Kauno apygardos teismo nutartis

2020-04-23 · Civilinė byla Nr. 2A-601-254/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-04-23
Bylos Nr.
2A-601-254/2020
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-15378-2015-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Raimondas Buzelis, Arvydas Žibas, Dalė Burdulienė
Ieškovas
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Beljana“
Trečiasis asmuo
akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“, R. K.
Civilinė byla Nr. 2A-601-254/2020Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15378-2015-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.10.1; 2.6.39.2.6.1; 3.3.1.18.1.
Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 23 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Buzelio ir Arvydo Žibo,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-13-435/2019 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Beljana“, dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, tretieji asmenys – akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“, R. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 14 153,54 Eur nuostolių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas (t.1, b. l. 3–5). Nurodė, kad 2013 m. spalio 9 d. Vokietijoje dėl R. K., vairavusio transporto priemonę VOLVO FM 42R, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir transporto priemonę BMW 5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairavusio R. D. S. abipusės kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. R. K. buvo samdomas atsakovės darbuotojas ir minėtas eismo įvykis įvyko jam einant darbines pareigas. Eismo įvykio dieną atsakovė buvo transporto priemonės VOLVO FM 42R, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė, t. y. atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmuo. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė VOLVO FM 42R, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatos. Pagrindinis teisės aktas, kuriuo, sprendžiant eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo, atlyginimo bei tarpusavio atsiskaitymo už atlygintas žalas klausimus vadovaujasi žaliosios kortelės valstybių nacionaliniai draudikų biurai yra Biurų tarybos Vidaus nuostatai (TPVCAPDĮ – ,,Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatai“) (paskelbti su 2003 m. liepos 28 d. Komisijos spendimu dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo (2003/564/EB)). Kuomet eismo įvykio kaltininko vairuojama transporto priemonė nėra apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras (dažniausiai jis yra ir nukentėjusiojo asmens šalies nacionalinis draudikų biuras), vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais administruoja žalą ir ją atlygina nukentėjusiems asmenims. Atlyginęs žalą nukentėjusiems asmenims, pateikia reikalavimą grąžinti išmokėtas sumas bei atlyginti dėl žalos administravimo patirtas išlaidas žalą sukėlusios neapdraustos transporto priemonės registracijos valstybės nacionaliniam draudikų biurui (šiuo atveju – ieškovui). Atsižvelgiant į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko Vokietijoje (kitoje ES valstybėje narėje, kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Biurų tarybos Vidaus nuostatus) ir kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone bei vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3 ir 5 straipsniai), eismo įvykio valstybės – Vokietijos – nacionalinis draudikų biuras (DEUTSCHES BÜRO GRÜNE KARTE E.V.), vadovaudamasis Vokietijos teisės nuostatomis bei Vokietijos teismų praktika analogiškose bylose, atsižvelgdamas į abipusę eismo įvykio dalyvių kaltę (50/50), atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 14 153,54 Eur sumai ieškovui, t. y. transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos – nacionaliniam draudikų biurui. Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškovas moka išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Biurų tarybos Vidaus nuostatus (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsnis) ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 14 153,54 Eur. Ieškovas, sumokėjęs Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnyje įtvirtinta teise reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš atsakingo už žalos padarymą asmens (šiuo atveju – atsakovės) arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (šiuo atveju – atsakovės), raštu kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas grąžinti Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 14 153,54 Eur, tačiau iki šio ieškinio teismui pateikimo dienos atsakovė reikalaujamos sumos ieškovui nesumokėjo.

Atsiliepimas

2. Atsiliepimu į ieškinį atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Beljana“ prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 2, b. l. 13-23). Nurodė, kad nesutinka su ieškovo reikalavimu, nes eismo įvykio kaltininku, vadovaujantis policijos pateikta eismo įvykio deklaracija dėl 2013 m. spalio 9 d. įvykusio eismo įvykio, nurodytas ne uždarosios akcinės bendrovės „ Beljana“ darbuotojas, bet kitas eismo įvykio dalyvis, vairavęs transporto priemonę BMW 5, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovas, 2015 m. kovo 5 d. atsakydamas į UAB „Beljana“ 2015 m. vasario 4 d. atsakymą, nurodė, jog 2013 m. spalio 9 d. eismo įvykyje buvo pripažinta abiejų vairuotojų kaltė, ko pasėkoje yra mokama 50 procentų patirtos žalos, dar kartą pareikalaudamas ieškovui atlyginti transporto priemone (vilkiku) padarytą žalą. Atsakovė 2015 m. gegužės 21 d. atsakymu nurodė, jog puspriekabė „ROLFUS PEGASUS“, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. spalio 9 d. Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu buvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu UAB DK „PZU Lietuva“ pagal įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimo sutarties liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2014 m. sausio 28 d. imtinai, o vadovaujantis Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime Nr. IV ZR 279/08 pateiktu išaiškinimu, jog junginio padarytą žalą apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių civilinės atsakomybės draudikai, todėl už žalos administravimą ir atlyginimą nukentėjusiesiems asmenims yra atsakingi tiek ieškovas, tiek ir UAB DK „PZU Lietuva“, kadangi jų civilinė atsakomybė yra solidari. Be to, ieškovas turi įrodyti, kad išmoka išmokėta atsižvelgiant į kitos valstybės (nagrinėjamu atveju Vokietijos) civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Ieškovas šių aplinkybių ieškinyje nenurodo. Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo, vairavęs atsakovei priklausančią transporto priemonę, nebuvo pripažintas kaltu dėl eismo įvykio. Koblemco policijos prezidiumo Mendlg policijos nuovados tarnybinės grupės surašytame pranešime apie eismo įvykį nurodyta, jog būtent asmuo, vairavęs gabaritais platesnę nei leidžia Vokietijos Kelių eismo kodekso nuostatos transporto priemonę BMW 5, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), lenkė trečiojo asmens vairuojamą atsakovei priklausančią transporto priemonę, dėl ko lenkimo metu abi transporto priemonės susidūrė šonine puse. Akivaizdu, jog priežastinis ryšys dėl eismo įvykio kilimo atsirado būtent dėl transporto priemonę BMW 5, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairavusio asmens kaltų veiksmų. Ieškovas ieškinyje iš viso nenurodo (t. y. aiškiai ir nuosekliai nepaaiškina) iš ko kyla ieškiniu reikalaujama 14 1153,64 Eur suma, kaip ji apskaičiuota, kokie rašytiniai įrodymai šią sumą patvirtina.

