Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendis

2022-03-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1-29-588/2022

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2022-03-14
Bylos Nr.
1-29-588/2022
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-33711-2020-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Diana Vercinskė
Kaltinamasis
R. V.
Nukentėjusysis
E. V.
Advokatai
Mindaugas Repšas, Drąsutis Narmontas
Baudžiamoji byla Nr. 1-29-588/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-33711-2020-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.6.2; 1.2.4.6.2.1; 2.3.6.4.6.1
PLUNGĖS APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 14 d.Palanga
Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų teisėja Diana Vercinskė,sekretoriaujant Jurgitai Leškevičienei,dalyvaujant prokurorui Raimundui Galdikui,kaltinamajam R. V., jo gynėjui advokatui Drąsučiui Narmontui,nukentėjusiajai E. V., jos gynėjui advokatui Mindaugui Repšui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje R. V., gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), išsituokęs, turintis aukštąjį išsilavinimą, dirbantis uždarosios akcinės bendrovės „M.“ direktoriumi, neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

kaltinamasis R. V. mušdamas ar kitaip smurtaudamas padarė nežymų sveikatos sutrikdymą šeimos nariui:

2020 m. rugpjūčio 22 d., apie 12.00 val., name, (duomenys neskelbtini), konflikto su žmona E. V. metu, tyčia sudavė po vieną smūgį ranka nukentėjusiajai E. V. į veido sritį bei į dešinę ranką, po ko abiem rankom sugriebė nukentėjusiajai už rankų, jas užlaužė už nugaros bei keldamas į viršų, nuvedė į kitą kambarį ir nustūmė ant lovos. Tokiais smurtiniais veiksmais R. V. nukentėjusiajai E. V. sukėlė fizinį skausmą bei padarė didelę poodinę kraujosruvą dešinėje veido pusėje, daugines poodines kraujosruvas abiejų dilbių, riešų ir plaštakų srityje bei poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos dešiniame šoniniame paviršiuje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kaltinamasis R. V. teisminio nagrinėjimo metu dėl jam pareikštų kaltinimų kaltu neprisipažino. Parodė, kad 2020 m. rugpjūčio 22 d. atvyko į (duomenys neskelbtini), tarp jo ir žmonos įvyko konfliktas, pats patyrė agresija iš žmonos pusės, ji šaukė, rėkė, griebė jam už gerklės, fiziniai veiksmai buvo iš jos pusės. Paaiškino, kad paėmė žmoną už rankos, kad išvengti kitų dalykų. Užlaužė jai rankas ir nuvedė į vaiko kambarį, paguldė ant lovoje gulėjusio vaiko kelių. Pateikė į bylą namo išdėstymo planą tam, kad būtų galima susidaryti bendrą vaizdą. Tokiu būdu jie praėjo keturis kampus, dar yra lovūgalis ir vaiko keliai. Tuo metu, kai žmona elgiasi agresyviai, namuose yra tokia praktika, kad vaikas ją apkabina, laiko už kaklo, tai trunka apie 10 min., kol viskas normalizuojasi ir žmona nusiramina. Kitos praktikos buvo neveiksmingos. Tokie įvykiai, kad reikėtų žmoną laikyti ir nuo jos gintis, būna labai retai, tačiau 2020 m. tokie konfliktai vyko kiekvieną savaitgalį, t. y. kiekvieną savaitgalį, kai atveždavo mamai vaiką, jis baigdavosi konfliktiškai. Tokių situacijų, kad jam kartu su vaiku tenka raminti mamą, būna dažnai. Mano, kad tai buvo tendencingas planas kaip inicijuoti skyrybas, todėl ji bandė išprovokuoti tokias situacijas, tačiau jai nepavykdavo. Apie schemas, kaip galima vyrą paversti smurtautoju, sužinojo pabendravęs su advokatu. Nurodė, kad žmona nesuvokia kitų žmonių nuomonės, nepriima kompromisų. Iš pradžių buvo konfliktai, kuriuos buvo galima kontroliuoti, tačiau po to, kai 2020 m. kovo mėn. žmona išsikraustė, vaikas liko gyventi kartu su juo, nenorėjo vienašališkai priimti sprendimo skirtis, kiekvieną savaitgalį nuveždavo vaiką pas mamą. Tokia situacija netenkino. Siūlė kreiptis pagalbos į psichologus, pats nenorėjo skirtis dėl vaikų ir turto dalinimo. Šiai dienai santuoka yra nutraukta, teismo sprendimas įsiteisėjęs. Santuoka buvo nutraukta bendru sutuoktinių sutarimu. Pripažįsta, kad užlaužė rankas ir vedė jėga, kur galėjo įvykti sutuoktinės sužalojimai, nepamena. Tai padarė dėl savigynos ir veiksmų valdymo. Po viso konflikto ji apsiramino, kai vaikas ją paleido, ji nuėjo ir įsijungė kompiuterį, pasidarė kavos. Po valandos, pieš jam išvykstant su sūnumi pasivažinėti dviračiais, pas ją nematė jokių sužalojimų, ji buvo rami. Tai reiškia, kad aš jis to nepadarė, tačiau, kas atsitiko jam nesant, negali žinoti. Mano, kad nukentėjusioji galėjo užkliūti už kampo, kai ją vedė. Santuokos metu yra buvę taip, kad pats buvo sudaužytas ir sudraskytas, į medikus nesikreipė. Negali pasakyti, ar ji pati galėjo pasidaryti kraujosrūvas veide ir krūtinės srityje, tai yra prielaidos. Pažymėjo, kad jis jos nemušė. Žmona paėmė jį už gerklės ir smaugė, todėl jis, išsilaisvinęs, stipriai paėmė jos rankas, ko pasekoje ant rankų atsirado mėlynės. Tai buvo nusistovėjusi šeimos praktika, taip ją laikyti. Sutinka, kad tai nėra normalu, tačiau šiuo atveju, tai buvo optimali išeitis ir taip išsispręsdavo konfliktai namuose. Nežino, kodėl žmona 2020 m. kovo mėn. išsikraustė iš namų. Nuo 2017 m. buvo pasistatę namą Palangoje, ji ten leisdavo vasaras, pati sau buvo labai svarbi, sužvaigždėjo, gyrėsi, kad sulaukia daug vyrų dėmesio. Šeimoje iki 2020 m. kovo mėn. buvo visko, ir konfliktai, ir tie rankų laikymai, ir pašūkavimai, konfliktai tęsėsi jau 5 metus. Konfliktų priežastis yra žmogaus narciziškumas, pyktis, negalėjimas kito žmogaus paversti vergu. Tuo metu, kai vyko konfliktai, darė garso įrašus, bijojo, kad bus inscenizuoti kažkokie veiksmai ir jam reikės gintis. Pats nebuvo nusiteikęs kreiptis į teisėsaugą. Tikėjosi, kad vieną dieną atsisės kartu su psichologu ar advokatu, su vaikais ir pakalbės. Prieš 5 metus siūlė žmonai važiuoti pas psichologus, gelbėti santykius ir nekankinti vaikų. Pats bandė visomis išgalėmis išgelbėti santuoką, norėjo, kad vaikai būtų saugūs. Jam pačiam vyriškumas neleidžia kažkur kreiptis. Norėtu, kad vaikai nedalyvautų šiame procese. Psichologė jau kalbėjo su vaiku, jam didelė trauma. Buvusi žmona šiai dienai net nesisveikina, kenkia jam, išspręsti šios situacijos taikiai nepavyks. Negali pripažinti to, ko nepadarė. Tuo metu, kai žmona jį smaugė, jis išsilaisvino iš jos suimdamas jo rankas. Tai yra būdas, kaip suvaldyti situaciją. Nesudavė tyčia jokių smūgių, nei į veidą, nei į dešinę ranką, buvo tik vienintelis veiksmas - rankų laikymas. Tai vyko momentaliai – ji griebė už žandikaulio, už gerklės, jis ją laikė už rankų. Prieš griebiant už kaklo, prieš jai pradedant smurtauti, kilo eilinis ginčas, apie tai, kad viskas blogai, ji jam priekaištavo. Į jos priekaištus buvo atsakyta argumentais, kad ji neteisi. Tai buvo elementarus ginčas dėl nieko, tačiau tiksliai dėl ko ginčijosi ar koks buvo dialogo turinys, nepamena. Mes susiginčijome ir ji man griebė už gerklės, žandikaulio, tada aš jai suėmiau rankas. Nepagalvojo, kad tuo metu gali nustumti žmoną ir bėgti lauk pro duris, kad išvengti tolesnio konflikto. Nenorėjau sukelti skausmo savo žmonai, ją nuvedė pas vaiką ant lovos ir ji po to apsiramino. Savo nepasitenkinimą ji išliedavo agresija, tai būdavo daužymai, rūbų plėšymai, draskymai su nagais, daiktų mėtymai. Mano, kad žmonai yra alkoholinės psichozės, nes vos tik išgeria alkoholio, pradeda elgtis agresyviai ir neadekvačiai. Medikai jai tokios diagnozės nėra nustatę. Nežino tokių faktų, kad žmona, alkoholinės psichozės metu, buvo užpuolusi kitus asmenis. Prieš vaikus ji taip pat naudojo smurtą. Pats alkoholį vartoja, bet tuo metu nebuvo išgėręs.

