- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-18
- Bylos Nr.
- e2A-80-440/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-03918-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Valantienė
- Atsakovas
- E. S.
- Ieškovas
- „BTA Insurance Company“ SE, Lietuvos Respublikoje
- Kategorijos
- 44.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-6662-841/2014, iškeltoje pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE, Lietuvos Respublikoje veikiančio per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovui E. S. dėl draudimo išmokos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas „BTA Insurance Company“ SE, veikiantis per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo E. S. 2083,66 Lt išmokėtos draudiminės išmokos, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių pagrindu sudarė draudimo sutartį, pagal kurią buvo apdrausta automobilio VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė. 2013-11-27 Šiaulių mieste įvykio metu buvo sutrikdyta asmens sveikata, o apdrausto automobilio vairuotojas E. S. pasišalino iš įvykio vietos. Ieškovas nukentėjusiam asmeniui dėl sveikatos sutrikdymo išmokėjo 2083,66 Lt draudimo išmoką. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – LR TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 59 punktu, draudikas turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas asmuo, jeigu jis padarė žalos, pasišalino iš įvykio vietos.
Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas neturi teisės regreso tvarka reikalauti 2083,66 Lt žalos su palūkanomis bei bylinėjimosi išlaidomis priteisimo, nes autoįvykio metu nukentėjusi pėsčioji L. A. pirma pasišalino iš įvykio vietos. Pažymėjo, kad būtent pėsčiosios pasišalinimas nulėmė jo pasišalinimą iš įvykio vietos. Išorinių sužalojimų nesimatė, greitis buvo labai mažas, pėsčiąją nežymiai pastūmė automobilio bamperiu. Administracinėje byloje Nr. A2.6.-173-914/2014 atsižvelgiant į įvykio aplinkybes atsakovui skirta sušvelninta nuobauda. Be to, nukentėjusioji kreipėsi į medicinos įstaigą praėjus 3 valandoms dėl dešiniojo kelio sumušimo, raiščių patempimo, tačiau pagal Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadą, nukentėjusiosios nurodyti sužalojimai nebuvo nustatyti, rasta kraujosruva dešinės plaštakos ištiesiamajame paviršiuje. Taip pat pažymėjo, kad ieškodamas kompromiso, gera valia, 2014-06-16 ieškovui pervedė 500,00 Lt kaip nuostolių atlyginimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2014-09-01 sprendimu ieškovo ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo E. S. ieškovo naudai 1583,66 Lt draudiminę išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimu priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo dienos - 2014-06-10 - iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 54,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, atsakovo paaiškinimų teismas nustatė, kad 2013-10-30 draudėjas E. S. ir draudikas ,,BTA Insurance Company“ SE, veikiantis per ,,BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, sudarė įprastinę TPVCAPD sutartį Nr. 12 4914377, pagal kurią apdraudė automobilio VW GOLF v/n (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinę atsakomybę. 2013-11-27 įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo vairuojamas automobilis kliudė pėsčiąją, kuri ėjo per pėsčiųjų perėją degant žaliam šviesoforo signalui, pėsčioji buvo pargriuvusi, tačiau atsistojo ir nuėjo, atsakovas taip pat nuvažiavo iš įvykio vietos, už ką buvo nubaustas 500,00 Lt administracine bauda. 2014-03-10 ,,BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje pervedė L. A. draudimo išmoką – 2000,00 Lt neturtinės žalos, 83,66 Lt turtinės žalos, viso 2083,66 Lt. Ieškovas 2014-03-23 pateikė atsakovui pretenziją raštu dėl 2083,66 Lt sumos atlyginimo. 2014-06-16 atsakovas pervedė ieškovui 500,00 Lt. Remdamasis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teismas nustatė, jog L. A. už pasišalinimą iš įvykio vietos policijos skirta nuobauda – 600,00 Lt, panaikinta 2014-04-24 Šiaulių apylinkės teismo nutarimu. Vertindamas pareikšto ieškinio pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei transporto priemonės valdytojas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė LR TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytas pareigas. Viena pagrindinių transporto priemonės valdytojo pareigų yra, kad, įvykus eismo įvykiui, su ja susijęs transporto priemonės valdytojas privalo pranešti policijai apie eismo įvykį, taip pat nepasišalinti iš eismo įvykio vietos. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas pripažino, jog įvykus draudiminiam įvykiui, įvykio kaltininkas (atsakovas) nepasiliko įvykio vietoje, nepranešė policijai apie įvykį, pasišalinus iš įvykio vietos pėsčiajai, atsakovas taip pat pasišalino iš įvykio vietos. Teismas vertino, kad pareigą pranešti policijai apie eismo įvykį ir nepasišalinti iš įvykio vietos įstatymas numato būtent transporto priemonės valdytojui, todėl atsakovas, kaip transporto priemonės valdytojas šią pareigą privalėjo vykdyti nepriklausomai nuo to, kad nukentėjusioji pėsčioji neliko įvykio vietoje ir iš jos pasišalino. Teismas pažymėjo, kad pėsčioji ėjo degant žaliam šviesoforo signalui, taigi atsakovas turėjo pareigą ją praleisti ir tik po to atlikti manevrą. Taip pat teismas pažymėjo, kad atsakovui pranešus apie eismo įvykį ir nepasišalinus iš jo padarymo vietos, atlygintinos žalos dydis (draudimo išmoka) nebūtų pasikeitęs, nes ši aplinkybė neturėjo įtakos žalos paskaičiavimui. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas sprendė, jog atsakovui kyla prievolė atlyginti padarytą žalą. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas atlygino tik dalį žalos – 500,00 Lt, teismas ieškovui iš atsakovo priteisė 1583,66 Lt draudimo išmokos grąžinimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas E. S. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014-09-01 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo „BTA Insurance Company“ SE, veikiančio per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, ieškinys būtų netenkinamas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Būtent pėsčiosios pasišalinimas nulėmė, kad ir atsakovas nuvažiavo iš įvykio vietos. Pėsčiosios pasišalinimas davė pagrindo manyti, kad ji nenukentėjo, kad jokių pretenzijų atsakovui neturi. Išorinių sužalojimų nesimatė. Autoįvykio metu miesto centre vyko intensyvus automobilių eismas, tad ilgiau stovėti vietoje, taip trukdant eismą, atsakovas nebegalėjo. Nukentėjusioji už savo veiksmus buvo traukiama administracinėn atsakomybėn. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio specialistas 2014-02-19 nutarimu L. A. pripažino kalta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - LR ATPK) 130 straipsnio 3 dalį ir skyrė 600,00 Lt baudą. Nutarime konstatuota, kad „pėsčioji įžengė į pėsčiųjų perėją degant leidžiamam (žaliam) šviesoforo signalui ir buvo kliudyta pravažiuojančio automobilio. Eismo įvykio metu sužalota pėsčioji. Apie eismo įvykį policijai nepranešė, nepasiliko įvykio vietoje, o iš jos pasišalino.“Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 60.1 punkte nurodyta, kad jeigu apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė LR TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas netinkamai vykdė, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo: iki 100 procentų išmokėtos draudimo išmokos, - jeigu apie eismo įvykį nebuvo pranešta policijai Kelių eismo taisyklėse nustatytais atvejais. Iš minėtos normos matyti, kad teisė reikalauti išmokėtą sumą siejama ne su absoliučiu, o su kintamu dydžiu, t.y. draudikas šio ginčo atveju turi teisę reikalauti ne 100 procentų išmokėtos draudimo išmokos, o iki 100 procentų. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į įstatymo nuostatas bei eismo įvykio aplinkybes, išmoka mažintina iki 500,00 Lt, kurie gera valia 2014-06-16 buvo pervesti ieškovui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas „BTA Insurance Company“ SE, veikianti per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymėjo, kad apeliantas nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima suabejoti skundžiamu sprendimu. Apeliantas nurodydamas, kad neįtarė, jog buvo eismo įvykis, pats sau prieštarauja, kvestionuoja įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas aplinkybes. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad nukentėjusioji savo veiksmais būtų prisidėjusi prie avarijos kilimo, tokiu būdu jos veiksmai nėra susiję su žala ir nėra pagrindo vertinti nukentėjusios kaltės laipsnio dėl žalos dydžio. Atkreipė dėmesį, kad ieškinys yra pareikštas apelianto nurodytų taisyklių 59.4 punkto pagrindu. Ši teisės norma numato 100 procentų sumokėtos draudimo išmokos grąžinimą, o ne iki 100 procentų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, remdamasi ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovo reikalavimas grąžinti išmokėtą draudimo išmoką LR TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu (pasišalinus iš įvykio vietos), teisėtumo ir pagrįstumo.
