Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja V. N. Griškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-266-123/2015

2015 m. kovo 6 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Virginija Nijolė Griškevičienė, kolegijos teisėjai Erika Misiūnienė, Irma Čuchraj, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. J. ieškinį atsakovei D. J. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės ir atsakovės D. J. priešieškinį K. J. ir atsakovams A. J. bei A. P. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, teisinių pasekmių išsprendimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2013-10-09 Klaipėdos rajono apylinkės teisme priimtas ieškovo K. J. ieškinys atsakovei D. J. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinės kaltei, kuriuo pareiškė reikalavimą nutraukti santuoką dėl atsakovės kaltės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnio įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atmestas atsakovės reikalavimas priteisti neturtinę žalą, sprendimo dalies, kuria atsakovei iš ieškovo priteista 3 000 Lt kompensacija už santuokos metu įgytas transporto priemones, atmestas reikalavimas pripažinti nekilnojamąjį turtą bendrąja jungtine nuosavybe ir atsakovei iš ieškovo priteista 25 000 Lt už turto pagerinimą, atmestas reikalavimas kompensuoti atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančias atkurtas santaupas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal atsakovės apeliacinį skundą. Ieškovas įstatymų nustatyta tvarka apeliacinio skundo dėl teismo sprendimo teisėtumo patikrinimo nepateikė, iš atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktų paaiškinimų matyti, kad apeliacinio skundo nepateikė dėl šalių susitarimo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo netęsti bylinėjimosi.

Dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir neturtinės žalos priteisimo

Santuokos tikslas – šeimos santykių, pagrįstų meile, pagarba, lojalumu, pasitikėjimu sukūrimas. CK 3.60 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutuoktinio teisė reikalauti nutraukti santuoką, kai ji iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Tokį reikalavimą teismas gali patenkinti, kai nustato, kad sutuoktinis pažeidė santuoka – sutartimi prisiimtas pareigas taip, kad bendras sutuoktinių gyvenimas tapo nebeįmanomas. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (CK 3.60 str. 2 d.). Įstatymo leidėjas CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtino prezumpciją, kada santuoka yra laikoma iširusia dėl sutuoktinio kaltės, t. y. nustatė sutuoktinio elgesio atvejus, kurie turėtų nekelti abejonių dėl jo kaltės, nebent tokiu elgesiu kaltinamas sutuoktinis įrodytų, kad taip nesielgė. Tokie atvejai – tai sutuoktinio nuteisimas už tyčinį nusikaltimą, jo neištikimybė, žiaurus elgesys su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, palikimas šeimos ir nesirūpinimas ja daugiau kaip vienerius metus. Tačiau ir šioje normoje nustatytais atvejais ieškovui tenka pareiga įrodyti faktą, su kuriuo siejama kitos šalies kaltės prezumpcija. Be to, ši prezumpcija yra nuginčijama, kitas sutuoktinis gali ją paneigti įrodęs, kad santuoka iširo dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2012).

Bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad atsakovė itin artimai bendravo su liudytoju B. A., nesprendė santuokos problemų su ieškovu, išvykdavo ir tam tikrais laikotarpiais gyvendavo ne namie, o pas kitą vyrą, tuo metu palikdama ieškovą ir nepilnamečius vaikus. Taip pat nustatė, kad ieškovas buvo neištikimas atsakovei, santuokos pabaigoje susipažino ir pradėjo kartu gyventi su kita moterimi, šalys konfliktuodavo.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 str. 2 d.). Apeliantė apeliaciniame skunde įrodinėja aplinkybę, kad ieškovas buvo jai neištikimas ir nesiekė išsaugoti šeimos, tačiau apie ieškovo kaltę samprotaujama abstrakčiai, nepateikiant teiginius patvirtinančių įrodymų (CPK 178 str.).

Konstatuotina, kad abi šalys iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas, bendro gyvenimo taisykles, nebuvo vienas kitam lojalūs, nerėmė vienas kito moraliai, dėl to sutriko tarpusavio bendravimas, nebuvo ieškoma bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius, ir todėl jų bendras gyvenimas tapo negalimas.

Iš šalių paaiškinimų matyti, kad ieškovas su kita moterimi pradėjo gyventi tuo metu, kai šalių tarpusavio santykiai jau buvo pašliję, jų santuokiniai ryšiai faktiškai jau buvo nutrūkę, todėl manytina, ši aplinkybė nėra pagrindinė santuokos iširimo priežastis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010). Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl santuokos iširimo priežasčių ir sutuoktinių kaltės, šių kasacinio teismo praktikoje suformuluotų kriterijų laikėsi.

Tiek ieškovo, tiek atsakovės kaltė dėl santuokos iširimo teismo sprendimu pripažinta įrodyta konstatavus abiejų šalių pažeistas iš esmės savo kaip sutuoktinių pareigas, t. y. CK 3.60 straipsnio 2 dalies pagrindu, o ne remiantis CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintomis prezumpcijomis. Esant tokiai situacijai, net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatytas ieškovo neištikimybės faktas iki faktinio santuokos iširimo, tai savaime nepaneigtų išvados, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pažymėtina, kad asmens kaltė dėl santuokos iširimo gali pasireikšti ne tik netinkamu veikimu atliekant sutuoktinio pareigas, bet ir neveikimu. Nustačius, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad vieno sutuoktinio kaltė (kaltės laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė negu kito sutuoktinio, taip pat neturėtų įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad santuoka iširo tik dėl ieškovo K. J. kaltės.

Pripažinus, kad šalių santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės, konstatuotina, kad atsakovė neturi teisės reikalauti iš sutuoktinio neturtinės žalos, susijusios su santuokos iširimu, atlyginimo (CK 3.70 str. 2 d.).

Dėl kompensacijos už santuokos metu įgytas transporto priemones

Nustatyta, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2014-10-16 sprendimu tenkino atsakovės priešieškinio reikalavimus ir pripažino negaliojančiomis 2013-08-31 transporto priemonių ,,Mercedes Benz“ ir ,,Rover 220“ pirkimo–pardavimo sutartis, kuriomis ieškovas transporto priemones pardavė šalių vaikams atsakovams A. J. ir A. P., taikė restituciją, o automobilius pripažino bendrąja jungtine ieškovo K. J. ir atsakovės D. J. nuosavybe. Teismas automobilius priteisė ieškovui asmeninės nuosavybės teise ir priteisė iš ieškovo atsakovei 3 000 Lt (869 Eur) kompensaciją už šio jam atitenkančio santuokos metu įgyto turto dalį.

Byloje kilo ginčas dėl priteistos kompensacijos už santuokos metu įgytas transporto priemones dydžio. Apeliantė prašo padidinti priteistą kompensaciją už transporto priemones iki 1 737,72 Eur (6 000 Lt). CK 3.119 straipsnis nustato, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Teismas nustato bendro turto vertę tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias pateikia ginčo šalys (CPK 178 str., 382 str. 4 p.), išskyrus atvejus, kai teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, savo iniciatyva renka įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010-05-20 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Šeimos teisėje nėra specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių sutuoktinių turto vertinimą, tai teismas vertina sutuoktinių pateiktus įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turto rūšį ir kt., tikslu teisingai ir protingai padalyti santuokinį turtą (CK 1.5 str., CPK 185 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-14 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2012).

Nustatydamas priteistinos kompensacijos dydį pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino šių automobilių pirkimo dokumentus, kuriuose nurodyta, jog automobilis „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įsigytas už 4 500 Eur (15 537,60 Lt), o automobilis „Rover 220“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – už 1 400 Eur (4 833,92 Lt), vadovavosi teisingumo, protingumo ir proceso koncentruotumo principais, atsižvelgė į turto nusidėvėjimą. Apeliantė su apeliaciniu skundu teikia teismui naujus įrodymus – ištraukas iš www.autoplius.lt duomenų bazės apie panašių automobilių kainas, tačiau šie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismui nauji įrodymai negali būti teikiami (CPK 314 str.). Įvertinus byloje esančius įrodymus ir faktinę situaciją, kad automobiliais naudojasi šalių vaikai, kurie galimai prisidėjo prie automobilių įsigijimo, nėra neginčijamų įrodymų, kad atsakovė būtų padėjusi ar prisidėjusi prie automobilių įsigijimo asmeniniu indėliu ar skolintomis lėšomis, nes šalys automobilių įsigijimo laikotarpiu bendro ūkio nevedė, todėl laikytina, kad teismo priteista suma (3 000 Lt) yra pakankama satisfakcija atsakovei už ieškovui tenkančius, šalių vaikų naudojamus, automobilius (CK 3.123 str. 1 d., 3.127 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju nebuvo tikslinga atlikti transporto priemonių įkainojimo, nes toks įvertinimas būtų ekonomiškai netikslingas, atsižvelgiant į automobilių vertę ir nusidėvėjimą.

Dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir kompensacijos dydžio

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2014-10-16 sprendimu netenkino priešieškinio reikalavimo dėl ieškovui K. J. asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir priteisė atsakovei D. J. iš ieškovo K. J. 25 000 Lt (7 246 Eur) kompensaciją už ieškovo asmeninio turto pagerinimą. Apeliantė prašo gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kurie yra K. J. asmeninė nuosavybė, pripažinti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe ir priteisti D. J. ½ šio turto. Jei teismas nepripažintų šio turto bendra jungtine nuosavybe, atsakovė D. J. prašo padidinti iš ieškovo K. J. priteistą kompensaciją iki 35 056,95 Lt dėl pagerinto ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto.

