Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės, Vytauto Kursevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. S. ir atsakovo J. S. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-133-650/2014 pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovui J. S. dėl teisės į ginčo turto dalį pripažinimo, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei atsakovo J. S. priešieškinį ieškovei R. S. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. S. ieškiniu, kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą reikšdama tokius reikalavimus:

a) pripažinti, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei 125/1000 dalis ūkinio pastato, adresu (duomenys neskelbtini), kurio vertė 100000 Lt, ieškovei R. S. ir atsakovui J. S. priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise;

b) pripažinti, kad ieškovei R. S. ir atsakovui J. S. priklauso lygiomis dalimis, t.y. po ½ dalį nekilnojamojo turto-buto, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei ½ dalis priklausinio- 125/1000 dalių ūkinio pastato, adresu (duomenys neskelbtini), kiekvienam po 50000 Lt;

c) atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei R. S. asmeninės nuosavybės teise priklausančią ½ dalį nekilnojamojo turto- buto, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei ½ dalį iš 125/1000 dalių ūkinio pastato, adresu (duomenys neskelbtini), ieškovei R. S. priteisiant natūra butą, o atsakovui J. S.- 50000 Lt piniginę kompensaciją, kurią ieškovė atsakovui J. S. sumokės per 2 metus;

d) priteisti iš atsakovo J. S. ieškovei R. S. jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nesutiko su atsakovo priešieškiniu ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovo J. S. darbovietė- (duomenys neskelbtini), suteikė jam keturių kambarių butą, adresu (duomenys neskelbtini), kur visa šeima apsigyveno kartu. Tačiau vėliau su atsakovu pradėjus nesutarti, 1990-05-08 jų santuoka buvo nutraukta. Po santuokos nutraukimo, daugiau kaip 20 metų, šalys ir toliau gyveno minėtame bute, vedė bendrą ūkį, rūpinosi vaikais. Minėtą butą, atsakovas 1992 m. privatizavo, tačiau visą laikotarpį buto mokesčius mokėjo ieškovė. Taip pat ieškovės lėšomis buvo padarytas ir buto remontas, nupirkti baldai, sudėti plastikiniai langai. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė savo asmeninėmis lėšomis gerino savo ir atsakovo buitį, atsakovui geruoju nesutikus dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, ir jo padalijimo, ieškovė kreipėsi į teismą.

Atsakovas J. S. su ieškiniu nesutiko ir priešieškiniu prašė iškeldinti ieškovę R. S. iš atsakovui asmenine nuosavybės teise priklausančio buto su rūsiu ir priklausiniais, adresu (duomenys neskelbtini).

Atsakovas nurodė, kad ieškovė nėra minėto turto bendraturtė. Ji neprisidėjo nei prie buto įgijimo, nei prie jo esminio pagerinimo. Pažymėjo, kad turto įsigijimo metu jo ir atsakovės nesiejo šeimyniniai santykiai, nevedė bendro ūkio ir neplanavo bendros ateities. Jų santuoka faktiškai iširo dar 1988 m., tai buvo konstatavęs Šiaulių rajono liaudies teismas 1990-05-08 sprendime. Nurodė, kad su ieškove nebuvo sudaręs jokių rašytinių sutarčių, buvo tik žodinis susitarimas, kad jai leidžiama neterminuotai gyventi atsakovui priklausančiose patalpose iki ji susiras kitą būstą. Ieškovė nuo 1992-04-14 gyvena atsakovui asmenine nuosavybės teise priklausančiame būste panaudos pagrindais. Remdamasis CK 6.642 str. 1 d. nuostata, atsakovas, per advokatą 2013-02-21 raštu kreipėsi į ieškovę, pranešdamas, kad 2013-05-25 nutraukia su R. S. 1992-04-14 sudarytą neterminuotą žodinę panaudos sutartį bei prašydamas jos iki 2013-05-25 išsikelti su savo daiktais iš minėto atsakovo būsto. Atsakovo teigimu, ieškovė nuolat kelia konfliktus, neprisideda prie mokesčių už komunalinius patarnavimus, būdami neblaivi kelia triukšmą bei naudojasi atsakovo asmeninės nuosavybės teise priklausančiu būstu, tuo pažeisdama jo, kaip savininko, teises ir teisėtus interesus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė.