Atsakovas su teismo sprendimo motyvais, kad atsakovas pasišalino iš eismo įvykio vietos, nors įstatymas pareigą pranešti policijai apie eismo įvykį numato būtent transporto priemonės valdytojui nesutinka. Taip pat, kad nukentėjusiai išmokėtinos žalos dydžio apskaičiavimui neturėjo įtakos atsakovo nepranešimas apie įvykusį eismo įvykį ar jo pasišalinimas iš eismo įvykio vietos. Atsakovas mano, kad pasišalinimą iš eismo įvykio vietos nulėmė pėsčiosios veiksmai, jai pirmai pasišalinus iš įvykio vietos. Taip pat teigia, kad vadovaujantis įstatymo nuostatomis ieškovė turi teisę reikalauti grąžinti dalį, iki 100 procentų, išmokėtos draudimo išmokos, o ne visą draudimo išmoką.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais neturi teisinio pagrindo sutikti su atsakovo argumentais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes bei šalių pateiktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, nėra.
Pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, kad Šiaulių apylinkės teismas 2014-01-28 nagrinėdamas administracinių teisės pažeidimų bylą Nr. A2.6-173-914/2014, iškeltą atsakovui E. S. pagal LR ATP 127 straipsnio 1 dalį, 130 straipsnio 1 dalį, nustatė, kad 2013-11-27 atsakovas vairuodamas transporto priemonę VOLKSWAGEN GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Šiauliuose reguliuojamoje šviesoforu sankryžoje, degant leidžiamam (žaliam) šviesoforo signalui, sukdamas į kairę, nesustojo ir nepraleido pėsčiosios, ėjusios jo važiavimo krypties eismo juostoje per pėsčiųjų perėją ir ant jos užvažiavo. Teismas taip pat nustatė, kad eismo įvykio metu sužalota pėsčioji į pėsčiųjų perėją įžengė degant leidžiamam (žaliam) šviesoforo signalui, po eismo įvykio pėsčiajai nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Teismas įvertinęs nustatytas faktines eismo įvykio aplinkybes pripažino, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiksmuose yra administracinių teisės pažeidimų, numatytų LR ATPK 127 straipsnio 1 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, sudėtys, kadangi E. S., sukdamas į kairę nepraleido pirmumą turinčios pėsčiosios, ją partrenkė ir suvokęs, jog sukėlė eismo įvykį, iš įvykio vietos pasišalino, nepranešęs policijai. Bylos nagrinėjimo metu E. S. parodė, kad kliudė priekiniu bamperiu pėsčiąją ir ji suklupo, tada jis įjungė avarinį, atsisegė diržą, atsidarė dureles, o pėsčioji atsistojo ir nieko nesakiusi nuėjo, ant automobilio jokių žymių nebuvo. Taip pat atsakovas paaiškino, kad nuoširdžiai gailisi dėl pažeidimo, supranta, kad reikėjo pranešti policijos pareigūnams, tačiau tuomet buvo intensyvus eismas, pėsčioji pasišalino iš įvykio vietos, todėl jis ir nuvažiavo niekam nepranešęs. Atsižvelgęs į tai, kad E. S. prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto pažeidimo, galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo, anksčiau už šiurkščius kelių eismo taisyklių pažeidimus baustas nebuvo, bei į tai, kad pasišalinimui iš įvykio vietos įtakos turėjo ir partrenktos pėsčiosios veiksmai, t.y. greitas pasišalinimas iš įvykio vietos, nesiaiškinus aplinkybių, teismas sumažino įstatymo sankcijose numatytą minimalios nuobaudos dydį bei teisės atėmimo minimalų terminą ir E. S. skyrė administracinę nuobaudą – 500,00 Lt dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimo 1 mėnesiui. Minėtas nutarimas įsiteisėjo 2014-02-18.