Teismas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe gali pripažinti turtą, esantį vieno sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita) (CK 3.90 str. 1 d.). Pagal CK 3.90 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu sutuoktinis, įsigydamas turtą savo asmeniniams poreikiams tenkinti, naudoja ir lėšas, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, teismas įsigytą turtą gali pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jeigu tam turtui įsigyti panaudotos lėšos, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, viršijo panaudotas lėšas, kurios yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Tam, kad turtą, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, būtų galima pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti įstatyme įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-02 Sutuoktinių turtines prievoles reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-40-1).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė šioje byloje nėra įrodžiusi, kad savo darbu ir lėšomis iš esmės pagerino atsakovo asmeninėn nuosavybėn 1998-2007 metais dovanojimo sutarties ir paveldėjimo teisinių santykių pagrindu patekusį nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), ir sandėlį unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismui pateikė „daug rašytinių įrodymų, taip pat liudytojų parodymai patvirtino, kad gyvenamasis namas ir pastatas – sandėlis buvo iš esmės pagerinti sutuoktinių bendromis lėšomis“, tačiau iš jos pateiktų paaiškinimų nėra pagrindo išvadai, kad šie pagerinimai yra esminiai, todėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Apeliantė nesutinka su priteistu kompensacijos dydžiu (25 000 Lt) nurodydama, kad santuokos nutraukimo metu namo vertė siekė 181 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 25 000 Lt dydžio kompensaciją, atsižvelgė į tai, kad į šio šeimos turtu ilgą laiką buvusio gyvenamojo ir pagalbinio pastato remontą bei pagerinimus buvo investuoti 30 000 Lt, kuriuos šalys gavo 2004 m. pardavusios joms priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą su namo dalimi Klaipėdoje, kito nekilnojamojo turto nei jų šeima, nei kiekvienas atskirai nėra įgiję. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančios 2004-12-21 pirkimo–pardavimo sutarties 1.1 p., 2004 m. parduoto turto dalis – 20/100 dalių pastato su priklausiniu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė K. J. pagal paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą Klaipėdos miesto pirmojo notarų biuro 2001-10-11 registro Nr. K1ES-15431, todėl šis turtas buvo asmeninė ieškovo nuosavybė. Atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, nėra pagrindo padidinti atsakovei priteistą kompensaciją iki 35 056,95 Lt.

Apeliantė apeliaciniu skundu taip pat prašo, kad iki bus įvykdytas teismo sprendimas, būtina pripažinti atsakovės teisę likti gyvenamajame name iki bus sumokėta visa piniginė kompensacija, už kurią jį galėtų įsigyti gyvenamąjį plotą. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnio įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą. Nurodytas klausimas dėl teisės likti gyvenamajame name suteikimo iki bus išmokėta kompensacija nebuvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme, todėl pažeidžiamas CPK 312 straipsnyje įtvirtintas draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ir toks reikalavimas nenagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme.

Dėl kompensavimo už asmeninės nuosavybės teise priklausančių atkurtų santaupų panaudojimo

Patikslintu priešieškiniu atsakovė reikalavo priteisti jai iš ieškovo 5 738,86 Lt piniginę kompensaciją dėl atkurtų santaupų, priklausančių atsakovei asmeninės nuosavybės teise ir investuotų į integruotų baldų pirkimą bei surinkimą, gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), antrame aukšte. Pirmosios instancijos teismas šią reikalavimo dalį atmetė kaip nepakankamai įrodytą. Pažymėjo, kad už ginčo pinigus nupirkti baldai buvo nupirkti nepilnametei dukrai prieš septynerius metus ir ilgą laiką naudoti kaip šeimos turtas. Apeliantė nurodo, kad savo atkurtomis santaupomis pagerino ieškovo asmeninę nuosavybę, todėl asmeninės lėšos turi būti grąžintos. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nurodyta aplinkybe, nes atsakovei iš ieškovo yra priteista 25 000 Lt (7 246 Eur) kompensaciją už ieškovo asmeninio turto pagerinimą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 str.), kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl šių aplinkybių Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-10-16 sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, iš atsakovės valstybei priteistina 704,06 Eur (2 431 Lt) žyminio mokesčio, kurio mokėjimas buvo atidėtas Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-11-17 nutartimi (CPK 84, 96 str.). Ieškovui K. J. iš atsakovės D. J. priteistina 400 Lt, atsakovams A. P. ir A. J. priteistina po 100 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės D. J. 704,06 Eur (2 431 Lt) žyminio mokesčio valstybei.

Priteisti iš atsakovės D. J. ieškovui K. J. 115,85 Eur (400 Lt), atsakovams A. P. ir A. J. po 28,96 Eur (100 Lt) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.