Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių apylinkės teismo teisėja Alma Jurgelienė, sekretoriaujant Daivai Girdenienei, dalyvaujant ieškovei R. S., ieškovės atstovei advokatei Danguolei Bajorinienei, atsakovui J. S., atsakovo atstovui advokatui Sauliui Alysui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovui J. S. dėl teisės į ginčo turto dalį pripažinimo, atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei atsakovo J. S. priešieškinį ieškovei R. S. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies, atsakovo priešieškinis atmestinas.

Pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo procesas civilinėje byloje susideda iš turinčių reikšmės bylai aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų nurodymo, įrodymų rinkimo ir pateikimo teismui, įrodymų tyrimo ir vertinimo. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų tyrimas – kiekvieno byloje esančio įrodymo ištyrimas dėl konkretaus įrodymo sąsajumo, leistinumo, patikimumo ir nustatymas, kaip konkrečiu atveju įrodymas yra susijęs (o gal visiškai nesusijęs) su įrodinėjimo dalyku. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę ir gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Tokių asmenų (sugyventinių) turtiniams santykiams netaikomos teisės normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto teisinį statusą, o jų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos LR CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams. Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų šalių iš bendrų lėšų ir bendrai naudojamas. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pažymėjęs , kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties rašytinės formos sudarymo pagal įstatymą reikalavimas (LR CK 6.969 straipsnio 4 dalis) gyvenimiškai nevykdomas, bet tai per se nedaro šios sutarties negaliojančios, nes tik LR CK 1. 93 straipsnio 1 dalies atveju, t. y. kai toks padarinys įsakmiai nustatytas įstatymuose, sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Jeigu rašytinės jungtinės veiklos sutartis nesudaryta, tai tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais ir pan.). Taigi, nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įrodymais.

Teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai neatitinka LR CK įtvirtintos panaudos sutarties sampratos, todėl atsakovo teiktas tuo pagrindu priešieškinis atmestinas visiškai. Darytina išvada, kad yra pagrįsti ieškovės teikti argumentais, kad šalių gyvenimas viename bute po jų santuokos nutraukimo 1990 metais, jų bendras turimų dviejų nepilnamečių vaikų auklėjimas ir išlaikymas, nes teismo sprendimas dėl alimentų išieškojimo ieškovės naudai nebuvo vykdomas per antstolį priverstine tvarka, turėti artimi santykiai bei dalinimasis įvairiomis turtinėmis pareigomis, susijusiomis su bute teikiamų komunalinių patarnavimų apmokėjimu, kapitalinio buto remonto organizavimu ir vykdymu, įrodo šalių bendrą ūkio vedimą ir siekį kartu tinkamai rūpintis bei gerinti turimą nekilnojamąjį turtą. Šias aplinkybes patvirtina ne tik ieškovės paaiškinimai ir jos iniciatyva kviestų liudytojų ( šalių dukros S. S., kaimynių B. N. ir D. K.) parodymai, be ir esantys rašytiniai įrodymai apie ieškovės turėtas išlaidas, susijusias su ginčo buto remonto darbais, buitinės technikos ir baldų pirkimu, artimus santykius su atsakovu, turėtas bendras šeimines šventes, talkas ( I tomas, 27-51; 78-99 b.l.; 89-94 b.l.). Teismas šiame šalių ginče dėl nekilnojamojo turto remiasi nurodyta tikimybių pusiausvyros taisykle, kuri reiškia, kad išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo; todėl sprendžia, kad ieškovė gyvenandama su atsakovu po santuokos nutraukimo kaip sugyventinė ir vesdama bendrą ūkį, pagal savo finansinę padėtį ir galimybes prisidėjo prie ginčo turto išlaikymo ir jo esminio pagerinimo, todėl teismas nesiremia atsakovo argumentais ir atsikirtimais ginče, kad ieškovė gyveno jo bute tik žodinės panaudos sutarties pagrindu ir jokios turtinės teisės į šį butą neįgijo. Darytina išvada, kad apklausti atsakovo kviesti liudyti asmenys teisme nurodė tik šalių problemišką gyvenimą viename bute ir konfliktus paskutiniųjų kelių metų laikotarpiu, t.y. ne tada, kai ieškovės veiksmais ir atsakovo pritarimu buvo organizuotas buto kapitalinis remontas, keičiant 2004-2009 metų laikotarpiu langus, šildymo sistemą, vamzdynus, sanitarinius mazgus, be to liudytojai dėl savo artimų giminystės, svainystės ir draugystės ryšių su atsakovu laikytini turintys tik neigiamą nuomonę apie ieškovę; todėl šių liudytojų parodymais teismas iš esmės nesiremia, vertindamas šalių turėto artimo bendravimo ir bendro ūkio vedimo aplinkybes po jų santuokos nutraukimo. Be to teismas nelaiko įrodymais atsakovo teiktų 9 fotonuotraukų, kuriose fiksuotas viešas ieškovės bendravimas su kitais vyrais masinio susibūrimo vietose švenčių ar kelionių metu; be to atsakovas net neįvardino tiksliai, kada tos nuotraukos darytos ir kokiomis aplinkybėmis, kas pagrįstų jo teiginius galimus apie ieškovės neištikimybės atvejus. Tuo labiau, kad sugyventinių santykiams netaikytina CK 3.60 str. 3 d. prezumpcija dėl neištikimybės, galiojanti santuokos iširime ir su tuo susijusios teisinės pasekmės.

Todėl remiantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais, konstatuotina, kad ginče nustatyta esminė faktinė aplinkybė, jog d po santuokos nutraukimo 1990 metais ieškovė ir atsakovas kartu pragyveno apie 23 metus, vedė bendrą šeimos gyvenimą, kūrė planus ateičiai, organizavo šeimos šventes, rūpinosi bendra buitimi, gyvenimo sąlygų gerinimu iki tol, kol įvyko esminis lūžis jų tarpusavio santykiuose – atsakovo 2013-01-28 įvykdyta nusikalstama veika, kuri teismo nuosprendžiu kvalifikuota kaip pavartotas fizinis smurtas prieš nukentėjusią ieškovę artimoje ( šeimos) aplinkoje, Šalių pateikti paaiškinimai ir įrodymai patvirtina, kad bendro gyvenimo metu įsigytas atsakovo nekilnojamas turtas buvo remontuojamas, tvarkomas. Gyvenimo sąlygų gerinimui ieškovė nupirko buitinės technikos, baldų. Atsakovas bylos nagrinėjimo iš esmės neneigė šių aplinkybių, tik tvirtino, kad ieškovei nebuvo būtina keisti buto langus, šildymo sistemą, sanitarinius mazgus, nes jį patį tenkino turimo buto stovis, tačiau jis neprieštaravo tokiems ieškovės veiksmams, be to nurodė, kad savo lėšomis jis taip pat prisidėjo prie šių remonto darbų, apmokėdamas apie 1000 litų už langų apdailą, be to savo jėgomis griovė sieną, skiriančią virtuvę nuo pagalbinės patalpos, atliko kitus smulkius darbus; be to dalinosi pareiga mokėti komunalinius mokesčius su ieškove, tvirtindamas, kad jų nebemokėjo tik nuo šildymo sistemos pakeitimo bute. Byloje yra dokumentai, patvirtinantys, kad dar 2008 m. vasarį atsakovas gabeno medienos kurui, o dujų katilas bute buvo galutinai sumontuotas tik 2009 m. gruodžio mėnesį ( I tomas, 83 b.l.; II tomas, 82 b.l.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, jog tarp šalių buvus žodinį susitarimą bendrais veiksmais, bendru darbu, panaudojant asmenines pinigines lėšas įgyti ir prižiūrėti gyvenamąjį būstą kaip bendrą nuosavybę. Tačiau teismo nuomone, ieškovė tinkamai nepagrindė ir neįrodė, kad savo asmeninėmis lėšomis ji prisidėjo tokia didele pinigų suma prie ginčo turto pagerinimo, kad jai priklausytų ½ dalis bendrojoje nuosavybėje. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati ieškovė teismo posėdyje patvirtino aplinkybę, kad savo piniginėmis lėšomis neprisidėjo prie ginčo buto ir jo priklausinių pirkimo, neprieštaravo, kad atsakovas vienas išsipirktų iš turimos darbovietės šį nekilnojamąjį turtą, be to pateiktoje iš Šiaulių archyvo byloje (II tomas, 57-62 b.l.) nėra duomenų apie 1992 metais ieškovės valios išreiškimą, siekimą dalyvauti būsto privatizavime kartu su atsakovu. Taip pat ieškovė pateikė nekilnojamojo turto vertinimo pažymą, iš kurios matyti, kad 100 000 litų sumai įvertintas ginčo butas su 18,64 kv. m ploto rūsiu (unikalus turto Nr.9197-5015-4017:0002) ir 125/1000 ūkinio pastato (unikalus turto Nr.9197-5015-4028) dalimi, kuri atskirai neįvertinta, tačiau iš registro duomenų bazės matyti, kad šis pastatas turi apskaitytą vidutinę rinkos vertę - 39600 litų, atitinkamai atsakovui priklausanti ši turto dalis vertintina 4950 litų sumai ( I tomas, 17-24 b.l.). Tačiau ieškovė ieškinyje nurodė ir pagrindė rašytiniais duomenimis (I tomas, 27-51 b.l.) aplinkybes, kad 2004-2006 metais pirko ir sudėjo ginčo bute plastikinius langus, kurie bendroje sumoje kainavo 6700 litų; už vonios kambario remontą sumokėjo 5177 litų, už virtuvės remontą - 12030 Lt, už koridoriaus ir miegamojo kambario remontą - 5040 Lt, bute pakeitė šildymo sistemą iš kieto kuro į dujinę už 8125 Lt, taip pat buto remontams pirko grynais pinigais statybines medžiagas 2007-2009 metais, kas pagal teikiamus kvitus ir ieškovės paskaičiavimus sudaro 2587,94 Lt bendrą sumą. Be to ieškinyje nurodyta ir išlaidų suvestinėmis ieškovės grindžiama, kad 2001-2010 metais ji pirko virtuvei buitinę techniką, kuri bendroje sumoje kainavo apie 4410 Lt, įvairius baldus, kurių bendra vertė teismo paskaičiavimais, sudarė 10 279 litų. Ieškovė taip pat nurodė ir pagrindė, kad pirko butui ir langų žaliuzes, kurių bendra vertė 833 Lt. Atsakovas iš esmės ieškovės patirtų išlaidų, pagrįstų su ieškiniu teiktais kvitais, piniginių lėšų suvestinėmis neginčijo, neįrodinėjo jų klastojimo ir neatitikimo faktinėms aplinkybėms, taip pat sutiko ir su nekilnojamojo turto įvertinimu 100000 Lt sumai.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Tačiau teismas šioje ginčo dalyje sutinka su atsakovo teiktais argumentais, kad ieškovės iniciatyva ir jos pageidavimu pirkti nauji baldai, buitinė technika, palengvinanti namų ruošos darbus, kiti kilnojamieji daiktai nepagrindžia atsakovo buto, kaip nekilnojamojo daikto, esminio pagerinimo ir tokių išlaidų turėjimas nesuponuoja teisės į atitinkamą nuosavybės dalį, nes ieškovė, atsakovui neprieštaraujant, bet kada gali tuos daiktus pasiimti be esminės žalos padarymo pačiam nekilnojamam turtui. Lietuvos Respublikos CK 4.2 str. 5 d. reglamentuoja, kad kilnojamasis daiktas, fiziškai pritvirtintas ar kitaip prijungtas prie nekilnojamojo daikto, taip pat įeinantis į jį, bet nepraradęs savo individualių požymių, nelaikomas nekilnojamojo daikto dalimi. Todėl teismo paskaičiavimais, ieškovės pateisinamų investicijų į ginčo butą, kuriomis iš esmės šis turtas buvo pagerintas, sudaro apie 29 902 litų (6700 litų už sudėtus langus; 8125 litų už šildymo sistemos pakeitimą, 2587,94 Lt už pirktas statybines medžiagas, 4929 litų už atliktą vonios remontą; 3720 litų už virtuvės remontą, 3840 litų už atliktą koridoriaus ir miegamojo remontą. Atitinkamai ieškovei pagal jos asmenines pinigines investicijas, taikant proporcingumo principą, pagerinant pagrindinį nekilnojamąjį daiktą, pripažintina ne ½, bet 1/3 dalis bendrojoje nuosavybėje su atsakovu.