Nukentėjusioji E. V. teisminio nagrinėjimo metu atsisakė duoti parodymus prieš kaltinamąjį ir atsisakė atsakyti į bet kokius klausimus šioje byloje. Parodė, kad neneigia to, kas surinkta baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu R. V. dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., savo kaltės nepripažino ir parodė, kad prieš sutuoktinę niekada nėra smurtavęs, nebent, jeigu yra pastūmęs, ar sugriebęs jai už rankų, šias užlaužęs, tai tik dėl to, kad ji pati jį puldavo mušti. Sugriebęs už rankų laikydavo jas, kad ji jo nemuštų, t. y. tokiais veiksmais, nors ir atrodančiais kaip smurtavimas, jis gindavosi nuo jos ketinimų jam suduoti. Kada tokie konfliktai yra pas juos buvę anksčiau, kai ji puldavo jį mušti, nepamena, tiesiog to neužfiksavo, tačiau tokių atvejų yra buvę ne vienas. Su sutuoktine jie dažnai pykstasi, nesutaria, tačiau jis prieš ją nesmurtauja. Nors ir gyvena kartu, tačiau gyvena atskirus gyvenimus, pats pavargęs nuo nuolatinės jos kontrolės ir nuolatinių priekaištų. Tokiu atveju, kai ji pati, žodinio konflikto metu, puldavo smurtauti prieš jį, jis jai rankomis sugriebdavo už jos rankų, stengdamasis apsisaugoti nuo jos ketinimų jam suduoti, jas stipriai laikydavo, dėl ko galimai jai ant rankų susidarydavo kraujosruvos. Parodė, kad 2020 m. rugpjūčio 22 d., apie 12.00 val., (duomenys neskelbtini), tarp jo su sutuoktine vyko žodinis konfliktas, kurio metu ji ranka suėmė jam už žandikaulio, tuo metu jis jai sugriebė už rankų, jas užlaužė už nugaros ir nuvedė į vaiko kambarį, kur tuo metu ant savo lovos gulėjo jų 15 metų amžiaus sūnus N. V.. Jis ją paguldė ant pilvo, ant tos pačios lovos ir paleido rankas. Kai ji atsivertė ant nugaros, sūnus ranka suėmė jai už kaklo, norėdamas ją taip nuraminti. Tai žinoma jų su sūnumi taktika, kaip nuraminti įsisiautėjusią sutuoktinę - tokiais atvejais sūnus ją apkabindavo, ar tai per kaklą, ar tai per kitą vietą ir laikydavo, kol ji nurimdavo. Kai minėtu metu ji ant lovos nurimo, nuėjo prie savo kompiuterio, jis su sūnumi išvažiavo dviračiais. Kai po kelių valandų grįžo namo, atvyko policijos pareigūnai. Tuo metu, kai grįžo pas sutuoktinę, ant veido prie dešinės akies pastebėjo kraujosruvą. Šios kraujosruvos po jų konflikto nebuvo, galvojo, gal ji pati sau sudavė, kad atsirastų mėlynė ir galėtų jį apkaltinti. Galvojo, kad gal ji į lovos kampą trenkėsi veidu, kai ją guldė ant lovos, bet apsvarstė, kad ne ta veido puse gulėsi. Visaip svarstė, kuriuo metu jai prie akies atsirado kraujosruva, tačiau taip ir nesuprato, bet jis jai į veidą tikrai nesudavė. Kaip minėjo, buvo paėmęs už rankų ir šias užlaužė bei taip laikydamas, nuvedė į sūnaus kambarį ir paguldė ant lovos. Dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo savo kaltės nepripažįsta, prieš sutuoktinę niekada nėra smurtavęs, t. y. jokių tyčinių veiksmų prieš ją nėra atlikęs, nebent būdavo gynyba, kai reikdavo ją įsisiautėjusią ir puolančią sulaikyti, suėmus jos rankas (1 t., b. 1. 122-125). 2020-12-03 įteikus panešimą apie įtarimą, padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d., ir apklausus įtariamuoju R. V. parodė, kad savo kaltės nepripažįsta, pasilieka prie ankstesnių parodymų, kurie yra teisingi, prašo jais vadovautis. Dėl krūtinės ląstos kraujosruvos paaiškina, kad ji krūtinės sritį galėjo susitrenkti tuo metu, kai guldė ją ant lovos, kur tuo metu gulėjo sūnus, ir galbūt ji trenkėsi į jo kojas. Kadangi jis jos nemušė, minėtų sužalojimų nepadarė, todėl bando įsivaizduoti ir paaiškinti, kuriuo metu ir į kur ji galėjo susižaloti (1 t., b. l. 132-135).