Pripažino, kad 1/3 dalis nekilnojamojo turto- buto su rūsiu (unikalus turto Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini)) ir 125/1000 dalių priklausinio- ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovei R. S., bendrosios dalinės nuosavybės teise su atsakovu J. S.. Kitoje reikalavimų dalyje ieškinį atmetė.

Priteisė ieškovei R. S., 2046 Lt bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo J. S.. Iš atsakovo priteisė 10,56 Lt valstybės biudžetui bylinėjimosi išlaidų.

Iki teismo sprendimo įvykdymo paliko galioti taikytas byloje 2013-05-28 teismo nutartimi laikinąsias apsaugos priemones atsakovui J. S.- įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisė perleidimo draudimo.

Teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai neatitinka CK įtvirtintos panaudos sutarties sampratos, todėl atsakovo priešieškinį atmetė visiškai. Sprendė, kad ieškovė, gyvendama su atsakovu po santuokos nutraukimo kaip sugyventinė ir vesdama bendrą ūkį, pagal savo finansinę padėtį ir galimybes prisidėjo prie ginčo turto išlaikymo ir jo esminio pagerinimo, todėl teismas nesirėmė atsakovo argumentais ir atsikirtimais ginče, kad ieškovė gyveno jo bute tik žodinės panaudos sutarties pagrindu ir jokios turtinės teisės į šį butą neįgijo.

Teismas laikė, kad ieškovė tinkamai nepagrindė ir neįrodė, kad savo asmeninėmis lėšomis ji prisidėjo tokia didele pinigų suma prie ginčo turto pagerinimo, kad jai priklausytų ½ dalis bendrojoje nuosavybėje.

Teismas apskaičiavo, kad ieškovės pateisinamų investicijų į ginčo butą, kuriomis iš esmės šalių turtas buvo pagerintas, vertė sudaro apie 29902 Lt, o ieškovės pirktus kilnojamuosius daiktus (buitinę techniką, baldus), teismas nelaikė kaip nekilnojamo daikto dalimi.

Šiame ginče tenkinęs tik iš dalies pagrindinį ieškinio reikalavimą (pripažįstant ieškovei tik 1/3 dalį nekilnojamojo turto) bei sprendžiant būtinybę pagal ieškovės reikalavimą atidalinti visą turtą natūra vienam bendraturčiui, o piniginę kompensaciją išmokėti kitam, teismas atsižvelgė į tai, kad dalintinas butas yra vienintelė šalių turima gyvenamoji patalpa; šalys neturi kito nekilnojamojo turto ir pakankamų pajamų, kuriomis galėtų išmokėti atitinkamos turto dalies kompensaciją.

Teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl turto atidalijimo natūra, nustatė tik idealiąsias nuosavybės dalis tarp šalių, t.y. pripažįstant mažesnę- 1/3 dalį ieškovei, motyvuodamas tuo, kad šalys neteikė jokių turto kadastrinių matavimų duomenų, patalpų paskirstymo planų ir nekėlė galimų alternatyvų turto padalinimo (atidalijimo) klausimu. Kitas motyvas, jog sprendžiant turto priklausomumo ir jo dalybų klausimus tarp buvusių sutuoktinių (sugyventinių), esant jų konfliktinei situacijai, vis tik negali išskirtinai nukentėti tik vienas iš bendraturčių, t.y. visiškai netekti gyvenamosios patalpos, todėl sprendė, kad priteisiant ieškovei 1/3 dalį bendrojoje nuosavybėje, šalys ir toliau gali bendrai disponuoti visu turtu, ir gera valia susitarti dėl naudojimosi kambariais ir kitomis patalpomis.

