- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-08
- Bylos Nr.
- 2A-312-467/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-11854-2010-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Andrius Ignotas, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- D. V.
- Atsakovas
- K. Š., L. G., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, AB Lesto
- Trečiasis asmuo
- G. Z.
- Kategorijos
- 30.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Aldonos Tilindienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje ieškovo D. V. ieškinį atsakovams K. Š., L. G., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, AB Lesto dėl inžinerinių tinklų projekto ir atliktų statybos (kasimo) darbų teisėtumo, tretieji asmenys – G. Z. firma, sodininkų bendrija „Vitaminas“, UAB „Neiluva“, M. L., D. S., V. D., A. R., J. M., O. N., V. V., J. S., R. K., D. L., I. M., M. G., V. M., L. V., R. K., V. Z., V. V., V. R., G. M., A. G..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas D. V. 2010 m. birželio 30 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė pripažinti inžinerinių tinklų projektą „Du sodo pastatai (duomenys neskelbtini); 0,4 kV lauko elektros tinklai“ Nr. 92270-01-TP-EL neatitinkančiu teisės aktų reikalavimų, todėl neteisėtu; įpareigoti atsakovus (užsakovus) pašalinti inžinerinius tinklus (elektros perdavimo linijas) ir atstatyti valstybinę žemę į buvusią iki pažeidimo padėtį. Nurodė, kad ieškovui nuosavybės teise priklausančiame sklype, esančiame sodininkų bendrijoje ,,Vitaminas“, (duomenys neskelbtini), atlikus kadastrinius matavimus, buvo suformuotas sklypas, kuris ribojasi su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)gatvėmis bei jų apsaugos zonomis. Be ieškovo žinios ir sutikimo 2010 m. balandžio 6-7 dienomis darbų rangovas UAB ,,Neiluva“ vykdė kasimo darbus, t.y. 0,4 kV elektros kabelinių linijų tiesimą į sodų pastatus Nr. 24 ir Nr. 25. Kasimo darbai buvo atliekami kelio apsaugos zonoje su ieškovui priklausančio sklypo ribomis, žemė ir gruntas buvo pilami į ieškovo sklypo teritoriją, buvo iškasta 1 metro ilgio tranšėja į ieškovo sklypo teritorijos pusę, mažiau nei 1 metro atstumu nuo ieškovo sklypo ribos nutiesti elektros įvadai, dėl to dalis ieškovo sklypo pateko į elektros apsaugos zoną. Prašymai pašalinti pažeidimus buvo netenkinti, atsakingos institucijos nurodė, jog pagal Statybos techninį reglamentą pažeidimų nėra, be to pažymėjo, kad elektros įvadams į sodų pastatus Nr. 24 ir Nr. 25 pritarta, gavus Vilniaus apskrities viršininko administracijos sutikimą Nr. K-02-07-1365.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad pagal Statybos įstatymą bei Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymą Nr. 184 ,,Dėl statybos techninių reglamentų STR 1.01.06:2002 ir STR 1.01.07:2002“, statinio inžinerinės sistemas prijungiant prie už sklypo ribų esančių inžinerinių tinklų, rengiamas supaprastintas statinio projektas, kurį patvirtina savivaldybės administracijos tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo urbanistinius reikalavimus. Šiuo atveju elektros inžineriniai tinklai buvo projektuojami valstybinėje žemėje, todėl dėl jų tiesimo iki atsakovams L. G. ir K. Š. nuosavybės teise priklausančių sklypų statytojas savivaldybės administracijos direktoriui turėjo pateikti žemės sklypo savininko sutikimą. Leidimas šiuo atveju išduodamas kaip žemės savininko sutikimas vykdyti statybos darbus valstybinėje žemėje, apskrities viršininkas nebuvo įgaliotas spręsti statinio projekto teisėtumo klausimo. Atsakovams L. G. ir K. Š. išduotas sutikimas tiesti inžinerinius tinklus valstybinėje žemėje pagal technines sąlygas, suderintas su savivaldybės administracijos direktoriumi. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos kaip Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas, nėra įgaliotas pripažinti inžinerinių tinklų projekto neteisėtu.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad pagal Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalį valstybinės žemės administravimas priskirtas Vyriausybės, Nacionalinės žemės tarnybos ir savivaldybių kompetencijai. L. G. ir K. Š. 2009 m. lapkričio 2 d. buvo išduotas sutikimas valstybinėje žemėje techninėse sąlygose numatytose vietose tiesti elektros tinklus iki žemės sklypų Nr. 24 ir Nr. 25. Ieškovui nenurodžius, kokia jo subjektinė teisė buvo pažeista parengus projektą ir atliekant tiesimo darbus valstybinėje žemėje, šioje byloje jis neturi reikalavimo teisės. Be to Vilniaus miesto savivaldybė nėra inžinerinių tinklų tiesimo užsakovas ar projekto rengėjas, todėl yra netinkamas atsakovas. Rengiant projektą su trečiaisiais asmenimis jo derinti nereikėjo.
