Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. galutinio sprendimo, kuriuo Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. preliminarus sprendimas pakeistas ir ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovui K. V., tretiesiems asmenims V. K., M. B. ir G. T. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškinį grindė tuo, kad 2009 m. vasario 6 d. pasirašė su atsakovu paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė paskolino jam 80000 Lt. Atsakovas įsipareigojo skolą grąžinti per šešis mėnesius, iki 2009 m. rugpjūčio 6 d., tačiau paskolos negrąžino. Ieškovė, remdamasi CK 6.210 str. 1 d., atsakovui už penkerius metus, paskaičiavo 20000 Lt palūkanų. Dėl susidariusios skolos priteisimo ieškovė kreipėsi į teismą ir prašė bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1) Pirmos instancijos teismas, spręsdamas, kad atsakovas iš dalies ieškovei prievolę įvykdė, sumokėdamas V. K. 14700 Lt bei M. B. 3500 Lt, pažeidė CK 6.39 str., 6.44 str., 6.65 str. nuostatas, įrodymų bei jų vertinimo taisykles, buvo neobjektyvus, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą toje dalyje. Atsakovas nepateikė pakvitavimo (-ų), kur ieškovė būtų nurodžiusi apie atsakovo prievolės pagal 2009 m. vasario 6 d. paskolos sutartį dalinį įvykdymą. Jis taip pat nepateikė nė vieno įrodymo, kad ieškovė kokiu tai būdu būtų nepagrįstai vengusi išduoti pakvitavimus apie dalinį prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymą, kas rodo, jog jokios paskolos dalies atsakovas ieškovei negrąžino.

2) Ieškovė niekada su atsakovu nesitarė, jog jis, vykdydamas prievolę pagal paskolos sutartį, pinigus pervestų ne į jos, o į trečiųjų asmenų sąskaitas, o ir atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovė būtų nurodžiusi atsakovui grąžinant pinigus, juos pervedant į trečiųjų asmenų sąskaitas. Pirmos instancijos teismas, darydamas išvadą, kad atsakovo sumokėti pinigai į trečiųjų asmenų sąskaitas yra atsakovo prievolės ieškovei vykdymas pagal paskolos sutartį, neaptarė, kodėl atsakovas pavedimuose, darytuose į trečiųjų asmenų sąskaitas, nenurodė, kad moka skolą ieškovei pagal 2009 m. vasario 6 d. paskolos sutartį. Taip pat nenurodė kodėl atsakovas negalėjo vykdyti paskolos sutarties, grąžindamas pinigus ieškovei.

1) Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas ir vertindamas ieškovės pareikšto ieškinio dalyką bei pagrindą, taip pat atsakovo pareikšto prieštaravimo motyvus ir pateiktus įrodymus, sprendime pagrįstai nurodė, jog byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad atsakovas iš dalies atsiskaitė su ieškove, t. y. 5271,08 Eur suma, sumokėta tretiesiems asmenims. Padarydamas tokią išvadą, teismas rėmėsi ir byloje esančiais kitais rašytiniais įrodymais - ikiteisminio tyrimo institucijų pareigūnų (prokurorų) priimtais nutarimais bei teismo nutartimis, kaip oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią, kuriuose yra konstatuotas atsakovo dalinis paskolos gražinimo faktas, kai tuo tarpu apeliantė faktines aplinkybes iškraipo ir pateikia savaip interpretuodama.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.

Byloje sprendžiamas klausimas ar pirmosios instancijos teismas galutiniame sprendime pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad atsakovas iš dalies yra įvykdęs savo prievolę grąžinti skolą apeliantei pagal 2009 m. vasario 6 d. paskolos sutartį.

Pagal CK 6.870 str. 1 d. nuostatą paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 str. 2 d.). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo, pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo, pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantė su atsakovu 2009 m. vasario 6 d. pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė paskolino atsakovui 80000 Lt (23169,60 Eur), o atsakovas įsipareigojo grąžinti skolą ieškovei per šešis mėnesius, t. y. iki 2009 m. rugpjūčio 6 d. Apeliantė reikalauja grąžinti skolą, tačiau atsakovas su tokiu reikalavimu sutinka iš dalies, t. y. pripažįsta, kad skolingas ieškovei 61800 Lt (17898,52 Eur), tačiau ginčas tarp šalių kilo dėl 18200 Lt (5271,08 Eur) sumos, kurią, kaip teigia atsakovas, jis grąžino ieškovei, 2009 m. birželio 10 d. pervesdamas į trečiojo asmens V. K. sąskaitą – 4000,00 Lt (1158,48 Eur), 2009 m. spalio 27 d. – 10000,00 Lt (2896,20 Eur), 2010 m. rugpjūčio 23 d. – 700 Lt (202,73 Eur), taip pat į trečiojo asmens M. B. sąskaitą 2010 m. rugsėjo 16 d. pervesdamas 3500 Lt (1013,67 Eur).

Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas ar atsakovas grąžino apeliantei dalį paskolos, t. y. 5271,08 Eur (18200 Lt). Rungimosi principas reikalauja, kad šalis įrodytų aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą (CPK 178 str.). Bylose dėl paskolos grąžinimo atsižvelgiant į įrodinėjimo pareigų paskirstymą, paskolos gavėjui remiantis aplinkybe, kad jis paskolą ar jos dalį grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka paskolos gavėjui. Teismų praktikoje nustatyta, kad paskolos sutarties atveju svarbu tai, jog tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-463/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009). Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas 18200 Lt sumą, sumokėtą tretiesiems asmenims V. K. ir M. B. vertino kaip paskolos grąžinimą apeliantei. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šalių paskolos sutartis buvo sudaryta ieškovės su V. K. santuokos metu, į tai, kad apeliantė ir V. K., nutraukdami santuoką bendru sutarimu, nurodė, kad kreditorių jie neturi, į tai, kad sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nenurodė, kad sutuoktiniai pasidalina 80000 Lt paskolą, trečiojo asmens parodymus, kad jis buvo paskolinęs atsakovui 15000 Lt automobilio pirkimui, o pervesti į jo sąskaitą pinigai ir yra šios skolos grąžinimas, vertino kritiškai, tačiau teisėjų kolegija su tokia pirmos instancijos teismo išvada negali sutikti. Pažymėtina, kad iš 2009 m. balandžio 16 d. Radviliškio apylinkės teismo sprendimo, kuriuo patvirtinta pareiškėjų D. K. ir V. K. sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, matyti, kad pareiškėjai dėl charakterio skirtumo du metus prieš kreipiantis į teismą dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu šeimyninių santykių nebepalaikė, kai tuo tarpu ginčo paskolos sutartis buvo sudaryta 2009 m. vasario 6 d. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog tiek apeliantė, tiek ir trečiasis asmuo V. K., jiems daugiau kaip du metus iki santuokos nutraukimo kartu negyvenant ir nevedant bendro ūkio, laikė, kad paskolas atsakovui suteikė asmeniškai. Juo labiau, kad trečiais asmuo V. K. nuosekliai, nekeisdamas savo pozicijos, tiek atsiliepime, tiek ir teismo posėdyje tvirtino, kad atsakovo atlikti pavedimai nėra susiję su ieškove, šiais pavedimais atsakovas iš dalies įvykdė piniginę prievolę jam asmeniškai, nes iš jo automobilio pirkimui pasiskolino 15000 Lt su 2 proc. mėnesinėmis palūkanomis. Trečiasis asmuo M. B. taip pat nurodė, kad į jo asmeninę sąskaitą atsakovo pervesti 3500 Lt buvo už sutartą darbą - nekilnojamojo turto rinkos analizę ir konsultaciją, bet ne kaip skolos grąžinimas D. K., nes jis su ieškove nėra bendravęs, jos asmeniškai nepažįsta ir jokiais ryšiais su ja nėra susijęs. Taigi, trečiųjų asmenų paaiškinimai paneigia atsakovo iškeltą versiją apie tai, kad jis 18200 Lt (5271,08 Eur) apeliantei yra grąžinęs, juos pervesdamas tretiesiems asmenims, ir patvirtina ieškovės poziciją apie tai, kad atsakovas nėra grąžinęs paskolos. Trečiųjų asmenų paaiškinimų kontekste tik viename mokėjimo pavedime, kuriuo 2009 m. spalio 27 d. atsakovas pervedė 10000 Lt V. K., esantis įrašas – paskolos grąžinimas pagal paskolos sutartį taip pat neįrodo, kad pervesti į trečiojo asmens sąskaitą pinigai buvo skirti dengti paskolą pagal 2009 m. vasario 6 d. paskolos sutartį, kai tuo tarpu likusiuose pavedimuose mokėjimo paskirtis nurodyta – sąskaitos papildymas. Pažymėtina ir tai, kad trečiųjų asmenų paaiškinimų detalės sutampa su apeliantės paaiškinimais, duotais viso teisminio proceso metu. Ieškovė nuosekliai aiškino, kad ji niekada su atsakovu nesitarė, jog jis vykdydamas prievolę pagal šalių sudarytą paskolos sutartį, pinigus pervestų ne į jos, o į trečiųjų asmenų sąskaitas, kai tuo tarpu, atsakovo pozicija buvo nenuosekli, jis ją keitė, prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo, nurodydamas, kad 2010 m. gegužės 12 d. pervesti 2800 Lt į trečiojo asmens G. T. sąskaitą, taip pat yra dalinis jo prievolės ieškovei pagal paskolos sutartį vykdymas, tačiau vėliau teismo posėdžio metu patvirtino, kad jis pats buvo skolingas G. T., todėl nebeprašė 2800,00 Lt mažinti priteistinos skolos dydį.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija taip pat nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo galutiniame sprendime padarytais vertinimais, kad iš šalių paaiškinimų bei byloje esančių rašytinių įrodymų, t. y. Utenos rajono apylinkės prokuratūros 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimo, taip pat Utenos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo R. M. 2011 m. gruodžio 14 d. nutarimo, matyti, kad sumos, sumokėtos atsakovo tretiesiems asmenims V. K. ir M. B., yra paskolos mokėjimai ieškovei. Minėti nutarimai negali būti vertinami kaip tinkami ir pakankami įrodymai, įrodantys, kad sumos, sumokėtos atsakovo tretiesiems asmenims V. K. ir M. B., yra paskolos mokėjimai ieškovei (CPK 177 str., 180 str., 197 str.). Pažymėtina, kad minėti nutarimai neturi jokios prejudicinės galios (CPK 182 str.), iš jų turinio matyti, kad juose iš esmės išdėstomos apeliantės ir atsakovo paaiškinimai, o ne nustatytos aplinkybės ar užfiksuoti faktai. Kita vertus, atmestinas apeliantės argumentas, kad iš 2010 m. spalio 6 d. Reikalavimo perleidimo sutarčių ir vykdomųjų įrašų matyti, kad atsakovas 2010 m. spalio 6 d. data perleido ieškovei iš viso 76232 Lt reikalavimą, kai tuo tarpu, pagal atsakovo nurodomą versiją dėl paskolos dalies ieškovei grąžinimo 2010 m. spalio 6 d. datai likusi paskola būtų tik 61800 Lt. Teisėjų kolegija nevertina ir nepasisako dėl minėtų sutarčių ir vykdomųjų įrašų, nes iš bylos aplinkybių matyti, kad ginčo šalis siejo ne tik paskoliniai santykiai, bet ir kiti civiliniai santykiai, kurie nėra ginčijami šioje byloje.

