Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovei I. V., atstovaujamai įstatyminio atstovo rūpintojo ir turto administratoriaus Suvalkijos socialinės globos namų, dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Gelvora“ prašo priteisti iš atsakovės I. V. 284,88 Eur skolą, 211,20 Eur palūkanas, 52,13 Eur delspinigius, 38,02 Eur palūkanų delspinigius, 11,75 Eur skolos išieškojimo išlaidas, iš viso 597,98 Eur, 5 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15 proc. sutartines palūkanas pagal EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. 07-058477-EG nuo pagrindinės skolos sumos (284,88 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (e. b. l. 1–4).

Ieškovė į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį jai pranešta tinkamai (e. b. l. 94). Iki teismo posėdžio buvo gautas ieškovės prašymas bylą nagrinėti ieškovei ir jos atstovui nedalyvaujant (e. b. l. 98–99).

Atsakovė ir jos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai (e. b. l. 96). Iki teismo posėdžio atsakovės atstovas pateikė prašymą bylą nagrinėti atsakovei nedalyvaujant (e. b. l. 102).

Teismas, atsižvelgdamas į šalių prašymus, bylą išnagrinėjo iš esmės šalims nedalyvaujant (CPK 234 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Iš byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad atsakovė su pradine kreditore „Swedbank“, AB 2007 m. spalio 24 d. sudarė EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. 07-058477-EG, kurioje buvo numatytas kredito limitas 1000 Eur, o kredito grąžinimo terminas nustatytas 24 mėnesiams (e. b. l. 26–27).

Atsakovės atstovas, nesutikdamas su ieškiniu, teigė, kad ieškovė neįrodė pradinio kreditoriaus pinigų perdavimo fakto atsakovei, mano, kad nebuvo sudaryta kreditavimo sutartis su atsakove.

Teismas atmeta kaip nepagrįstus įrodymais šiuos atsakovės atstovo motyvus, kadangi jie prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams, kurių atsakovė nenuginčijo, t. y. kaip matyti iš pateiktos 2007 m. spalio 24 d. EGO kortelės su kredito limitu sutarties Nr. 07-058477-EG kopijos, sutarties sudarymą parašu patvirtino pati atsakovė I. V. (e. b. l. 26–27). Į bylą pateiktas atsakovės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios banke „Swedbank“, AB išrašas (e. b. l. 85) ir kredito panaudojimo ataskaita (e. b. l. 86–90) patvirtina, kad atsakovei buvo suteiktas kreditas pagal EGO mokėjimo kortelės su kredito limitu sutartį Nr. 07-058477-EG, pervedant pinigus į atsakovės I. V. asmeninę banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „Swedbank“, ir šiuo kreditu atsakovė naudojosi iki 2009 m. spalio 21 d.

Bylos duomenimis atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, todėl „Swedbank“, AB 2009 m. spalio 5 d. kreipėsi į atsakovę raštu Nr. SR-39492, ragindama padengti susidariusį įsiskolinimą iki 2009 m. spalio 24 d. Pranešimas atsakovei buvo išsiųstas dviem adresais : (duomenys neskelbtini) (nurodytu 2007 m. spalio 24 d pasirašytoje sutartyje) ir Š(duomenys neskelbtini) (e. b. l. 28). Atsakovė su pradiniu kreditoriumi neatsiskaitė, todėl 2009 m. spalio 25 d. sutartis su atsakove buvo nutraukta, o pradinis kreditorius „Swedbank“, AB įgijo teisę reikalauti iš atsakovės grąžinti visą likusį kreditą bei pateikti reikalavimus atsakovei dėl atitinkamų palūkanų, delspinigių ir kitų susijusių piniginių sumų sumokėjimo (e. b. l. 28).

„Swedbank“, AB ir uždaroji akcinė bendrovė „Gelvora“ 2009 m. gegužės 21 d. sudarė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 09-20-54, pagal kurią 2009 m. spalio 26 d. bylų priėmimo– perdavimo aktu Nr. 5 perleido ieškovei visus savo reikalavimus atsakovės atžvilgiu pagal 2007 m. spalio 24 d. EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. 07-058477-EG (e. b. l. 5–16, 22).

Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010).

CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (CK 6.109 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju, atsakovė apie reikalavimo perleidimą buvo informuota 2009 m. spalio 29 d. registruotais pranešimais, kuriuos ieškovė išsiuntė atsakovei taip pat dviem adresais, kaip ir pradinis kreditorius : (duomenys neskelbtini) (nurodytu 2007 m. spalio 24 d pasirašytoje sutartyje) ir (duomenys neskelbtini) (e. b. l. 24, 25). Be to įteikus atsakovei ieškinio su priedais kopijas, įskaitant ir reikalavimo perleidimo sutartį, laikytina, jog atsakovė tinkamai informuota apie reikalavimo perleidimo faktą (CK 6.109 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011). Todėl teismas, remdamasis šiais bylos duomenimis, taip pat atmeta kaip nepagrįstus atsakovės atstovo motyvus, kad atsakovė nebuvo informuota nei apie susidariusią skolą, nei apie reikalavimo perleidimo faktą, kadangi šių bylos duomenų atsakovė nenuginčijo.

CK 6.881 str. numatyta, jog kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kreditavimo santykiams taikomos paskolos teisinio reguliavimo normos, kiek tai neprieštarauja kreditavimo sutarties esmei.

CK 6.200 straipsnis numato, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. CK 6.38 straipsnis taip pat numato, jog prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų arba sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais. Pagal CK 6.205 straipsnio nuostatas sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą. Taip pat pagal CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai neįvykdo ar netinkamai vykdo sutartyje numatytas sąlygas bei praleidžia prievolės įvykdymo terminą.

Nustatyta, kad atsakovė įmokų pradiniam kreditoriui nemokėjo, savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė, todėl liko skolinga 284,88 Eur negrąžinto kredito. Byloje duomenų apie, tai kad atsakovė būtų atsiskaičiusi su pradiniu kreditoriumi ar ieškove nėra, todėl ieškovės reikalavimas dėl 284,88 Eur skolos priteisimo laikomas pagrįstu ir tenkinamas.

Pagal CK 6.870 straipsnį paskolos gavėjo pagal paskolos sutartį pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK. 6.872 straipsnio 1 dalį palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu.

2007 m. spalio 24 d. EGO kortelės su kredito limitu sutartimi Nr. 07-058477-EG šalys susitarė dėl 15,00 proc. dydžio palūkanų (e. b. l. 26–27). Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 211,20 Eur palūkanų sumą : 0,47 Eur iki reikalavimo perleidimo ieškovei ir 210,73 Eur už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 10 d. iki 2019 m. kovo 15 d. (e. b. l. 20). Ieškovės prašomos priteisti palūkanos atlieka atlyginimo už naudojimąsi pinigais funkciją – prašomos priteisti palūkanos yra pelno palūkanos. Taigi, ieškovės reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė neatsiskaitė su ieškove, nereagavo nei į pradinio kreditoriaus, nei į ieškovės raginimus atsiskaityti, nenuginčijo leistinais įrodymais ieškovės reikalavimo dėl palūkanų priteisimo, iš atsakovės ieškovės naudai priteisiama 211,20 Eur pelno palūkanų ir 15 proc. dydžio palūkanos nuo pagrindinės sumos (284,88 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nagrinėjamoje byloje už tai, kad atsakovė laiku neįvykdė savo prievolės, ieškovė prašo priteisti iš viso 90,15 Eur delspinigių : 52,13 Eur delspinigių ir 38,02 Eur palūkanų delspinigių (e. b. l. 19, 21).

Asmuo, neįvykdęs arba netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). CK 6.73 straipsnio 2 dalis ir 6.258 straipsnio 3 dalis nustato, jeigu netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės. Netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005, 2005 m. lapkričio 28 d. nutartis Nr. 3K-3-578/2005 ir kt.). Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad mažindamas netesybas teismas pirmiausia atsižvelgia į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, t. y. ar šalys yra vartotojai ar ne, taip pat į faktines bylos aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, ar visiškai nuostolių atlyginimas nesukurs nepriimtinų ar sunkių padarinių; netesybų mažinimas taip pat gali būti nulemtas siekio įgyvendinti neteisėto praturtėjimo prevenciją arba siekio užtikrinti viešosios tvarkos apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1).