Atsakovas L. G. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad kasimo darbų atlikimo metu, ieškovo žemės sklypas nebuvo pažymėtas riboženkliais. Ieškovas nenurodė fakto, kad iki požeminio elektros kabelių įrengimo jo žemės sklype buvo 2 metrų apsaugos zona: dujotiekio ir elektros oro kabelinė linija su atitinkamais apribojimais. Dujotiekio ir elektros tinklų apsaugos zonų nustatyti apribojimai nesiskiria. Rengiant ir įgyvendinant projektą, jo nereikėjo derinti nei su ieškovu, nei su sodininkų bendrija ,,Vitaminas“, nes projektui 2009 m. gruodžio 4 d. buvo gautas statybos leidimas Nr. 091055, kuris yra nepanaikintas. Ieškovas nepateikė duomenų apie savo žemės sklypo ribas. Po kasinėjimo darbų valstybinė žemė buvo atstatyta į pradinę padėtį. Elektros kabelių požeminė linija yra AB Rytų skirstomieji tinklai nuosavybė, kurią jis įgijo iš sodininkų bendrijos ,,Vitaminas“. Ieškovas neįrodė, kad šiuo atveju yra pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai. Byloje nepateikti įrodymai apie papildomą ieškovo nuosavybės teisių apsunkinimą atlikus įvadinių tinklų klojimo darbus.
Atsakovas K. Š. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad kabelis buvo tiesiamas valstybinėje žemėje, be to pirkimo-pardavimo sutartyje ieškovas įsipareigojo laikytis tam tikrų apribojimų. Ieškovo ir sodininkų bendrijos sutikimo šiems darbams nereikėjo. Sodininkų bendrija ,,Vitaminas“ oro kabelių linijų perdavimui AB Rytų skirstomieji tinklai ruošėsi 10 metų, per tą laiką linijos nebuvo tvarkomos, jų būklė tapo bloga. Ieškovas nepateikė įrodymų apie papildomą jo nuosavybės teisių apsunkinimą, atlikus įvadinių tinklų klojimo darbus.
Atsakovas AB Lesto (buvusi AB Rytų skirstomieji tinklai) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad naujų elektros energijos vartotojų elektros įrenginių prijungimas prie elektros tinklų pagal AB Rytų skirstomieji tinklai teisių perėmėjui AB Lesto išduotas technines sąlygas buvo numatytas prijungti nuo kompleksinės transformatorinės, taip pat numatyta, kad, jei kabeliai tiesiami per valstybinę žemę, vartotojai turi gauti Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorinio žemėtvarkos skyriaus pažymą, jog neprieštarauja, kad per valstybinę žemę būtų tiesiami kabeliai. Sutikimą vartotojai gavo, kitų vartotojų sutikimas ar leidimas nebuvo reikalingas. Ieškovas nenurodė, kokie teisės aktai buvo pažeisti. Ieškovas neturi teisės reikšti reikalavimo pašalinti inžinerinius tinklus, tokį reikalavimą gali reikšti tik valstybė. Projektas neįtakojo ir nepažeidė ieškovo teisių, nepablogino žemės sklypo būklės, po kabelio tiesimo darbų ieškovo sklypo gerovė buvo atstatyta.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad Statybos įstatyme nustatyta, jog statybą leidžiantis dokumentas išduodamas nekilnojamųjų daiktų statybai, o inžineriniams tinklams tiesti leidimas nereikalingas, todėl nagrinėjamu atveju ieškovo sutikimas nebuvo reikalingas. Teismas konstatavo, kad ginčo požeminės elektros kabelio linijos dalis, nutiesta (duomenys neskelbtini) prie ieškovo sklypo ribos, nesuvaržo ieškovo teisių labiau, nes kabelio linijos apsaugos zona patenka į teisės aktuose nustatytą ir ieškovo sklypui taikomą dujotiekio vamzdynų apsaugos zoną, ryšių linijos apsaugos zoną bei 1994 m. birželio 23 d. valstybinės žemės sklypo (ieškovo sklypo) pirkimo–pardavimo sutarties 3.2 punkte nustatytą 6 metrų nuo kelio ašies apsaugos juostą, kurios 3 m dalis patenka į ieškovo sklypą. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju neturi esminės reikšmės tai, ar buvo gautas sodininkų bendrijos „Vitaminas“ pirmininkės V. M. sutikimas ginčo elektros linijai tiesti, ar ne. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotojo A. S. 2010 m. vasario 9 d. rašto turinys nesusijęs su bendrijos pirmininkės sutikimo gavimu (negavimu) ir nesusijęs su ieškovo sklypui taikomų apsaugos zonų santykio vertinimu, todėl šis įrodymas neturi esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas D. V. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovai suprojektavo ir pastatė inžinerinį statinį (inžinerinius tinklus), priskirtiną II grupės nesudėtingų statinių kategorijai, kuriam nereikalingas statybos leidimas, todėl jie turėjo būti suprojektuoti ir pastatyti ne mažesniu nei vieno metro atstumu iki ieškovo sklypo ribos, o mažesniu atstumu jie galėjo būti projektuojami ir statomi tik turint ieškovo, kaip žemės sklypo savininko, rašytinį sutikimą. Teismas, įrodinėdamas požeminės elektros linijos apsaugos zonos ir kitų sklypui nustatytų apsaugos zonų santykį, nukrypo nuo įrodinėjimo dalyko ir visiškai ignoravo ieškinio faktinį pagrindą, t.y. kad atstumai nuo inžinerinių tinklų nebuvo išlaikyti, o nukrypimas nuo teisės aktuose nustatyto minimalaus atstumo yra ženklus. Priimdamas sprendimą teismas rėmėsi negaliojančios redakcijos Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 nuostatomis. Tiek Statybos įstatyme, tiek Statybos techniniuose reglamentuose nėra išskirti skirtingi reikalavimai skirstomiesiems ir perdavimo tinklams. Priešingai, kaip nurodyta šiuose teisės aktuose, sutikimas turi būti duodamas visais atvejais, kai inžineriniai tinklai tiesiami mažesniu nei 1 metro atstumu iki sklypo. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo analogiško pobūdžio bylose, jog statybos techninių reglamentų normos, nustatančios privalomus atstumus, yra imperatyvios, todėl statytojas privalo laikytis nurodytų reikalavimų. Jų nesilaikymas galimas tik vienu atveju - jeigu su tuo savanoriškai sutinka kaimyninio žemės sklypo savininkas, t.y. jeigu jis laisva valia atsisako tam tikros savo kaip savininko teisių apsaugos. Iš ieškovo priteista bylinėjimosi išlaidų suma atsakovams K. Š., L. G. ir IĮ G. Z. firmai neatitinka proporcingumo ir protingumo principų, nes atsakovai faktiškai už analogiškus atsiliepimus sumokėjo advokatui 3850 Lt. Atsakovai advokatui M. S. už atstovavimą pirmosios instancijos teisme sumokėjo 900 Lt, nors procesas truko 6 val. 6 min. ir suma už atstovavimą neturėtų būti didesnė nei 720 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, sodininkų bendrija „Vitaminas“ prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, kad, nepriklausomai nuo to, jog ieškovo sklypui ir yra nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos (t.y. elektros oro linijų apsaugos zona), visais atvejais, kuomet inžinerinių statinių (inžinerinių tinklų) statyba (tame tarpe ir žemės kasimo darbai) vykdoma arčiau nei vieno metro atstumu iki kaimyninio sklypo ribos, yra privalomas žemės savininko rašytinis sutikimas. Atsižvelgiant į tai, kad inžinerinių tinklų statyba buvo vykdoma sodininkų bendrijos teritorijoje, šiuo atveju buvo reikalingas dar ir sodininkų bendrijos valdymo organo rašytinis sutikimas. Be to 2010 m. UAB „EnergyInfo“ parengė ir įgyvendino analogišką inžinerinių tinklų projektą Nr. EI-10-065-TP-E-1, pagal kurį buvo gauti tiek kaimyninio žemės sklypo savininkės, tiek sodininkų bendrijos valdymo organo, tiek ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus sutikimai. Taigi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, išduodamas atsakovams K. Š. ir L. G. 2009 m. lapkričio 2 d. sutikimą Nr. K-02-27-1365 „Dėl inžinerinių tinklų tiesimo valstybinėje žemėje“, užtikrino