasų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, santuokinio turto padalinimo bei atsakovės A. Y. priešieškinį ieškovui A. J. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Spręsdamas santuokos nutraukimo kaltės klausimą teismas atsižvelgė į sutuoktinių amžiaus skirtumą, į tai, kad atsakovė yra atvykusi iš svetimos šalies į Lietuvą paskui vyrą, turėjusį problemų su teisėsauga, atvykusi su mažu vaiku, gyveno Vilniuje, Molėtų, Elektrėnų rajonuose, nuomojamuose būstuose, kol jos tėvai 2011 m. nepadėjo nusipirkti butą (duomenys neskelbtini). Taip pat atsižvelgė į tai, kad A. J. pastoviai buvo kam nors skolingas ir tos skolos tęsiasi iki šiol, tuo tarpu duomenų apie tai, kad atsakovė visą santuokinį gyvenimą piktnaudžiavo alkoholiu, byloje nėra, nėra duomenų ir apie tai, jog A. Y. visiškai nedirbo ir buvo tik vyro išlaikoma, kad tik vienas A. J. rūpinosi šeima ir vaiku taipogi nepasitvirtino, nes pateikti teismui įrodymai yra tik nedidelio gyvenimo tarpo sutuoktiniams gyvenant (duomenys neskelbtini), be to, šalys neturi nei draugų, kurie galėtų paliudyti vienas ar kitas šeimos gyvenimo aplinkybes, nei turto, tik skolas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys neieškojo bendro sutarimo ir kompromiso šeimyninio gyvenimo klausimais ir taip pažeidė šias savo sutuoktinių pareigas, teismas sprendė, jog dėl santuokos iširimo yra abiejų sutuoktinių kaltė (CK 3.61 str.).

Teismas, spręsdamas klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, atsižvelgė į tai, kad D. Y. įvaikintas Baltarusijoje, o ieškovas nėra vaiko biologinis tėvas ar įtėvis. Taip pat atsižvelgė į tai, kad tarp A. J. ir D. Y. susiklostė artimi santykiai. A. J. laiko jį savo sūnumi, o D. laiko jį savo tėvu, jie gyvena kartu nuo pat (duomenys neskelbtini) metų (nuo to laiko, kai D. buvo įvaikintas). Todėl, teismo vertinimu, susidariusios faktinės aplinkybės leidžia A. J. ir toliau dalyvauti vaiko gyvenime – bendrauti su juo, geranoriškai teikti išlaikymą, nes nėra teisinio pagrindo priteisti iš A. J. išlaikymą D. Y.. Atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes, į vaiko interesus ir norą gyventi su motina, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas vaiko D. Y. gyvenamąją vietą nustatė su motina A. Y. jos gyvenamojoje vietoje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo A. J. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti.

Dėl sutuoktinių kaltės dėl santuokos nutraukimo, neturtinės žalos priteisimo

Apeliaciniu skundu ieškovas A. J. ginčija teismo sprendimo dalį, kuria santuoka pripažinta iširusia dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ir teigia, jog dėl santuokos nutraukimo kalta tik atsakovė A. Y., kurios netinkamas elgesys šeimoje iš esmės buvo įrodytas, tuo tarpu įrodymų dėl ieškovo netinkamo elgesio teismui pateikta nebuvo. Teisėjų kolegija su apelianto argumentais iš esmės sutinka.

Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl iširusios santuokos, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (CK 3.60 str. 2 d.). CK 3.60 str. 3 d. nustatyta sutuoktinio kaltės prezumpcija – preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad sutuoktiniui, besiremiančiam aplinkybėmis, sudarančiomis kito sutuoktinio kaltės prezumpciją, tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-07-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2013; kt.). Šios CK 3.60 str. įtvirtintos prezumpcijos nuginčijamos – kitas sutuoktinis gali pateikti įrodymų ir nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias, kad santuoka realiai iširo ne dėl pirmojo sutuoktinio nurodytų priežasčių (su kuriomis įstatyme siejamos santuokos iširimo kaltės prezumpcijos), bet dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; kt.). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; kt.). Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, esant byloje pateiktam faktui, kad Zarasų rajono apylinkės teismo 2013-07-04 baudžiamuoju įsakymu A. Y. nuteista pagal BK 140 str. 1 d. dėl smurto 2013-07-01 prieš A. J. (būdama apsvaigusi nuo alkoholio rankomis suėmė vyrui A. J. už kaklo ir jį smaugė bei užlaužė nukentėjusiojo A. J. galvą į viršų, tuo jam padarydama kaklo srities ir gerklės sumušimą, suspaudimą), įvertinus tai, kad ieškinys teismui pateiktas 2013-08-19, pati atsakovė pripažino, jog tuo laikotarpiu ji piktnaudžiavo alkoholiu, su vyru dažnai pykosi, kildavo konfliktai, buvo kviečiama policija, buvo užfiksuoti smurto atvejai, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje iš esmės nėra pateikta jokių įrodymų apie ieškovo kaltę dėl santuokos iširimo. Pažymėtina, jog baudžiamoji byla A. J. atžvilgiu buvo nutraukta dėl senaties, todėl negalima konstatuoti, kad asmuo buvo kaltas ar įvykdęs vieną ar kitą nusikalstamą veiką. Taip pat nepagrįsta ieškovo skolas, kurios, tikėtina, susidarė dėl objektyvių aplinkybių (dėl ligos, dėl kurios ieškovas nebeturėjo galimybės tęsti darbinės veiklos), susieti su santuokos iširimo priežastimi. Priešingai, tai nesuteikia jokio pagrindo atsakovei piktnaudžiauti alkoholiu, naudoti smurtą sutuoktinio atžvilgiu ir pan. Be to, kelia abejonių teismo išvada, neva, gyvendama santuokoje atsakovė neturėjo palaikymo ir supratingumo iš jo pusės. Teismo vertinimu, nelogiška būtų manyti, jog ieškovas nebūtų siūlęs pagalbos gydytis ir įveikti šią problemą. Šiuo atveju ginčo situacijos faktinių aplinkybių visetas leidžia teigti, jog atsakovė A. Y. nevykdė CK 3.27 str. nustatytų pareigų būti lojalia ir gerbti sutuoktinį bei moraliai jį remti, pažeisdama šias pareigas nesugebėjo suderinti savo asmeninių poreikių, nesistengė išsaugoti šeimos ir taikytis nenorėjo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje pakeisti ir pripažinti, kad santuoka, sudaryta tarp ieškovo ir atsakovės, iširo dėl atsakovės kaltės (CK 3.60 str. 2 d.).