Iš pirmosios instancijos teismui pateikto Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014-02-19 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 40N-7764246-14 matyti, kad 2013-11-27 eismo įvykio metu nukentėjusiajai pėsčiajai L. A. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykio tyrimo poskyrio specialistas pagal LR ATPK 130 straipsnio 3 dalį skyrė 600,00 Lt baudą. Nors konkrečiu atveju apeliantas teigia, kad minėtas nutarimas patvirtina, jog būtent dėl nukentėjusios L. A. veiksmų jis neturėjo pagrindo įtarti įvykus autoįvykiui, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apelianto argumentais, laiko juos nepagrįstais ir neįrodytais. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, L. A. už pasišalinimą iš įvykio vietos policijos skirta nuobauda panaikinta 2014-04-24 Šiaulių apylinkės teismo nutarimu. Paminėtina, kad iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Šiaulių apylinkės teismas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-32-885/2014 išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracine tvarka nubaustos L. A. skundą dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio specialisto 2014-02-19 nutarimo Nr. 40N-7764246-14 panaikinimo, L. A. skundą tenkino. 2014-04-24 nutarimu teismas konstatavo, kad nebuvo nustatyta duomenų, jog L. A. po įvykio visiškai suvokė, jog įvyko eismo įvykis ir kad ji sąmoningai iš jo pasišalino. Minėtos bylos nagrinėjimo metu pareiškėja paaiškino, kad nesuprato dėl ko pargriuvo pėsčiųjų perėjoje, iš pradžių pamanė, kad neteko sąmonės, blogai jautėsi, temo akyse, svaigo galva, stengėsi kuo greičiau pasitraukti nuo važiuojamosios kelio dalies. Be to, ji neturėjo telefono ir negalėjo niekam paskambinti, todėl skubėjo į namus. Šios nurodytos pareiškėjos aplinkybės nebuvo paneigtos, todėl jos veiksmų teismas nevertino kaip tyčinių. Be to, teismas įvertino ir tai, kad po įvykio praėjus dviem valandoms L. A. kreipėsi į ligoninę dėl savo sužalojimo, kur informavo, kad buvo sužalota eismo įvykio metu, kas patvirtina, jog ji neturėjo tikslo nuslėpti eismo įvykio aplinkybes ar kitaip sutrukdyti tyrimui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas pripažino, kad byloje nesurinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad L. A. padarė LR ATPK 130 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą, todėl administracinio teisės pažeidimo bylą L. A. atžvilgiu nutraukė, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Nutarimas įsiteisėjo 2014-05-14.