tik atsakovų interesus, tačiau visiškai ignoravo ieškovo ir sodininkų bendrijos interesus bei pažeidė imperatyviąsias teisės normas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo skundą atmesti. Nurodo, jog ieškovas nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju pakako įrodyti 1 m atstumo nesilaikymo faktą. Ieškovas neįrodė aplinkybių, jog šis galimas atstumo nesilaikymas, padarė neteisėtą poveikį jo žemės sklypui arba sklype esančiam pastatui, neigiamai įtakojo ieškovo gyvenimo ar veiklos sąlygas. Vien faktas, kad inžinerinis statinys galimai buvo statomas (tiesiamas) pažeidžiant teisės normose įtvirtintus minimalius atstumus, savaime nepatvirtina, kad yra pažeidžiamos ieškovo teisės. Apeliantas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010, kadangi šių bylų ratio decidenti nesutampa.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB Lesto prašo skundą atmesti. Nurodo, kad šalia ieškovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo nebuvo statomi nei nesudėtingi statiniai, nei inžineriniai statiniai, o klojami skirstomieji elektros tinklai. Įvertinus tai, kad Elektros energetikos įstatymas elektros tinklus pripažįsta kilnojamuoju daiktu, tai, kad kilnojamaisiais daiktais pripažįstami perdavimo elektros tinklai patenka į Statybos įstatymo apibrėžtą inžinerinių tinklų sąvoką, tai, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymas nustato, jog statybą leidžiantis dokumentas išduodamas nekilnojamų daiktų statybai, tuo tarpu inžinerinių tinklų tiesimui statybą leidžiantis dokumentas nėra reikalingas, darytina išvada, kad kilnojamaisiais daiktais pripažįstama skirstomųjų elektros tinklų tiesimo tikslais statybos leidimas, o šiuo konkrečiu atveju ieškovo sutikimas dėl statybos nei žodinis, nei rašytinis nebuvo reikalingas ar privalomas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai L. G. ir K. Š. prašo skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų ar rašytinių įrodymų apie tai, kad parengtas projektas Nr. 92270-01-TP-EL būtų neteisėtas ir dėl to būtų pažeidžiamos ieškovo teisės ar teisėti interesai. Statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2002, kurio pagrindu ieškovas reikalauja išlaikyti 1 metro atstumą nuo inžinerinių tinklų iki jo žemės sklypo ribų arba gauti jo sutikimą, atsižvelgiant į Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio nuostatas, netaikytinas suprojektuotai ir įrengtai bendro naudojimo žemos įtampos (0,4 kV) skirstomajai elektros požeminių kabelių linijai, nes tai nėra inžinerinis statinys. Žemos įtampos (0,4 kV) skirstomųjų požeminių kabelių linijų projektavimą ir įrengimą reglamentuoja Elektros linijų ir instaliacijos įrengimo taisyklės, patvirtintos Ūkio ministro 2007 m. sausio 31 d. įsakymu Nr.4-40, todėl šiuo atveju, rengiant ginčo projektą Nr.92270-01-TP-EL, jomis ir buvo vadovaujamasi. Kadangi sodo kelių plotis yra 6 metrai, tai reiškia, kad 1994 m. birželio 23 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu ieškovo žemės sklypo 3 metrų laisvo ploto juosta prie sodo kelių yra skirta viešam interesui tenkinti, t.y. bendro naudojimo inžinerinių tinklų įrengimui. Elektros kabelių linijos projektavimas buvo atliktas iki ieškovo žemės sklypo ribų kadastrinių matavimų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, todėl projekto rengimo metu ieškovas negalėjo duoti jokių sutikimų, susijusių su atstumais nuo jo žemės sklypo ribų, nes jo žemės sklypui tuo metu galiojo tik preliminarūs matavimai. Atsakovai K. Š. ir L. G. nėra techninių sąlygų ar projekto rengėjai, nėra objekto statytojai ar savininkai, todėl niekaip negalėjo įtakoti