Nutraukus santuoką dėl atsakovės kaltės, yra pagrindas tenkinti ir ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 3.70 str. 2 d.). CK 3.70 str. 2 d. įtvirtina sutuoktinio teisė reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti neturtinę žalą. Minėtoje teisės normoje neturtinė žala ir jos piniginio įvertinimo kriterijai neapibrėžti. Pagal teismų praktikos ir doktrinos bendrą poziciją, fiziniam asmeniui neturtinė žala visuomet padaroma nenaudingu poveikiu – fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, sukeliančiais kančių ir išgyvenimų, dėl ko toks poveikis asmeniui destruktyvus, nepriimtinas ir bet kurio protingo žmogaus požiūriu neturi būti daromas, kompensacija už kurio sąlygotus neturtinius praradimus vertinama kaip simbolinis reliatyvus, kai piniginėmis lėšomis siekiama nukentėjusįjį nuraminti ir kiek įmanoma teisingiau jam atlyginti, tačiau piniginė kompensacija jokiu būdu nereiškia asmens patirtų išgyvenimų kainos. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, saistomas CK 6.250 str. 2 d., kuri jos dydį sieja su neturtinės žalos pasekmėmis, žalą padariusio asmens kalte, jo turtine padėtimi, padarytos turtinės žalos dydžiu bei kitomis reikšmingomis bylai aplinkybėmis, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.250 str. turi būti taikomas kartu su CK 3.70 str. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2007). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai vieno sutuoktinio kalti, santuokines pareigas pažeidžiantys veiksmai nulemia santuokos nutraukimą, kitas sutuoktinis gali patirti neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, stresą, fizinį skausmą, neigiamas emocijas; nustatęs neturtinės žalos atsiradimą, teismas ją turi įvertinti ir priteisti tokią neturtinės žalos kompensaciją, kuri galėtų atlyginti asmens neturtinio pobūdžio praradimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2008). Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju, atsižvelgusi į santuokos iširimo priežastis, sprendžia, jog ieškovas neabejotinai patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus dėl netinkamo kito sutuoktinio elgesio. Neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Žmonės savo dvasinius išgyvenimus išgyvena įvairiai: vieni kreipiasi į psichologus, kiti išsipasakoja draugams, treti pergyvena savyje. Šalys iki atsakovės išėjimo iš namų (grįžimo į Baltarusiją) kartu išgyveno apie vienuolika metų, todėl tikėtina, kad atsakovė palikdama šeimą sukėlė jo nurodytus dvasinius išgyvenimus – gėdos prieš aplinkinius jausmą, susijaudinimą, susinervinimą, todėl tikėtina, kad ieškovas turėjo dėti dideles pastangas siekiant išgyventi šį laikotarpį. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo prašoma priteisti 6 000 Lt neturtinė žala neatitinka proporcingumo principo ir susiformavusios teisminės praktikos šiuo klausimu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija įvertina, jog yra pagrindas iš atsakovės ieškovui priteisti 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia suma neprieštarauja CK 1.5 str. įtvirtintiems bendriesiems teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams ir yra adekvati kompensacija ieškovo patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams.

Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

CK 3.156 str. 2 d. įtvirtinta, kad tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nesvarbu, gimė vaikas susituokusiems ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium. Tai reiškia, kad net ir nesusituokę ar negyvendami kartu, tėvai privalo susitarti dėl tėvų valdžios įgyvendinimo savo vaikams sąlygų ir yra vienodai atsakingi už vaiko auklėjimą ir tinkamų jo raidos sąlygų sudarymą. Visi su vaikų auklėjimu susiję klausimai sprendžiami bendru tėvų sutarimu. Tik tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 str. 3 d.). Vienas iš tokių teismo kompetencijai priskirtinų spręsti klausimų – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kai tėvai gyvena skyrium ir nesutaria, su kuriuo jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas (CK 3.169 str. 2 d.). Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi vadovautis vaiko interesais ir atsižvelgti į jo norą (CK 3.174 str. 2 d.). Vaiko interesai – esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Jis grindžiamas nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų garantuojamu prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013; kt.). Vertindamas vaiko norą gyventi su tėvu ar motina, teismas turi išsiaiškinti vaiko prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų, t. y. aplinkybes, kurios nulemia tokį vaiko apsisprendimą. Tai svarbi sąlyga, nes būtent prisirišimo pagrindas (natūralus ar nulemtas netinkamo vieno iš tėvų elgesio ar nuomonės) nulemia vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius. Sprendžiant apie vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, būtina išsiaiškinti, su kuriuo iš tėvų ir kiek laiko vaikas gyveno nuo gimimo, su kuriuo iš tėvų vaikas gyvena bylos nagrinėjimo metu.