3. Trečiasis asmuo akcinė draudimo bendrovė (toliau – ADB) „Gjensidige“ (buvęs pavadinimas UAB DK „PZU Lietuva“) pateikė rašytinius paaiškinimus ir prašė bylą spręsti teismo nuožiūra (t.2, b. l. 63-66). Nurodė, kad 2013 m. sausio 28 d. sudarė puspriekabės „Rolfo Pegasus“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), įprastinės privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės (toliau – TPVCAP) draudimo sutartį. Šia TPVCAP draudimo sutartimi laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2014 m. sausio 28 d. buvo apdrausta nurodytą transporto priemonę naudojančių valdytojų civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Trečiojo asmens pareiga mokėti draudimo išmoką atsiranda iš su draudėju sudarytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties. Trečiajam asmeniui pareiga atlyginti puspriekabės valdytojo padarytą žalą atsirastų tik tuo atveju, jeigu puspriekabė prieš eismo įvykį atsikabintų nuo vilkiko ir jos valdytojui kiltų civilinė atsakomybė. Tačiau nei ieškovas, nei atsakovė nepateikė duomenų, jog žala buvo padaryta dėl to, jog puspriekabė atsikabino. Atsakovės pateiktas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas neturi įtakos nagrinėjamos bylos dalyvių teisiniams santykiams, kadangi teismas išvadas savo sprendime grindė Vokietijos teisės normomis. Šiame sprendime nėra nurodytos ginčo šalys, kurios, tikėtina, yra Vokietijoje veikiantys draudikai, todėl nėra pagrindo manyti, kad sprendime išdėstyti išaiškinimai turi būti taikomi subjektams, kurie abu yra Lietuvoje veikiantys asmenys.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė (t.5, b. l. 161-170) . Iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Beljana“ priteisė 3 177,46 Eur bylinėjimosi išlaidas. Valstybei iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro priteisė 75,81 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu. Sprendimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1.1. Teismas nustatė, kad 2013 m. spalio 9 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė dvi transporto priemonės – VOLVO FM 42R, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurią vairavo R. K., ir BMW 5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurią vairavo R. D. S., ko pasėkoje buvo padaryta žala. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė VOLVO FM 42R, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras (DEUTSCHES BÜRO GRÜNE KARTE E.V.), atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 14 153,54 Eur sumai Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui (1 t., b. l. 10–41; 56–109). Eismo įvykio dieną atsakovė buvo transporto priemonės VOLVO FM 42R, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė, R. K. buvo samdomas atsakovės darbuotojas (1 t., b. l. 6, 7). Lietuvos nacionalinis draudikų biuras sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 14 153,54 Eur (1 t., b. l. 24). Ieškovas pateikė pretenziją atsakovei dėl 14 153,54 Eur (48 869,34 Lt) išmokos grąžinimo. Atsakovė nesutiko su ieškovo reikalavimu, kadangi eismo įvykio kaltininku, vadovaujantis policijos pateikta eismo įvykio deklaracija dėl 2013 m. spalio 9 d. įvykusio eismo įvykio, nurodytas ne UAB „Beljana“ darbuotojas, bet kitas eismo įvykio dalyvis, vairavęs transporto priemonę BMW 5, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 26). Atsakovė nurodė, kad pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktų nuostatas ir Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime Nr. IV ZR279/08 pateiktą išaiškinimą, sukabintų velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikai eismo įvykio metu šių transporto priemonių junginio padarytą žalą atlygina po 50 proc., neatsižvelgiant į tai, ar eismo įvykio metu velkama transporto priemonė atsikabino nuo velkančios, išskyrus atvejus, kai draudėjai yra susitarę kitaip. Nurodė, kad šiuo atveju priekaba (duomenys neskelbtini) turėjo galiojantį civilinės atsakomybės draudimą, todėl žalos administravimą ir atlyginimą turi perimti UAB DK PZU Lietuva.

1.2. Teismas nurodė, kad įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Liudijimas (Dublikatas) (2 t., b. l. 31) patvirtina, kad puspriekabė „ROLFUS PEGASUS“, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu UAB DK „PZU Lietuva“ pagal įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimo sutarties liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2014 m. sausio 28 d. imtinai.

1.3. Teismas konstatavo, kad po eismo įvykio R. K. nebuvo Vokietijos Federacijos greitkelių policijos pareigūnų apklaustas dėl autoįvykio aplinkybių, iš jo nepaimtas joks paaiškinimas, jam nebuvo užtikrinta teisė į vertėją. Tai reiškia, kad Vokietijos Federacijos policija atliko tyrimą be autoįvykyje dalyvavusio asmens apklausos ir padarė išvadas neįvertinusi šio asmens argumentų ir nuomonės. Todėl toks eismo įvykio tyrimas negali būti vertinamas kaip išsamus ir objektyvus, juolab kai kito eismo įvykyje dalyvavusio asmens – Vokietijos piliečio R. D. S. parodymai buvo vertinami.

1.4. Teismas, vertindamas į bylą pateiktus pirminius Vokietijos policijos pareigūnų surašytus įvykio dokumentus (pranešimą apie eismo įvykį) nurodė, kad aprašant eismo įvykio eigą konstatuota, kad metalinio tilto statybos aikštelės ribose R. K. savo vilkiku su priekaba važiavo dešiniąja, o R. D. S. – kairiąja iš dviejų eismo juostų; R. D. S. savo lengvuoju automobiliu statybų aikštelės ribose norėjo aplenkti dešiniąja kelio juosta važiavusį vilkiką su priekaba, tačiau lenkimo metu abi transporto priemonės susidūrė šonine puse. Nurodyta, kad statybų aikštelės ribose kairiąja eismo juosta gali važiuoti tik ne platesnės nei 2,00 m transporto priemonės, kas nustatyta Kelių eismo kodekso 41 straipsnio 264 ženklu, konstatuojant, kad R. D. S. vairuojamas lengvasis automobilis yra 2,094 m. pločio (1 t., b. l. 13). Šioje Deklaracijoje jokių duomenų apie tai, kad vilkiką su priekaba vairavęs R. K. būtų staigiai stabdęs, keitęs eismo juostas arba kad jo vairuojamą vilkiką būtų sumėtę, nėra, tokių duomenų policijos pareigūnams surašant pranešimą apie autoįvykį nenurodė ir R. D. S..

1.5. Vokietijos Federacijos greitkelių policijos ataskaitoje (1 t., b. l. 69) fiksuota, kad: 1) R. K. važiavo ne didesniu 60 km/h greičiu, kai leistinas greitis buvo 80 km/h; 2) R. K. vairuojamas vilkikas nestabdė ir neužfiksuota jokių stabdymo žymių; 3) smūgis buvo užfiksuotas ne šoninėje, o galinėje vilkiko puspriekabės dalyje; 4) abi transporto priemonės važiavo ta pačia kryptimi, tačiau savo juosta; 5) R. K. eismo juostos nekeitė.

1.6. Įvertinęs Sprendimo 21–23 punktuose Vokietijos pareigūnų fiksuotas eismo įvykio aplinkybes, o taip pat teismo posėdyje apklausto R. K. paaiškinimus, kurie iš esmės sutampa su šiais duomenimis, teismas konstatavo, kad policijos dokumentuose užfiksuoti pirminiai duomenys apie eismo įvykį ne tik neįrodo R. D. S. paaiškinime bendrovei Sixt nurodyto žalos aprašymo (1 t., b. l. 65), kur nurodoma, kad vilkikas staigiai stabdė ir metėsi į šoną, ko pasėkoje įvyko šoninis smūgis, bet priešingai – paneigia lengvojo automobilio vairuotojo minėtame paaiškinime nurodytas aplinkybes.

1.7. Koblemco policijos prezidiumo Mendlg policijos nuovados tarnybinės grupės surašytame pranešime apie eismo įvykį nurodyta, jog būtent asmuo, vairavęs gabaritais platesnę nei leidžia Vokietijos Kelių eismo kodekso nuostatos transporto priemonę BMW 5, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), lenkė R. K. vairuojamą atsakovei priklausančią transporto priemonę, dėl ko lenkimo metu abi transporto priemonės susidūrė šonine puse, kas reiškia, jog iškart po eismo įvykio buvo konstatuotas BMW 5 vairuotojo R. D. S. Kelių eismo kodekso konkretaus straipsnio pažeidimas (1 t., b. l. 6), kas ir sąlygojo eismo įvykį.

1.8. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, jog atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė BMW neturėjo pilno „Kasko“ draudimo (1 t., b. l. 57), kaltės perkėlimas R. K. buvo naudingas R. D. S., kadangi tokiu atveju pastarasis galėjo būti atleistas nuo prievolės atlyginti nuomotai transporto priemonei padarytą žalą. Todėl tikėtina, kad vėlesni R. D. S. paaiškinimai policijai galėjo skirtis nuo pirminių.

1.9. Nurodė, kad iš pranešimo apie eismo įvykį antro lapo dėl 2013 m. spalio 9 d. įvykusio eismo įvykio (1 t., b. l. 15) matyti, kad buvo nubausti abiejų transporto priemonių valdytojai. Vilkiko vairuotojo R. K. atsakomybė dėl eismo įvykio grindžiama trimis Kelių eismo taisyklių (vok. Strafienverkehrsgesetz (StVG)) pažeidimais – Kelių eismo kodekso 2 straipsnio 2 pastraipa, 1 straipsnio 1 pastraipa ir 49 straipsniu, iš kurių du yra formalūs, o 2 straipsnio 2 pastraipa numato reikalavimą važiuoti kaip įmanoma laikantis dešinės (3 t., b. l. 145). Kokiu pagrindu buvo konstatuotas R. K. nurodytos teisės normos pažeidimas, įrodymų nėra. Byloje esantys duomenys paneigia buvus tokį teisės normos pažeidimą.

1.10. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog eismo įvykio tyrimo išvados padarytos neapklausus autoįvykyje dalyvavusio asmens R. K., vien tik aplinkybė, jog R. K. buvo nubaustas 100,00 Eur bauda už tai, kad pažeistas reikalavimas važiuoti kaip įmanoma laikantis dešinės, teismo nuomone, pati savaime neįrodo priežastinio ryšio tarp R. K. veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos bei jo kaltės dėl autoįvykio.

1.11. Be to, teismas nurodė, kad negalima vadovautis ieškovo pateiktais Vokietijos teismo sprendimais, nes sprendimuose analizuojamos faktinės aplinkybės yra kitokios, nei tiriamos šioje civilinėje byloje (šioje byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad vilkikas būtų išvažiavęs iš savo juostos, keitęs kryptį, staiga stabdęs ar atlikęs kokį kitą staigų manevrą, taip pat nėra situacijos, kad nėra galimybės nustatyti nei vieno eismo įvykio dalyvio kaltės, kadangi BMW 5 Vairuotojo kaltė buvo fiksuota iškart po įvykio ) bei ir dėl to, kad nėra žinoma, ar šie teismų sprendimai yra galutiniai ir įsiteisėję.

1.12. Teismas konstatavo, kad R. K. dėl 2013 m. spalio 9 d. Vokietijoje įvykusio eismo įvykio nebuvo sudaryta galimybė pateikti bet kokius paaiškinimus, kas reiškia, kad tyrimas buvo atliktas neišsamiai, kas kelia abejonių dėl jo objektyvumo. Iš byloje pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti priežastinio ryšio tarp R. K. veiksmų/ neveikimo ir atsiradusios žalos bei jo kaltės dėl įvykusio eismo įvykio. Nuo eismo įvykio praėjo daugiau nei 6 metai, kas reiškia, kad galimybės atkurti eismo įvykį ir surinkti daugiau įrodymų, nei pateikta byloje, yra itin menkos. T. y. atsakovės civilinė atsakomybė dėl Vokietijoje įvykusio eismo įvykio nėra įrodyta, todėl ieškovo regresinis reikalavimas atmestinas, kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

1.13. Ieškinį atmetus, atsakovei iš ieškovo priteistos 3 177,46 Eur bylinėjimosi išlaidos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

5. Apeliaciniu skundu ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas (vertimo išlaidas, žyminį mokestį); prie bylos prijungti pateikiamus dokumentus (t.6, b. l. 2-12). Apeliaciniame skunde nurodoma:

1.1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į CPK 12, 178 straipsniuose įtvirtintas nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą poziciją dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės įgyvendinimo tokio pobūdžio bylose, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas.

1.2. Teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas Biuras įgyja tik esant šioms sąlygoms: transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį biuro regresinio ieškinio pagrindą.

1.3. Esant šalių ginčui dėl faktinį reikalavimo pagrindą sudarančių aplinkybių, biurui tenka pareiga pateikti, be kita ko, atitinkamos valstybės teisės aktų nuostatas (nesant eismo įvykio valstybės teismo sprendimo), pagal kurias teismas galėtų įvertinti, ar atsakovui kyla civilinė atsakomybė. Tuo tarpu atsakovui, keliančiam abejones dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, tenka pareiga teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus. Atsakovas turi įrodyti aplinkybes, kad yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą. Tik tais atvejais, kai galimai už eismo įvykį atsakingas asmuo nebuvo informuotas apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstantį žalos administravimo procesą arba jam nebuvo sudarytos galimybės jame dalyvauti, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje.

1.4. Nagrinėjamu atveju ieškovas pateikė reikalavimo faktinį pagrindą pagrindžiančius įrodymus: Vokietijos policijos pranešimą apie eismo įvykį, kuriame nurodyta, kad abiem eismo įvykyje dalyvavusiems vairuotojams buvo paskirtos baudos; Vokietijos Kelių eismo kodekso straipsnių, kurių pagrindu eismo įvykio dalyviams skirtos baudos, vertimus į lietuvių kalbą; Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateiktą Oldenburgo teismo 2013-11-15 sprendimą byloje, kurioje faktinės aplinkybės analogiškos šios bylos aplinkybėms. Remdamasis byloje pateiktu Vokietijos policijos pranešimu bei nurodytu Vokietijos teismo sprendimu, Vokietijos nacionalinis draudikų biuras konstatavo abipusę (po 50 %) šiai bylai aktualaus eismo įvykio dalyvių kaltę. Atsakovei nesutinkant su aplinkybėmis, kad ieškovo pateiktame Oldenburgo teismo 2013-11-15 sprendime yra analogiškos aplinkybės šioje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms, ieškovas pateikė Brandenburgo apylinkės teismo 2017-01-13 sprendimą civilinėje byloje, kurioje kaltės klausimas buvo sprendžiamas situacijoje, kuomet 2,06 metrų pločio lenkianti transporto priemonė, judėjusi juosta, kurioje gali važiuoti ne platesnės nei 2 metrų pločio transporto priemonės, susidūrė su lenkiama transporto priemone. Vokietijos teismas ir tokiu atveju padalino eismo įvykio dalyvių kaltę. Ieškovas taip pat pateikė Vokietijos civilinio kodekso 249 straipsnį, kuriame įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas; įstatymą dėl advokatų honoraro; ištrauką iš Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2013-02-15 sprendimo Nr. VI ZR 363/11, pagal kurį nukentėjusioji šalis gali reikšti pretenzijas dėl negalėjimo naudotis transporto priemone; Vokietijos Federalinės automobilių reikalų laisvos profesijos nepriklausomų ekspertų asociacijos pateiktą oficialią informaciją dėl ekspertų honorarų (Biuro 2015-10-23 rašto Nr. (duomenys neskelbtini); eismo įvykio metu padarytą žalą pagrindžiančius įrodymus.