projektavimo ar statybos darbų, jų kaltės, nesąžiningumo ar ryšio su pateiktais teismui reikalavimais per visą teismo procesą net pats ieškovas negalėjo ir nesugebėjo įvardinti. Ieškovas, įsipareigojęs palikti 6 metrų laisvą plotą (skaičiuojant nuo kelio ašies) požeminių ar antžeminių komunikacijų įrengimui, yra laisva valia sutikęs ir su pačių komunikacijų įrengimu. Teismas pagrįstai netaikė ieškovo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, nes šiai bylai išnagrinėti būtina vadovautis byloje esančiais įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis. Apelianto nesutikimas su priteistomis bylinėjimosi išlaidų sumomis yra visiškai nepagrįstas, nes nei procesinių dokumentų rengimo, nei valandinio atstovavimo teisme įkainiai akivaizdžiai neviršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas G. Z. firma apeliacinį skundą prašo atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad projekto rengimo ir inžinerinių tinklų įrengimo metu ieškovas negalėjo duoti jokių sutikimų ar leidimų, susijusių su atstumais nuo jo žemės sklypo ribų, nes jo sklypo ribos buvo dar neaiškios, t.y. žemės sklypui galiojo tik preliminarūs matavimai. Be to analogiškose situacijose gretimų sklypų savininkų sutikimai nebuvo būtini. Teismas nesivadovavo negaliojančia STR 1.01.09:2003 redakcija, tik sprendime paminėjo ankstesnę redakciją, kaip nuorodą į elektros tinklų aiškesnius klasifikavimo apibrėžimus, nes Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnyje nėra konkrečiai nurodyti minėtų tinklų apibrėžimai. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atlikti projektavimo ar įrengimo darbai būtų pažeidę norminių ar kitų teisės aktų reikalavimus ar ieškovo teises bei teisėtus interesus. Išlaikius būtinus minimalius atstumus (0,25-0,5 m) nuo kitų inžinerinių tinklų, ir kaip siūlo apeliantas, suprojektavus inžinerinius tinklus (duomenys neskelbtini) nuo 1 iki 1,5 m ir (duomenys neskelbtini) nuo 1,4 iki 1,6 m atstumais nuo ieškovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, inžineriniai tinklai būtų suprojektuoti išilgai po gatvių važiuojamąja dalimi (asfaltu), statybos ir eksploatavimo darbų išlaidos neatitiktų ekonomiškumo ir patogumo kriterijų. Apelianto nesutikimas su priteistomis bylinėjimosi išlaidų sumomis yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes nei procesinių dokumentų rengimo, nei valandinio atstovavimo įkainiai neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo skundą atmesti. Nurodo, kad Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo 1994 m. birželio 23 d. sutarties 3.2 punkte nurodyta, kad sodo sklypo pirkėjas įsipareigoja palikti 6 m laisvą plotą (skaičiuojant nuo kelio ašies) požeminių ar antžeminių komunikacijų įrengimui. Taigi ieškovas, įsigydamas nuosavybėn žemės sklypą, esantį sodininkų bendrijoje „Vitaminas“, sutiko su tokia sutarties sąlyga. Savo sutikimą ieškovas patvirtino ir atlikdamas žemės sklypo kadastrinius matavimus, nes žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto 10 punkte nurodyta, kad, naudojant žemės sklypą, turi būti laikomasi elektros linijų apsaugos zonos, plotas - 40 kv.m. Tokia specialioji žemės sklypo naudojimo sąlyga nurodyta ir Nekilnojamojo turto registre. Dėl to ieškovui nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui Nr. 57, esančiam sodininkų bendrijoje „Vitaminas“, Vilniuje, iki požeminės elektros kabelių tiesimo linijos įrengimo galiojo nuosavybės teisių apribojimas, susijęs su oro kabeline linija. Teismas nustatęs, kad ginčo elektros linija nutiesta arčiau negu nustatyta Statybos reglamente (STR 1.01.07:2002), pagrįstai vertino ieškovo, kaip sklypo savininko, teisių turinį nutiestų ginčo elektros linijų apsaugos zonos ir kitų jau anksčiau buvusių apsaugos zonų santykio aspektu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo D. V. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso 832 kv.m žemės sklypas, esantis sodininkų bendrijoje ,,Vitaminas“, (duomenys neskelbtini), įgytas pagal 1994 m. birželio 23 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (b.l. 143-144 t.1). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimosi sąlygų patvirtinimo“, ieškovui nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui iki ginčijamo požeminės elektros kabelių linijos įrengimo, galiojo nuosavybės teisių apribojimas, susijęs su esančia oro kabeline linija, t.y. ieškovas buvo įpareigotas laikytis specialiosios žemės, miško ir vandens telkinių naudojimo sąlygos – elektros linijų apsaugos zonos (kodas VI(60)), plotas – 40 kv.m (b.l. 142-144, t.1). 2010 m. balandžio 6-7 dienomis UAB „Neiluva“ vykdė kasimo darbus: valstybei nuosavybės teise priklausančioje žemėje pro ieškovui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą pagal inžinerinių tinklų projektą „Du sodo pastatai (duomenys neskelbtini); 0,4 kV lauko elektros tinklai“ Nr. 92270-01-TP-EL vedė inžinerinius tinklus – 0,4 kV elektros kabelių linijas į atsakovams K. Š. ir L. G. priklausančius projekte nurodytus pastatus. Šis projektas buvo vykdomas pagal 2009 m. spalio 2 d. AB Rytų skirstomieji tinklai Vilniaus regiono Vilniaus miesto Šiaurinio skyriaus Technines sąlygas Nr. 12/09/2270 ir 2009 m. spalio 16 d. AB Rytų skirstomieji tinklai Vilniaus regiono Vilniaus miesto Šiaurės skyriaus Technines sąlygas Nr. 12/09/2344, 2009 m. lapkričio 2 d. gautą sutikimą dėl inžinerinių tinklų tiesimo valstybinėje žemėje Nr. K-02-27-1365, turint 2009 m. gruodžio 4 d. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento Statybų leidimų skyriaus pritarimą, taip pat 2010 m. gegužės 4 d. Objekto 0,4 kV KL nuo KT-1179 NV dvibučio gyvenamojo namo elektros įrenginių prijungimo prie elektros tinklų (duomenys neskelbtini) investicinio projekto 1N3012090082 pripažinimo tinkamu naudotis aktą bei 2010 m. rugpjūčio 30 d. išduotą leidimą kasti Nr. 485/23/2010.
Ieškovas pareikštu ieškiniu prašė pripažinti, kad inžinerinių tinklų projektas „Du sodo pastatai (duomenys neskelbtini); 0,4 kV lauko elektros tinklai“ neatitinka teisės aktų reikalavimų ir vienu iš argumentų šiam reikalavimui pagrįsti nurodė aplinkybę, jog šiuo atveju ginčo elektros linijai nutiesti buvo reikalingas jo sutikimas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju toks ieškovo sutikimas nebuvo reikalingas, ir teisėjų kolegija neturi pagrįsto pagrindo su tuo nesutikti. Remiantis projekto parengimo ir darbų atlikimo metu galiojusia Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 1 dalies redakcija, elektros energijos persiuntimui skirtos žemos ir vidutinės įtampos elektros oro linijos, oro kabeliai bei požeminių kabelių linijos ir įrenginiai, įskaitant transformatorinėse pastotėse įrengtus įrenginius, kartu su požeminių kabelių kanalais, linijas laikančiomis atramomis bei kitais priklausiniais, laikomi kilnojamaisiais daiktais. Statybos įstatyme nustatyta, kad statybą leidžiantis dokumentas išduodamas nekilnojamųjų daiktų statybai, o inžineriniams tinklams tiesti leidimas nereikalingas (Statybos įstatymo 2 str. 2 d., 23 str. 1 d.). Taigi darytina išvada, kad kilnojamaisiais daiktais pripažįstamų skirstomųjų elektros tinklų tiesimo tikslais statybos leidimas, o šiuo konkrečiu atveju - ieškovo sutikimas dėl statybos nei žodinis, nei rašytinis nebuvo reikalingas.
Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovai suprojektavo ir pastatė inžinerinį statinį (inžinerinius tinklus), priskirtiną II grupės nesudėtingų statinių kategorijai, kuriam nereikalingas statybos leidimas, tačiau būtent todėl jie turėjo būti suprojektuoti ir pastatyti ne mažesniu nei vieno metro atstumu iki ieškovo sklypo ribos, o mažesniu atstumu jie galėjo būti projektuojami ir statomi tik turint ieškovo, kaip žemės sklypo savininko, rašytinį sutikimą. Tiek atsakovai procesiniuose dokumentuose, tiek pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės nepaneigė, jog ginčo inžinerinių tinklų dalis buvo tiesiama mažesniu nei 1 metro atstumu iki ieškovo žemės sklypo ribos, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčo elektros linijos dalis, nutiesta prie ieškovo sklypo ribos (duomenys neskelbtini), nesuvaržo ieškovo teisių labiau negu jos buvo apribotos iki ginčo kabelio nutiesimo. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada iš esmės sutinka, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, jog pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalį ne dėl kiekvieno nukrypimo nuo statinio projekto taikomos šio straipsnio 3 dalyje nustatytos sankcijos, o tik dėl tokio, kuris yra esminis. Esminis ar neesminis nukrypimas nuo projekto, sprendžia sankciją taikanti institucija, šiuo atveju – teismas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2007). Ieškovas su tuo nesutinka, motyvuodamas, kad teismas, įrodinėdamas požeminės elektros linijos apsaugos zonos ir kitų sklypui nustatytų apsaugos zonų santykį, nukrypo nuo įrodinėjimo dalyko ir visiškai ignoravo ieškinio faktinį pagrindą, t.y. kad atstumai nuo inžinerinių tinklų nebuvo išlaikyti, o nukrypimas nuo teisės aktuose nustatyto minimalaus atstumo yra ženklus. Taigi nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar ginčo inžinerinių tinklų dalies tiesimas mažesniu nei 1 metro atstumu iki ieškovo žemės sklypo ribos, pripažintinas esminiu pažeidimu.
Byloje nustatyta ir ieškovas šios aplinkybės neginčija, kad jis 1994 m. birželio 23 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi įsipareigojo laikytis sodo sklypo naudojimosi tvarkos ir apribojimų, nustatytų norminiuose aktuose, t.y. palikti 6 metrų laisvą plotą (skaičiuojant nuo kelio ašies) požeminėms ar antžeminėms komunikacijoms įrengti. Pagal Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintas Specialiųjų žemės naudojimo ir miško naudojimo sąlygų VI skyriaus nuostatas ieškovas įsipareigojo laikytis apribojimų, naudodamasis jam priklausančiu žemės sklypu, t.y. ieškovas įsipareigojo laikytis specialių žemės, miško ir vandens naudojimo sąlygų, oro elektros linijų apsaugos zonos. Nurodytų sąlygų 19 punkte nustatyta, kad požeminės elektros kabelių linijos apsaugos zona – žemės juosta, kurios plotis – po vieną metrą nuo linijos konstrukcijos kraštinių taškų. Nuotolis nuo šios linijos iki pastatų ir statinių – 0,6 m. Pirmosios instancijos teismas iš ieškovo į bylą pateikto antstolio D. K. 2011 m. gegužės 31 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nustatė, kad atstumas nuo ieškovo sklypo ribos iki šalikelės, kurioje nutiesta ginčo požeminė elektros linija, yra apie 1 metrą. Iš į bylą pateikto AB „Lietuvos dujos“ Vilniaus filialo 2013 m. gegužės 3 d. rašto nustatė, kad vidutinio slėgio dujotiekis (duomenys neskelbtini), nutiestas 2006 m. kovo 20 d., atstumas nuo jo iki ieškovo sklypo yra nuo 0,5 m iki 1 m. Rašte taip pat nurodyta, kad iki 16 barų slėgio dujotiekio apsaugos zona taikoma žemės juostai išilgai vamzdynų trasai, kurios plotis po du metrus abipus vamzdyno ašies (b.l. 167, t.3). Iš to seka išvada, kad dujotiekio vamzdyno apsaugos zona į ieškovo sklypą patenka 1,5–1 m pločio juosta tiek ties (duomenys neskelbtini), tiek ties (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog požeminės elektros kabelio linijos dalis, nutiesta (duomenys neskelbtini) prie ieškovo sklypo ribos, nesuvaržo ieškovo teisių labiau, nes šios kabelio linijos apsaugos zona patenka į teisės aktuose nustatytą ir ieškovo sklypui taikomą dujotiekio vamzdynų apsaugos zoną.
Be to pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad ginčo elektros linijos dalis, nutiesta prie ieškovo sklypo ribos (duomenys neskelbtini), nesuvaržo ieškovo teisių labiau, negu jos buvo apribotos iki ginčo kabelio nutiesimo, dar ir dėl to, jog nuo ieškovo sklypo ribos 0,9–1,1 atstumu yra pakloti ryšių tinklai, o šių tinklų apsaugos zona yra po du metrus į abi puses nuo telekomunikacijų tinklų (b.l. 202–205, t.3). Taigi ryšių linijos apsaugos zona apima ginčo elektros linijos apsaugos zoną, patenkančią į ieškovo sklypą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčo elektros linija nutiesta arčiau, nei yra nustatyta Statybos reglamente STR 1.01.07:2002 (šios aplinkybės šalys ir neginčija), pagrįstai vertino ieškovo, kaip sklypo savininko, teises ir interesus nutiestų ginčo elektros linijų apsaugos zonos ir kitų jau anksčiau buvusių santykio aspektu. Nustatęs, jog tiek dujotiekio vamzdynų apsaugos zona, tiek ir ryšių linijos apsaugos zona apima ginčo elektros linijos apsaugos zoną, patenkančią į ieškovo sklypą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nutiesus ginčo elektros liniją, ieškovo teisės nebuvo labiau suvaržytos.