Prievolės vykdymas yra veiksmų, kurie yra prievolės dalykas, atlikimas. Piniginės prievolės dalykas – skolininko pareiga perduoti kreditoriui nustatytą pinigų sumą. Tinkamas prievolės įvykdymas reiškia jos pasibaigimą, o netinkamai įvykdyta prievolė nepasibaigia (CK 6.123 str. 1 d.). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 str. 1 d.). CK 6.39 str. 1 d. nustatyta, kad skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose. Nagrinėjamu atveju 2009 m. vasario 6 d. paskolos sutartyje šalys numatė, kad prievolė pagal šalių sutartį turi būti įvykdyta paskolos gavėjui grąžinant paskolos davėjui paskolos sumą, t. y. atsakovui grąžinant ieškovei 80000 Lt. Ši sutarties nuostata atitinka CK 6.870 str. 1 d. įtvirtintą paskolos sutarties sampratą. Taigi, tiek pagal teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius, tiek pagal šalių sudarytą susitarimą tinkamu prievolės vykdymu pripažintinas 80000 Lt sumos grąžinimas apeliantei. Šalių sudarytame susitarime prievolės įvykdymo būdo keitimas neaptartas, todėl įvykdymo būdas galėjo būti keičiamas tik kreditorės (apeliantės) sutikimu. CK 6.123 str. 1 d. nustatyta, kad prievolė pasibaigia tinkamu įvykdymu, taip pat tuo atveju, kai kreditorius vietoje numatyto įvykdymo priima kitos rūšies įvykdymą. Ši nuostata reiškia, kad įvykdymo priėmimu kreditorius užbaigia teisinį santykį, nes toks veiksmas priklauso nuo kreditoriaus valios. Nors CK 6.39 str. ir 6.123 str. nenumatyta, kokia forma kreditorius išreiškia sutikimą keisti prievolės įvykdymo būdą, tačiau visais atvejais prievolės įvykdymas turi būti priimtas. Pažymėtina, kad tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek ir apeliaciniame skunde ieškovė neigė sutikusi priimti kitokį prievolės įvykdymo būdą ir teigė niekada nesitarusi su atsakovu, jog jis, vykdydamas prievolę pagal paskolos sutartį, pinigus pervestų ne į jos, o į trečiųjų asmenų sąskaitas. Nagrinėjamu atveju atsakovas į bylą taip pat nepateikė jokio rašytinio įrodymo, kuriame būtų aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas bei apeliantės patvirtintas, kaip to yra reikalaujama CK 6.65 str., prievolės grąžinti paskolintas lėšas dalinis įvykdymas, o pateikti mokėjimo nurodymai, kuriais atsakovas pinigus pervedė į trečiųjų asmenų V. K. ir M. B. sąskaitas, negali būti vertinami kaip patvirtinantys dalinį lėšų grąžinimą pagal 2009 m. vasario 6 d. paskolos sutartį. Byloje taip pat nėra pateikta patikimų ir pakankamų įrodymų, kad gana didelė pinigų suma viso 18200 Lt, pervedant ją į V. K. ir į M. B. sąskaitą, o ne ieškovės sąskaitą, buvo grąžinta ieškovei ir ji negalėjo išduoti pakvitavimo ar padaryti įrašo skolos dokumente. Nėra įrodyta ir tai, kad apeliantė būtų atsisakiusi tai padaryti, nes skolininkas (atsakovas) tuomet būtų galėjęs stabdyti prievolės įvykdymą iki jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis dalinį prievolės įvykdymą (CK 6.65 str. 3 d.).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą bei esant nustatytoms aplinkybėms, kad atsakovas nepateikė leistinų įrodymų, jog iš dalies įvykdė prievolę kreditorei (apeliantei), taip pat kad esant rašytiniam šalių susitarimui dėl prievolės įvykdymo būdo, kuris atitinka įstatyme numatytą paskolos sutarties įvykdymo būdą, atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad ieškovė priėmė atsakovo nurodomą prievolės įvykdymo būdą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti paskolos sutarties dalinio įvykdymo fakto. Kaip jau minėta, atsakovas, tvirtindamas, jog piniginę prievolę dalinai įvykdė tinkamai, neįrodė šios aplinkybės (CPK 12, 178 str.), ir dėl to spręstina, kad paskolos gavėjas atsakovas K. V. pareigos grąžinti pasiskolintus pinigus neįvykdė (CK 6.873 str. 1 d.), todėl pirmos instancijos teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. galutinis sprendimas keistinas, ieškovės ieškinį tenkinant visiškai ir priteisiant iš atsakovo apeliantės naudai 23169,60 Eur (80000 Lt) paskolos. Atitinkamai iš atsakovo apeliantei priteistina 5792,40 Eur (20000 Lt) palūkanų už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. iki 2014 m. spalio 24 d., 5 proc. metinės palūkanos nuo 23169,60 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki paskolos grąžinimo dienos ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (28962 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str., 6.210 str., 6.205 str., 6.872 str., 6.874 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 5 d.).

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas sudarė 1170,35 Eur, o apeliacinės instancijos teisme jos sudarė 446 Eur (350 Eur už advokato pagalbą ir 96 Eur už žyminį mokestį).

Ieškinį patenkinus visiškai, apeliantė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d., 3 p.), todėl apeliantei iš atsakovo priteistina 1170,35 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmos instancijos teisme, ir 446 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. galutinį sprendimą pakeisti, teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo K. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 23 169,60 Eur (dvidešimt tris tūkstančius vieną šimtą šešiasdešimt devynis eurus 60 ct) paskolos, 5792,40 Eur (penkis tūkstančius septynis šimtus devyniasdešimt du eurus 40 ct) palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo 23 169,60 Eur paskolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. spalio 24 d.) iki paskolos grąžinimo dienos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (28 962 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. spalio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1170,35 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą septyniasdešimt eurų 35 ct) bylinėjimosi išlaidų.“

Priteisti iš atsakovo K. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) apeliantei D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 446 Eur (keturis šimtus keturiasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.