Teismas, patenkinęs ieškovės reikalavimų dalį bei atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą ir apimtį, iš atsakovo ieškovei priteisė 2046 Lt bylinėjimosi išlaidų ir paliko galioti taikytas laikinąsias apsaugos priemones iki teismo sprendimo įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas J. S. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą ir pripažinti, kad 1/5 dalis nekilnojamojo turto – buto su rūsiu, adresu (duomenys neskelbtini) ir 125/1000 dalių priklausinio- ūkinio pastato (unikalus turto Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovei R. S., bendrosios dalinės nuosavybės teise su atsakovu- J. S..

1. Teismas nepagrįstai pripažino šalis buvus sugyventiniais. Atsakovo teigimu, teismų praktikoje sugyventiniais laikomi asmenys, kurie gyvena kartu ir siekia sukurti šeimyninius santykius. Tuo tarpu ieškovės bei atsakovo ryšiai nutrūko dar 1988 metais, todėl, atsakovo manymu, jie negali būti laikomi sugyventiniais.

2. Apeliantas nesutinka su teismo apskaičiavimu pripažįstant ieškovei 1/3 dalį bendrojoje nuosavybėje su atsakovu, kadangi, jo manymu, tokie apskaičiavimai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Be to, jo manymu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas neginčijo ieškovės piniginių lėšų suvestinių. Atkreipia dėmesį į tai, kad teisme posėdžio metu jis teigė, jog ieškovės išlaidos ginčo buto remonto metu galėjo siekti apie 10000- 15000 Lt, tad atsižvelgęs į tai, kad remontas darytinas prieš 5-10 metų, jog pirktos medžiagos nusidėvėjo ir jų likutinė vertė šiai dienai yra mažesnė, sutiko jai kompensuoti 3000 Lt.

3. Apelianto apskaičiavimais ieškovės pateiktos pagrįstos išlaidos buto remontui sudaro tik 20067 Lt, t.y. 1/5 dalį ginčo turto vertės, o ne 29902 Lt, kaip apskaičiavo teismas.

Apeliaciniu skundu ieškovė R. S. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą dalyje, kuria R. S. pripažinta nuosavybės teisė į 1/3 dalį nekilnojamojo turto – buto su rūsiu ir 125/1000 dalių priklausinio – ūkinio pastato, ir priimti naują sprendimą- ieškinį tenkinti pilnai.

Apeliantė pažymėjo, jog po atsakovo smurto panaudojimo prieš ją, likti gyventi tame pačiame bute negali, nes paskutiniu metu atsakovas girtauja, yra agresyvus, todėl prašo atidalinti jos dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, jai priteisiant butą natūra, o atsakovui piniginę kompensaciją pusės buto vertės. Teigė, kad atsakovas nedirba, neturi tokių pajamų, kad galėtų jai sumokėti piniginę kompensaciją. Be to, butas jai labiau reikalingas, nes bute yra registruota dukra su anūku, kuri ketina parvykti gyventi į Lietuvą, nes anūkas pradės lankyti mokyklą Lietuvoje.

2. Ieškovės manymu, teismo sprendimas dalyje dėl ieškovei R. S. nuosavybės teisės pripažinimo į 1/3 dalį ginčo bute, turėtų būti naikintinas, nes teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Pažymi, kad tuo metu, kai šalys nutraukė santuoką ir liko gyventi kartu, vedė bendrą ūkį, galiojo 1964 m. redakcijos CK 472 str. 1 d. reguliuojami jungtinės veiklos sutartiniai santykiai.

3. Teismas sprendime pasisakydamas, kad ieškovė ir ,,toliau gyvendama po santuokos nutraukimo su atsakovu bei vesdama bendrą ūkį, pagal savo finansinę padėtį ir galimybes prisidėjo prie ginčo buto išlaikymo ir jo esminio pagerinimo“, vėliau padarė prieštaringą išvadą, kad ,,ieškovė tinkamai nepagrindė ir neįrodė, kad savo asmeninėmis lėšomis ji prisidėjo tokia didele pinigų suma prie ginčo turto pagerinimo, kad jai priklausytų ½ dalis bendrojoje nuosavybėje“. Tačiau, ieškovės teigimu, tokia teismo išvada yra klaidinga ir prieštarauja ne tik faktinėms byloje nustatytoms aplinkybėms, bet ir po 2001-07-01 įsigaliojusio naujojo CK normoms, reguliuojančioms jungtinės veiklos santykius.