Apeliantas skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi negaliojančia STR 1.01.09:2003 redakcija. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas negaliojančia STR 1.01.09:2003 redakcija nesivadovavo, tik paminėjo šią redakciją kaip nuorodą į elektros tinklų aiškesnius klasifikavimo apibrėžimus, nes Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnyje nėra konkrečiai nurodyti minėtų tinklų apibrėžimai, toks paminėjimas visiškai neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2010, kadangi šios bylos ir nagrinėjamos civilinės bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Apelianto nurodomoje byloje ginčas kilo tarp kaimyninių žemės sklypų savininkų dėl pastatytų šiltnamio ir atraminės sienelės statybos teisėtumo, kai kaimyninio sklypo savininkas pastatė ant bendros sklypų ribos atraminę sienelę, taip pat stacionarų šiltnamį, nesilaikydamas teisės aktų nustatytų atstumų nuo kaimyninių žemės sklypų, o atraminę sienelę - ir leistino aukščio reikalavimų, be to, neturėdamas supaprastinto atraminės sienelės projekto. Iš pasakyto akivaizdu, kad nagrinėjamos ir ieškovo nurodytos civilinės bylos ratio decidenti nesutampa, todėl nėra jokio pagrindo remtis toje byloje pateiktais teismo išaiškinimais bei teigti, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo šios teismų praktikos.
Apeliantas nurodo, kad nagrinėjamu atveju buvo ir yra visos techninės sąlygos ir galimybės suprojektuoti bei atlikti kabelinės linijos įrengimą, išlaikant 1 metro atstumą nuo jo žemės sklypo ribų. Tačiau, kaip tvirtina bylos duomenys ir atsakovų paaiškinimai, konkrečiu atveju išlaikius būtinus minimalius atstumus (0,25-0,5 m) nuo kitų inžinerinių tinklų ir suprojektavus požeminių kabelių linijas (duomenys neskelbtini) nuo 1 iki 1,5 m ir (duomenys neskelbtini)nuo 1,4 iki 1,6 m atstumais nuo ieškovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, požeminių kabelių linija būtų suprojektuota išilgai po gatvių važiuojamąja dalimi (asfaltu), todėl akivaizdu, jog statybos ir eksploatavimo darbų išlaidos neatitiktų ekonomiškumo kriterijų, o taip parengtas projektas neatitiktų skirstomųjų požeminių kabelių linijų projektavimą ir įrengimą reglamentuojančių Elektros linijų ir instaliacijos įrengimo taisyklių reikalavimų.
Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo iš jo atsakovų K. Š., L. G. ir G. Z. firmos naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu – apelianto teigimu, jos yra aiškiai per didelės, be to atsiliepimai į ieškinį šių atsakovų yra beveik identiški, todėl turėtų būti vertinami kaip vienas procesinis dokumentas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi nurodytos išlaidos nėra akivaizdžiai per didelės. Bylos duomenys tvirtina, jog advokatas atstovavo atsakovus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat apeliacinės instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teismui bylą perdavus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, advokatas teikė atsiliepimus į ieškinį ir į apeliacinį skundą, dalyvavo teismo posėdžiuose, todėl atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo realios, būtinos ir pagrįstos, be to priteistos išlaidos už advokato pagalbą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintose rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių (CPK 98 str.).
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės ir proceso teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jam atsirado pareiga atlyginti atsakovų bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Atsakovai K. Š., L. G. pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą jie patyrė po 750 Lt išlaidų (b.l. 176-177, t.4), atsakovas G. Z. firma pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą jis patyrė 1200 Lt išlaidų (b.l. 168, t.4), todėl šios išlaidos priteistinos iš apelianto.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo D. V. atsakovams K. Š. ir L. G. po 750 Lt (septynis šimtus penkiasdešimt litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti, atsakovui G. Z. firmai - 1200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.