Teismas sprendžia, kad ieškovė, kaip pradinio kreditoriaus teisių perėmėja, gali patirti nuostolius tik tuo atveju, jeigu ieškovė sumokėjo pirminiam kreditoriui tokią pinigų sumą, kurios ateityje nebus įmanoma išieškoti iš skolininko. Priešingu atveju dabartinis kreditorius turės ne nuostolius, o pelną. Ieškovė nepateikė duomenų ir įrodymų, kad ji sumokėjo pradiniam kreditoriui visą atsakovės skolą. Todėl teismas vertina esamus kreditoriaus (ieškovės) reikalavimus, atsižvelgdamas į realią, o ne formalią situaciją, nes priešingu atveju bus formuojama nesąžininga ir neteisinga teismų praktika analogiškose bylose. Šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti iš atsakovės delspinigius pagal EGO kortelės su kredito limitu sutartyje Nr. 07-058477-EG nustatytą delspinigių 0,10 procento normą (e. b. l. 26–27). Nors VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostata ginčo kredito sutarties 2007 m. spalio 24 d. sudarymo metu negaliojo, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog joje nurodyta maksimali netesybų riba gali būti taikoma kaip orientacinė vertinant iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose vartojimo kredito sutartyse nustatytus netesybų dydžius (Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-205-881/2016, Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2159-390/2017). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas yra kur kas labiau užtikrinantis vartotojo interesų apsaugą, paskaičiuoti delspinigiai yra mažintini nuo 0,1 proc. iki 0,05 proc., t. y. nuo 90,15 Eur iki 45,07 Eur (CK 6.258 straipsnis, 1.5 straipsnio 4 dalis). Teismas mano, kad nors sutarties šalys ir susitarė dėl delspinigių dydžio, tačiau sutarties laisvės principas sudarant sutartį yra tinkamai įgyvendinamas, jeigu civilinių teisinių santykių subjektai yra lygiavertės padėties. Šiuo gi atveju atsakovė yra vartotojas, kuris sudarydama sutartį buvo silpnesnioji sutarties pusė, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, todėl teismo vertinimu, 45,07 Eur delspinigių suma laikytina pakankama atlyginti ieškovės nuostolius, o likusi reikalavimo dėl delspinigių priteisimo dalis atmestina kaip nepagrįsta (CK 6.71 straipsnis, 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis).

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 11,75 Eur ikiteismines skolos išieškojimo išlaidas (e. b. l. 29, 30–52). Tačiau ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidos negali būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkto prasme, nes tai yra išlaidos bendrovės tiesioginei ūkinei–komercinei veiklai vykdyti, nes ieškovė vykdo skolų išieškojimo veiklą, todėl reikalavimas dėl ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1285-614/2017).

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nagrinėjamu atveju iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos (541,15 Eur) nuo ieškinio priėmimo dienos (2019 m. balandžio 2 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs sprendimą dėl ginčo esmės, tuo pačiu sprendimu išsprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Ieškovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 15 Eur sumokėtas žyminis mokestis (e. b. l. 23).

Ieškinį patenkinus iš dalies, t. y. 90,47 proc., ieškovei iš atsakovės atitinkamai patenkintų reikalavimų daliai priteisiamos bylinėjimosi išlaidos 14 Eur (15 Eur x 90,47 prooc. = 13,5705 Eur =14 Eur) žyminis mokestis (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 7 dalis).

Nagrinėdamas bylą teismas turėjo 1,86 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Finansų ir Teisingumo ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355, pakeistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur, o šioje byloje susidariusios mažesnės nei 3 Eur dydžio išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, todėl jos iš atsakovės valstybei nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 262–267 straipsniais, 268 straipsniu, 270 ir 279 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės I. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atstovaujamos įstatyminio atstovo rūpintojo ir turto administratoriaus Suvalkijos socialinės globos namų, juridinio asmens kodas190796758, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, į. k. 125164834, 284,88 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus 88 ct) pagrindinę skolą, 211,20 Eur (du šimtus vienuolika eurų 20 ct) palūkanas, 45,07 Eur (keturiasdešimt penkis eurus 07 ct) delspinigių, 5 (penkis) procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos (541,15 Eur) nuo 2019 m. balandžio 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15 proc. sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (284,88 Eur) pagal ir 14 Eur (keturiolika eurų) žyminio mokesčio.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmus.