Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Alytaus pataisos namų veiksmais, nuo 2014 m. iki 2016 m. gruodžio 2 d. jam kalint Alytaus pataisos namų 3 lokalinio sektoriaus 11 būrio 1,3 ir 5 miegamuosiuose, pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, avarinės būklės patalpose, pažeidžiant higienos normų reikalavimus.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– Taisyklės).

Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. viso bendro gyvenamosios patalpos ploto. Atsižvelgiant į tai, skaičiuojant patalpos gyvenamąjį plotą, iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017).

Atsakovo atstovas į bylą pateikė duomenis ( I t., b. l. 17-20), patvirtinančius, kad laikotarpiais nuo 2014 m. liepos 15 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki 2014 m. spalio 7 d., nuo 2015 m. liepos 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d., nuo 2016 m. balandžio 6 d. iki 2016 m. birželio 3 d., nuo 2016 m. birželio 20 d. iki 2016 m. rugsėjo 16 d., nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. spalio 12 d., nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d. ir nuo 2016 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. pareiškėjas gyveno 11 būrio 1 miegamajame, kurio gyvenamasis plotas 45,77 kv. m., jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl, esant užimtoms visoms vietoms, vienam nuteistajam šioje gyvenamojoje patalpoje teko 3,81 kv. m.

Laikotarpiais nuo 2014 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. lapkričio 25 d. ir nuo 2015 m. balandžio 21 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. pareiškėjas kalėjo 11 būrio 3 miegamajame, kurio gyvenamasis plotas 44,39 kv. m., jame įrengta 12 miegamųjų, todėl, esant užimtoms visoms vietoms, vienam asmeniui šioje gyvenamojoje patalpoje teko 3,69 kv. m.

Nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. kovo 23 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 11 būrio 5 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas 46,25 kv. m., jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl joms visoms esant užimtoms, pareiškėjui šioje gyvenamojoje patalpoje teko 3,66 kv. m. gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nesutiko, tvirtindamas, kad jo kalinimo metu ginčo patalpose buvo 16-20 nuteistųjų, šią aplinkybę pareiškėjas grindė atsakovo atstovo pateiktos pažymos apie pareiškėjo perkėlimus duomenimis, iš kurių matyti, jog Alytaus PN direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 2-331, jis buvo perkeltas į 11 būrio 110 brigados 1 sekcijos 16 lovą, 2016 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 2-126 – perkeltas į 11 būrio 110 brigados 5 sekcijos 16 lovą bei 2016 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 2-148 – perkeltas į 11 būrio 110 brigados 1 sekcijos 16 lovą. Tvirtino, jog pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis ginčo patalpose buvo 12 gyvenamųjų vietų, tačiau tokio numerio lovų ginčo gyvenamosiose patalpose negalėjo būti.

Atsakovo atstovas tvirtinimą dėl gyvenamųjų vietų skaičiaus ginčo patalpose grindė kompiuterinės programos „Įskaita“ duomenimis, pagal kuriuos ginčo laikotarpiu 11 būrio 1,2 ir 5 miegamuosiuose buvo 12 miegamųjų vietų (I t., b. l. 20, 71, II t., b.l.7).

Tačiau iš byloje esančios pažymos apie pareiškėjo perkėlimą (I t., b. l. 17-19) bei Alytaus pataisos namų direktoriaus įsakymų (I t., b. l. 177-178, II t., b. l. 8-9) matyti, kad pareiškėjas Alytaus PN direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 2-331 buvo perkeltas į 11 būrio 110 brigados 1. 16 lovą, 2016 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 2-126 – perkeltas į 11 būrio 110 brigados 5.16 lovą bei 2016 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 2-148 – perkeltas į 11 būrio 110 brigados 1.16 lovą. Pareiškėjo tvirtinimu, minėtuose dokumentuose nurodytas skaičius 1.16 reiškia - 1 sekcijos 16 lova, 5.16 - 5 sekcijos 16 lova. Šie pareiškėjo nurodyti duomenys sutampa su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas minėtais laikotarpiais, t.y. jog nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki 2014 m. spalio 7 d. pareiškėjas kalėjo 11 būrio 1 miegamajame, nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. kovo 23 d. pareiškėjas kalėjo 11 būrio 5 miegamajame (sekcijoje) ir nuo 2016 m. balandžio 6 d. iki 2016 m. birželio 3 d. – 11 būrio 1 miegamajame (b. l. 11-12). Atsakovo atstovas jokių argumentų dėl tokio minėtų skaičių aiškinimo nepateikė, jo nepaneigė, o iš kompiuterinės programos „Įskaita“ pateiktų duomenų negalima nustatyti, kada duomenys apie ginčo patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičių į minėtą programą buvo suvesti, kokio laikotarpio duomenys yra teismui pateikti, todėl darytina išvada, kad iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų negalima nustatyti, jog pareiškėjo kalėjimo metu ginčo patalpose buvo 12 miegamųjų vietų. Nesant tokių duomenų, lieka nepaneigtas pareiškėjo tvirtinimas, kad 11 būrio 1,3 ir 5 gyvenamosiose patalpose buvo daugiau nei 16 nuteistųjų. Jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo patalpose vertinamuoju laikotarpiu buvo daugiau nei 16 miegamųjų vietų į bylą nepateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas minėtose patalpose skaičiuotinas gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš 16 miegamųjų vietų.

Atitinkamai atlikus aritmetinius skaičiavimus nustatyta, jog pareiškėjui kalint 11 būrio 1 miegamajame jam teko 2,86 kv. m., 11 būrio 3 miegamajame – 2,77 kv. m., 11 būrio 5 miegamajame– 2,89 kv. m., todėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, taigi yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Pažymėtina, kad konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, atsižvelgtina į tai, kad vienam asmeniui tekusį plotą santykinai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kiti įrenginiai.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose buvo netinkamas natūralus apšvietimas, oro temperatūra, drėgmė, nepakankama ventiliacija, pelėsis. Skunde nurodė, jog nebuvo ventiliacinių angų, o kameros vėdinamas buvo tik per langus.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau- Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietimui įtvirtinti Higienos normos HN 76:2010 22 punkte, pagal kurį gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausias gyvenamųjų patalpų dirbtinis apšvietimas turi būti 200 lx..

Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 p., pagal kurį gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28°C, santykinė drėgmė 35-65, oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų periodu turi būti 18-22°C, santykinė drėgmė 35-60, oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s.

Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (Higienos normos HN 76:2010 56 p.).

Higienos norma HN 134:2015 oro temperatūrą bei oro drėgmę, reikalavimus dėl pelėsio nebuvimo apibrėžia panašiai (16 ir 39 p.). Higienos normoje HN 134:2015 natūralaus apšvietimo koeficientas nenustatytas.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 17 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Be to, nurodytų Higienos normos HN 76:2010 58 p. ir Higienos normos HN 134:2015 37 punkte įpareigojama nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis gyvenamosios aplinkos švara ir tvarka.

Atsakovo atstovas teismui pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktą Nr. PA-436 (atliktas 2015 m. gruodžio 8 d.), 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktą Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) (atliktas 2016 m. gruodžio 7 d.), iš kurių matyti, jog ginčo laikotarpiu buvo vykdomi patikrinimai visose Alytaus pataisos namų patalpose. Tikrinimo metu nustatyta, jog gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Patalpoms, kurias valo patys jose laikomi asmenys, skiriamos valymo priemonės, ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų nėra vizualiai matomų pelėsių (I t., b. l. 35-37, 56-59). Teismo nuomone, pateikti įrodymai paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl netinkamos ventiliacijos, pelėsio ant sienų buvimo.

Pasisakant dėl pareiškėjo argumentų dėl gyvenamosiose patalpose buvusio pelėsio, pažymėtina, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jiems turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (Higienos normos HN 76:2010 58 p.; Higienos normos HN 134:2015 37 p.). Pareiškėjas byloje nekėlė pretenzijų, kad jam ar kitiems su juo kalėjusiems nuteistiesiems nebuvo išduotos valymo priemonės. Kadangi pareiškėjas bei kiti kartu su juo kalėję nuteistieji turėjo galimybę naudotis valymo inventoriumi, o byloje nėra duomenų, kad ginčo patalpose galimai buvęs pelėsis negalėjo būti nuvalomas pataisos įstaigos išduodamomis valymo priemonėmis, todėl akivaizdu, kad pelėsis ginčo patalpose buvo sąlygotas pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytos teisės normos reikalavimus, dėl to atsakovo atstovo atsakomybė šiuo aspektu yra negalima.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, apšvietimas atitinka higienos reikalavimus, tai patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, surašyti atlikus patikrinimus Alytaus PN, tačiau akivaizdu, kad aukščiau minėtų patikrinimų metu (I t., b. l. 35-37,56-59) gyvenamųjų patalpų fizikiniai parametrai (santykinė oro drėgmė, oro temperatūra ir pan.) nebuvo tikrinti.