Spręsdamas pripažinto bendrąja daline nuosavybe turto atidalinimo ir priteisimo viso turto natūra ieškovei bei atitinkamos piniginės kompensacijos priteisimo atsakovui, taikant CK 4.80 straipsnio nuostatas, teismas privalo atsižvelgti į dalinamo turto vertę, šalių pageidavimus ir į tai, kuriam iš buvusių sutuoktinių (sugyventinių) šis turtas yra reikalingesnis. Šiame ginče tenkinus tik iš dalies pagrindinį ieškinio reikalavimą ( pripažįstant ieškovei tik 1/3 dalį nekilnojamojo turto) bei sprendžiant būtinybę pagal ieškovės reikalavimą atidalinti visą turtą natūra vienam bendraturčiui, o piniginę kompensaciją išmokėti kitam, teismas atsižvelgia į tai, kad dalintinas butas yra vienintelė šalių turima gyvenamoji patalpa; šalys neturi kito nekilnojamo turto ir pakankamų pajamų, kuriomis galėtų išmokėti atitinkamos turto dalies kompensaciją, teigdamos, kad pragyvena tik iš gaunamų darbo užmokesčių Kaip jau minėta, byloje nėra nustatyta konkrečių faktų, įrodančių, kad atsakovas prieš ieškovę jų bendro 23 metų gyvenimo metu būtų daugiau nei vieną kartą panaudojęs fizinį smurtą arba brutalų psichologinį smurtą, išskyrus tą 2013-01-28 įvykį, dėl kurio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o abstrakčiais tokio pobūdžio ieškovės ir šalių dukros, kaip suinteresuotų bylos baigtimi, teiginiais teismas negali remtis. Juo labiau, kad atsakovas byloje pateikė ir priešingus duomenis apie netinkamą ieškovės elgesį ir jos nubaudimą administracine tvarka už chuliganiškus veiksmus 1991-09-16 prieš jį patį, kaip buvusį sutuoktinį. Todėl nagrinėjamu ginčo atveju teismas atsižvelgdamas į byloje nustatytus šalių esminius nesutarimus tik dėl turto dalybų, jų subjektyvų norą iškeldinti bet kokia kaina vienas kitą iš ginčo buto, visgi nemano, kad nustačius ieškovės nuosavybės dalį, šalims toliau bendrai valdyti šį turtą taptų iš esmės neįmanoma ir kad jie nebegalėtų gyventi viename bute toliau. Objektyvu, kad sprendžiant turto priklausomumo ir jo dalybų klausimus tarp buvusių sutuoktinių (sugyventinių) yra atsiradusi tam tikra konfliktinė situacija, neigiamas emocinis bendravimas, tačiau dėl to negali išskirtinai nukentėti tik vienas iš bendraturčių, t.y. visiškai netekti gyvenamosios patalpos. Todėl teismas toje ieškovės reikalavimų dėl turto atidalijimo natūra dalyje ieškinį atmeta, nustatydamas tik idealiąsias nuosavybės dalis tarp šalių, t.y. pripažįstant mažesnę (1/3 dalį buto ir jo priklausinių ieškovei, nes šalys, neteikė jokių turto kadastrinių matavimų duomenų, patalpų paskirstymo planų ir nekėlė galimų alternatyvų turto padalinimo (atidalijimo) klausimu. Darytina išvada, kad neišeinant iš ginčo reikalavimų ribų, priteisiant ieškovei tik 1/3 dalį bendrojoje nuosavybėje, teismo sprendimo pagrindu šalys gali ir toliau bendrai disponuoti visu turtu, kas jų buvo buvo daroma per visus tuos 23 metus po jų santuokos nutraukimo, gera valia susitarti dėl naudojimosi kambariais, kitomis bendro naudojimo paskirties patalpomis (CK 4.81 str. nuostatos).