1.5. Nurodo, kad papildomai teikia biuro Žalų administravimo departamento išvadą, kurioje dar kartą detalizuojami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme biuro pateikti įrodymai bei pagrindžiamas biuro reikalavimas. Taip pat išvadoje paminėtą R. K. paaiškinimą, kurį jis pats pateikė Vokietijos policijai. Šio dokumento pateikimo būtinybė iškilo vėliau – teismui pasiremiant tikrovės neatitinkančiais R. K. paaiškinimais. Išvadoje nurodyta, kad pateiktas atsakomybę įrodantis dokumentas nėra eismo įvykio deklaracija, bet oficiali Soblenco policijos prezidiumo Mendig policijos nuovados parengta pažyma apie eismo įvykį, eismo įvykio dalyvius, aplinkybes, nustatytus kaltininkus bei abiejų vairuotojų pažeistus teisės aktus. Policijos pažymoje nurodytos abiejų vairuotojų pažeistos kelių eismo taisyklės, įvardintos paskirtos baudos už administracinius pažeidimus. Remiantis policijos pažyma, nustatyta abipusė vairuotojų atsakomybė. Nurodo, kad reikia atsižvelgti į byloje pateiktą pilną policijos pažymą (2015-07-27 ieškinio Nr. S-7681-(4.11.) 3 priedas), kartu su atsakovės vairuotojo R. K. parašu patvirtintomis eismo įvykio aplinkybėmis. Remiantis minėta pažyma matyti, kad ir R. K. po eismo įvykio buvo apklaustas, t. y., priimant sprendimą dėl kaltės, buvo objektyviai įvertinti abiejų eismo įvykio dalyvių parodymai bei įvykio vietoje užfiksuotos aplinkybės. Pats R. K. savo paaiškinime patvirtino jo atliktą stabdymo manevrą. Be to, į įvykio vietą atvykę ir ją betarpiškai apžiūrėję Vokietijos policijos pareigūnai konstatavo, jog lenkimo metu abi transporto priemonės susidūrė šonine puse. Būtent minėtos aplinkybės ir tapo pagrindu remtis Oldenburgo teismo 2013-11-15 sprendimu dalinant kaltę pusiau. Brandenburgo teismo 2017 m. sausio 13 d. nutarimas Nr. 31 C 71/16, patvirtina aplinkybę, kad eismo įvykių dalyvių kaltė buvo padalinta pagrįstai.

Atsiliepimas

1.6. Atsakovė, nesutikdama su pareikštu reikalavimu, apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais ir nepateikė kitokį Vokietijos teisės turinį, nei įrodinėjo biuras, pagrindžiančių įrodymų. Atsakovė gali ir neteikti tokių įrodymų, tačiau tokiu atveju atsakovei, kaip subjektui, nepasirinkusiam tinkamų gynybos priemonių, turi tekti neigiamos bylos baigties pasekmės, o ne biuro pateikti įrodymai pripažįstami mažiau tikėtinais negu atsakovės abejonės.

1.7. Skundžiamą sprendimą priėmęs teismas ignoravo Vokietijos teisę, kuria remiantis buvo nustatyta abipusė eismo įvykio dalyvių kaltė, dėl ko netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.

1.8. Sprendžiant panašaus pobūdžio bylas, kuomet faktinį reikalavimą pagrindžiančius įrodymus (tokioje apimtyje, kaip numatyta LAT praktikoje) byloje pateikia tik biuras, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, privalo remtis įrodymų pakankamumo taisykle (o ne reikalauti aiškumo ir nedviprasmiškumo), o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

1.9. Teismas neturėjo realaus pagrindo abejoti reikalavimo pagrįstumu, nes jis buvo paremtas išimtinę kompetenciją, apimančią ir užsienio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatų aiškinimą, administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą turinčio subjekto – Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateiktais įrodymais, kurie paremti Vokietijos teisės aktų nuostatomis.

1.10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją galią atsakovės bei jos darbuotojo, t. y. tik suinteresuotų bylos baigtimi subjektų teiginiams. Teismas nepagrįstai atsakovės argumentų nevertino kritiškai, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad būtent atsakovė nevykdė pareigos apdrausti jam priklausančios transporto priemonės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Tai atsakovė daro sistemingai, nes biure administruotų ir vis dar administruojamų bylų, kuriose žala padaryta atsakovės valdomomis neapdraustomis transporto priemonėmis, skaičius yra 76 bylos bei yra suinteresuota išvengti žalos atlyginimo. Be to, atsakovė, teigdama, jog jos darbuotojas nėra kaltas dėl eismo įvykio, nesiėmė jokių veiksmų kad būtų atlyginta eismo įvykio metu jai padaryta žala.

1.11. Neaišku dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismas Vokietijos policijos pareigūnų parengtą oficialų dokumentą – policijos ataskaitą, kuriame aprašytas eismo įvykio mechanizmas bei nurodyta informacija apie paskirtas baudas eismo įvykio dalyviams, vadina „deklaracija“. Dėl šios klaidos pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino teisėsaugos institucijos pateikto dokumento – policijos ataskaitos įrodomąją reikšmę.

1.12. Pats R. K., būdamas 2013-10-09 eismo įvykio dalyviu, turėjo būti aktyvus bei domėtis tyrimu, teikti paaiškinimus. Išvadoje paminėtas R. K. paaiškinimas įrodo, kad R. K. suprato, ko iš jo nori Vokietijos policijos pareigūnai, jiems jokių pretenzijų nereiškė. Be to, R. K. sumokėjo jam paskirtą baudą, nors ir teigia, jog nepasidomėjo už ką moka.

1.13. Atsakovė buvo tinkamai informuota apie šios žalos administravimo procedūras, t. y., jai buvo sudarytos visos galimybės dalyvauti šiame procese, bet tuo nepasinaudojo, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino.

1.14. Atsakovė dar 2013-12-17 buvo informuota apie Vokietijoje vykstantį 2013-10-09 įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo procesą, t. y. buvo sudarytos galimybės tiek dalyvauti minėtame procese, tiek teikti savo paaiškinimus.

6. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Beljana“ prašo atmesti ieškovo prašymą dėl naujų įrodymų prijungimo; apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas (t.6, b. l. 20-27). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Atsakovė turėjo teisę teikti įrodymus, paneigiančius ieškinio pagrįstumą, tačiau atsakovė neprivalėjo pateikti kitokį užsienio teisės turinį pagrindžiančių įrodymų. Nors ieškovas apeliaciniame skunde teigia, jog atsakovė byloje apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais bei nepagrįstu abejonių kėlimu, tačiau šių faktinių duomenų pakako tam, kad pirmosios instancijos teismas konstatuotų, jog nėra aplinkybių, pagrindžiančių ieškovo reikalavimą.

2.2. Nagrinėjamo pobūdžio bylose vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimai pagrindžiančiais padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį, kada atsakingas už žalą asmuo draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir žalos dydžio nepripažįsta. Bendradarbiavimo nuostatai reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-24/2014). T. y. nors ieškovas pateikė Vokietijos teisės aktų nuostatomis paremtus įrodymus, tačiau tai nereiškia, kad įrodymai yra pakankami ieškinio pagrįstumui įrodyti.

Žemesnės instancijos teismas

2.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovo pateikta teismų praktika yra Vokietijos Federacinės Respublikos pirmosios instancijos teismo, ieškovas nepateikė duomenų, kad tokia praktika yra galutinė ir patvirtinta Vokietijos Federacijos Aukščiausiojo Teismo. Pagrįsta teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje turėjo būti analizuojamos ir atsakovės darbuotojo, trečiojo asmens R. K., civilinės atsakomybės sąlygos, įskaitant kaltės klausimą, o visuma duomenų patvirtino, kad vairuotojo kaltė nagrinėtoje situacijoje nebuvo nustatyta.

2.4. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė Vokietijos policijos pareigūnų surašytus eismo įvykio dokumentus ir pagrįstai sprendė, kad jame vartojamos formuluotės ir nurodytos aplinkybės neleidžia teigti, jog trečiasis asmuo yra kaltas dėl eismo įvykio. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir kitus į bylą pateiktus oficialius dokumentus, t. y. Vokietijos Federacijos greitkelių policijos ataskaitą, Koblemco policijos prezidiumo Mendlg policijos nuovados tarnybinės grupės surašytą pranešimą ir kt., tačiau iš jų turinio pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė atsakovės atsakomybės už atsiradusią žalą.

2.5. Vokietijos draudikų biuras nepateikė įrodymų, kad dėl eismo įvykio kalta būtent atsakovė, nes į bylą buvo pateikti formalūs įrodymai, kurie yra prieštaringi. Pirmosios instancijos teismas tyrė bei analizavo tiek ieškovo, tiek atsakovės ir trečiojo asmens į bylą pateiktus įrodymus ir apie kiekvieną iš įrodymų argumentuotai nurodė, kodėl juos atmeta arba suteikia jiems mažesnę įrodomąją galią. Būtent ieškovas privalėjo byloje įrodyti, kad atsakovė yra kalta dėl eismo įvykio ir jo metu padarytos žalos.

2.6. Ieškovas nepateikė tiesioginių įrodymų dėl Vokietijos teisės turinio ir jo aiškinimo, kurie pagrįstų R. K. kaltę dėl eismo įvykio. Ieškovas į bylą nebuvo pateikęs nei Vokietijos Federacijos greitkelių policijos eismo įvykio tyrimo medžiagos, eismo įvykio metu užfiksuotų liudytojų parodymų ar kitų su ginčo eismo įvykiu susijusių Vokietijos teismų sprendimų. Nors iš bylos medžiagos galima daryti išvadą, jog tyrimas buvo atliekamas, tačiau jokių su juo susijusių duomenų ieškovas teismui nepateikė, nors tokią pareigą turėjo.

2.7. Ieškovo pateikti nauji įrodymai neturėtų būti prijungti prie bylos. Bylos nagrinėjimas truko keturis su puse metų. Per tokį ilgą laikotarpį ieškovas turėjo visas galimybes ieškoti įrodymų, juos gauti, prašyti išsireikalauti ir pateikti pirmosios instancijos teismui. Ieškovas prašo dokumentus prijungti prie civilinės bylos, motyvuojant tuo, kad šių dokumentų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, t. y. teismui, pasiremiant tikrovės neatitinkančiais R. K. paaiškinimais, priėmus nepagrįstą sprendimą. Tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovas ne tik neteikė kartu su apeliaciniu skundu pateiktų dokumentų, neprašė iš kur nors jų išreikalauti, tačiau net ir neužsiminė apie jų egzistavimą. Naujus įrodymus ieškovas pateikė tik teismui priėmus jam nepalankų sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teismas bylą nagrinėja tik apeliacinio skundo ribose.

8. Byloje kilo ginčas dėl žalos, padarytos eismo įvykio Vokietijoje metu, atlyginimo regreso tvarka.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

9. Ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė trečiojo asmens R. K. paaiškinimą raštu, kurį jis pateikė Vokietijos policijai (2 priedas). Ieškovė mano, kad šio dokumento pateikimo būtinybė iškilo todėl, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis tikrovės neatitinkančiais R. K. paaiškinimais.

10. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad ieškovė šį dokumentą turėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, per ilgą bylos nagrinėjimą tokia procesine teise nepasinaudojo, net neužsiminė apie jo egzistavimą, todėl prašymas priimti naujus įrodymus atmestinas.

11. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Aktualioje kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme išaiškinta, kad perfrazavus šią taisyklę, darytina išvada, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Kaip žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę, užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019).

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė nenurodė, jog neturėjo objektyvių galimybių pateikti apeliacinės instancijos teismui teikiamą naują įrodymą jau pirmosios instancijos teisme. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama nuo 2015 m. rugpjūčio 5 d., keletą kartų buvo sustabdyta, t. t. ir dėl naujų įrodymų pateikimo bei jų išreikalavimo. Atsakovės pozicija, jog jos darbuotojas nekaltas dėl eismo įvykio, ieškovei buvo žinoma dar iki bylos iškėlimo teisme, nes atsakovei buvo teikiamos pretenzijos, į kurias ji atsakė. Byloje buvo sprendžiama, ar atsakovės darbuotojas turėjo galimybes prieš jam skiriant baudą paaiškinti savo poziciją dėl eismo įvykio. Todėl būtinybė pateikti tik apeliacinės instancijos teisme teikiamą naują įrodymą atsirado jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kur jis būtų ištirtas, t. t. išklausant šį paaiškinimą surašiusio asmens R. K. argumentus. Tuo tarpu ieškovė įrodymu, kuris nebuvo tirtas pirmosios instancijos teisme, grindžia apeliacinį skundą, nepaisydama CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų draudimų.

13. Teisėjų kolegija vertina, jog ieškovė, turėdama didelę patirtį analogiškų ginčų nagrinėjimo teisme ir turėdama objektyvias galimybes naujus įrodymus pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, piktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Dėl to nauji įrodymai dėl ginčo esmės apeliacinės instancijos teisme nepriimami ir nevertinami.