Nukentėjusioji E. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji kartu su savo vyru R. V. bei sūnumi N. V. vasaros metu apsistojo nuomojamame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). 2020 m. rugpjūčio 22 d., apie 12.00 val., jai būnat namuose esančioje virtuvėje, į patalpą įėjo jos vyras R. V., kuris pradėjo prieš ją psichologiškai smurtauti, tai yra vaikščioti agresyviai nusiteikęs, kabinėtis dėl įvairiausių buitinių smulkmenų, teigti, kad neva ji jį provokuoja bei pokalbio metu išvadino ją "Kurva". Ji vyrui nurodė, kad jis jos "kurva" nevadintų ir apskritai patylėtų, nes namuose kitame kambaryje esantis mažametis vaikas viską girdi. Po šių žodžių R. V., jai būnant virtuvėje, vieną kartą ranka sudavė jai į veido sritį, ko pasėkoje ji patyrė fizinį skausmą. Tada vieną kartą ranka trenkė jai į dešinę ranką (ties dilbiu) ir, pagriebęs abi jos rankas, užlaužė jai už nugaros ir nutempė į namuose esantį vaiko kambarį, kuriame tuo metu buvo jos nepilnametis sūnus ir, jam matant, numetė ją į sūnaus lovą. Tai padaręs R. V. iš kambario išėjo, o jos vaikas uždarė kambario duris ir ją apsikabino, po kurio laiko ji iš minėto kambario išėjo ir R. V. nurodė, jog nebegali kentėti ir žada kviesti policiją. Tada šis pradėjo toliau ją engti, sakydamas, jog "dingsi tu iš šitų namų, su tavimi susidorosiu finansiškai, nieko iš manęs nebegausi, jeigu iškviesi policiją pati su ja ir važiuosi". Po minėto įvykio ji buvo labai išsigandusi ir bijojo R. V. matant kviesti policiją. Sutuoktinis, praėjus kažkiek laiko, nuėjo ir sūnui pasiūlė važiuoti pasivažinėti dviračiais. Kuomet R. V. su sūnumi išvažiavo, ji iškvietė policiją. Kiek pamena, asmuo minėto konflikto metu buvo blaivus, alkoholio nevartojo. R. V. žino, jog ji su juo nori skirtis, todėl ir elgėsi taip agresyviai. Po minėto įvykio į medikus nesikreipė. Be namuose buvusio nepilnamečio sūnaus, įvykio daugiau niekas nematė (1 t., b. l. 25 - 28). Papildomos apklausos metu nukentėjusioji E. V. parodė, kad savo ankstesnius parodymus prisimena, juos tvirtina, tik nori papildyti, kad su vyru R. susituokę nuo 1994 m., turi du sūnus, iš kurių sūnus N., gim. 2005 m., yra nepilnametis. Vyresnysis sūnus N. gyvena atskirai, o ji su vyru ir sūnumi N. gyvena (duomenys neskelbtini). Nuo 2020 m. birželio mėn. ji gyvena (duomenys neskelbtini), UAB "M.", kurios direktoriumi yra jos vyras, priklausančiame name. Į (duomenys neskelbtini) atvyko tam, kad būtų atskirai nuo savo vyro, nes nebegali daugiau kentėti jo nuolatinio psichologinio bei fizinio smurto ir tam, kad sūnus nematytų viso šio smurto. 2020 m. rugpjūčio 21 d. į minėtą namą iš (duomenys neskelbtini) atvyko ir jos vyras R. sujos sūnumi N. 2020 m. rugpjūčio 22d., apie 12.00 val., jai būnant (duomenys neskelbtini), namo virtuvėje, tarp jos ir vyro kilo konfliktas dėl įvairių buitinių smulkmenų. Vyras R. pradėjo vėl, kaip ir eilinį kartą prieš ją naudoti psichologinį smurtą, tai yra žemino vadindamas įžeidžiančiais žodžiais, tokiais kaip "Kurva", kaltino ją, neva ji prasigėrė. Ji prašė neįžeidinėti, juo labiau, kad name buvo jų nepilnametis sūnus. Jai vyrui pasakius, kad tai jis per 20 metų pragėrė šeimą, vyras tapo agresyvus ir staiga, pripuolęs prie jos, kumščiu vieną kartą sudavė į veido sritį, tiksliau į dešinę veido pusę, dėl ko juto stiprų fizinį skausmą, sutino dešinysis žandas ir akis, atsirado kraujosruva. Viskas vyko virtuvėje, o sūnus N. tuo metu buvo savo kambaryje ir to smūgio neturėjo matyti, tačiau triukšmą tikrai turėjo girdėti. Po smūgio į veidą vyras ranka vieną kartą trenkė į dešinę ranką ties dilbiu bei iš karto abiem rankomis sugriebė abi jos rankas riešų srityje, užlaužė jas už nugaros ir laikydamas kėlė į viršų, dėl ko jai labai skaudėjo, ji pradėjo šaukti, kad paleistų. Dėl smūgio per dešinę ranką dilbio srityje, dėl rankų sugriebimo ir užlaužimo, taip pat juto fizinį skausmą, ant rankų liko kraujosruvos. Laikydamas jos užlaužtas rankas už nugaros pakeltoje skausmingoje padėtyje, vyras nutempė ją į sūnaus N. kambarį pirmame namo aukšte ir nustūmė ant sūnaus lovos. Nuo pastūmimo skausmo nejuto. Sūnus buvo kambaryje ir viską matė, o vyrui ją nustūmus ant lovos, sūnus ją apsikabino ir guodė, prašė likti kambaryje niekur neiti. Vyras R. iš vaiko kambario išėjo. Suprato, kad negali daugiau kentėti nuolatinio vyro fizinio ir psichologinio smurto, todėl nuėjo pas vyrą ir pasakė jam, kad kviečia policiją. Į tai vyras sureagavo audringai, pradėjo psichologiškai ją terorizuoti, kad jei kreipsis į policiją, tai dings iš šių namų, kad jis išmes ją į gatvę be nieko, sudoros ją finansiškai, atims iš jos sūnų. Po tokių jo žodžių bijojo jam ką nors besakyti, kad vėl vyras nepradėtų fiziškai prieš ją smurtauti, todėl palaukė, kol vyras su sūnumi išvyko iš namų dviračiais pasivažinėti ir tik tada iškvietė policiją. Įvykio metu vyras atrodo buvo blaivus, nes nematė, kad namie vartotų alkoholinį gėrimą. Ji taip pat buvo blaivi, jokio alkoholio nebuvo vartojusi, tik buvo išgėrusi apsiraminimui valerijonų lašų. Tai ne pirmas atvejis kai vyras prieš ją smurtauja, smurtą, tiek fizinį tiek psichologinį kenčia praktiškai 20 santuokos metų, su pertraukomis. Niekada dėl vyro smurto nesikreipė į policiją, nes vyro bijojo, bijojo likti viena su vaikais, buvo nuo vyro priklausoma. Ir dabar vyro labai bijo, nes jis yra įtakingas verslininkas (duomenys neskelbtini), ji yra nuo jo finansiškai priklausoma, nes viską, ką užgyveno santuokos metu, jis teisiškai yra susitvarkęs taip, kad priklausytų jam. Negali nurodyti visų vyro smurto atvejų prieš ją, nes jų buvo labai daug, tiesiog nepamena konkrečių datų ir aplinkybių, be to, neturi jokių įrodymų dėl senesnių smurto atvejų. Tačiau keletą atvejų, kada vyras prieš ją smurtavo, gali nurodyti, nes turi išsaugojusi nuotraukas, kurias pasidarė tam atvejui, kad galėtų įrodyti smurto faktą. Be to, turi ir 2020 m. kovo mėn. teismo medicinos eksperto specialisto išvadą, nes po to, kai vyras ją sumušė, kreipėsi į teismo medicinos ekspertą (duomenys neskelbtini), kad būtų užfiksuotas smurto atvejis. Smulkiau paaiškina ankstesnius smurto atvejus, tai yra 2020 m. liepos 25 d., apie 18.00 val., jai būnant tame pačiame name (duomenys neskelbtini), vyras buitinio konflikto metu, vėl ją žemindamas įvairiais įžeidžiančiais žodžiais, be jokios priežasties sudavė kumščiu vieną kartą į dešinę lūpos pusę, dėl ko juto fizinį skausmą, o vėliau atsirado kraujosruva, lūpa sutino. Viskas vyko bendroje virtuvės ir svetainės patalpoje, sūnaus N. nebuvo tuo metu patalpoje. Tą pačią dieną po smūgio ji maskavo su pudra lūpą, kad sūnus nematytų, tačiau sekančią dieną išryškėjus kraujosruvai sūnus pamatė ir ji jam papasakojo, kad jo tėvas ją sumušė. Nepamena, ar vyras tuo metu buvo blaivus ar išgėręs. Dėl šio įvykio į policiją nesikreipė, nes bijojo vyro reakcijos. Taip pat dar nurodė vieną atvejį, kada vyras prieš ją smurtavo, tai yra 2020 m. kovo mėn. pradžioje, 5 ar tai 6 dieną, tiksliai dienos nepamena, ryte, tiksliai laiko neprisimena, namuose, adresu (duomenys neskelbtini), miegamojo kambaryje, vyras dėl kažkokios smulkmenos, net neprisimena dėl ko, vėl ją žemindamas įžeidžiančiais žodžiais, sudavė kumščiais kelis smūgius, tiksliai skaičiaus neprisimena, bet tikrai ne mažiau dviejų į krūtinės sritį, atrodo dar į rankas, dėl ko juto fizinį skausmą bei stūmė ją į sieną, dėl ko susitrenkė galvą ir dėl to juto fizinį skausmą. Dėl stūmimo skausmo nejuto. Vyras tada buvo blaivus, sūnaus namie nebuvo, nes buvo mokykloje. Po šio įvykio ji kreipėsi į teismo medicinos ekspertą, kur ir yra užfiksuotos sumušimo žymės. Į policiją nesikreipė, nes bijojo vyro. Dar buvo vienas atvejis, kada vyras prieš ją smurtavo, tai yra 2020 m. vasario mėn. pabaigoje, tikslios datos neprisimena, bet iki 2020 m. vasario 20 d. dienos (nes tą dieną padarė sumušimų nuotraukas), iš ryto, tiksliai laiko neprisimena, vyrui prieš išeinant į darbą, namuose adresu (duomenys neskelbtini), miegamojo kambaryje jis prieš ją smurtavo, tai yra sugriebęs abiem rankomis už jos abiejų rankų, spaudė rankas pirštais, ją tampė ir stumdė po kambarį. Viskas vėl buvo po to, kai jis ją prieš tai įvairiais įžeidžiančiais žodžiais įžeidinėjo, o jai paprašius išeiti iš kambario, pradėjo ją tampyti. Dėl tokio rankų sugriebimo, spaudimo ir tampymo, jai skaudėjo abi rankas ir liko kraujosruvos, kurias po to užfiksavo nuotraukose. Kiek kartų jis ją tampė, negali pasakyti. Vyras tada taip pat buvo blaivus. Dėl šio įvykio į policiją nesikreipė, nes bijojo. Kaip minėjo, kitų vyro smurto prieš ją atvejų neprisimena ir negali smulkiai nurodyti aplinkybių. Ji labai bijo savo vyro, ypač dabar, kai apsisprendė kreiptis į policiją ir prašyti pagalbos, kad būtų apsaugota nuo nuolat smurtaujančio tiek psichologiškai, tiek fiziškai vyro. (1 t., b. l. 29–33, 34-37).