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į įsiteisėjusiais teismo sprendimais administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. A2.6-173-914/2014 ir II-32-885/2014 nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo sutikti su apelianto pozicija, kad dėl nukentėjusiosios veiksmų pasišalinant iš įvykio vietos, jis neturėjo pagrindo manyti, kad įvyko eismo įvykis bei, kad jam nekilo pareiga apie įvykusį įvykį pranešti policijos pareigūnams. Pabrėžtina, kad administracinių teisės pažeidimų byloje pateikti atsakovo paaiškinimai, bei nagrinėjamoje byloje nurodyti argumentai dėl po incidento judrioje centrinės miesto dalies gatvėje susidariusios spūsties, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad atsakovas suprato, jog sankryžoje važiuodamas automobiliu kliudė per pėsčiųjų perėją ėjusią moterį, tačiau dėl intensyvaus eismo ir dėl to, jog pėsčioji atsikėlė ir nuėjo, jis jokių įvykio aplinkybių nesiaiškino, pėsčiosios sulaikyti bei įsitikinti ar ji nesužeista nebandė, iš įvykio vietos nuvažiavo nepranešęs policijai. Iš administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. II-32-885/2014 nutarimo turinio matyti, kad eismo įvykio metu nukentėjusioji L. A. policijos pareigūnui užrašant jos paaiškinimą nurodė, jog apie tai, kad įvyko eismo įvykis ji suprato tik tuomet, kai autobusų stotelėje prie jos priėjo nepažįstamas vyriškis ir pasakė, kad ją kliudė automobilis ir nurodė automobilio valstybinį numerį. Nagrinėjamos bylos duomenis, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad patraukęs automobilį iš įvykio vietos būtų mėginęs aiškintis įvykio aplinkybes - ar tikrai nesužalojo automobiliu kliudytos pėsčiosios bei bandęs susisiekti su policijos pareigūnais. Konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovo kaltė dėl sukelto eismo įvykio ir pasišalinimas iš eismo įvykio vietos yra įrodytas byloje esančiais įrodymais, duomenų, įrodančių priešingas aplinkybes apeliantas nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios L. A. elgesys konkrečiu atveju nepripažintinas kaip turintis įtakos sprendžiant ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumo klausimą, kadangi byloje nenustatyta jokių aplinkybių, patvirtinančių, jog eismo įvykis kilo dėl pėsčiosios L. A. kaltės, kad žalos susidarymui turėjo įtakos pačios nukentėjusios veiksmai.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto nurodytais argumentais, kad nagrinėjamu atveju ieškovas turi teisę reikalauti tik dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo, kadangi, kaip teisingai nurodė ieškovas, ieškinys šiuo atveju yra reiškiamas Taisyklių 59 punkto 4 dalies, o ne 60.1 punkto, pagrindu. Pažymėtina, kad LR TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei Taisyklių 59 punkte nustatyta, jog draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo; vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties; padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę; pasišalino iš įvykio vietos; padarė žalos tyčia. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė LR TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytas pareigas (įvykus eismo įvykiui imtis teisės aktuose įtvirtintų pareigų dėl žalos sumažinimo, nukentėjusių sveikatos apsaugos, kompetentingų institucijų informavimo arba eismo įvykio deklaravimo, eismo įvykyje dalyvavusių asmenų bei atsakingo draudiko informavimo, apie eismo įvykį nedelsdamas pranešti policijai Kelių eismo taisyklėse nustatytais atvejais ir kt.) ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Taisyklių 60.1 punkte nustatyta, kad jeigu apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė LR TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas netinkamai vykdė, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo iki 100 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu apie eismo įvykį nebuvo pranešta policijai Kelių eismo taisyklėse nustatytais atvejais. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad viena pagrindinių transporto priemonės valdytojo pareigų yra, kad, įvykus eismo įvykiui, su ja susijęs transporto priemonės valdytojas privalo pranešti policijai apie eismo įvykį, taip pat nepasišalinti iš eismo įvykio vietos (TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šie reikalavimai yra svarbūs dėl to, kad, įvykus eismo įvykiui, kuo operatyviau ir objektyviau būtų išsiaiškintos eismo įvykio aplinkybės, dalyviai, asmeniui ir (ar) turtui padarytos žalos dydis bei civilinės atsakomybės už ją apimtis. Taisyklių 59.4 punkte nustatyta, kad atsakingas draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos jo sumokėtas sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų nustatyta tvarka už žalos padarymą atsakingas asmuo), jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako, pasišalino iš eismo įvykio