Šios bylos faktai ir aplinkybės liudija, jog nagrinėjant bylą buvo pateikta institucijos, teikiančios išvadą, išvada, kurioje nurodoma, kad nepilnametis vaikas yra išreiškęs savo norą gyventi su mama (atsakove), taip pat prie bylos prijungtas ir posėdyje išklausytas Vaiko teisių apsaugos skyriaus padarytas pokalbio su nepilnamečiu vaiku įrašas, iš kurio matyti vaiko noras gyventi su mama, be to, pats nepilnametis vaikas buvo apklausiamas teisme dalyvaujant psichologei, išsakė norą kuo greičiau išvažiuoti į Baltarusiją. Psichologė nenustatė, jog vaikas būtų suaugusiųjų paveiktas, meluotų ar negalėtų suformuluoti savo norų ir jų išsakyti. Vertinant aukščiau minėtą teisės normų reglamentavimą, nesuprantama apelianto pozicija, kad teismas neturėjo paisyti vaiko nuomonės. Priešingai, kaip minėta, šeimos bylose teismas privalo vadovautis prioritetiniu vaiko teisių ir interesų principu, todėl ne tik gali, tačiau ir privalo proceso metu atsižvelgti į nepilnamečio vaiko padėtį, jo norus ir poreikius.

Apeliantas nepagrįstai teigia, neva, atsakovė visiškai neteisėtai negrąžina vaiko į jo gyvenamąją vietą. Kaip matyti, 2014 m. lapkričio 13 d. Zarasų rajono apylinkės teismo nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir nutarta nustatyti D. Y. gyvenamąją vietą su jo motina A. Y. jos gyvenamojoje vietoje Baltarusijos Respublikoje iki įsiteisės galutinis sprendimas šioje byloje. Nutartis yra galiojanti. Tokiu būdu, vaikas kitoje valstybėje gyvena esant teisiniam pagrindui. Teismų praktika rodo, kad tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Šiuo atveju apeliantas tokių įrodymų nepateikė. Įvertinusi į bylą pateiktų įrodymų visetą, teisėjų kolegija nenustatė jokių objektyvių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą abejonėmis dėl to, kad nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su atsakove prieštarautų šalių nepilnamečio vaiko interesams. Priešingai, byloje pateiktų duomenų visetas patvirtina, kad berniuko gyvenimas su mama atitinka jo poreikius, suteikia vaikui emocinį saugumą. O būtent – Panevėžio apygardos teismas 2015-04-22 nutartimi nutarė kreiptis į Baltarusijos Respublikos kompetentingą instituciją prašant pateikti D. Y., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenančio Baltarusijos Respublikoje, adresu (duomenys neskelbtini), gyvenimo sąlygų buities tyrimo aktą, duomenis, kokią mokymo įstaigą vaikas lanko, jo charakteristiką, duomenis, ar D. Y. žino apie savo turimus brolį ir seserį ir ar palaiko su jais ryšius. Gauti duomenys (t. 3, b. l. 41-49) patvirtina, jog D. Y. (duomenys neskelbtini) mokykloje Nr. (duomenys neskelbtini) baigė 4 klases, pažangumas – 6-7 balai, šiuo metu mokosi 5 „A“ klasėje, yra draugiškas, bendraujantis, pamokų nepraleidžia, aktyviai dalyvauja savo klasės ir mokyklos gyvenime, motina palaiko ryšį su klasės auklėtoja, lanko tėvų susirinkimus, domisi sūnaus mokslu; nepilnametis auklėjamas šeimoje, kur motina skiria reikiamą auklėjimą, sūnaus mokymą, šeimoje gera psichologinė atmosfera, nepilnametis turi savo miegamą kambarį ir darbo vietą, reikiamais daiktais aprūpintas. Tokiu būdu, šie teismo iš Baltarusijos Respublikos kompetentingų institucijų gauti duomenys paneigia apelianto skunde išsakytas abejones dėl sąlygų vaikui gyventi kartu su motina. Kartu tai patvirtina atsakovės teiginius, jog dabartinė nepilnamečio gyvenamoji aplinka yra tinkama ir saugi, vaikas džiaugiasi ir yra viskuo patenkintas, o šiuo metu dar vienas papildomas vaiko gyvenamosios vietos keitimas būtų nenaudingas ir žalingas vaikui, neabejotinai pažeistų vaiko interesus, keltų grėsmę jo psichikos sveikatai. Atkeiptinas dėmesys i į tai, kad vaiko kilmės šalis yra būtent Baltarusijos Respublika.