4. Teigia, kad spręsdamas dėl esminio turto pagerinimo, teismas turi atsižvelgti į tikrąjį asmeninio turto prieš pagerinant ir po pagerinimo vertę, taip pat į tai, kad turto vertę gali veikti ne tik jo techninė būklė ir parametrai, bet ir paklausa bei pasiūla rinkoje. Esą teismas, darydamas išvadą, ir sutikdamas su tuo, jog buto vertė 100000 Lt, o 29902 Lt išlaidų buto pagerinimui, pripažinęs, kaip 1/3 dalį jo vertės, turėjo pripažinti, kad likusieji 70000 Lt į buto vertės pakėlimą buvo investuoti atsakovo.

5. Ieškovės teigimu, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kokia buvo buto būklė jo privatizavimo metu. Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje daikto pagerinimui paprastai nepriskiriamas jo pritaikymas specifiniams poreikiams, kai tokie daikto pertvarkymai naudingi tik naudojant daiktą pagal tam tikrą konkrečią paskirtį, o naudojant daiktą kitam tikslui- nereikalingi. Atsakovas neprieštaravo buto remontui, todėl atliktų darbų apimtis ir pobūdis, paties atsakovo prisidėjimas prie buto remonto savo darbu ir pinigais, rodo, kad buto remontas buvo reikalingas jo būklės palaikymui.

6. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygto tikslo siekimui suprantamas ne tik kaip konkrečios piniginės sumos teikimas kuriant ar įsigyjant daiktą kaip nuosavybės objektą, bet ir jungtinę veiklą plėtojančių asmenų kasdieninis darbas bendrajame ūkyje ir kasdieninis siekis išlaikyti ir toliau gerinti sukurtą ar įgytą daiktą. Todėl ieškovė teigia, jog buto vertę sudaro abiejų šalių bendras darbas atliekant remontą, piniginiai įnašai ir bendras siekis išlaikyti ir prižiūrėti įsigytą butą, kuris sąlygojo tai, jog butas pasiekė šios dienos vidutinę rinkos vertę- 100000 Lt.

7. Ieškovės manymu, teismas turėjo taikyti CK 6.970 str. 2 d. numatytą prezumpciją, kad jungtinės veiklos partnerių įnašai yra lygūs ir pripažinti ieškovei nuosavybės teisę ne į 1/3 dalį ginčo buto, o į ½ dalį, priešingu atveju, už ilgametę jos buto priežiūrą, būtų nepateisinti jos interesai. Pažymi, jog teismas faktiškai nesprendė jos reikalavimo priteisti butą natūra jai, o piniginę kompensaciją atsakovui. Be to, ieškovės teigimu, nepagrįstas teismo motyvas, kad butą palikus natūra ieškovei, atsakovas nukentėtų prarasdamas gyvenamąją patalpą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė R. S. prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą (II t., 119-123 b. l.).