vietos. Taisyklių 60.1 punkte nustatyta, kad, jeigu apdraustasis transporto priemonės valdytojas nevykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas vykdė netinkamai, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti iš valdytojo iki 100 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu apie eismo įvykį nebuvo pranešta policijai kelių eismo taisyklėse nustatytais atvejais (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2012). Nurodytų teisės normų analizė suteikia pagrindo išvadai, kad LR TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi yra reglamentuojamos skirtingos situacijos ir, kad esant nustatytiems LR TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje nurodytiems pažeidimams, draudikui nėra numatyti ribojimai reikalauti tik dalies sumokėtų dėl padarytos žalos sumų grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens. Atvejai kada draudikas turi teisę reikalauti tik dalies išmokėtos draudimo išmokos gražinimo yra numatyti LR TPVCAPDĮ 12 straipsnyje bei Taisyklių 60-65 punktuose. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad konkrečiu atveju, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, atsakovo padarytas pažeidimas – pasišalinimas iš eismo įvykio vietos, patenka į Taisyklių 59.4 punkte nustatytą atvejį ir Taisyklių 60.1 punktas konkrečiu atveju netaikomas. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad apeliantas yra atsakingas už nukentėjusiajai padarytą žalą (deliktinė civilinė atsakomybė), nėra ginčo dėl padarytos ir draudiko išmokėtos žalos dydžio nes apeliantas šių aplinkybių neginčija. Kaip minėta, įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2014-01-28 nutarimu, priimtu administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. A2.6-173-914/2014, nustatyta, kad apeliantas pasišalino iš įvykio vietos, todėl, apeliacinės instancijos teismas vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovaudamasis LR TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei Taisyklių 59.4 punkto nuostatomis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių pagrindu, priteisė draudikui jo išmokėtą nukentėjusiajai draudimo išmoką iš atsakovo.
Taip pat apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas pirmosios instancijos teismui, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad eismo įvykio metu buvo padaryta mažesnio dydžio žala. Kaip minėta, eismo įvykio metu nukentėjusiajam asmeniui padarytos žalos dydžio atsakovas apeliaciniu skundu neginčija. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2014-01-28 nutarimu, priimtu administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. A2.6-173-914/2014, nustatyta, kad eismo įvykio metu nukentėjusiajai pėsčiajai buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateikta 2013-11-29 specialisto išvada Nr. G 1727/13(04). Iš ieškovo pateiktų duomenų matyti, kad 2013-11-27 eismo įvykio metu nukentėjusiajai L. A. išmokėtą 2083,66 Lt draudimo išmoką sudarė 83,66 Lt už sveikatos sutrikdymą atitinkančių medikamentų įsigijimą ir 2000,00 Lt neturtinė žala. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (LR CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Be to pažymėtina, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal LR CPK 177 straipsnio 2 dalies nuostatas, rašytiniai įrodymai yra viena LR CPK leidžiamų įrodinėjimo priemonių. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus LR CPK nustatytas išimtis (LR CPK 185 straipsnio 2 dalis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas nepateikė teismui jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis teismas turėtų pagrindo spręsti, kad eismo įvykio metu buvo padaryta mažesnio dydžio žala. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu pagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų pagrindžia ieškovės reikalavimų pagrįstumą.
Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs išdėstytas faktines aplinkybes sprendžia, kad byloje rašytinių įrodymų dėl atsakovo kaltės, eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos atlyginimo, pakanka įrodyti byloje pareikštiems ieškovo reikalavimams, abejonių dėl jų tikrumo apeliacinės instancijos teismui nekyla. Teismas sprendžia, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą mažinti žalos dydį, nes atsakovas jokių duomenų, patvirtinančių, jog eismo įvykio metu buvo padaryta mažesnio dydžio žala, nepateikė.
Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Bylinėjimosi išlaidos atmetus atsakovo skundą, atsakovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Ieškovas duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jos ieškovui nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 98 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Šiaulių apygardos teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.