Dėl ginčo esmės

14. Byloje nustatyta, kad 2013 m. spalio 9 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis. Jame dalyvavo atsakovės UAB „Beljana“ transporto priemonė – VOLVO FM 42R, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuri nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Galiojantį UAB DK PZU Lietuva civilinės atsakomybės draudimą turėjo tik šios transporto priemonės priekaba, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Transporto priemonę, kuri susidūrė su R. D. S. vairuojamu BMW 5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo atsakovės darbuotojas trečiasis asmuo R. K.. Eismo įvykio metu padarytą žalą atlygino Vokietijos nacionalinis draudikų biuras (DEUTSCHES BÜRO GRÜNE KARTE E.V.) bei pateikė reikalavimą 14 153,54 Eur sumai Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, kuris ją atlygino ir kreipėsi į teismą su regresiniu reikalavimu atsakovei.

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas byloje vertino atsakovo prieštaravimus dėl eismo įvykio kilimo priežasčių ir nustatė, kad Vokietijoje teismo procesas dėl 2013 m. spalio 9 d. įvykusio eismo įvykio nevyko; po eismo įvykio R. K. nebuvo Vokietijos Federacijos greitkelių policijos pareigūnų apklaustas dėl eismo įvykio aplinkybių ir iš jo nepaimtas joks paaiškinimas; jam nebuvo užtikrinta teisė į vertėją. Teismas, įvertinęs Vokietijos Federacijos greitkelių policijos ataskaitą, Vokietijos policijos pareigūnų surašytą Pranešimą apie eismo įvykį, atsakovės ir trečiojo asmens R. K. paaiškinimus sprendė, kad vien tik aplinkybė, jog R. K. buvo nubaustas 100,00 Eur bauda už reikalavimo važiuoti kaip įmanoma laikantis dešinės kelio juostos pažeidimą, teismo nuomone, pati savaime neįrodo priežastinio ryšio tarp R. K. veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos bei jo kaltės.

16. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovui nuosavybės teise priklausančios transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustos transporto priemonės VOLVO FM, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo – atsakovo darbuotojo dalinės kaltės (50 %) klausimą dėl 2013 m. spalio 9 d. Vokietijoje įvykusio eismo įvykio, netinkamai paskirstė byloje įrodinėjimo naštą bei netinkamai įvertino byloje pateiktus ieškinio faktinį pagrindą pagrindžiančius įrodymus, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas padarė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimus ir dėl tokių pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas kruopščiai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir teisingai skundžiamame teismo sprendime (21 punktas) citavo bei vertino Koblenco policijos prezidiumo Mending policijos nuovados Pranešimo apie eismo įvykį ir jo priedų turinį (1 t., b. l. 13-41). Pažymėtina, kad Pranešimo pirmajame lape aprašant eismo įvykio eigą yra nurodyta, jog atsakovės transporto priemonė važiavo dešiniąja kelio juosta ir nėra jokių žinių apie šios transporto priemonės padėtį dešinėje kelio juostoje. Nepažymėta, kad ši transporto priemonė keitė padėtį kelio juostoje, nenurodyta, jog vairuotojas pažeidė Kelių eismo kodekso reikalavimus. Tuo tarpu dėl kairiąja kelio juosta važiavusios transporto priemonės nurodyta, kad ji statybų aikštelės ribose norėjo aplenkti dešiniąja kelio juosta važiuojantį dalyvį ir būtent lenkimo metu abi transporto priemonės susidūrė šonine puse. Pažymėta, kad statybų aikštelės ribose kairiąja eismo juosta gali važiuoti tik ne platesnės nei 200 m. transporto priemonės ir tai yra nustatyta Kelių eismo kodekso 41 straipsnio 264 ženklu, o lengvasis automobilis yra 2,094 m. pločio.

18. Pranešimo apie eismo įvykį antrajame lape (1 t., b. l. 15) nurodyta, kad R. K. padarė Kelių eismo kodekso 2 straipsnio 2 pastraipos, 1 straipsnio 2 pastraipos ir 49 straipsnio pažeidimus ir jam paskirta 100 Eur bauda, o kitas eismo dalyvis – Kelių eismo kodekso 5 straipsnio 3 pastraipos, 1 straipsnio 2 pastraipos ir 49 straipsnio pažeidimus ir jam paskirta 145 Eur bauda. Abiem eismo dalyviams pritaikyto 1 straipsnio 2 pastraipos nuostatos reglamentuoja, kad kiekvienas eismo dalyvis turi elgtis taip, kad kitiems nebūtų padaryta žala, nekiltų didesnė grėsmė ar pan. nei tai būtų neišvengiama dėl aplinkybių, kitiems nebūtų daromos kliūtys ar kiti patirtų sunkumų (3 t., b. l. 143), o 2 straipsnio 2 pastraipoje įvirtinta, kad reikia važiuoti kaip įmanoma labiau laikantis dešinės pusės – ne tik esant dvipusiam eismui, įkalnėse, posūkiuose ar esant blogam matomumui. Kitas eismo dalyvis R. D. S. padarė Kelių eismo kodekso 5 straipsnio, numatantį atvejus, kai lenkimas yra draudžiamas, pažeidimą (3 t., b. l. 150). Tuo tarpu prie abiem eismo dalyviams skirtų baudų paminėtas 49 straipsnis reglamentuoja administracinius teisės pažeidimus, t. y. jame nurodyta, kokie pažeidimai laikomi administracinės teisės pažeidimais (3 t., b. l. 152, 154, 156, ).

19. Prie Pranešimo pridėtoje medžiagoje yra Asmens anketa apie R. K. (b. l. 27-29), kurioje nurodyta, kad jis padarė eismo draudimo dešiniąja juosta pažeidimą. Taip pat yra Asmens informavimas apie jo teises (b. l. 31), kuriame keturkampe žyma pažymėta, jog asmuo nepripažįsta padaręs eismo pažeidimą, o prie „jei ne, trumpai pagrįsti:“ – nurodyta „žr. lapą“. Šiame dokumente nėra trečiojo asmens parašo, tik policijos komisarės parašas, nurodytas lapas prie šio dokumento nepridėtas, tačiau pastarasis dokumentas patvirtina trečiojo asmens argumentus, kad eismo įvykio vietoje jis savo kaltės nepripažino. Analogiškoje anketoje apie kitą eismo įvykio dalyvį (1 t., b. l. 17) nurodyta, kad jis „lenkė, nepaisant neaiškios eismo padėties“, o Asmens informavime apie pažeidimą nėra visai jokių žymų, t. t. žinių, kad R. D. S. būtų nurodęs į atsakovės vairuotojo neteisėtus veiksmus ar jo kaltę dėl eismo įvykio (1 t., b. l. 19).

20. Byloje nėra ginčo, kad teismo procesas dėl 2013 m. spalio 9 d. įvykusio eismo įvykio Vokietijoje nevyko, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad tokiu atveju atsakovo prieštaravimai turėjo būti vertinami regresinio ieškinio byloje. Tuomet ieškovui, siekiančiam susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas, teko pareiga įrodyti šias sąlygas: 1) transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio; ir 2) kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017).