Tenkindamas ieškinį iš dalies (apytiksliai 66 procentus pagrindinio reikalavimo ir atmetant kitus išvestinius reikalavimus) bei visiškai atmesdamas priešieškinį, teismas sprendžia ir šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovės interesams byloje atstovavo advokatė, kuri nustatyta tvarka iki bylos nagrinėjimo pabaigos pateikė teismui prašymą dėl 1600 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų parengimu ir atstovavimu, priteisimo su ataskaita ir pridėtais mokėjimo dokumentais. Todėl iš atsakovo ieškovei priteisiamos patenkintų reikalavimų daliai rašytiniais duomenimis pagrįstos 2046 Lt bylinėjimosi išlaidos – 990 Lt žyminio mokesčio už pagrindinį reikalavimą ( I t., 7 b.l.), 1056 Lt turėtos išlaidos už procesinių dokumentų rengimą ir advokatės atstovavimą teisme ( II tomas, 152-154 b.l.), ką numato CPK 79 str., 80 str. 1 d. 5 p., 88 str., 93 str. 1 d., 98 str. nuostatos). Darytina išvada, kad tokio sudėtingumo ir apimties civilinėje byloje advokatės teisinės paslaugos nėra didesnės, kaip nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl maksimalaus užmokesčio dydžio, ir teismas jų nemažina.