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių ir atsakovės asmenybės bruožų, kurie keltų grėsmę vaiko sveikatai, gyvybei, sudarytų pagrindą abejoti netinkamu vaiko auklėjimu. Pažymėtina, kad išvykusi į Baltarusiją pas artimus jai žmones ir pakeitusi aplinką atsakovė pradėjo gydytis nuo ją užvaldžiusio žalingo įpročio. Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo išvadai, kad ieškovo A. J. ryšys su vaiku yra artimesnis, glaudesnis, nei atsakovės. Tuo labiau, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus galutinėje išvadoje nurodyta, jog vaiko gyvenamąją vietą tikslinga būtų nustatyti su motina (t. 2, b. l. 84-86).

Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad D. Y. įvaikintas Baltarusijoje, (duomenys neskelbtini) miesto teismo sprendimu, kuriame nurodyta, kad nepilnametį vaiką įsivaikinti suteikta teisė ir jį įsivaikino tik A. Y., tuo tarpu ieškovas nėra vaiko biologinis tėvas ar įtėvis. Tačiau, vertinant tai, kad A. J. D. Y. laiko savo sūnumi, o pastarasis – savo tėvu, tarp jų susiklostė artimi santykiai, šioje byloje vienas svarbiausių vaiko interesų yra išsaugoti ilgametį ryšį su tėvu, savo šeimos santykių stabilumą ir tęstinumą, vaiko teisinio statuso aiškumą, ką iš esmės konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo metu, įvertinus nepilnamečio amžių, vaiko gyvenimo su motina laikotarpį, susiklosčiusį artimesnio ryšio aspektą, į šalių šeimos aplinkos sąlygas ir kitas aplinkybes, D. Y. gyvenamoji vieta pagrįstai nustatyta su motina.