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė neteisingai nurodo, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokio pobūdžio bylose kaip ši, teismai civilinės atsakomybės sąlygų nenustatinėja, o tik vertina, ar pakanka byloje pateiktų įrodymų apie eismo įvykio šalies civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinį, jų taikymo praktiką byloje. Ieškovės nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014 nėra išaiškinimų, kad teismai tokio pobūdžio bylose civilinės atsakomybės sąlygų nenustatinėja. Priešingai, šioje byloje nurodyta, kad šalims buvo pasiūlyta papildomai pateikti įrodymus apie savo reikalavimus bei atsikirtimus pagrindžiančias aplinkybes, apie eismo įvykį Norvegijoje, įvykio kaltininką, žalą. Nutartyje buvo konstatuota, kad teismai vertino visas kasatoriaus civilinės atsakomybės sąlygas. Todėl apeliantės argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas byloje neturėjo pagrindo nustatinėti civilinės atsakomybės sąlygų, yra neteisingi.

22. Pirmosios instancijos teismas vertino visus ieškovės į bylą pateiktus duomenis apie eismo įvykio eigą ir iš jų visumos negalėjo nustatyti kokie duomenys leido Vokietijos pareigūnams spręsti, kad atsakovės vairuotojas pažeidė Kelių eismo kodekso 2 straipsnio 2 pastraipoje įvirtintus reikalavimus važiuoti kaip įmanoma labiau laikantis dešinės pusės. Be to, toks pats pažeidimas buvo konstatuotas ir kito vairuotojo veiksmuose, nors jis eismo įvykio metu išvažiavo iš dešinės kelio pusės, norėdamas atlikti lenkimą. Ieškovo atstovas 2019 m. gruodžio 9 d. teismo posėdyje, atsakydamas į teismo klausimą, kokiame dokumente yra nurodyta atsakovės transporto priemonės padėtis dešinėje kelio juostoje, ar kas patvirtina padarytą pažeidimą, paaiškino, kad apie tai galima spręsti tik iš to, kad bauda yra paskirta pagal Kelių eismo kodekso 2 straipsnio 2 pastraipą.

23. Teisėjų kolegija išklausė ir atsakovės darbuotojo R. K. paaiškinimus dėl eismo įvykio aplinkybių, duotus 2019 m. gruodžio 9 d. teismo posėdyje. Teisėjų kolegija negali sutikti su ieškove, kad šis asmuo davė tikrovės neatitinkančius paaiškinimus. R. K. paaiškino, kad iš dešinės kelio pusės nebuvo išvažiavęs, jam nebuvo poreikio keisti kelio juostą, nes priekyje važiavo transporto priemonė, kuri užėmė beveik abi juostas. Jis važiavo leistinu greičiu, į jo vairuojamą transporto priemonės galą atsitrenkė kita transporto priemonė. Kadangi jis buvo nekaltas, jo vairuojama transporto priemonė buvo apgadinta nežymiai (nulenktas galinio posūkio žibinto laikiklis, kurį jis atstatė), todėl policijos pareigūnai jam leido važiuoti toliau, ką jis ir padarė ir apie jo kaltę nieks neminėjo. Pastebėtina, kad Pranešimo antrajame lape nurodyta bauda (1 t., b. l. 15) jam buvo paskirta tik sekančią dieną po eismo įvykio – 2013 m. spalio 11 d. Taigi, R. K. paaiškinimai dėl eismo įvykio eigos atitinka Pranešime apie eismo įvykio aplinkybes nurodytus duomenis, todėl jų negalima laikyti neatitinkančiais tikrovės. Trečiasis asmuo teismo posėdyje taip pat paaiškino, kad reikalavimą sumokėti baudą jam atsiuntė į namus. Baudą sumokėjo net neįsigilinęs už ką ji skirta, nes važinėjant užsienyje jis ne kartą buvo baustas už greičio viršijimą, todėl manė, kad ir vėl gavo baudą už tą patį pažeidimą, net darbdaviui apie tai neprasitarė. Į ieškovo atstovo klausimą, kodėl baudos neginčijo, trečiasis asmuo atsakė, kad nemoka vokiečių kalbos, ja nerašo, žino atskirus žodžius, o iš kolegų patirties žino, kad įrodyti, jog esi nekaltas, praktiškai neįmanoma (garso įrašas nuo 1:02:10 iki 1:17:40).

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenų visuma suponuoja labiau tikėtiną išvadą, kad eismo įvykio kilimo priežastimi buvo kito eismo dalyvio padarytas Kelių eismo kodekso 5 straipsnio 3 pastraipos pažeidimas, jam atliekant draudžiamą atsakovės transporto priemonės lenkimą ir ją apgadinant, dargi, tamsiu paros metu, lyjant lietui ir esant šlapiai kelio dangai (CPK 185 straipsnis). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tarp atsakovės transporto priemonės (jos valdytojo veiksmų) ir eismo metu padarytos žalos nėra priežastinio ryšio, kaip vienos būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Kadangi transporto priemonė, vairuojama R. D. S., išvažiavo iš dešinės eismo juostos ir susidūrė su atsakovės transporto priemone atlikdama lenkimą, o eismo įvykio tyrimo medžiagoje policijos pareigūnai nepažymėjo, kad atsakovės transporto priemonė keitė eismo juostą, tai ieškovės užimta pozicija byloje, kad negalima buvo nustatyti dėl kieno kaltės įvyko eismo įvykis, yra nepagrįsta. Pastebėtina, kad abiem transporto priemonėms laikantis kuo arčiau dešinės kelio pusės, eismo įvykis apskritai nebūtų įvykęs. Kadangi ieškovė klydo, teigdama, jog negalima nustatyti, kurio eismo dalyvio veiksmai sukėlė eismo įvykį ir žalą, tai jos pasirinktu užsienio teisės turiniu teismas neturėjo pagrindo remtis dėl faktinių aplinkybių netapatumo.

25. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad į bylą pateikė Oldenburgo Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą (3 t., b. l. 51-65), kuriuo Vokietijos teismas išnagrinėjo bylą, kurios faktinės aplinkybės analogiškos šios bylos aplinkybėms: transporto priemonės A (kaip ir šioje byloje – vairuojama R. D. S.) ir B (kaip ir šioje byloje – vairuojama atsakovo darbuotojo R. K.) važiavo viena kryptimi kelio atkarpoje, kurioje vykdomas kelio remontas bei yra susiaurintos važiavimo juostos. Transporto priemonė A lenkė transporto priemonę B. Lenkimo manevro metu transporto priemonės susidūrė. Kadangi minėtoje byloje eismo įvykio eiga tiksliai nebuvo nustatyta ir nei vienas iš eismo įvykio dalyvių negalėjo įrodyti eismo įvykio neišvengiamumo, Vokietijos teismas priėmė sprendimą padalinti eismo įvykio dalyvių kaltę pusiau – po 50 %. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiame teismo sprendime nurodytos aplinkybės yra netapačios ir teisėjų kolegija su tuo sutinka.

