Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Daivos Armalienės ir nuteistojo V. J. apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015-09-17 nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau Lietuvos Respublikos BK) 140 straipsnio 1 dalį paskiriant laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 str. 1 d. 1 p. b) papunkčiu laisvės apribojimo bausmė pakeista į laisvės atėmimą ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis paskirta bausmė subendrinta, prie Telšių rajono apylinkės teismo 2014-04-16 nuosprendžiu paskirtos 2 metų 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, paskiriant pabaigti įvykdyti teismo įpareigojimus.

Pritaikyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 6, 8 punktai, 4 dalis ir bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams 7 (septyniems) mėnesiams, įpareigojant šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, neišvykti iš gyvenamosios vietos be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir uždrausti prisiartinti prie nukentėjusiųjų V. P. ir L. R. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką.

Bausmės atlikimo pradžią nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos. Į bausmės laiką įskaityta atliktoji bausmės dalis pagal ankstesnįjį Telšių rajono apylinkės teismo 2014-04-16 nuosprendį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad jis 2014-01-18, apie 17 val. 40 min., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo rūsyje, konflikto su buvusia sugyventine L. R. metu, suimdamas pastarajai už rūbų ir purtydamas, bei suduodamas vieną smūgį rankos kumščiu buvusiai sugyventinei L. R. į veido sritį, tuo pastarajai padarė pogleivinę kraujosruvą su muštine žaizda kraujosruvos srityje, bei galvos sumušimą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir apeliacinių skundų argumentus, susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai V. J. pripažino kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d bei paskyrė teisingą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl V. J. kaltės. Nuteistojo V. J. kaltė grindžiama nuosprendyje aptartais teisme ištirtais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu Lietuvos Respublikos BPK numatytomis priemonėmis. Tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įstatymą, todėl netinkamai subendrino pagal kelis nuosprendžius V. J. paskirtas bausmes, ir tuo pačiu V. J. neteisingai buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. nustatytus reikalavimus, nes įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (Lietuvos respublikos BPK 20 str. 1, 4 d.). Duomenys tikrinami atliekant Lietuvos Respublikos BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Telšių rajono apylinkės teismo išvados dėl V. J. kaltės bei jo veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, yra pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais. Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d.), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 4 ir 5 d.) bei pateikė motyvuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Teismas išsamiai ištyrė nukentėjusiosios L. R., liudytojų G. G., J. A. S., I. K. parodymus, 2014-01-18 L. R. protokole-pareiškime, 2014-01-18 apžiūros protokole su fotolentele, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), 2014-01-18 tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, telefoninėse išklotinėse esančius duomenis, bei, vadovaudamasis šių įrodymų, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir teisėjų kolegija, laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, jų nekartoja, visuma pagrįstai konstatavo, kad V. J., smurtaudamas L. R. atžvilgiu – suduodamas kumščiu smūgį jai į veidą padarė pogleivinę kraujosruvą su muštine žaizda kraujosruvos srityje, jai nustatyta klinikinė diagnozė: galvos sumušimas, tai yra jis nežymiai sutrikdė L. R. sveikatą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, neturi pagrindo išvadai, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus ir sprendžiant nuteistojo V. J. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK nuostatas. Priešingai, skundžiamo nuosprendžio turinys tvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Vien tai, kad šiuo atveju apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Todėl V. J. skunde nurodytus deklaratyvius teiginius, kuriais jis neigia savo kaltę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko nepagrįstais. Vertinant anksčiau išdėstytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl V. J. kaltės, ir, remdamasi šių duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis V. J. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl naikinti nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį V. J. atžvilgiu nėra pagrindo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija V. J. apeliacinio skundo teiginius, kad L. R. jis nebuvo sužalojęs, ji galimai pati būdama girta susižalojo, kad jis 2014-01-18 net nebuvo (duomenys neskelbtini), su L. R. nuo 2014-01-06 niekada nebendravo, jai skirti laiškai buvo rašyti iki 2014-01-06, kad jam priklausančio telefono abonentinio numerio (duomenys neskelbtini), kuris 2014-01-18 nuo 17 val. 49 min. iki 17 val. 51 min. buvo prisiregistravęs prie bazinės stoties Nr. (duomenys neskelbtini), kuri randasi (duomenys neskelbtini), nuo 2013-11-25 jis neturėjo, nes jį buvo paėmusi L. R., vertina kaip jo gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti, todėl juos atmeta kaip nepagrįstus.

Nuteistasis V. J. skunde nurodo, kad jis nesutinka su nukentėjusiosios L. R., liudytojų G. G., J. A. S., davusių nukentėjusiajai palankius parodymus, parodymais. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios L. R. ir liudytojų G. G., J. A. S. duotais parodymais, kadangi jie siejasi tarpusavyje, esminėmis detalėmis sutampa, nukentėjusioji ir liudytojai iš esmės vienodai aiškina faktines bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios ir minėtų liudytojų duoti parodymai laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes jų nurodytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes patvirtino kiti byloje surinkti faktiniai duomenys (specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), 2014-01-18 tarnybiniame pranešime esantys duomenys ir kt.). Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl nukentėjusiosios ir liudytojų suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį V. J., todėl netikėti jų parodymais nėra pagrindo. Nors V. J. teigia, kad liudytoja G. G. yra psichiškai nesveika, ji yra gydoma psichiatrų, nuolat vartoja vaistus, tačiau byloje nėra duomenų, kad minėta liudytoja negalėjo ir negali teisingai suprasti konkrečių faktinių reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti apie tai parodymus.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. J. prašo atlikti papildomą įrodymų tyrimą ir apklausti gydytoją, kuri padarė įrašą L. R. asmens sveikatos istorijoje, kad L. R. 2014-01-18 buvo sumušta, bei nustatyti, kad jis 2014-01-18 neturėjo telefono abonentinio numerio (duomenys neskelbtini). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodymų rinkimas byloje negali būti begalinis. Baudžiamojoje byloje renkami tik tie duomenys, kurie dėl vienų ar kitų aplinkybių, pagrįstai manoma, kad gali patvirtinti ar paneigti bylai reikšmingas aplinkybes. Šiuo atveju tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo atlikti visi procesiniai veiksmai, siekiant nustatyti, ar L. R. atžvilgiu buvo padaryta nusikalstam veika ir kas dėl jos kaltas. Todėl nuteistojo prašomų papildomų veiksmų atlikimas yra netikslingas. Be to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad įrašai L. R. sveikatos istorijoje yra suklastoti ar kad jam priklausančio telefono abonentinio numerio (duomenys neskelbtini), kuris 2014-01-18 nuo 17 val. 49 min. iki 17 val. 51 min. buvo prisiregistravęs prie bazinės stoties Nr. (duomenys neskelbtini), kuri randasi (duomenys neskelbtini), V. J. 2014-01-18 neturėjo. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BPK 178 str. 2 d. pagrindu įtariamasis, jo gynėjas, siekdami įgyvendinti savo procesinius interesus, turi teisę prašyti surinkti jiems naudingus su ikiteisminiu tyrimu susijusius duomenis. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, dėl minėtų procesinių veiksmų – gydytojo apklausos ir telefono abonentinio numerio (duomenys neskelbtini) buvimo vietos nustatymo – atlikimo ikiteisminio tyrimo metu į tyrimą atliekančius pareigūnus, prokurorą kreiptasi nebuvo. Todėl byla, surinkus pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių V. J. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, buvo perduota teismui.

Apeliaciniame skunde V. J. nurodo, kad jo bylą nagrinėjęs teismas šiurkščiai pažeidė jo teisę į gynybą, nes bylą išnagrinėjo nesulaukęs, kol jam (V. J.) bus paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatas. Teigia, kad pats susirasti advokato jis neturėjo galimybės, nes neturi lėšų. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šie V. J. apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, 2014-11-27 pradėjus nagrinėti V. J. baudžiamąją bylą, jis pateikė teismui prašymą bylos nagrinėjimą atidėti atsižvelgiant tai, kad jis yra pateikęs prašymą Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo (1 t. 191 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas šį V. J. prašymą, bylos nagrinėjimą atidėjo iki 2015-01-16 (1 t. 192 b. l.). Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2014-12-03 sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Nr. (duomenys neskelbtini) teikti V. J. antrinę teisinę pagalbą paskyrė advokatę Eugeniją Galatiltienę (2 t. 2, 3 b. l.), kuri V. J. gynė pirmosios instancijos teisme nagrinėjant jo baudžiamąją bylą. Tačiau 2015-03-25 V. J. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pateikė prašymą dėl advokato pakeitimo (2 t. 28 b. l.), nes jam paskirta advokatė E. Galatiltienė netinkamai surašė kasacinius skundu kitose V. J. baudžiamosiose bylose. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas 2015-04-01, 2015-05-25 vykusiuose teismo posėdžiuose bylos nagrinėjimą vis atidėdavo iki kol bus paskirtas naujas V. J. gynėjas (2 t. 30, 39 b. l.). Tačiau 2015-06-23 Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba sprendimu nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą V. J. pagal Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014-12-03 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t. 44-47 b. l.). Šis sprendimas argumentuojamas tuo, kad V. J. nevykdo savo pareigų, nebendradarbiauja su antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtu advokatu, taip pat piktnaudžiauja antrine teisine pagalba. 2015-06-29 pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad V. J. nurodė, kad 2015-06-23 Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą skųs ir kad teismas privalo suteikti galimybę pasirūpinti gynyba, baudžiamosios bylos nagrinėjime paskelbė pertrauką iki 2015-09-16 (2 t. 49 b. l.). Tačiau 2015-09-16 teisiamojo posėdžio metu paaiškėjus, kad V. J. minėto 2015-06-23 Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo neapskundė ir nesudarė susitarimo su savo pasirinktu advokatu, teismas, padaręs išvadą, kad V. J. piktnaudžiauja savo procesine teise turėti gynėją, nutarė tęsti bylos nagrinėjimą (2 t. 56 b. l.). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėjo, jog nors šioje byloje gynėjo dalyvavimas nėra būtinas (Lietuvos Respublikos BPK 51 str.), tačiau V. J. buvo suteikta galimybė turėti advokatą šioje byloje, tačiau dėl jo paties veiksmų jam buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas, kito gynėjo pats per pakankamai ilgą laiko tarpą nesusirado. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad V. J. buvo suvaržyta teisė naudotis advokato pagalba.

Nuteistojo V. J. nuomone, bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas. Tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo šališkas. Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 5 d. Teismų praktikoje nešališkumo principas suprantamas kaip teismo, nagrinėjančio bylą, pareiga nerodyti bet kokio palankumo vienai iš šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-202/2005, 2K-522/2008, 2K-446/2009). Tai reiškia, kad teismo procesas turi būti organizuojamas, proceso veiksmai atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo apeliantas, nereiškia, kad teismas buvo šališkas. Daugiau duomenų, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas būtų buvęs šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, nuteistasis V. J. nenurodė, todėl nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjant V. J. bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeista jo teisė į nešališką teismą, įtvirtinta Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.

Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad nuteistajam V. J. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra neteisinga, nes pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, pagrįstai V. J. paskyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą, kurio terminas artimas laisvės apribojimo bausmės vidurkiui. Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė. Be to, apeliantas skunde neginčija jam paskirtos bausmės.

Apeliaciniame skunde vyriausioji prokurorė V. J. kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, jų juridinės kvalifikacijos ir Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatų taikymo V. J. atžvigiu neginčija, tačiau nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, bendrindamas V. J. paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausme, ir dėl to neteisingai paskyrė galutinę bausmę.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad už Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą paskirta bausmė (laisvės apribojimas 1 metams), vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 str. 1 d. 1 p. b) papunkčiu, pakeista į laisvės atėmimą ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 ir 9 d., dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Telšių rajono apylinkės teismo 2014-04-16 nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, paskiriant pabaigti įvykdyti teismo įpareigojimus. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-11-19 nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4, 9 str. 65 str. 1 d. 1 p. b pp., Telšių rajono apylinkės teismo 2014-04-16 nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu buvo subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-04-25 nuosprendžiu paskirta bausme ir V. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, daroma išvada, kad Telšių rajono apylinkės teismas skundžiamu 2015-09-17 nuosprendžiu paskirtą bausmę nepagrįstai subendrino su Telšių rajono apylinkės teismo 2014-04-16 nuosprendžiu paskirta bausme, kuri Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-11-19 nutartimi jau buvo subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-04-25 nuosprendžiu paskirta bausme. Kadangi įstatymas nenumato dvigubo bausmių subendrinimo, skundžiamu nuosprendžiu V. J. už padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė bendrintina su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-11-19 nutartimi, kuria subendrintos Telšių rajono apylinkės teismo 2014-04-16 nuosprendžiu ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-04-25 nuosprendžiu paskirtos bausmės, paskirta galutine subendrinta bausme, iš dalies sudedant, ir V. J. paskirtina galutinė subendrinta bausmė, kurios vykdymas atidėtinas. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 p.) ir neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Telšių rajono apylinkės teismo 2015-09-17 nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 ir 9 d., , Telšių rajono apylinkės teismo 2015-09-17 nuosprendžiu V. J. paskirtą 1 metų laisvės apribojimo bausmę, prieš tai vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 str. 1 d. 1 p. b) papunkčiu, ją pakeitus į laisvės atėmimo bausmę, subendrinti su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-11-19 nutartimi, kuria subendrintos Telšių rajono apylinkės teismo 2014-04-16 nuosprendžiu ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-04-25 nuosprendžiu paskirtos bausmės, paskirta galutine subendrinta bausme, iš dalies sudedant, ir V. J. skirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 6 ir 8 p., 4 d., bausmės vykdymą atidėti 3 metams, įpareigojant 6 mėnesius nuo nuosprendžio jsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, neišvykti iš gyvenamosios vietos be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir uždraudžiant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu prisiartinti prie nukentėjusiųjų V. P. ir L. R..

Į bausmės laiką įskaityti bausmes, iš dalies atliktas pagal Telšių rajono apylinkės teismo 2014-04-16 nuosprendį ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-04-25 nuosprendį.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.