Liudytojas N. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad seniau yra buvę taip, jog tėvai susipykdavo ir tėtis naudojo fizinį smurtą prieš mamą, matė, kaip tėtis trenkė mamai į ranką, bet tai buvo seniai, taip pat yra matęs, kaip mama trankė tėtį. Konfliktai tarp tėvų būdavo tiek žodiniai, tiek su smurtu. Vieną kartą tėtis veržėsi į jo kambarį, o mama laikė duris, kai tėtis jas atidarė – mama nugriuvo. 2020 m. rugpjūčio 22 d., apie 12.00 val., jokio konflikto tarp tėvų nepastebėjo, tik girdėjo, kaip tėtis ir mama rėkia vienas ant kito, matė, kaip tėtis mamai užlaužė rankas už nugaros ir atvedė ją į vaiko kambarį, paguldė ant lovos ir paliko. Jis sulaikė mamą, nes ji norėjo atsistoti ir eiti toliau konfliktuoti, neleido jai to padaryti Jis ją nuramino, jie pasikalbėjo. Iš pradžių ant mamos kūno nematė jokių žymių. Po konflikto kartu su tėčiu išvyko pasivažinėti dviračiais. Kai grįžo namo, rado policijos pareigūnus ir ant mamos akies pamatė mėlynę. Kai su tėčiu važinėjosi dviračiais, apie įvykusį konfliktą nekalbėjo. Tą kartą, kai tėtis užlaužė mamai rankas, jis nebijojo, nes žinojo, kad tėtis tokiu būdu bando ją nuraminti arba taip daro dėl savigynos, kad neleidžia jo trankyti. Konfliktus dažniausiai pradeda mama, nors būna visaip (1 t., b. l. 56-57).