26. Paminėtame sprendime nurodyta, kad lengvojo automobilio vairuotojas tvirtino, jog eismo įvykio vietoje galiojančio draudimo lenkti nebuvo, vilkiko vairuotojas užvažiavo ant vidurinės linijos ir pasuko į kairią juostą, kai lengvojo automobilio vairuotojas, atlikdamas lenkimą, elgėsi teisingai. Vilkiko vairuotojas tvirtino, kad niekada nebuvo išvažiavęs iš dešinės kelio juostos. Teismas nustatė, kad eismo įvykio vietoje galiojo draudimas lenkti ir neaišku, kuri iš transporto priemonių išsuko iš juostos, kuria važiavo, todėl atsižvelgus į ypatingas aplinkybes kaltę padalino per pusę. Teismas nurodė, kad negalima teigti, kad lengvojo automobilio vairuotojas pažeidė eismą reglamentuojančius teisės aktus. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad iš dešinės kelio juostos išsuko R. D. S. vairuojama transporto priemonė ir nėra duomenų, kad tai padarė atsakovės transporto priemonė. Vokietijos pareigūnai nustatė, kad Kelių eismo kodekso 5 straipsnio, draudžiančio lenkimą, pažeidimą padarė R. D. S. ir jam už šį pažeidimą paskyrė baudą. Todėl negalima teigti, kad nagrinėjamoje byloje negalima nustatyti, kurio iš vairuotojų veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su atsiradusia žala.

27. Apeliantė nurodė, kad teismas galėjo remtis Brandenburgo apylinkės teismo 2017 m. sausio 13 d. sprendimu civilinėje byloje (5 t., b. l. 84-97), kurioje kaltės klausimas buvo sprendžiamas situacijoje, kuomet 2,06 metrų pločio lenkianti transporto priemonė, judėjusi juosta, kurioje gali važiuoti ne platesnės nei 2 metrų pločio transporto priemonės, susidūrė su lenkiama transporto priemone. Vokietijos teismas ir tokiu atveju padalino eismo įvykio dalyvių kaltę (konstatuota net 60 % lenkiamos transporto priemonės vairuotojo (mūsų aptariamu atveju – atsakovo darbuotojo) kaltės ir tik 40 % - lenkusios transporto priemonės vairuotojo kaltės). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pastebėjimais, kad nėra žinių apie šio teismo sprendimo įsiteisėjimą. Apeliantė apie tai nenurodė ir apeliaciniame skunde. Tačiau šiame sprendime paaiškinta, jeigu vilkikas, važiuodamas per vidurinę liniją, kliudė gretimoje juostoje važiuojantį, bet šiai gretimai juostai pagal Kelių eismo taisyklių 41 straipsnio 264 per platų lengvąjį automobilį, todėl vilkikui tenkanti atsakomybės dalis yra didesnė nei lengvojo automobilio. Tačiau jau minėta, kad nagrinėjamoje byloje esančiuose oficialiuose dokumentuose nėra užfiksuota, kad atsakovės transporto priemonė važiavo per vidurinę liniją. Be to, paminėtame sprendime nurodyta, kad atsakomybė gali būti padalinta tuomet, jeigu neįmanoma išsiaiškinti, kuri iš abiejų transporto priemonių paliko kelio juostą, kuria važiavo. Nagrinėjamu atveju nustatyti, kas atliko lenkimą ir išvažiavo į kairiąją kelio juostą, galima pagal Vokietijos pareigūnų atliktą eismo įvykio eigos aprašymą ir tai padarė ne atsakovės transporto priemonė (jos valdytojas).

28. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė pirmiau aptartu užsienio teisės turiniu nepagrindė atsakovės transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės sąlygos dėl priežastinio ryšio su atsiradusia žala, nes sprendimuose aprašytos eismo įvykio aplinkybės nelaikytinos tapačiomis. Todėl ieškovės argumentai, kad atsakovė turėjo teikti ieškovės pateiktą užsienio teisės turinį paneigiančius duomenis, nesuponuoja išvados apie neteisingai paskirstytą įrodinėjimo pareigą (CPK 12, 178 straipsniai).

29. Apeliantė nurodo, kad atsakovė buvo pasyvi, nesidomėjo eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis, nors 2013 m. gruodžio 17 d. raštu buvo informuota apie Vokietijoje vykstantį 2013 m. spalio 9 d. įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo procesą, t. y. jai buvo sudarytos galimybės tiek dalyvauti minėtame procese, tiek teikti savo paaiškinimus. Byloje yra duomenys, kad atsakovė į šį raštą atsakė 2013 m. gruodžio 30 d. el. laišku nurodydama, jog jos vairuotojas nekaltas ir ji laukia iš Vokietijos policijos dokumentų (5 t., b. l. 129). Pastebėtina, kad R. K. 2019 m. gruodžio 9 d. teismo posėdyje paaiškino, jog iš karto po eismo įvykio jis apie jį pranešė savo darbdaviui. Atsakovė pateikė į bylą įrodymus, kad ji nuo 2013 m. spalio 17 d. dėjo pastangas gauti duomenis apie eismo įvykį, t. y. dar negavusi ieškovės pranešimo kreipėsi į Kobleco policijos prezidiumo Mending policijos greitkelio skyrių. Atsakovei buvo nurodomas kitas asmuo į kurį reikia kreiptis ir tik paskutiniu 2014 m. rugpjūčio 7 d. raštu atsakovei buvo pranešta, kad su dokumentais ji gali susipažinti tik per advokatą (5 t., b. l. 148-155). Atsakovei pateiktuose raštuose nėra žinių apie atsakovės vairuotojo kaltę dėl eismo įvykio ir jo aplinkybes, todėl negalima netikėti atsakove, kad apie tai, jog dėl eismo įvykio yra kaltinamas jos darbuotojas, atsakovė sužinojo iš ieškovės 2014 m. liepos 16 d. pretenzijos, į kurią ji atsakovė.

30. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti ieškovei, kad atsakovė elgėsi labai pasyviai. Atsakovė nuo pat įvykio ir nuosekliai neigė savo vairuotojo kaltę, kas suponavo pagrindą ieškovei, siekiančiai regresinio reikalavimo patenkinimo, imtis visų galimų veiksmų tokiai atsakovės poziciją paneigti, siekti pašalinti bet kokias abejonės dėl atsakovės transporto priemonės valdytojo kaltės, kuomet policijos tyrimas buvo neišsamus. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nuo eismo įvykio praėjo daugiau nei 6 metai, todėl galimybės atkurti eismo įvykį ir surinkti daugiau įrodymų, nei pateikta byloje, yra itin menkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įrodymų visumą vertindamas pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, teisingai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovės civilinė atsakomybė dėl Vokietijoje įvykusio eismo įvykio nėra įrodyta, todėl ieškovo regresinį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą (CPK 185 straipsnis, 12, 178 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties

31. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiąsias ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, nepažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

32. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).

33. Atsakovė pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 605 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteisto užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ (2015 m. kovo 19 d. Rekomendacijų redakcija) nustatytais maksimaliais teisinių paslaugų dydžiais, rekomenduojamas maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 1 317,60 Eur, todėl apeliacinį skundą atmetus, atsakovės turėtos 605 Eur bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš ieškovės.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, juridinio asmens kodas 125709291, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Beljana“, juridinio asmens kodas 135730095, 605,00 Eur (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidas.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Dalė BurdulienėRaimondas BuzelisArvydas Žibas