Nurodo, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad jis sau atskirai pirkosi ir gamino maistą, pats rūpinosi buitimi. Ieškovė atkreipia dėmesį, jog atsakovas teisme patvirtino aplinkybę, kad teismui 1988 m. priėmus nutarimą mokėti jam išlaikymą vaikams, šio nutarimo ieškovė nepateikė vykdymui, kas, jos manymu, patvirtina faktą, kad šalims gyvenant kartu, vaikai buvo išlaikomi bendrai. Pažymėjo, jog atsakovas per 23 metus po santuokos nutraukimo nesiekė ieškovės iškeldinti iš buto, nenusistatė buto naudojimosi tvarkos, bute ieškovė, šalių dukra ir anūkas iki šios dienos yra deklaravę gyvenamąją vietą. Ieškovė pabrėžė, jog nors ginčo turto įsigijimo sandoris buvo įformintas vieno J. S. vardu, tačiau šis turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių ir jų vaikų reikmėms tenkinti. Esą tai patvirtina aplinkybes, jog šalių abiejų bendru darbu, asmeninėmis lėšomis butas buvo prižiūrimas, remontuojamas, mokami mokesčiai.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 – 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Byloje surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino vadovaudamasis tikėtinumo taisykle. Tikėtinumo taisyklės esmė - laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie lemia didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas, remdamasis CPK 185 str. suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Šios taisyklės taikymas yra priimtinas ir pateisinamas tik tais atvejais, kada byloje nėra surinkta pakankamai tiesioginių ar šalutinių įrodymų, kurių visuma teiktų pagrindą padaryti konkrečias ir neabejotinas išvadas dėl ginčo dalyko, ar surinkti įrodymai yra prieštaringi, bet teismas turi apsispręsti dėl byloje darytinų išvadų ir priimti sprendimą dėl pareikšto reikalavimo, tačiau ši taisyklė neturėtų teikti pagrindo prielaidos forma daryti išvadas, kuriomis šalims nustatomos naujos pareigos ar sukuriamos teisės, kada tokių išvadų iš esmės nepagrindžia jokie įrodymai.

Pasisakydama dėl materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo, kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė tarp šalių atsiradusius turtinius santykius, tinkamai teisiškai juos kvalifikavo ir taikė 1964 m. CK normas, reglamentuojančias jungtinę veiklą, nes turtas, dėl kurio nuosavybės yra kilęs ginčas, įsigytas 1992 m. CK 472 str. nustatyta piliečių teisė sudaryti bendrosios jungtinės veiklos sutartį ir jos pagrindu kurti nuosavybę, kuri bus jų bendroji dalinė nuosavybė. Kad būtų pasiektas tikslas, jungtinės veiklos dalyviai įneša įnašus pinigais, kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (CK 474 str.). Įstatymo nuostatos teikia pagrindą išvadai, kad bendras turtas gali būti kuriamas dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant savo darbu. Dalyvių įnešti pinigai gali būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos. Šios gali būti bendros, tarp jų - gautos iš kartu tvarkomo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, tai dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo gali pasireikšti darbu bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 17 d. nutartis, priimta byloje Z. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-236/2003). Dėl to pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažįstant šalių sukurtą nuosavybę bendrąja daline jų nuosavybę.

Atsižvelgiant į tai, atmestinas apeliantės R. S. argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netaikė galiojančio 1964 m. CK normų, reglamentuojančių jungtinę veiklą. Nors teismas, nustatęs esminę aplinkybę dėl šalių sukurtos bendrosios dalinės nuosavybės, nenurodė aiškios materialinės teisės normos, tačiau iš nustatytų faktų byloje matyti, kokios aplinkybės lėmė šalių ginčo turto pripažinimą bendrąja daline nuosavybe.

Apeliantas J. S. ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą motyvuodamas tuo, jog teismas nepagrįstai šalių santykius įvertino kaip sugyventinių. Mano, jog jų šeimyninių santykių iširimą patvirtino Šiaulių rajono liaudies teismo 1990-05-08 sprendimas, kuriuo santuoka buvo nutraukta. Su tokia apelianto pozicija apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka.

Pažymėtina, kad CK nėra pateikta šeimos sąvoka, tačiau yra įtvirtinta nuomininko šeimos sąvoka, kurioje įvardinti nuomininko šeimos nariai: tai kartu gyvenantis sutuoktinis (sugyventinis), jų nepilnamečiai vaikai, pilnamečiai vaikai, tėvai (CK 6.588 str.). Šeimos nariai taip pat apibrėžti BPK 38 str., tai kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo CK nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad kai nesusituokę asmenys gyvena drauge, jų gyvenimas yra ne epizodinis, trunka ilgą laiką, kartu tvarko ūkį, asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu kuria turtą, pripažįstama esant asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Tokios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visais įmanomais įrodymais: liudytojų (kaimynų, giminaičių, draugų ir kt.) parodymais, įvairiais rašytiniais įrodymais (pvz.: sąskaitomis už prekes ar paslaugas, adresuotomis sugyventinių bendros gyvenamosios vietos adresu, nuotraukomis) ir kt. Tačiau bendrai gyvenančių nesusituokusių asmenų susitarimas dėl jungtinės veiklos sukūrimo nėra būtina rašytinė forma.

Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir pagrįstai pripažino šalims sukūrus bendrosios dalinės nuosavybės teises į ginčo turtą. Dėl pastarosios aplinkybės ginčo nėra, atsakovas apeliacinio skundo argumentais to nepaneigė, priešingai, jis iš esmės neginčijo šios teismo konstatuotos aplinkybės, todėl dėl šalių į ginčo daiktą atsiradusios bendrosios dalinės nuosavybės, teisėjų kolegija nebepasisakys.

Dėl sugyventinių bendro gyvenimo metu įgyto turto padalijimo

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, jog teismas spręsdamas šalių ginčą dėl idealiųjų dalių nustatymo ginčo turte, nesivadovavo CK 6.970 str. 2 d. nuostata, kurioje įtvirtinta prezumpcija, numatanti, kad partnerių (sugyventinių) įnašai į bendrą turtą yra lygūs.

Tačiau tokia apeliantės nurodyta prezumpcija dėl lygių dalių gali būti paneigta įrodžius, kad iš tikrųjų vieno sugyventinio įnašas į bendrą turtą buvo didesnis nei kito. Kita vertus, sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės- asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė,- reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto, nes aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties metu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, paneigtų šalių laisvą valią susitarti dėl savo teisių ir pareigų.

Nors pirmosios instancijos teismas tiesiogiai nepaneigė CK 6.970 str. 2 d. apibrėžtos prezumpcijos, tačiau tai nereiškia, kad teismas ginčijamu sprendimu neteisingai išsprendė šalių ginčą dėl idealiųjų dalių nustatymo. Kitas motyvas, kuo remiantis pirmosios instancijos teismas rėmėsi pripažįstant ieškovei 1/3 dalį į ginčo turtą, tai bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (CK 4.47 str.). Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas 1992 m. pasinaudojęs Butų privatizavimo įstatymo tvarka, asmeninės nuosavybės teise įsigijo butą su rūsiu, adresu (duomenys neskelbtini) ir 125/1000 dalių priklausinio- ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini). Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir vertino ginčo turto įsigijimo aplinkybę bei remdamasis akivaizdžiais faktais pažymėjo, jog buto įsigijimo metu ieškovė neišreiškė valios, siekimo dalyvauti būsto privatizavime kartu su atsakovu.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1991-05-21 priėmus Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose, taip pat buvo nustatyta jų įsigijimo tvarka. Pagal minėtą įstatymą pirkti gyvenamąjį namą ar butą turėjo lygias teises namo ar buto nuomininkai ir jų šeimų nariai. Kas iš jų taps namo buto savininku (bendrasavininkiais), jie visi turėjo susitarti prieš pirkdami namą ar butą. Butų privatizavimo įstatymo 4 str. buvo nustatyta, kad nuomininkas ir jo šeimos nariai turi lygias teises pirkti jų nuomojamą gyvenamąją patalpą, o 5 str. nurodytos šios teisės įgyvendinimo sąlygos. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1 d. gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turėjo būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma. Sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas. Taigi, privatizavus butus pagal minėtą įstatymą ir įregistravus buto pirkimo-pardavimo sutartį atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jie įgyjami asmenų privatinėn nuosavybėn: bendrosios dalinės nuosavybės teise - kai butai buvo privatizuoti kelių asmenų vardu ir pirkimo-pardavimo sutartyse yra nurodytos kiekvieno bendrasavininkio dalys (sutuoktiniai, iki buto privatizavimo susitarę tapti perkamo buto bendrasavininkiais ir pirkimo-pardavimo sutartyje nurodę tenkančias kiekvienam iš jų dalis į butą, irgi įsigijo jį bendrosios dalinės nuosavybės teise); bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise - kai butą privatizavo sutuoktiniai ir jų dalys į butą nėra nustatytos; vieno asmens nuosavybės teise - kai butas yra privatizuotas vieno asmens vardu (išskyrus atvejus, kai butai buvo privatizuoti sutuoktinių).

Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime, remdamasis byloje esančiomis faktinėmis aplinkybėmis, nurodė, kad ieškovės pateisinamų investicijų į ginčo butą, kuriomis iš esmės šis turtas buvo pagerintas, sudaro apie 29902 Lt (6700 Lt už langus; 8125 Lt už šildymo sistemos pakeitimą, 2587,94 Lt už pirktas statybines medžiagas, 4929 Lt už atliktą vonios remontą; 3720 Lt už virtuvės remontą, 3840 Lt už atliktą koridoriaus remontą ir miegamojo remontą). Apeliantas nesutiko su tokiais teismo paskaičiavimais, motyvuodamas tuo, jog jo apskaičiavimais suma siekia 20067 Lt (6700 Lt + 833 Lt + 2020 Lt + 1660 Lt + 6925 Lt + 1929 Lt), kas sudaro 1/5 dalį ginčo turto vertės. Pažymėtina, kad atsakovo prieštaravimai dėl teismo nustatytų aplinkybių yra visiškai nepagrįsti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė faktų, kuo remiantis jis apskaičiavo mažesnes išlaidas, nors pirmosios instancijos teismas neskaičiavo ieškovės pirktų baldų ir buitinės technikos (CK 4.2 str. 5 d.). Dėl išdėstyto apelianto reikalavimas pripažinti ieškovei 1/5 dalį į ginčo turtą, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas, kadangi apeliacinės instancijos teisme naujų reikalavimų kelti negalima (CPK 312 str.), todėl apelianto prašymas bei argumentai dėl mažesnės dalies detaliau neanalizuojami.

Taigi, nesant ginčo, jog atsakovas vienas asmeninės nuosavybės teise įsigijo butą su rūsiu ir 125/1000 dalimi ūkinio pastato, adresu (duomenys neskelbtini), ieškovei negali atitekti ginčo daikto dalis lygi su atsakovu, t.y. ½ dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, kitu atveju būtų pažeistas sutarčių laisvės principas ir paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo teisių ir pareigų. Teismas pagrįstai remdamasis ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais pripažino jai 1/3 dalį į ginčo turtą bendrojoje dalinėje nuosavybėje.

Teisėjų kolegija sutinka, kad įrodyti bendro nesusituokusių asmenų (ar išsituokusių) gyvenimo faktą, jų įnašus į įsigytą turtą, yra labai sudėtinga, tačiau kilus teisminiam ginčui, ypač aktualu tiksliai išsiaiškinti visas faktines aplinkybes, reikšmingas tokio ginčo išsprendimui, o teismas, kaip minėta, privalo vadovautis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir išvadas daryti tik esant pakankamai leistinų įrodymų, o ne remtis prielaidomis (CPK 263 str. 1 d.). Neretai, esant tam tikroms aplinkybėms, teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Ką šiuo atveju ir padarė pirmosios instancijos teismas spręsdamas šalių ginčą dėl dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo.

Kitas svarbus aspektas nustatant dalis bendrojoje dalinėje nuosavybė – tai ginčijamo turto vertė. Pirmosios instancijos teismas, kaip atskaitos tašku į pripažintiną turto dalį bendrojoje nuosavybėje, rėmėsi ieškovės pateikta Nekilnojamojo turto ,,Ober-haus“ 2013-03-28 turto vertės nustatymo pažyma. Pastebėtina, kad teismų praktikoje yra vadovaujamasi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu. Kuriame kaip vienas iš kriterijų, kuriuo būtų galima remtis teismui sprendžiant ginčą dėl turto atidalijimo, tai – Nekilnojamojo turto registro pažymėjime nurodyta vertė, kiti tokie kriterijai, kurie nustato turto vertę, tai – pasiūla ir paklausa, konkurencija, pakeitimo kitu turtu principas, išoriniai veiksniai, turto naudojimo apribojimai, turto pagerinimas. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į turto vertę – 100000 Lt, pagrįstai pripažino ieškovei 1/3 dalį ginčo turto, bendrosios dalinės nuosavybės teise su atsakovu J. S.. Pažymėtina, jog ieškovei nustatyta 1/3 turto dalis, tai nėra skaičiuojama vien tik piniginiais įnašais (materialine prasme), bet taip pat ir darbu į ginčo turto dalį, jo priežiūra, tai pat atsiradę prievoliniai santykiai (mokesčiai už komunalines paslaugas, kurių atsakovas apeliaciniame skunde nebeginčijo), abiejų šalių vaikų auklėjimu ir t.t. Atsižvelgiant į tai, atmestinas apeliantės R. S. argumentas, jog nepripažinus jos teisės į nuosavybės dalį į ½ dalį, būtų nepateisinti jos interesai gauti dalį kaip atlyginimą.

Dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kompensacijos priteisimo

Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra viena iš bendraturčio teisių, kurią jis gali įgyvendinti susitarimu su kitais bendraturčiais, o jeigu susitarti nepavyksta, – kreipdamasis į teismą su reikalavimu atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.75 str. 1 d., 4.80 str. 1, 2 d.). Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad CK 4.80 str. prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises, atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitais bendraturčiais, taip pat pasikeičia bendro daikto teisinis režimas – suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie valdomi ir naudojami bei jais disponuojama savarankiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išplėstinės kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Bendraturčiai turi teisę susitarti dėl atidalijimo būdo. Tais atvejais, kai dėl to nesusitariama, ginčas sprendžiamas teisme, ir prioritetas pagal įstatymą teikiamas atidalijimui natūra; tik nesant galimybės atidalyti visų bendraturčių dalių natūra, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 str. 2 d.). Atidalijimas išmokant kompensaciją yra išimtinis atidalijimo būdas, kuris taikomas tik nesant galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalijimą natūra.

Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės argumentais, jog jai turėtų atitekti butas natūra, o atsakovui kompensacija bei, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nesprendė klausimo dėl ginčo buto atidalijimo. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog sprendimą, kam, konkrečiai priteistina kompensacija, lemia šios aplinkybės: bylos šalių valia, kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikis dalijamam daiktui, galimybė įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją atidalijamiems bendraturčiams, kitos reikšmingos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylos skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011). Nagrinėjamos bylos atveju būtent ieškovė (apeliantė) yra atidalijimo iniciatorė, esą ji atsakovui sumokėtų 50000 Lt dydžio kompensaciją per du metus. Svarbu yra tai, kad apeliantas (atsakovas) nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme, nesutiko su apeliantės (ieškovės) siūloma kompensacija, o nesant bendraturčio sutikimo, galima tik išimtinais atvejais, kai išnaudojus visas galimybes pasidalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Taip pat svarbi aplinkybė yra ieškovės reali galimybė išmokėti atsakovui tokio dydžio kompensaciją. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė dirba (duomenys neskelbtini) vyr. buhaltere, per metus darbo užmokestis paskutiniais metais – 2012 m. (duomenys neskelbtini), tačiau nėra duomenų kiek ieškovė uždirba kiekvieną mėnesį, nes perkant baldus ar buitinę techniką, ieškovė naudojosi lizingo paslaugomis (I t., 45 b. l.). Todėl nesant šalių aiškios valios, realių faktų išmokėti tokios dydžio kompensaciją bei nesant šalių susitarimui, atsižvelgiant į ginčo daikto atsiradimo pagrindą, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nustatytas idealiąsias dalis, teisėjų kolegijos vertinimu, daikto priteisimas natūra ieškovei, o atsakovui kompensacijos priteisimas, pažeistų proporcingumo, bendraturčių interesų derinimo ir pusiausvyros principus. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl turto atidalijimo natūra ir kompensacijos atsakovui priteisimo.

Teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atskleidė bylos esmę, ištyrė visas svarbias bylai nagrinėti aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinius skundus atmeta, nenagrinėdama kitų juose nurodytų argumentų kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, o skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.). Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Atmetus apeliantų apeliacinius skundus, ir palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, netenkinami prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 93 str. 1 d.).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.