Ikiteisminio tyrimo metu tarp nukentėjusiosios E. V. ir įtariamojo R. V. buvo padaryta akistata, kurios metu kiekvienas jų pasiliko prie savo tyrimo metu duotų parodymų (1 t., b. l. 62-66).

Iš 2020 m. rugpjūčio 24 d. specialisto išvados Nr. G 1412/2020 (03) nustatyta, kad E. V. padaryta didelė poodinė kraujosruva dešinėje veido pusėje, dauginės poodinės kraujosruvos abiejų dilbių, riešų ir plaštakų srityje bei poodinė kraujosruva krūtinės ląstos dešiniame šoniniame paviršiuje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 70).

Iš Bendrosios pagalbos centro pateikto garso įrašo nustatyta, kad 2020 m. rugpjūčio 22 d., 14.49 val. E. V. kreipėsi prašydama pagalbos ir nurodydama, jog jos atžvilgiu smurtavo sutuoktinis (1 t., b. l. 93, 94-96).

Iš 2020 m. rugpjūčio 23 d. E. Savanoriškų daiktų, dokumentų pateikimo protokolo nustatyta, kad E. V. pateikė fotonuotraukas, kuriose užfiksuotos 2020 m. vasario mėn. sumušimo žymės; fotonuotraukas, kuriose užfiksuotos 2020 m. kovo 2 d. sumušimo žymės; fotonuotraukas, kuriose užfiksuotos 2020 m. liepos 25 d. sumušimo žymės ir specialisto išvadą (1 t., b. l. 71-75).

Iš 2020 m. kovo 4 d. specialisto išvados Nr. G 315/2020 (04) nustatyta, kad E. V. nustatyti kūno sužalojimai: krūtinės ir dešinės rankos poodinės kraujosruvos, kurios galėjo būti padarytos 2-5 parų laikotarpyje iki apžiūros mažiausiai trimis trauminiais poveikiais kitais bukais daiktais. Sužalojimai visumoje nėra būdingi griuviminei traumai. Nustatyti sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas iš jų atskirai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 73).

Iš 2020 m. rugpjūčio 24 d. el. laiško nustatyta, kad E. V. el. paštu pateikė fotonuotraukas, kuriose užfiksuoti sumušimai, padaryti 2020 m. rugpjūčio 22 d. (1 t., b. l. 76-86).