Be to iš valstybės naudai iš atsakovo priteisiamos 10,56 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, nes jos didesnės nei minimali valstybei priteistina iš šalies bylinėjimosi išlaidų suma (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 6 d., LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Iki teismo sprendimo įvykdymo palikti galioti taikytas byloje 2013-05-28 teismo nutartimi laikinąsias apsaugos priemones atsakovui J. S. – įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisė perleidimo draudimo (CPK 150 str.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 260 str., 263-269 str., 270 str., 307 str. 1 d., teismas

nusprendė:

Ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies, o atsakovo priešieškinį atmesti.

Pripažinti, kad 1/3 dalis nekilnojamojo turto - buto su rūsiu (unikalus turto Nr. 9197-5015-4017:0002) adresu (duomenys neskelbtini), ir 125/1000 dalių priklausinio - ūkinio pastato (unikalus Nr. 9197-5015-4028), esančio (duomenys neskelbtini)., priklauso ieškovei R. S., a.k. (duomenys neskelbtini) bendrosios dalinės nuosavybės teise su atsakovu J. S., a.k(duomenys neskelbtini)

Kitoje reikalavimų dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti ieškovei R. S., a.k. (duomenys neskelbtini) 2046 Lt (du tūkstančius keturiasdešimt šešis litus) bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo J. S., a.k. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš atsakovo 10,56 Lt valstybės biudžetui bylinėjimosi išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią Swedbank, AB, banko kodas 73000, arba Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, banko kodas 21400, įmokos kodas 5660.

Iki teismo sprendimo įvykdymo palikti galioti taikytas byloje 2013-05-28 teismo nutartimi laikinąsias apsaugos priemones atsakovui J. S. – įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisė perleidimo draudimo.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant Šiaulių apylinkės teisme.