Darytina išvada, kad atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose gyveno pareiškėjas, oro temperatūros, santykinės drėgmės, natūralios apšvietos atitiktį galiojančių higienos normų reikalavimams pareiškėjo buvimo jose metu, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl gyvenamųjų patalpų netinkamos natūralios apšvietos, temperatūros ir santykinės oro drėgmės, vertinamos pareiškėjo naudai, dėl to pareiškėjo nurodytų pažeidimų atžvilgiu gali būti konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017).

Pareiškėjas skunde apsiribojo tik galimų pažeidimų abstrakčiu įvardinimu, nedetalizavo nurodytų aplinkybių, nenurodė, kokioje konkrečioje gyvenamojoje patalpoje ir kada buvo netinkama natūrali apšvieta, drėgmė ir oro temperatūra, iš ko jis sprendė, kad gyvenamųjų patalpų nurodyti fizikiniai parametrai yra netinkami, kuo jie pasireiškė, nurodytų aplinkybių nesiejo su konkrečiais jo teisių pažeidimų atvejais, nepagrindė jų jokiais galimais pateikti įrodymais, taip pat nepagrindė nurodytų pažeidimų jam padarytų neigiamų pasekmių. Nurodytų aplinkybių pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonėmis (kartu su juo kalėjusių nuteistųjų rašytiniais paaiškinimais, neprašė jų kviesti į bylą liudytojais ir pan.). Be to, į bylą nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovo atstovui kėlė pretenzijas dėl aukščiau nurodytų pažeidimų, o šis nesiėmė jokių veiksmų minėtų pažeidimų šalinimui, kad dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas ginčui aktualiu metu kreipėsi į Visuomenės sveikatos centro specialistus ar kitas kompetentingas institucijas. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendžia, jog pareiškėjo laikymo sąlygos šiuo aspektu atitiko teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuteistiesiems nebuvo įrengtos specialios vietos rūkymui, todėl jie rūkydavo gyvenamosiose patalpose ir prausykloje.

Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 14 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 7 punkte.

Aukščiau nurodytos Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normų nuostatos suponuoja išvadą, kad pataisos įstaiga turi imtis priemonių, kad nerūkantiems nuteistiesiems būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, t.y. nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Kaip nurodo atsakovas, nuteistiesiems leidžiama rūkyti tik rūkymui skirtose vietose. Tai patvirtina teismui pateikti Alytaus pataisos namų 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymas Nr. 1-275, 2014 m. lapkričio 18 d. įsakymas Nr. 1-323, 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. 1-231 ir 2017 m. vasario 28 d. įsakymas Nr. 1-56 „Dėl nuteistųjų rūkymo bendro naudojimo patalpose ir uždarojoje zonoje“ ( I t., b. l. 41-47). Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktas Nr. PA-436 patvirtina, kad Alytaus PN būriuose įrengtos vietos, skirtos rūkymui (I t., b. l. 35-37). Atsakovas nurodė, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. Alytaus PN būrių patalpose buvo įrengti izoliuoti rūkomieji su nuolat veikiančia ištraukiama ventiliacija.

Taigi akivaizdu, kad pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą nuteistieji, gyvenę bendrabučio tipo patalpose (įrengtose laikantis kamerų įrengimo reikalavimų) iki 2017 m. sausio 1 d. nebuvo rakinami, todėl tokie nuteistieji iki 2017 m. sausio 1 d. (visu ginčui aktualiu laikotarpiu) galėjo naudotis būrių teritorijoje įrengtomis rūkymo vietomis.