Dėl sutuoktinių skolinių įsipareigojimų

Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai priteisdamas skolas nenurodė konkrečių sumų, įvardintų ieškinyje; dalis skolų už komunalines paslaugas susidarė jau tuo metu, kai jis bute, esančiame (duomenys neskelbtini), su vaiku nebegyveno, be to, skola UAB „Lindorff“ – 778,83 Lt buvo už įsigytą kompiuterį, kurį šiuo metu atsakovė yra išsivežusi į Baltarusiją. Pažymėtina, jog atsakovei išvykus gyventi į Baltarusiją, minėtame bute gyveno tik apeliantas su vaiku, nepaisant to, jis prašė skolas padalinti po ½ kiekvienam iš sutuoktinių, taip pat ieškinyje (patikslintame ieškinyje) nurodęs tam tikras konkrečias pinigines sumas gyveno šiame bute (be atsakovės), dėl ko skolos vykstančio proceso metu dar padidėjo, tačiau ieškinio apeliantas netikslino ir šių aplinkybių nenurodė, galiausiai savo iniciatyva nuo 2014-08-21 išsikėlė gyventi į socialinių paslaugų centrą. Esant tokioms aplinkybėms, t. y. konkrečiam ieškovo reikalavimui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutuoktinių prievoles padalino lygiomis dalimis. Atmestinas apelianto teiginys, kad teismas privalėjo nurodyti konkrečias prievolių sumas, nes iš byloje ieškovo pateiktų duomenų matyti, kad skolų dydis nėra aiškus, kadangi duomenys pateikti tik 2013-07-01 ir 2013-08-01, o suma už šalto vandens naudojimą nurodyta tik apytikslė. Kadangi kreditoriams buvo tinkamai pranešta apie iškeltą santuokos nutraukimo bylą, jie turėjo teisę ir pareigą pasidomėti kokio dydžio skolos yra ir kas už jas turėtų atsakyti. Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog minėtas butas asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovei A. Y., patikslintina skundžiamo sprendimo dalis, nurodant, jog šalių įsipareigojimai UAB „Panevėžio energija“, UAB „Lesto“, UAB „Zarasų vandenys“ po ½ dalį nustatomi iki ieškovo A. J. laikino apgyvendinimo (iki 2014-08-21) socialinių paslaugų centre, esančiame (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija netenkina skundo argumento dėl skolos UAB „Lindorff“, kadangi juos laiko tik deklaratyvaus pobūdžio, o vykstančio proceso metu apeliantas tokių aplinkybių net nenurodinėjo, prašė šią skolą pripažinti jo asmenine. Apeliacinės instancijos teismas tikslina sprendimo aprašomojoje dalyje nurodyto dalintino turto vertę, t.y. automobilių vertę, nes būtent nuo priteisto turto dalies šalims tenka mokėti žyminį mokestį valstybei. Todėl kiekvienam iš sutuoktinių priteistino turto vertė(automobiliai) pagal ieškovo pateiktus duomenis yra 200 Lt kiekvienam(57,92 €).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir įvertino įrodymus, kiek tai susiję su santuokos iširimo priežastimis ir kaltės nustatymu, todėl ši sprendimo dalis ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas keistini, likusios sprendimo dalies apelianto apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Kadangi sprendimas keičiamas, teisėjų kolegija atskirai dėl apelianto skundo argumentų dėl bylinėjimosi išlaidų netinkamo paskirstymo atskirai nebepasisako. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos ir priteisiamos pagal CPK 93 str. 1 d. taisyklę. Pašto išlaidos pirmos instancijos teisme už procesinių dokumentų siuntimą sudaro 14,35 Eur (t. 1, b. l. 2). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės priešieškinys tenkintas iš dalies, pusė procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei priteistina iš atsakovės. Ieškovas nuo bylinėjimosi išlaidų yra atleistas ryšium su tuo, kad jam buvo teikiama Valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba (t. 1, b. l. 29), antrinės teisinės pagalbos advokato išlaidos sudaro 608,48 Eur (t. 2, b. l. 153). Atsakovė už priešieškinį sumokėjo 41,71 Eur žyminį mokestį(t. 2, b. l. 9), turėjo išlaidų advokato pagalbai 299,59 Eur (t. 2, b. l. 83, 145). Apeliacinės instancijos teisme ieškovo antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 40,53 Eur (t. 3, b. l. 26). Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog ieškovo ieškinys yra tenkintas 2/3 (dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, ir turto padalijimo, atmesta dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo), atsakovės priešieškinys tenkintas 1/2 (dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, atmesta dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės), ieškovo apeliacinis skundas tenkintas 1/2 (dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, atmestas reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo). Patenkinus ieškinį ir priešieškinį iš dalies, iš atsakovės valstybei priteistina 20 Eur (3 proc. už jai tenkančią turto dalį) už turtinį reikalavimą, 24 Eur už neturtinės žalos priteisimą bei 106,02 Eur (608,48 Eur x 66,66 proc. – 299,59 Eur) už antrinę teisinę pagalbą ir 7,17Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų pirmos instancijos teisme bei 50 procentų apeliacinės instancijos teisme turėtų nemokamos teisinės pagalbos išlaidų, t.y. 20,27 €ur, viso iš atsakovės valstybei priteistina 177,46 Eur. Kitos bylinėjimosi išlaidos paliktinos valstybės sąskaita.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalį dėl santuokos nutraukimo pakeisti.

Santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) miesto Baltarusijos Respublikos civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašas Nr. (duomenys neskelbtini), ir apskaityta (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje, įrašas Nr. (duomenys neskelbtini), tarp A. J. ir A. Y., nutraukti dėl A. Y. kaltės.

Priteisti iš A. Y. 800,00 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą A. J. naudai.

Patikslinti sprendimo dalį, jog nustatytus įsipareigojimus UAB „Panevėžio energija“, UAB „Lesto“, UAB „Zarasų vandenys“ šalys lygiomis dalimis, t.y. po ½ dalį vykdo iki 2014-08-21, t. y. iki A. J. laikino apgyvendinimo socialinių paslaugų centre, esančiame (duomenys neskelbtini).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. Y. 177,46 Eur ( šimtą septyniasdešimt septynis eurus ir 46 euro centus) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.