Iš R. V. el. paštu atsiųstų fotonuotraukų ir garso įrašų nustatyta, kad jie buvo apžiūrėti kaip objektai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (1 t., b. l. 97-99, 136-142).

Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo.

BK 140 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui arba jį nežymiai sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltinamojo, nukentėjusiojo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius, faktines aplinkybes – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą ir panaudotas priemones, padėtį, buvusią juos padarant, konflikto priežastį, eigą, kilusius padarinius ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-65-489/2018 ir kt.). Iš BK 140 straipsnio 1 dalies normos turinio matyti, kad įstatymų leidėjas neišskyrė nei veikos padarymo tikslo, nei motyvų kaip būtinųjų jos sudėties požymių, todėl į kaltininko motyvus ir tikslus gali būti atsižvelgiama skiriant bausmę, tačiau nėra keliamas reikalavimas kiekvienu atveju konstatuoti, kad kaltininkas tam tikrus veiksmus prieš nukentėjusįjį atliko būtent išimtinai siekdamas sukelti jam skausmą ar nežymiai sutrikdyti jam sveikatą (kasacinės nutartys Nr. 2K-23-895/2016, 2K-231-976/2017).

Kaltinamasis R. V. savo kaltės dėl kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos teisme nepripažino, teigė, jog nukentėjusiąją, laikydamas jos užlaužtas rankas, paguldė ant pilvo, ant tos pačios lovos, kur tuo metu buvo jų sūnus, todėl ji susitrenkti negalėjo, jai netrenkė ir kitaip nesmurtavo. Jis norėjo nukentėjusiąją sutramdyti, nes ji griebė jam už žandikaulio, bandė smaugti. Taigi matyti, kad kaltinamasis R. V. iš esmės pripažįsta, kad užlaužė nukentėjusiajai rankas ir vedė jėga, tačiau parodė, kad tai padarė gindamasis. Tokius kaltinamojo R. V. parodymus teismas vertina kaip pastarojo siekį išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, tokius kaltinamojo parodymus paneigia visuma ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų.

Nukentėjusioji E. V. viso ikiteisminio tyrimo metu – į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams duotų paaiškinimų, vėlesnių apklausų, taip pat akistatos metu - nuosekliai nurodė savo sužalojimo aplinkybes, tvirtindama, jog jai buvo sutrikdyta sveikata smurtiniais R. V. veiksmais. Viso ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios E. V. nurodytos esminės konflikto su kaltinamuoju R. V. aplinkybės ir smurtiniai pastarojo veiksmai buvo papasakoti nuosekliai ir iš esmės tapačiai. Nukentėjusioji E. V. nurodė, kad kaltinamasis, jai būnant virtuvėje, vieną kartą ranka sudavė jai į veido sritį, ko pasėkoje ji patyrė fizinį skausmą. Tada vieną kartą ranka trenkė jai į dešinę ranką (ties dilbiu) ir, pagriebęs abi jos rankas, užlaužė jai už nugaros ir jėga, prieš jos valią, nutempė į namuose esantį vaiko kambarį, kuriame tuo metu buvo jos nepilnametis sūnus ir, jam matant, numetė ją į sūnaus lovą. Abejoti tokiais iš esmės nuosekliais nukentėjusiosios E. V. parodymais teismas neturi pagrindo. Nors nukentėjusioji E. V. teisminio nagrinėjimo metu atsisakė duoti parodymus prieš kaltinamąjį ir atsisakė atsakyti į bet kokius klausimus šioje byloje, tačiau patvirtino, kad neneigia to, kas surinkta baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu. Nukentėjusiosios E. V. patirtus sužalojimus, jų mastą, susidarymo mechanizmą, visus trauminius poveikius, patvirtina ne tik pačios nukentėjusiosios parodymai, bet ir byloje esanti specialisto išvada Nr. G 1412/2020 (03) (1 t., b. l. 70). Įvertinus nustatytas aplinkybes matyti, kad specialisto išvadoje Nr. G 1412/2020 (03) nustatyti sužalojimai ir jų pobūdis patvirtina nukentėjusiosios duotus parodymus dėl sužalojimo aplinkybių.

Iš kaltinamojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu matyti, kad kaltinamasis R. V. savo kaltę smurtavus prieš nukentėjusiąją E. V. ginčija dviem aspektais: pirma, teigiant, jog nukentėjusioji E. V. pati smurtavo prieš kaltinamąjį R. V., ir antra, darant prielaidą, kad nukentėjusioji E. V .pati save tyčia susižalojo.