Pareiškėjas nurodė, jog prie sporto salės nebuvo įrengtas dušas ir persirengimo kambarys. Pagal Higienos normos HN 76:2010 68 punktą bei Higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti dušu kartą per savaitę, pats pareiškėjas neneigia, jog tokia galimybė jam buvo suteikta. Kaip nurodė atsakovas, po sporto užsiėmimų nuteistieji gali nusiprausti lokalinio sektoriaus prausykloje šaltu vandeniu. Higienos normose nėra reglamentuota, kad kitose patalpose (nagrinėjamu atveju – prausykloje) turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema. Higienos normos HN 76:2010 30 punkte numatyti reikalavimai laisvės atėmimo vietų sporto salėms ar sportui skirtoms patalpoms. Higienos normoje HN 135:2015 nereglamentuoja reikalavimų sporto salėms. Atsakovas nurodė, jog Alytaus PN svarmenų kilnojimo salės nėra, o įrengtos svarmenų kilnojimo ir krepšinio aikštelė po atviru dangumi, kuriems Higienos normos HN 76:2010 30 punkte numatyti reikalavimai negali būti taikomi. Pareiškėjas su šiuo atsakovo atstovo tvirtinimu nesutinka, nurodydamas, kad lauke svarmenų kilnojimo aikštelės nėra, yra įrengta sporto salė patalpų viduje (b.l. 50). Alytaus PN jokių objektyvių duomenų, kad 3 lokaliniame sektoriuje sporto salės nėra, o įrengta svarmenų kilnojimo aikštelė kieme nepateikė (nuotraukų, pareigūnų tarnybinių pranešimų ir pan.), tai iš esmės leistų konstatuoti nagrinėjamu aspektu neteisėtus atsakovo veiksmus. Tačiau kadangi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 135:2015 reikalavimų sporto salių įrangai nėra nustatyta, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų konstatavimui būtina nustatyti galimo pažeidimo laiką. Pareiškėjas su šiuo galimu pažeidimu susijusių aplinkybių nekonkretizavo (nenurodė, kada ėjo sportuoti ir jam nebuvo sudarytos sąlygos nusiprausti ir persirengti), todėl byloje nesant duomenų apie konkrečius pažeidimo atvejus, jų datas, negalimas atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu konstatavimas.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą siejo su bendrabučio Nr. 2, kuriame yra 3 lokalinis sektorius (11 būrys), avarine būkle. Tvirtino, kad jam buvo būtinas kapitalinis remontas, nes gyvenamųjų patalpų langai buvo pasenę, nusidėvėję, pro juos pūtė vėjas, nebuvo išlaikoma šiluma, durys susidėvėjusios, sandariai neužsidarydavo, grindys išlūžinėjusios, kai kur likęs tik betonas, dėl to buvo sunku jas išvalyti, dulkės nusėsdavo ant lovų, stalų ir kitų patalpose buvusių baldų ir nuteistieji buvo priversti kvėpuoti dulkėmis užterštu oru.

Atsakovas nurodė, jog 2011 m. už skirtus pinigus buvo parengtas Alytaus pataisos namų bendrabučio Nr. 2 rekonstrukcijos techninis projektas ir darbo projektas, tačiau rekonstrukcija nebuvo pradėta, neskyrus finansavimo. Pasikeitus teisės aktams buvo reikalinga techninio ir darbo projektų korekcija. Alytaus pataisos namų bendrabučio Nr. 2 rekonstrukcijos darbų techninio projekto (korektūra) „A“ laida bus parengta 2017 m. rugpjūčio 20 d. Teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 1 R-305 buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro valdymo sričių 2017-2019 m. strateginis veiklos planas, kuriame numatytas tikslinis finansavimas Alytaus pataisos namų bendrabučiui Nr. 2 rekonstravimui (I t., b. l. 71-75).

Nors aukščiau nurodyti duomenys patvirtina, kad bendrabutis nebuvo rekonstruojamas ne dėl Alytaus PN kaltės, o dėl tam neskiriamo finansavimo, tačiau ši aplinkybė negali būti laikoma šalinančia atsakovo atsakomybę už pareiškėjui sudarytas netinkamas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjas skunde kėlė pretenzijas dėl pareigūnų elgesio, nurodydamas, kad jų veiksmais tyčia buvo sudaromos konfliktinės situacijos tarp nuteistųjų.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, nes jis nenurodė konkrečių pareigūnų, jų vardų, pavardžių, konkrečių pareigūnų elgesio atvejų, iš kurių būtų galima spręsti apie konfliktų tarp nuteistųjų kėlimą, pareiškėjas nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, Alytaus PN administracijai pareigūnų veiksmų neskundė, nebuvo atliekamas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstų samprotavimų pagrindu teismas negali nustatyti galimai neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.