Kaltinamasis R. V. viso tyrimo metu pasakodamas apie įvykį nurodė, kad konfliktai tarp jo ir sutuoktinės kildavo kiekvieną savaitgalį, kai jis atvažiuodavo su sūnumi į (duomenys neskelbtini), po to parodė, kad konfliktavo 6-7 kartus. Kaltinamasis negalėjo paaiškinti, kodėl nesistengė išvengti tolimesnio konflikto ir nepasišalino iš įvykio vietos, vos tik prasidėjo žodinis konfliktas su nukentėjusiąja, bet vietoje to nusprendė panaudoti fizinę jėgą, užlaužti jai rankas ir jėga vesti per visą namo pirmą aukštą, galimai užkliūvant už kampų, iki sūnaus kambario, kur sūnus turėtų nuraminti mamą. Pasakoja apie tai kaip įprastą tradiciją šeimoje, kai nepilnametis sūnus po tėvų konflikto turi nuraminti mamą. Nepaaiškino, kodėl pats nesikreipė į psichologus, šeimos santykių konsultantus ir policijos pareigūnus dėl, jo žodžiais tariant, nuolat patiriamo fizinio ir psichologinio smurto iš sutuoktinės pusės, tačiau, žinodamas apie būsimas konfliktines situacijas, net nesistengė jų išvengti ir tuo pat metu darė garso įrašus. Kaltinamojo R. V. versija, kad nukentėjusioji E. V. pati save tyčia susižalojo prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Apklausiamas R. V. nurodė, kad nei prieš, nei po įvykio nematė nukentėjusiosios E. V. sužalojimų, kad nesupranta, kaip atsirado nukentėjusiosios E. V. sužalojimai; kita vertus, prieštaraudamas sau darė bendro pobūdžio prielaidą, jog nukentėjusioji E. V. pati susižalojo, tačiau to nekonkretizavo (iš pradžių galvojo, kad ji trenkėsi į lovos kampą (1 t. b. l. 123), po to - į lovoje gulėjusio vaiko kojas (1 t., b. l. 133)) ir negalėjo paaiškinti tikslo tai daryti. Be to, teisminio nagrinėjimo metu apklausiamas kaltinamasis R. V. laikėsi kitokios versijos – jog nukentėjusioji E. V. trenkėsi į namo kampus, pro kuriuos jėga buvo vedama. Kaltinamojo R. V. pozicijos nenuoseklumas duoda pagrindą abejoti jo parodymų patikimumu, tuo labiau, kad juos paneigia kiti byloje esantys įrodymai. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kaltinamojo R. V. parodymai nėra patikimi, jis tokiais parodymais siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl teismas kaltinamojo parodymus vertina kritiškai.

Pažymėtina, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. sausio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-719/2022, 8.3 papunktis).

Nukentėjusioji E. V. viso baudžiamojo proceso metu (1 t., b. l. 25-28, 29-33, 34-37) buvo kategoriška dėl to, kad kaltinamasis R. V. vieną kartą ranka sudavė jai į veido sritį, ko pasėkoje ji patyrė fizinį skausmą. Tada vieną kartą ranka trenkė jai į dešinę ranką (ties dilbiu) ir, pagriebęs abi jos rankas, užlaužė jai už nugaros ir jėga, prieš jos valią, nutempė į vaiko kambarį, kuriame tuo metu buvo jos nepilnametis sūnus ir, jam matant, numetė ją į sūnaus lovą. Nukentėjusiosios E. V.parodymų patikimumu pirmiausia leidžia įsitikinti tai, kad iš karto po įvykio nukentėjusioji apie tai pasakė policijos pareigūnams. Be to, nukentėjusiosios E. V.nurodytos jos sužalojimo aplinkybės atitinka specialisto išvadoje (1 t., b. l. 70) nustatytą jos sužalojimų padarymo mechanizmą: sužalojimai atitinka užduotyje nurodytą įvykio laiką ir aplinkybes, padaryti buka jėga; dešinės veido pusės poodinė kraujosruva galėjo gautis vieną kartą smogiant kumščiu; dauginės poodinės kraujosruvos abiejuose dilbiuose, riešuose ir plaštakose galėjo atsirasti griebiant, spaudžiant rankomis, tempiant, užlaužiant rankas už nugaros - keliais poveikiais; dalis nedidelių apvalių dilbių ir plaštakų kraujosruvų pagal formą, dydį ir išsidėstymą būdingos sugriebimo sužalojimams, spaudžiant pirštų galais; poodinė kraujosruva krūtinės ląstos dešiniame šoniniame paviršiuje galėjo atsirasti atsitrenkus į buką aplinkos daiktą (vienu poveikiu). Todėl, kaltinamojo gynėjo teiginiai, kad nukentėjusioji nei verkė, nei dar kitaip išreiškė, kad jai skaudėjo, be to, nesikreipė pagalbos į medikus, laikytini nepagrįstais, nes ikiteisminio tyrimo apklausiama nukentėjusioji E. V. visada pabrėžė, kad dėl kaltinamojo veiksmų jautė fizinį skausmą. Tai taip pat rodo nukentėjusiosios E. V.parodymų patikimumą.

Įvertinęs tai, kad nukentėjusiosios E. V. parodymai viso ikiteisminio tyrimo metu buvo nuoseklūs, išsamūs, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo abejoti nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, kurie kartu su specialisto išvada apie jos patirtų sužalojimų mastą, lokalizaciją ir padarymo laiką, taip pat kitais rašytiniais bylos duomenimis jungiasi į nuoseklią, chronologišką bei logišką įrodymų grandinę, kuri yra pakankama daryti išvadą, jog R. V. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Tokiu būdu, įvertinęs aukščiau nurodytų ir teismo tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų visumą, teismas sprendžia, jog byloje įrodyta, kad kaltinamasis R. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. 2020 m. rugpjūčio 22 d., apie 12.00 val., name, (duomenys neskelbtini), konflikto su žmona E. V. metu, tyčia sudavė po vieną smūgį ranka nukentėjusiajai E. V. į veido sritį bei į dešinę ranką, po ko abiem rankom sugriebė nukentėjusiajai už rankų, jas užlaužė už nugaros bei keldamas į viršų, nuvedė į kitą kambarį ir nustūmė ant lovos. Tokiais smurtiniais veiksmais R. V. nukentėjusiajai E. V. sukėlė fizinį skausmą bei padarė didelę poodinę kraujosruvą dešinėje veido pusėje, daugines poodines kraujosruvas abiejų dilbių, riešų ir plaštakų srityje bei poodinę kraujosruvą krūtinės ląstos dešiniame šoniniame paviršiuje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Dėl BK 28 straipsnio taikymo.

Duodamas parodymus, kaltinamasis R. V. nurodė, kad pati nukentėjusioji E. V. jį išprovokavo, užsipuolė jį, griebė už žandikaulio ir gerklės, norėjo smaugti, būtent dėl to jis, gindamasis nuo nukentėjusiosios, siekdamas ją sutramdyti, užlaužė jai rankas už nugaros ir jėga nuvedė į vaiko kambarį. Tokiu būdu, kaltinamojo atstovas advokatas bando nurodyti, kad kaltinamasis veikė būtinosios ginties sąlygomis.

Motyvuojamoji dalis

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi.

Teismo vertinimu, pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio R. V. būtų turėjęs teisę gintis, šioje byloje nenustatytas. Nukentėjusioji neatliko jokių veiksmų, kurie suteiktų kaltinamajam įtikinamą pagrindą manyti, kad dėl tokių nukentėjusiosios veiksmų jo sveikatai (ar gyvybei) kilo reali ir akivaizdi grėsmė, ir nuo jų gintis. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad konfliktą išprovokavo pati nukentėjusioji savo veiksmais. Iš kaltinamojo ir nukentėjusiosios paaiškinimų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, bei abiejų savanoriškai pateiktų fotonuotraukų, garso įrašų ir specialisto išvados matyti, kad jų tarpusavio santykiai yra konfliktiški jau kuris laikas. Kaltinamojo ir nukentėjusiosios tarpusavio nesutarimus patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas sūnus N. V.. Todėl kaltinamojo gynėjo teiginys, kad nukentėjusioji pati elgėsi agresyviai ir provokuojančiai, laikytinas nepagrįstu ir, įvertinus tai, kad nukentėjusioji akivaizdžiai fiziškai silpnesnė už kaltinamąjį, nelaikytina, kad kaltinamasis bandė sustabdyti nukentėjusiąją nuo smurto prieš jį panaudojimo.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo.

Nors kaltinamasis kaltu dėl inkriminuoto nusikaltimo neprisipažino, tačiau teismas svarsto BK 37 straipsnio taikymą kaltinamojo atžvilgiu.

BK 37 straipsnis numato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo, teismas prieina išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenumato.

Šiame kontekste teismas pažymi, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso neturi teisės taikyti BK 37 straipsnį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai, pavyzdžiui, neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.).

Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai E. V. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nors bet koks sveikatos sutrikdymas yra reikšmingas, tačiau, įvertinus nukentėjusiajai padaryto sužalojimo lokalizaciją ir pobūdį (dešinės veido pusės poodinė kraujosruva, dauginės poodinės kraujosruvos abiejuose dilbiuose, riešuose ir plaštakose, poodinė kraujosruva krūtinės ląstos dešiniame šoniniame paviršiuje), darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, jog kaltininkui negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

Kita vertus, pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-413-895/2016). Byloje nustatyta, kad konfliktas tarp R. V. ir E. V.kilo dėl įvairių buitinių smulkmenų, kaip nurodė pats kaltinamasis, tai buvo elementarus ginčas dėl nieko, tačiau tiksliai dėl ko ginčijosi ar koks buvo dialogo turinys, nepamena.

Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-128-895/2019).

Iš nustatytų bylos aplinkybių galima daryti išvadą, kad kaltinamojo R. V.veiksmai buvo gana spontaniški, kontaktas tarp konfliktuojančių pusių buvo trumpalaikis ir neintensyvus, be to, šios veikos padarymui įtakos galėjo turėti, tačiau nebuvo lemiamas, ir provokuojantis pačios nukentėjusiosios elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Be abejo, ši žala – fizinio skausmo sukėlimas, yra reikšminga. Tačiau, įvertinus, jog nukentėjusioji po kaltinamojo smūgių jai sudavimo nesikreipė į medicinos įstaigą, bet 2022 m. rugpjūčio 24 d. buvo apžiūrėta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriuje ir šio skyriaus specialisto išvadoje nurodyta, kokie sužalojimai buvo nustatyti, darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai ir stiprumo skausmas sukeltas nukentėjusiajai nėra tokie dideli, jog kaltinamajam negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

Teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad kaltinamojo R. V. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, ją vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių (lot. ultima ratio) taikymas. Atsižvelgiama ir į kaltinamojo R. V. asmenybę – jis, neteistas, administracine tvarka baustas už nešiukščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskirtos baudos sumokėtos, legaliai dirbantis, o pozityvus kaltinamojo elgesys po padarytos nusikalstamos veikos leidžia pagrįstai manyti, kad jis nebedarys naujų nusikaltimų. Todėl kaltinamasis R. V. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo BK 37 straipsnio pagrindu. Reikšminga šioje byloje ir tai, kad prokuroras neprieštaravo kaltinamojo gynėjo prašymui atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo BK 37 straipsnio pagrindu.

Dėl baudžiamosios poveikio priemonės skyrimo

Teismas pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu, taip pat savo nuožiūra gali paskirti šio kodekso IX skyriuje numatytą vieną ar kelias baudžiamojo poveikio priemones (BK 67 straipsnio 2 dalis).

Kadangi BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką 2020 m. rugpjūčio 24 d. R. V. padarė pavartodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, nusikalstama veika padaryta prieš šeimos narį, siekiant jį pataisyti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų, suprastų ir pajustų savo poelgio neigiamus padarinius bei ateityje nebenusikalstų, siekiant užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, tikslinga R. V. kaip dirbančiam ir gaunančiam pajamų asmeniui, skirti baudžiamojo poveikio priemones – 5 MGL (250,00 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir įpareigojimą 9 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 71 straipsnis (įstatymo redakcija galiojusi iki 2021 m. birželio 10 d.), 72² straipsnis). Nustatytinas 2 mėnesių terminas įmokai į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą sumokėti, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kiti klausimai

Kaltinamajam R. V. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktina iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – DVD-R laikmenos su fotonuotraukomis ir garso įrašais, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktini saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 301-308 straipsniais,

nusprendžia:

R. V., už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl šio nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą Nr. 1-29-588/2022 jo atžvilgiu nutraukti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71, 72² straipsniais, R. V. paskirti baudžiamojo poveikio priemones:

- 5 MGL dydžio (250,00 Eur) įmoką į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos,

- įpareigojimą 9 (devynis) mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

R. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – DVD-R laikmenos su fotonuotraukomis ir garso įrašais, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismo Palangos rūmus.

Teisėja Diana Vercinskė